Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Evaldo Pašilio ir Ernesto Rimšelio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. ir nuteistojo V. Č. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, įsigaliojusi nuo 2023 m. birželio 1 d.) ir BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir nuteistas:

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – 15 (penkiolikos) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, M. D. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą paskirta 15 (penkiolikos) metų laisvės atėmimo bausme apimant švelnesnę pagal BK 180 straipsnio 2 dalį paskirtą 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmę, ir M. D. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 15 (penkiolikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu M. D. paskirta subendrinta bausmė subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 11 d. nutartimi jam paskirta bausme, šiuo nuosprendžiu paskirta griežtesne 15 (penkiolikos) metų laisvės atėmimo bausme apimant švelnesnę Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 11 d. nutartimi jam paskirtą 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ir M. D. paskirta galutinė subendrinta 15 (penkiolikos) metų laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės pradžią M. D. nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

M. D. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, palikta galioti iki laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į M. D. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2024 m. liepos 9 d. 8.30 val. iki bausmės vykdymo pradžios, vieną sulaikymo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi M. D. pripažintas recidyvistu.

V. Č. pripažintas kaltu pagal BK 258 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV 3060 redakcija), BK 180 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, įsigaliojusi nuo 2023 m. birželio 1 d.) ir BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir nuteistas:

pagal BK 258 straipsnio 2 dalį – 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausme;

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – 15 (penkiolikos) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, V. Č. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą paskirta 15 (penkiolikos) metų laisvės atėmimo bausme apimant švelnesnes, pagal BK 258 straipsnio 2 dalį ir BK 180 straipsnio 2 dalį atitinkamai paskirtas 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo ir 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausmes, ir V. Č. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 15 (penkiolikai) metų.

Bausmės pradžią V. Č. nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

V. Č. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, palikti galioti iki laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į V. Č. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2024 m. liepos 9 d. 11.25 val. iki bausmės vykdymo pradžios, vieną sulaikymo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi V. Č. pripažintas recidyvistu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinių skundų argumentai bei prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad byloje nustatytos objektyvios aplinkybės paneigia nuteistųjų V. Č. ir M. D. parodymus, jog po 2024 m. gegužės 9 d. konflikto jie nebuvo susitikę. Nors konfliktas tarp jų iš tiesų egzistavo, tačiau byloje surinktų įrodymų visuma – M. D. turėti V. Č. buto raktai ir apsilankymai tame bute po konflikto, V. Č. kitą dieną po G. M. nužudymo M. D. siunčiami pranešimai dėl planšetinio kompiuterio ir skolos, taip pat abiejų nuteistųjų buvimas toje pačioje teritorijoje nusikalstamos veikos padarymo metu, o taip pat ant nukentėjusiosios nagų ir panagėse rasti M. D. DNR pėdsakai, ant nužudymo metu jos dėvėtų kelnių rasti V. Č. DNR pėdsakai sudarė pakankamą faktinį pagrindą pirmosios instancijos teismui konstatuoti, kad tarp nuteistųjų įvykęs konfliktas nebuvo toks, kuris būtų objektyviai paneigęs jų galimybę palaikyti ryšius ar veikti kartu 2024 m. gegužės 14 d.

Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentu, kad V. Č., 2024 m. gegužės 28 d. nurodydamas policijos pareigūnams aplinkybes apie M. D. ryšius su nukentėjusiąja G. M., taip paneigė savo galimą dalyvavimą nusikalstamoje veikoje. Vien faktas, kad asmuo ikiteisminio tyrimo metu pateikia informaciją apie kitą asmenį, savaime nereiškia, jog jis negalėjo būti susijęs su tiriama nusikalstama veika. Priešingai, tokie veiksmai gali būti vertinami ir kaip siekis nukreipti tyrimą tam tikra linkme, sumažinti įtarimus savo atžvilgiu ar sukurti įspūdį apie bendradarbiavimą su teisėsauga. Pažymėtina ir tai, kad patikimų duomenų, jog M. D. būtų prisipažinęs, kad vienas nužudė G. M., byloje nėra. Kita vertus, vieno asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką neatleidžia ikiteisminio tyrimo institucijų ir teismo nuo pareigos visapusiškai bei objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir patikrinti visas įmanomas nusikaltimo padarymo versijas. Baudžiamojo proceso tikslas yra ne tik nustatyti, ar prisipažinęs asmuo padarė nusikalstamą veiką, bet ir atskleisti tikrąsias jos padarymo aplinkybes, nustatyti kiekvieno nusikalstamos veikos dalyvio vaidmenį bei visus prie jos padarymo prisidėjusius asmenis. Todėl net ir esant vieno asmens prisipažinimui, tyrimas nėra apribojamas vien jo atsakomybe, o turi būti siekiama išsamiai išsiaiškinti visą nusikalstamos veikos mechanizmą ir visų joje dalyvavusių asmenų veiksmus.

