Panevėžio apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Evorema“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2026 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arro“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arro“ patikslintą ieškinį dėl skolos priteisimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Evorema“, trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, Ž. B..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmuose Kelmėje buvo priimtas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Arro“ patikslintas ieškinys, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovės UAB „Evorema“ už transporto priemonės – vilkiko DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabės BERGER, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Transporto priemonės), saugojimą už laikotarpį nuo 2025 m. rugsėjo 23 d. iki 2026 m. balandžio 23 d. įsiskolinimą 5 154,60 Eur (su PVM), 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2026 m. balandžio 23 d. pirmosios instancijos teisme gautas atsakovės UAB „Evorema“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones:

Padaryti įrašą Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre dėl atsakovės UAB „Evorema“ nuosavybės teisės į jai priklausančias transporto priemones – krovininį automobilį „DAF“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas: (duomenys neskelbtini), ir puspriekabę „Berger“, valst. Nr(duomenys neskelbtini), VIN kodas: (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo;

Įpareigoti ieškovę UAB „ARRO“ perduoti atsakovei UAB „Evorema“ ieškovės žinioje esančias atsakovei nuosavybės teise priklausančias transporto priemones - krovininį automobilį „DAF“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas: (duomenys neskelbtini), ir puspriekabę „Berger“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas: (duomenys neskelbtini).

Nurodė, kad ji, nuo 2025 m. birželio 26 d. negalėdama naudoti Transporto priemonių, kurios iki šiol yra ieškovės žinioje, vykdomoje krovinių pervežimo veikloje, neteko pusės pajamų, o šiuo metu ji turi vykdyti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų civilinėje byloje Nr. e2-241-471/2026 priimtą ir įsiteisėjusį sprendimą, iki 2026 m. rugpjūčio mėn. pabaigti vykdyti prievolę pagal vadinamojo „kovidinio kredito“, kuris atsakovei buvo suteiktas pandemijos pradžioje 2020 m. Atsakovės galimybes gauti didesnes pajamas ir greičiau įvykdyti prievoles ieškovei UAB „Arro“ neabejotinai padėtų galimybė naudoti Transporto priemones.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Nuo 2025 m. birželio 26 d. tebesitęsianti situacija, kai ieškovė tik iš atsakovės reikalauja Transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimo, bet atima atsakovei galimybę uždirbti pajamas negrąžindama jai Transporto priemonių, prieštarauja fundamentaliems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, šalių lygiateisiškumo principui civiliniame procese, kuris užtikrina, kad nei vienai bylos šaliai negali būti suteikta išskirtinė padėtis, privilegijų ar nepagrįstų pranašumų prieš kitą šalį.

Pabrėžia, jog atsakovė nesiekia išvengti įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo, jei ieškovės reikalavimai būtų pripažinti pagrįstais, todėl ieškovės reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašo taikyti disponavimo Transporto priemonėmis apribojimą (įrašą viešame registre), tačiau ieškovės interesai negali būti statomi aukščiau, pažeidžiant proceso šalių interesų pusiausvyrą - atsakovei turi būti užtikrinta galimybė naudotis jais priklausančiomis Transporto priemonėmis, toliau nebepatiriant įmonės veikos nuostolių.

Pastebi, kad 2025 m. gruodžio 2 d. pasibaigus su policijos įstaiga sudarytai sutarčiai, ieškovė nebeturi pareigos užtikrinti Transporto priemonių saugojimo, todėl kyla atsakovės turto sugadinimo ar praradimo grėsmė. Atsakovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės užtikrintų laikiną ginčo sureguliavimą, jos atitiktų ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio 8 dalies sąlygą, kad transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo ūkio subjektui išlaidų atlyginimas užtikrinamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) nustatytais būdais, o Transporto priemonių nuosavybės teisės perleidimą užkertantis įrašas viešame registre užtikrintų abiejų šalių interesų pusiausvyrą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų, kaip ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas, nenustatyta, todėl byla nagrinėjama pateikto atskirojo skundo ribose.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikia Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2025 m. lapkričio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-14986-471/2025, nors konkretaus prašymo pagal CPK 314 straipsnio nuostatas dėl naujų įrodymų priėmimo nenurodo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pridedamo dokumento turinį, sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog naujo įrodymo būtinybė iškilo vėliau ar, kad šio dokumento nebuvo galima pateikti anksčiau, todėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme būtinumas nepagrįstas. Be to, prašomas prijungti procesinis dokumentas yra ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje, o pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Dėl šių priežasčių pateiktą dokumentą atsisakoma priimti.