Atkreiptinas dėmesys, jog bylose ne visada yra objektyvios galimybės tiksliai nustatyti visas reikšmingas aplinkybes, ypač tokioje situacijoje, kaip nagrinėjamu atveju – kuomet į G. M. butą įsibrovę ir fizinį smurtą prieš ją naudoję bei ją nužudę asmenys tai darė jų veiksmų nestebint jokiems pašaliniams asmenims. Įrodinėjimo procese svarbu tai, ar bylos įrodymų pakanka nustatyti aplinkybes, atskleidžiančias kiekvieno asmens padarytą konkrečią nusikalstamą veiką, bei konstatuoti jos sudėtį sudarančių požymių buvimą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įvertino surinktų įrodymų visumą, palygino juos tarpusavyje ir priėmė pagrįstą bei argumentuotą sprendimą dėl V. Č. ir M. D. kaltės kartu įsibrovus į nukentėjusiosios būstą ir nužudžius G. M. dėl savanaudiškų paskatų. Dar kartą patikrinusi byloje įrodymų visumą, su tokiu įrodymų vertinimu sutinka ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė BK 129 straipsnyje nustatytą veiką kvalifikuojantį požymį – t. y. jog nusikalstama veika padaryta dėl savanaudiškų paskatų. BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintas nužudymą kvalifikuojantis požymis apibūdina vieną iš nusikaltimo sudėties subjektyviųjų požymių – nusikalstamos veikos motyvą. Inkriminuojant kaltininkui savanaudiškas paskatas nužudyti, nebūtina, kad kaltininkas arba kitas suinteresuotas asmuo realiai patirtų turtinės naudos, tačiau privalu nustatyti šio motyvo susiformavimo laiką. Teismų praktikoje laikoma, kad nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai savanaudiškos paskatos susiformuoja iki nužudymo pradžios arba kėsinimosi į kito žmogaus gyvybę metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-361/2006, Nr. 2K-7-576/2006, Nr. 2K-196/2011, Nr. 2K-94/2014).

Ne mažiau reikšmingos savanaudiškos paskatos nustatytos ir nuteistojo M. D. veiksmuose. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad jis žinojo apie nukentėjusiosios G. M. gaunamą pensiją, galimai turimas santaupas, jos finansinius įpročius bei pinigų laikymo aplinkybes, skolų žymėjimosi užrašų buvimo faktą. Kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad M. D. nusikalstamų veikų padarymo metu piktnaudžiavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, o tai objektyviai lėmė nuolatinį lėšų poreikį jų įsigijimui. Liudytojos T. S. parodymai patvirtina, kad net įvykio dieną M. D. tikėjosi iš nukentėjusiosios G. M. gauti pinigų, o neturėdamas lėšų svarstė įvairius būdus jų įgyti. Be to, netrukus prieš įvykį jis buvo pasisavinęs V. Č. priklausiusius pinigus. Šios aplinkybės rodo nuolatinį M. D. piniginių lėšų poreikį bei jo suinteresuotumą gauti turtinės naudos, o tuo pačiu rodo savanaudiškų paskatų buvimą.

Išvadą, kad nuteistųjų M. D. ir V. Č. nusikalstamą elgesį nulėmė savanaudiški motyvai, pagrindžia ne tik pirmiau aptartos aplinkybės, bet ir nusikalstamos veikos padarymo vietoje užfiksuotos aplinkybės. Iš įvykio vietos apžiūros protokolų (t. 1, b. l. 32–67, 68–91) bei nukentėjusiojo S. M. parodymų matyti, kad po nukentėjusiosios G. M. nužudymo jos gyvenamojoje vietoje buvo akivaizdžiai ieškoma jos turėtų vertybių – buvo atidarytos spintos, išversti bei išmėtyti daiktai. Toks buto būklės pasikeitimas leidžia spręsti, kad po smurtinių veiksmų buvo atliekama tikslinga nukentėjusiajai priklausančių pinigų ir kitų vertybių paieška. Šią išvadą sustiprina ir bylos duomenys, rodantys, kad dalis nukentėjusiosios turėtų piniginių lėšų po įvykio nebuvo rasta. Pasisakydama apeliacinės instancijos teisme nuteistojo M. D. gynėja teigė, neva kaltinimo dalis dėl 461,15 Eur (keturių šimtų šešiasdešimt vieno euro 15 ct) pagrobimo nepasitvirtino, nes pinigai buvo rasti. Iš tiesų, duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis S. M. nurodė tarp nukentėjusiajai priklausiusių knygų radęs 3 900 Eur. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai šias lėšas priskyrė papildomoms nukentėjusiosios turėtoms santaupoms, o ne tai sumai, kuri iš jos buvo pagrobta ir tyrimo metu nerasta, bei jos pagrobimas inkriminuotas nuteistiesiems. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo S. M. jau po motinos nužudymo jos bute rasta bendra 3 900 Eur suma ir bloknotas su jame nurodyta 3 900 Eur sutaupyta suma iki 2024 metų vasario mėnesio rodo, kad nukentėjusiojo S. M. rastoje bendroje 3 900 Eur sumoje nebuvo įtraukta jokia nukentėjusiosios G. M. 2024 m. gegužės 14 d. pašto skyriuje gautų pensijos bei vienišo asmens išmokos dalis. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad būtent kaltinime nurodytą 461,15 Eur Eur (keturių šimtų šešiasdešimt vieno euro 15 ct) sumą plėšimo metu pagrobė M. D. ir V. Č. bei pasidalino ją nenustatytomis proporcijomis.

Atsižvelgdama į nurodytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad tiek M. D., tiek V. Č. veikė vedini savanaudiškų paskatų, siekdami gauti turtinės naudos, o būtent šis motyvas buvo viena iš esminių nusikalstamų veikų padarymo priežasčių. Šios išvados nepaneigia nuteistojo V. Č. gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad V. Č. turėtų finansinių sunkumų faktas negali būti vertinamas kaip aplinkybė, pagrindžianti jo savanaudišką motyvą nužudyti nukentėjusiąją G. M.. Kaip jau buvo minėta, iš byloje ištirtų įrodymų matyti, kad V. Č. turėjo apie 10 000 Eur (dešimt tūkstančių eurų) siekusį įsiskolinimą, dėl kurio buvo pradėtos priverstinio išieškojimo procedūros ir kilo reali grėsmė netekti jam priklausančio būsto. Gynėjo apeliacinio skundo argumentą, kad V. Č. turėjo realias galimybes išspręsti skolų problemą teisėtais būdais, paneigia byloje apklaustų liudytojų parodymai. Liudytojas L. L. nurodė, kad V. Č. buvo kreipęsis į jį dėl teisinės pagalbos, buvo sudarytas skolos dengimo grafikas, tačiau mokamos sumos buvo nedidelės, o vėliau pats V. Č. pradėjo svarstyti savo buto pardavimo galimybę. Tuo tarpu liudytojas V. G. parodė, kad nors V. Č. nuolat kalbėjo apie turimą maždaug 10 000 Eur (dešimties tūkstančių eurų) skolą, jis (liudytojas) nebuvo pažadėjęs suteikti jam tokią paskolą ar kitokią reikšmingą finansinę paramą, galėjusią išspręsti įsiskolinimo problemą. Liudytojas paaiškino tik svarstęs galimybę tam tikrais atvejais atidėti ar sumažinti automobilio nuomos mokestį, jeigu būtų matęs paties V. Č. pastangas daugiau užsidirbti ir grąžinti skolas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nelogiška, kad žinodamas apie V. Č. turimus finansinius sunkumus, jo praeitį ir būdo ypatybes liudytojas V. G. būtų skolinęs jam tokią reikšmingą pinigų sumą vien dėl to, kad buvo jo darbdavys. Be to, reikšminga aplinkybė yra ta, kad tiek M. D., tiek liudytojas V. G. nuteistąjį V. Č. apibūdino kaip asmenį, linkusį lošti azartinius žaidimus. Apklausiamas teisme M. D. parodė, kad dalis V. Č. ir jo sutuoktinės disponuotų lėšų būdavo išleidžiama kazino, o liudytojas V. G. teisme taip pat patvirtino ne kartą matęs V. Č. lošimo vietose. Šių asmenų parodymai leidžia spręsti, kad net ir turėdamas skolinių įsipareigojimų V. Č. nesugebėjo stabilizuoti savo finansinės padėties, todėl jo rūpestis dėl skolų ir būsto išsaugojimo buvo nuolatinis. Be to, apie V. Č. baimę netekti būsto apklausiama teisme parodė ir liudytoja T. S., kuri nurodė girdėjusi, kaip V. Č. kalbėjo apie antstolių vykdomą išieškojimą, galimybę įsigyti mažesnį būstą ar kambarį tuo atveju, jei jo butas būtų parduotas aukcione. Analogiškas aplinkybes dėl V. Č. įsiskolinimų ir ketinimų parduoti būstą teisme patvirtino ir liudytoja J. J.. Esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad V. Č. finansiniai sunkumai buvo nereikšmingi arba faktiškai išspręsti, todėl negalėjo būti motyvu nusikalstamai veikai padaryti.

Nepagrįstu pripažįstamas ir gynėjo apeliacinio skundo teiginys, kad V. Č. finansinė padėtis buvo pakankamai stabili dėl turėtų santaupų. Byloje esantys duomenys neleidžia daryti išvados, jog jo sukauptos lėšos buvo tokio dydžio, kad būtų pašalinusios realią grėsmę prarasti būstą ar išsprendusios maždaug 10 000 Eur (dešimt tūkstančių eurų) siekusio įsiskolinimo klausimą. Priešingai, tiek pirmiau nurodytų liudytojų parodymai, tiek paties V. Č. pasisakymai šiems liudytojams atskleidžia jo nuolatinį susirūpinimą dėl skolų, antstolių veiksmų ir galimų jų padarinių.

Skundo argumentas, kad V. Č. gaunamos pajamos iš pavežėjo veiklos viršijo nukentėjusiosios G. M. gaunamą pensiją, taip pat nepaneigia savanaudiškų paskatų nusikalsti egzistavimo. Vertinant šį argumentą reikšmingas ne vien gaunamų pajamų dydis, bet ir faktinė asmens finansinė padėtis, jo turimi įsipareigojimai bei poreikis gauti papildomų lėšų. Byloje surinkti įrodymai leidžia konstatuoti, kad V. Č. turėtos pajamos neužtikrino jam galimybės tinkamai vykdyti skolinius įsipareigojimus bei toliau lankytis kazino ir ten lošti.

Atmestinas ir gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos J. J. parodymais apie tai, kad nukentėjusioji G. M. bijojo V. Č.. Pirma, pirmosios instancijos teismo išvada dėl V. Č. turėto savanaudiško motyvo buvo grindžiama ne viena izoliuota aplinkybe, bet visuma byloje surinktų duomenų: reikšmingu įsiskolinimu, realia būsto praradimo grėsme, pastangomis surasti lėšų skoloms padengti, pokalbiais apie galimą disponavimą nukentėjusiosios G. M. turtu ateityje bei kitais liudytojų parodymais. Antra, liudytoja T. S., nukentėjusysis S. M. apklausiami teisme taip pat patvirtino minėtą aplinkybę dėl nukentėjusiosios baimės. Trečia, bylos duomenys rodo, kad nukentėjusiosios G. M. baimė buvo pagrįsta, nes nuteistasis V. Č. yra ne kartą teistas, atliko laisvės atėmimo bausmę, buvo priklausomas nuo opiatų ir šios aplinkybės nukentėjusiajai buvo žinomos dėl su V. Č. motina palaikytų ryšių. Kita vertus, aplinkybė, kad nukentėjusioji G. M. praeityje bendravo su V. Č. motina ir pastarosios vardu dėl jos neraštingumo parašė keletą laiškų V. Č. į įkalinimo įstaigą, nesuponuoja išvados apie itin artimus bei draugiškus V. Č. ir pačios nukentėjusiosios G. M. santykius.