Dėl ginčo esmės

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, šioje byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovės pareikštą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje, nagrinėjamoje pagal ieškovės ieškinį, o atsakovei priešieškinio nepareiškus.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kasacinio teismo praktikoje dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės yra priemonių kompleksas, teismo taikomų po vieną ar kelias dėl atsakovui (skolininkui) priklausančio turto (kilnojamojo, nekilnojamojo, lėšų, turtinių teisių) nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo, kuriais siekiama užtikrinti teismo procesinio sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą ir kartu išvengti teismo procesinio sprendimo įvykdymo pasunkinimo arba neįmanomumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2014). Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis ir pagrindinė funkcija – tai siekis užtikrinti, kad teismo priimtas ieškovui galbūt palankus sprendimas būtų realiai įvykdytas ir jo vykdymas nebūtų apsunkintas. Laikinosios apsaugos priemonės, kurių pritaikymas dažniausiai suponuoja tam tikro masto atsakovo teisių suvaržymus, paprastai negali būti taikomos siekiant kitokių, su ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu nesusijusių tikslų, pavyzdžiui, siekiant paskatinti atsakovą pripažinti ieškovo reiškiamus reikalavimus, palengvinti ieškovui įrodinėjimo pareigą ir pan.

Įstatyme nustatyta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis apibrėžia ir aplinkybes, kurias ieškovas turi įrodyti siekdamas, kad byloje būtų taikomos laikinosios apaugos priemonės. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, spręsdamas dėl poreikio konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas, visų pirma, turi įvertinti, ar egzistuoja tikimybė, kad byloje bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, t. y. teismas turi preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Tuo atveju, jeigu teismas nustato, kad tokia tikimybė egzistuoja, jis turi įvertinti, ar yra kokia nors grėsmė, kad ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti apsunkintas ar apskritai tapti neįmanomas. Tokia grėsmė paprastai pripažįstama, kai laikinųjų apsaugos priemonių prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, kuriais jis bando išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018). Šios dvi aplinkybės – ieškinio preliminarus pagrįstumas ir grėsmės ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui buvimas – sudaro privalomas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas.

Atsižvelgiant į tai, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones yra siekiama esminio tikslo – ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, be pirmiau nurodytų aplinkybių, spręsdamas, ar konkrečiu atveju yra poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas turi įvertinti ir tai, ar prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su pareikštais reikalavimais, yra būtinos siekiant užtikrinti palankaus teismo sprendimo įvykdymą, ar ieškovas, prašydamas taikyti konkrečias laikinąsias apsaugos priemones, nesiekia su laikinųjų apsaugos priemonių paskirtimi nederančių tikslų.

Teismų praktikoje šiuo aspektu yra laikomasi nuoseklios pozicijos, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jeigu pareikšti reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma. Tiesiogiai su pareikštu reikalavimu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymu nesusijusių ir įtakos teismo sprendimo įvykdymui nedarančių apribojimų taikymas pažeidžia ekonomiškumo principą, todėl yra neteisėtas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1718-943/2016, 2017 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-373-330/2017).

Taigi aiškinant aptariamas teisės normas, konstatuotina, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik esant materialiniam ar kitokio pobūdžio teisiniam reikalavimui asmeniui, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, arba nurodant, kad toks reikalavimas bus teikiamas.

Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta pirmiau, ieškovė UAB „Arro“ patikslintu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės UAB „Evorema“ už Transporto priemonių saugojimą už laikotarpį nuo 2025 m. rugsėjo 23 d. iki 2026 m. balandžio 23 d. įsiskolinimą 5 154,60 Eur (su PVM), 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė UAB „Evorema“ priešieškinio byloje nereiškė, dėl ko atsakovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su galimo jai palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu ar realia grėsme, kad teismo sprendimas gali būti neįvykdytas.

Taigi, kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo spręsti, jog yra reali grėsmė galimo būsimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, šio klausimo nekėlė ir pati ieškovė, o be to, byloje nėra keliami reikalavimai, susiję su savininko teisių gynimu, nors su tuo susijusius argumentus atsakovė pateikia tiek prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek nurodo atskirajame skunde.

Taigi, įvertinus pirmiau išdėstytas aplinkybes, yra pagrindas spręsti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius duomenis ir priėmė pagrįstą procesinį sprendimą atmesdamas atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Kartu pastebėtina, jog nors teismų praktikoje yra pasitaikę atvejų, kai laikinosios apsaugos priemonės buvo taikomos atsakovo prašymu jam nesant pareiškus savarankiško reikalavimo, tačiau tokie atvejai yra išimtiniai, susiję su pareikšto ieškinio pobūdžiu, galinčiu kartu lemti ir paties ieškovo turtinių prievolių atsiradimą (pvz. restitucijos taikymas), ar reikalavimai reiškiami šeimos bylose, tačiau bendrasis principas, įtvirtinantis atsakovo galimybę gintis nuo pernelyg plačių ar neproporcingų ieškovo reiškiamų reikalavimų yra numatytas CPK 146 straipsnyje, t. y. atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas. Priešingai nei nurodo apeliantė, įstatymas neįtvirtina tokios atsakovo galimybės, jog nuo pareikšto ieškinio būtų galima gintis prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nesant pareikšto savarankiško atsakovo reikalavimo ar materialią prievolę sukeliančio ieškovo reikalavimo.

Kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju atsakovė prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei atskirajame skunde nurodomais argumentais kvestionuoja ieškinio pagrįstumo ir ieškovės atliktų veiksmų teisėtumo, kas sudaro civilinės bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką ir nėra susiję su šioje civilinėje byloje reiškiamo reikalavimo įvykdymo grėsme.

Taigi, atsakovės apeliacinio skundo argumentai, susiję su trečiųjų asmenų veiksmų neteisėtumu, ieškovės sutartiniais įsipareigojimais, šių įsipareigojimų vykdymu ir pan. nėra šioje civilinėje byloje pareikšto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones dalykas, dėl ko apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo plačiau analizuoti šių aplinkybių, o šie atskirojo skundo argumentai yra atmetami, kaip nepagrįsti.

Papildomai pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje taip pat pagrįstai pastebėjo ir tai, jog pati atsakovė nurodė (tą pažymi ir atskirajame skunde) nevengianti vykdyti civilinėje byloje Nr. e2-241-471/2026 priimto teismo sprendimo, nors su juo ir nesutinka, dėl ko teikė ir kasacinį skundą. Šiuo metu ir Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų matyti, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas 2026 m. birželio 12 d. nutartimi sustabdė šios civilinės bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta kita civilinė byla, nagrinėjama Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Taigi atsakovė, siekdama ginti atskirajame skunde nurodomas galimai pažeistas teises, turi teisę kreiptis dėl atitinkamų procesinių sprendimų, susijusių su vykdymo stabdymu, priėmimo civilinėje byloje, kurioje pateikė kasacinį skundą.

Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovo atskirąjį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai taikė procesinės teisės normas bei vertino faktines bylos aplinkybes, dėl ko skundžiama Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2026 m. balandžio 29 d. nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2026 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.