Įvertinusi pirmiau aptartų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą faktinį pagrindą pripažinti, jog V. Č. patiriami finansiniai sunkumai, grėsmė netekti būsto ir siekis pagerinti savo materialinę padėtį buvo reikšmingos aplinkybės, pagrindžiančios savanaudiško motyvo egzistavimą. Vien aplinkybė, kad jis paraleliai mėgino skolų problemą spręsti teisėtais būdais, šios išvados nepaneigia.

Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta nuteistojo V. Č. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijama V. Č. DNR pėdsako įrodomoji reikšmė ir teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiejo šį pėdsaką su 2024 m. gegužės 14 d. įvykusiu nukentėjusiosios G. M. nužudymu. Pirma, apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog specialistė Eva Tretjak’a negalėjo nustatyti konkrečios biologinės medžiagos rūšies (prakaito, kraujo, epitelio ar kt.), iš kurios susidarė mėginyje Nr. 14, rastame ant G. M. nužudymo metu dėvėtų kelnių, aptiktas V. Č. DNR pėdsakas. Tačiau ši aplinkybė savaime nepaneigia fakto, kad 2024 m. rugpjūčio 2 d. Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Kriminalistinių tyrimų valdybos specialisto išvadoje Nr. IBPS-V-2105116-24(1) konstatuota, jog atlikus M. D. ir V. Č. DNR pavyzdžių ir ant G. M. kelnių bei ant nagų ir panagėse rastų biologinių pėdsakų lyginamąjį tyrimą, nustatyta, kad ant G. M. kelnių (mėginyje Nr. 14) rastų vyro ir moters susimaišiusių biologinių pėdsakų mišraus DNR profilio alelių rinkinys sutampa su sudėtiniu G. M. ir V. Č. genotipus sudarančių alelių rinkiniu (t. 3, b. l. 6–20). Be to, apklausiama teisme minėta specialistė taip pat paaiškino, kad atlikus visus reikiamus laboratorinius tyrimus buvo nustatyta dviejų asmenų DNR, iš kurių vienas buvo G. M., o kitas – V. Č.. Taigi byloje nėra ginčo dėl paties genetinio pėdsako sutapimo fakto, o apeliacinio skundo argumentai iš esmės apsiriboja svarstymais apie galimus alternatyvius tokio pėdsako atsiradimo mechanizmus, kurie iš esmės nekeičia minėtos specialisto išvados rezultato.

Nuteistojo V. Č. gynėjo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad V. Č. DNR pėdsako suradimo vietoje neaptikus jokio nukentėjusiosios kūno sužalojimo, nėra pagrindo minėto pėdsako sieti su nusikalstamos veikos padarymu. Nagrinėjamu atveju DNR pėdsako įrodomoji reikšmė nėra tiesiogiai priklausoma nuo kraujosruvos ar kito sužalojimo buvimo jo suradimo vietoje. Sužalojimo nebuvimas DNR pėdsako aptikimo vietoje savaime nepaneigia DNR pėdsako kaip įrodymo reikšmingumo, nes, kaip nurodė ir teisme apklausiama specialistė Eva Tretjak’a, DNR gali būti palikta ne tik žalojant, bet ir liečiant asmenį ar jo drabužius.

Pirmosios instancijos teismo išvadų, kad nuteistojo V. Č. DNR pėdsakas ant nukentėjusiosios kelnių buvo paliktas jos nužudymo metu, nepaneigia nuteistojo V. Č. gynėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl nukentėjusiosios G. M. drabužių skalbimo dažnumo. Nors specialistė Eva Tretjak’a paaiškino, kad DNR išlikimas priklauso nuo biologinio pėdsako pobūdžio ir aplinkos sąlygų, ji taip pat nurodė, kad lytėjimo pėdsakai paprastai yra mažiau atsparūs išoriniam poveikiui ir gali pasišalinti gan greitai. Aplinkybių, kurios leistų pagrįstai manyti, kad ant nukentėjusiosios drabužių aptiktas V. Č. genetinis profilis išliko ilgą laiką po jo nurodyto atsitiktinio ir nereikšmingo kontakto su nukentėjusiąja, byloje nėra. Aplinkybė, jog nukentėjusiosios sūnus S. M. su ja bendravo retai, taip pat neduoda pagrindo spręsti, kad jam nebuvo žinomi jo motinos gyvenimo ir higienos ypatumai.

Taigi įvertinus nuteistojo V. Č. genetinio pėdsako suradimo vietą, nukentėjusiosios G. M. ir V. Č. tarpusavio santykių pobūdį, specialistės Evos Tretjak’os paaiškinimus apie DNR pernašos tikimybes bei kitus byloje nustatytus faktinius duomenis, nėra pagrindo abejoti, kad mėginyje Nr. 14 nustatytas V. Č. DNR pėdsakas yra reikšmingas ir su nagrinėjamu įvykiu susijęs įrodymas, kurį pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai įvertino kaip vieną iš nuteistojo V. Č. kaltės įrodymų.

Nuteistojo V. Č. gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl dalies nukentėjusiosios kūne nustatytų sužalojimų kilmės, atsiradimo laiko ir jų sąsajos su nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis, nepagrįsti. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 737/2024 (01) ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. pM30/2024 (01) konstatuota, kad atlikus G. M. kūno tyrimą nustatyta: 1) Kvėpavimo takų uždarymas svetimkūniu ir kaklo suspaudimas, pasireiškę svetimkūniu burnoje, odos nubrozdinimais veide, kraujosruvomis veido ir kaklo minkštuosiuose audiniuose, skydliaukės dešinėje skiltyje, ryklės užpakalinio paviršiaus gleivinėje, poliežuvinio kaulo kairiojo didžiojo rago ir kūno jungties lūžiais, skydinės kremzlės dešinio viršutinio rago ir kairiosios plokštelės lūžiais, dauginiais žiedinės kremzlės lanko ir plokštelės lūžiais. Nustatyti sužalojimai, remiantis makromorfologiniais ir mikromorfologiniais požymiais, padaryti kietais bukais daiktais ir veikiant spaudimo jėgoms į kaklo priekinį paviršių, kelių – keliolikos minučių laikotarpyje iki mirties ir padaryti mažiausiai 8 (aštuoniais) trauminiais poveikiais; 2) Minkštųjų audinių kraujosruvos pakaušyje. Nustatyti sužalojimai, remiantis makromorfologiniais ir mikromorfologiniais požymiais, padaryti kietu buku daiktu (daiktais), kelių – keliolikos minučių laikotarpyje iki mirties, šie sužalojimai padaryti mažiausiai 2 (dviem) trauminiais poveikiais; 3) Odos nubrozdinimai krūtinėje, kairiame žaste, kairiame dilbyje, plaštakose, kairėje kojoje, dešinėje blauzdoje. Nustatyti sužalojimai, remiantis makromorfologiniais požymiais, padaryti kietais bukais daiktais paros laikotarpyje iki minties ir padaryti mažiausiai 17 (septyniolika) trauminių poveikių (t. 1, b. l. 104–107, 115–117). Taigi G. M. nustatyti sužalojimai padaryti iš viso 27 (dvidešimt septyniais) trauminiais poveikiais. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. pM30/2024 (01) taip pat nustatyta, kad odos nubrozdinimai krūtinėje, kairiame žaste, kairiame dilbyje, plaštakose, kairėje kojoje, dešinėje blauzdoje (minėti 17 (septyniolika) trauminių poveikių) padaryti paros laikotarpyje iki mirties, kiti sužalojimai (likę 10 (dešimt) trauminių poveikių) – keliolikos minučių laikotarpyje iki mirties.

Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko V. Č. gynėjo apeliacinio skundo argumentą, kad aplinkybė, jog dalis sužalojimų (17 (septyniolika) trauminių poveikių) nukentėjusiosios kūne galėjo būti padaryti paros laikotarpyje iki jos mirties, panaikina jų sąsają su nusikalstamos veikos padarymu. Minėta specialistų išvadų formuluotė nurodo tik maksimalų laiko intervalą tarp sužalojimų padarymo ir mirties, o ne tai, kad nuo sužalojimų padarymo momento iki G. M. mirties buvo praėjusi visa para. Be to, minėtų sužalojimų įrodomoji reikšmė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertinta ne izoliuotai, bet kartu su kitais byloje surinktais ir teismo ištirtais įrodymais.

Iš teisiamajame posėdyje apklausto specialisto-eksperto Sigito Laimos parodymų matyti, kad nubrozdinimai nukentėjusiosios kojose nedideli – 0,2x0,7 cm, 0,5x0,2 cm, atsižvelgiant į jų dydį, jie galėjo būti padaryti kietu buku riboto paviršiaus daiktu, be to, veikė trinties ir šlyties jėgos, t. y. praslydimai. Jis negalėjo kategoriškai nustatyti konkretaus sužalojimų nukentėjusiosios kojose atsiradimo mechanizmo, tačiau nurodė, jog jų susiformavimas spaudžiant nukentėjusiąją rankomis, laikant už kojų ir esant pasipriešinimui yra įmanomas ir kategoriškai neatmestinas, o nustatytų nubrozdinimų dydis galėtų atitikti laisvojo nago krašto poveikį. Todėl, priešingai nei nurodoma V. Č. gynėjo apeliaciniame skunde, šie duomenys vertintini kaip neprieštaraujantys pirmosios instancijos teismo nustatytai įvykio eigai.

Gynėjas nurodo, kad nepaneigta tikimybė, jog minėtus sužalojimus galėjo pasidaryti pati nukentėjusioji. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiosios kūne, be 10 (dešimties) trauminių poveikių, padarytų keliolikos minučių iki jos mirties laikotarpyje ir lokalizuotų jos kakle bei galvoje, papildomai nustatyta ne mažiau kaip 17 (septyniolika) trauminių poveikių, lokalizuotų skirtingose kūno vietose – krūtinėje, kairiajame žaste, kairiajame dilbyje, plaštakose, kairiojoje kojoje ir dešiniojoje blauzdoje. Toks sužalojimų išsidėstymas įvairiose kūno srityse, jų gausa ir morfologija (smulkūs, padaryti veikiant šlyties ir trinties jėgoms) vargiai pagrindžia savęs žalojimo ar netgi susižalojimo pargriūnant galimybę. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusioji G. M. būtų linkusi save žaloti ar anksčiau būtų tą dariusi, taip pat nėra pagrindo spręsti, kad ji galėjo pasidaryti minėtus sužalojimus griūdama. Paprastai griūnant ir atsitrenkiant į riboto paviršiaus objektus nustatomi ne tik kūno nubrozdinimai, bet ir kraujosruvos. Nagrinėjamu atveju kraujosruvos aptiktos tik nukentėjusiosios kaklo ir galvos srityse. Pažymėtina ir tai, kad apklausiamas teisme specialistas-ekspertas Sigitas Laima taip pat parodė, kad nukentėjusiajai padarytų nubrozdinimų dydžiai yra maži, o paprastai griūdamas žmogus sąveikauja su plokštumomis, taip pat veikia pagreičio jėgos, todėl griūnant sužalojimai būna pasyvesni ir jų būna daugiau, o šiuo atveju nubrozdinimai yra labai smulkūs. Be to, nors bylos medžiagoje yra duomenų apie tai, kad nukentėjusioji sunkiai vaikščiojo, duomenų, kad ji būtų dažnai griuvusi ar tą dariusi nužudymo dieną ar likus nedaug laiko iki jos, byloje nėra.

Atmestinas ir nuteistojo V. Č. gynėjo apeliacinio skundo teiginys, kad nukentėjusioji dėl apsunkinto judėjimo nužudymo metu negalėjo priešintis kojomis, todėl teismo išvada apie tai, kad V. Č. nužudymo metu laikė ją už kojų, yra nepagrįsta. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tokios išvados nėra. Be to, aplinkybė, kad nukentėjusioji G. M. sunkiau vaikščiojo, savaime neleidžia daryti išvados, jog ji negalėjo judinti kojų ar bandyti priešintis jas judindama patiriamo smurto metu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nuteistojo V. Č. gynėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog nukentėjusioji G. M. turėjo gretutinių ligų (išeminę širdies ligą, bendrinę aterosklerozę, kepenų suriebėjimą, kasos fibrozę ir kt.), nesudaro pagrindo abejoti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. M 737/2024 (01) bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. pM30/2024 (01), kuriose konstatuota akivaizdžiai smurtinė nukentėjusiosios G. M. mirties priežastis. Taigi gretutinių susirgimų buvimas šiuo atveju vertintinas kaip aplinkybė, neturinti įtakos nustatytai G. M. mirties priežasčiai ir jos mechanizmui.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nuteistasis V. Č. papildomai nurodė, kad liudytojos J. J. parodymai yra nepatikimi, nes jos apklausoje dalyvavę policijos pareigūnai darė jai poveikį. Su šiais nuteistojo teiginiais nėra pagrindo sutikti. Vien aplinkybė, kad liudytojos J. J. apklausoje, pirmosios instancijos teisme vykusioje nuotoliniu būdu dėl liudytojos amžiaus ir sveikatos būklės, dalyvavo policijos pareigūnai, savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad jai buvo daromas neteisėtas poveikis. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių policijos pareigūnų liudytojai darytą spaudimą, grasinimus, nurodymus dėl parodymų turinio ar kitokį neteisėtą poveikį. Teisėjų kolegijai peržiūrėjus liudytojos J. J. apklausos pirmosios instancijos teisme vaizdo įrašą, nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad šios liudytojos parodymai nėra savarankiški. Iš bylos duomenų matyti, kad suinteresuotumo bylos baigtimi J. J. neturi, kaip ir tikslo nepagrįstai apkalbėti nuteistuosius V. Č. ar M. D.. Reikšminga ir tai, kad liudytoja J. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme iš esmės nurodė tas pačias faktines aplinkybes, kurios iš dalies sutampa ir su nukentėjusiojo S. M., liudytojų T. S., A. Š., S. M. parodymais, o tai patvirtina jos parodymų nuoseklumą ir patikimumą. Kitų aplinkybių, išskyrus policijos pareigūnų dalyvavimą liudytojos apklausoje, dėl kurių J. J. parodymai galėtų būti laikomi nepatikimais, nuteistasis V. Č. apeliacinės instancijos teismui nenurodė, todėl nėra pagrindo pripažinti liudytojos J. J. parodymus nepatikimais ar abejoti jų įrodomąja verte.

Remdamasi pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybės dėl V. Č. ir M. D. veikiant bendrininkų grupe padaryto plėšimo įsibraunant į G. M. butą ir jos nužudymo dėl savanaudiškų paskatų byloje išsamiai išnagrinėtos, pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl įrodymų vertinimo ir bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo yra tinkamai motyvuotos, pagrįstos byloje ištirtų įrodymų vertinimu. Baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant V. Č. ir M. D. veikiant bendrininkų grupe padarytas nusikalstamas veikas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, įsigaliojusi nuo 2023 m. birželio 1 d.) ir BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą pritaikytas tinkamai, todėl naikinti ar keisti apkaltinamojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nėra teisinio pagrindo.

Dėl nuteistiesiems M. D. ir V. Č. paskirtų bausmių

Nuteistojo V. Č. gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu V. Č. asmenybės vertinimu ir paskirta griežta laisvės atėmimo bausme, tačiau neginčijamas nuteisimas ir bausmė, paskirta už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 258 straipsnio 2 dalyje, padarymą, todėl teismas dėl už šią nusikalstamą veiką V. Č. paskirtos bausmės nepasisakys. Tuo tarpu nuteistojo M. D. apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių argumentų, kuriais būtų keliami ir ginčijami jam skirtos bausmės rūšies ir dydžio klausimai. Visgi įvertinusi tai, kad apeliantas skunde prašo priimti priešingą nei pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija pasisakys ir šiuo klausimu. Tokia pozicija atitinka ir esamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, Nr. 2K-190-648/2018).

Pagal ankstesnės redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalį atskirai priimti sprendimą asmenį pripažinti recidyvistu nebuvo reikalaujama, o recidyvistu savaime buvo laikomas asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaręs vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo asmuo pripažįstamas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol asmuo recidyvisto statuso neturi. Sistemiškai aiškinant BK nuostatas, susijusias su naujos redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalies įsigaliojimu, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog asmuo veiką padarė būdamas recidyvistas, taikytina tik tada, kai esant BK 27 straipsnio 1 dalyje išdėstytoms sąlygoms asmenys, jau būdami pripažinti recidyvistais, teisiami už naujo nusikaltimo padarymą (2026 m. balandžio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-62-511/2026, 23 punktas). Remdamasi pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti nuteistiesiems M. D. ir V. Č. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nustatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, yra naikinamas.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 1, 2 dalyse taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam M. D. ir V. Č., atsižvelgė į tai, kad nuteistieji, veikdami bendrininkų grupe, tiesiogine tyčia padarė vieną baigtą sunkų nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje (švelnesnė 2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, galiojusi nuo 2023 m. birželio 1 d.) (BK 11 straipsnio 5 dalis) ir vieną labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte (BK 11 straipsnio 6 dalis). Minėtuose baudžiamojo įstatymo straipsniuose įtvirtintos griežtos, išimtinai tik laisvės atėmimo bausmės (už BK 180 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą – laisvės atėmimas iki 7 (septynerių) metų (švelnesnė 2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, galiojusi nuo 2023 m. birželio 1 d.), už BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytos nusikalstamos veikos padarymą – laisvės atėmimas nuo 8 (aštuonerių) iki 20 (dvidešimties) metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad M. D. ir V. Č. įvykdyti nusikaltimai pasižymi didesniu rūšiniu pavojingumu, kadangi padaryti veikiant bendrininkų grupe, kurioje dalyvavo du asmenys (du vykdytojai), svetimo turto grobimas buvo iš anksto suplanuotas, smurtas panaudotas prieš garbaus amžiaus senolę, neturėjusią realios galimybės fiziškai pasipriešinti dviem jaunesniems vyrams, nužudymo metu panaudotas rankšluostis, kuris buvo įkištas nukentėjusiajai į burną, veikos padarytos nukentėjusiosios namuose, kur paprastai asmuo turėtų jaustis saugus. Nusikaltimais padaryta žala dviem įstatymo saugomoms vertybėms – nuosavybei bei žmogaus gyvybei, žmogaus gyvybės atėmimo padariniai negrįžtami.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems, pagrįstai įvertino M. D. ir V. Č. asmenybes apibūdinančias aplinkybes. Tačiau šios aplinkybės neduoda pagrindo spręsti apie mažesnį minėtų nuteistųjų asmenybių pavojingumą.

Faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad M. D. yra gana jauno amžiaus, nevedęs, vidurinio išsilavinimo, be pastovios gyvenamosios vietos, nedirbantis, daug kartų baustas administracine tvarka už įvairius nusižengimus (t. 5, b. l. 188–197), jis praeityje 19 kartų teistas už įvairius gana sistemingai daromus nusikaltimus, taip pat ir turtinius (t. 5, b. l. 166–187, t. 10, b. l. 1–22). Veikas, už kurias jis nuteistas nagrinėjamoje byloje, jis padarė turėdamas neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs minėtas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad jos rodo M. D. aiškiai išreikštą nusikalstamo elgesio modelį, jo polinkį nusikalsti, kuris, nepaisant amžiaus, yra iš esmės nuolatinio pobūdžio. Minėtos aplinkybės taip pat rodo, kad M. D. sąmoningai nepaiso įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio standartų, linkęs ieškoti lengvų, teisei priešingų pasipelnymo šaltinių, tam tikslui pasiekti nevengia naudoti smurto bei grobti svetimą turtą. Nuteistasis pozityvios socialinės elgsenos nedemonstruoja, išvadų dėl savo elgesio nedaro ir toliau elgiasi priešingai visuomenėje priimtinoms bendro gyvenimo normoms bei jų negerbia. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, vertinant nuteistojo M. D. asmenybę, pagrįstai atkreiptas dėmesys, kad jo antivisuomeniškam elgesiui didelę neigiamą įtaką turi narkotinių medžiagų vartojimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, visos pirmiau paminėtos aplinkybės rodo didesnį nuteistojo M. D. asmenybės pavojingumą.

Faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad V. Č. yra brandaus amžiaus, vedęs, profesinio išsilavinimo, iki suėmimo šioje byloje dirbo pagal individualią veiklą pavežėju, turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą. Tačiau jis baustas administracine tvarka už įvairius nusižengimus, tarp jų daugiausia už KET pažeidimus, taip pat ir šiurkščius (vairavimą esant neblaiviam), viešosios tvarkos pažeidimus, važiavimą viešuoju transportu be bilieto (t. 7, b. l. 53–58) V. Č. praeityje 7 kartus teistas už įvairius nusikaltimus, tarp jų turtinius ir smurtinius nusikaltimus (t. 7, b. l. 46–52, t. 9, b. l. 184–192). Naujas nusikalstamas veikas jis padarė neišnykus ankstesniam teistumui už nusikaltimą, susijusį su smurto panaudojimu ir nusikaltimą nuosavybei. Esant pirmiau aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai sprendė, kas pirmiau aptartos aplinkybės rodo V. Č. aiškiai išreikštą nusikalstamo elgesio modelį, jo polinkį nusikalsti, kuris, nepaisant brandaus amžiaus ir jam nustatyto neįgalumo, yra pasikartojantis. Jis sąmoningai nepaiso įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio standartų, linkęs ieškoti lengvų, teisei priešingų savo asmeninių turtinių problemų sprendimo būdų, darant su smurto panaudojimu ir svetimo turto grobimu susijusius nusikaltimus. Nepaisant sveikatos būklės ir brandaus amžiaus, V. Č. nedemonstruoja pozityvios socialinės elgsenos, kadangi elgiasi priešingai visuomenėje priimtinoms bendro gyvenimo normoms, jų negerbia, jo nusikalstamas elgesys ne atsitiktinis, o nuoseklus ir tęstinis, jų pobūdis agresyvus ir keliantis pavojų aplinkiniams. Pirmiau nurodytos aplinkybės taip pat patvirtina išvadą, kad ankstesnės V. Č. skirtos bausmės nepasiekė savo tikslų, nes korekcinio poveikio jam neturėjo. Nuteistojo V. Č. gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad nuosprendyje liko neįvertinta V. Č. darbinė veikla, santykiai su sutuoktine, dalyvavimas priklausomybės ligų gydymo programose, anksčiau susidariusių skolų grąžinimo klausimų sprendimas. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, pirmosios instancijos teismas, vertindamas V. Č. asmenybę, įvertino nuteistojo V. Č. darbinę veiklą ir nors nuosprendyje nedetalizavo pastarojo darnių santykių su sutuoktine, dalyvavimo metadono programoje, siekiant atsisakyti priklausomybės opiatams, jo veiksmų siekiant grąžinti skolas kreditoriams, vien šios aplinkybės nerodo V. Č. asmenybės mažesnio pavojingumo. Nuteistojo gynėjo nurodomos aplinkybės, susijusios su jo ginamojo darniais santykiais su sutuoktine, dalyvavimu priklausomybės nuo opiatų gydymo programoje bei pastangomis vykdyti finansinius įsipareigojimus ir grąžinti skolas kreditoriams, savaime nelaikytinos išskirtinėmis. Šios aplinkybės apibūdina įprastą socialiai atsakingą asmens elgesį ir pareigų vykdymą, kurio pagrįstai tikimasi iš kiekvieno visuomenės nario, todėl jos nesudaro pagrindo daryti išvadą apie mažesnį nuteistojo asmenybės pavojingumą ar iš esmės palankesnį jo asmenybės vertinimą. Priešingai, faktas, kad nuteistasis ir vėl nusikalto, tik patvirtina, kad bandymas laikytis visuomenėje nusistovėjusių taisyklių jokio teigiamo korekcinio poveikio jo antivisuomeniškam elgesiui nepadarė, jo daromos nusikalstamos veikos sunkėja ir yra nulemtos V. Č. pasirinkto destruktyvaus gyvenimo būdo. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad visos pirmiau paminėtos aplinkybės rodo didesnį nuteistojo V. Č. asmenybės pavojingumą.

Nuteistųjų M. D. ir V. Č. atsakomybę lengvinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad nusikalstamos veikos padarytos veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Kaip jau minėta, nuteistiesiems M. D. ir V. Č. panaikintina BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog asmuo veiką padarė būdamas recidyvistas. Tačiau vien tik minėtos atsakomybę sunkinančios aplinkybės panaikinimas, atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo nustatytų nuteistųjų asmenybes apibūdinančių aplinkybių visumą, savaime nerodo žymiai mažesnio šių asmenų pavojingumo ir tai nėra būtina sąlyga švelninti jiems paskirtas bausmes, o nuteistųjų padarytų nusikaltimų rūšys, pavojingumas ir kt. iš esmės lieka tie patys. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, apibūdinančios nuteistųjų M. D. ir V. Č. padarytas veikas ir asmenybes, net ir atsižvelgiant į tai, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė jiems panaikintina, nesuteikia pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo M. D. ir V. Č. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės ir galutinės subendrintos laisvės atėmimo 15 (penkiolikai) metų bausmės nėra teisingos ir turėtų būti švelninamos.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

BPK 322 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog nagrinėjant apeliacinį skundą, yra būtinas gynėjo dalyvavimas. Kadangi apeliantas M. D. teisinių paslaugų sutarties su pasirinktu gynėju nebuvo sudaręs, dėl to, bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme, buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Šios tarnybos koordinatoriaus sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. kovo 3 d. nutartimi nuteistajam M. D. paskirta gynėja advokatė Aušra Saulėnienė.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2026 m. gegužės 21 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, kurioje nurodyta, kad teikdama antrinę teisinę pagalbą nuteistajam M. D. pagal 2026 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) tarnyba patyrė 383,33 Eur (trijų šimtų aštuoniasdešimt trijų eurų 33 ct) dydžio išlaidas ir prašoma išspręsti jų priteisimo klausimą.

Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. BPK 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Ši nuostata apeliantui buvo išaiškinta teismo pranešimu, kuriuo nuteistasis buvo informuotas apie jam paskirtą gynėją jį ginant apeliacinės instancijos teisme.

Prašymai ir įrodymai, patvirtinantys proceso išlaidų faktą ir dydį, turi būti pateikti laiku, t. y. iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos (šiuo atveju – iki teisėjų kolegijos išėjimo į pasitarimų kambarį), suteikiant kitiems proceso dalyviams galimybę pareikšti savo nuomonę, taip garantuojant tinkamą rungimosi principo įgyvendinimą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. gegužės 21 d. pažyma buvo pateikta jau po Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 20 d. posėdžio, t. y. teisėjų kolegijai išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo, todėl proceso dalyviai dėl jos neturėjo galimybės pasisakyti. Atsižvelgiant į tai, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas iš nuteistojo M. D. valstybės naudai priteisti 383,33 Eur (trijų šimtų aštuoniasdešimt trijų eurų 33 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidas dėl nuteistojo atstovavimo apeliacinės instancijos teisme paliekamas nenagrinėtas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio1 dalies 1 punktu ir 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo M. D. ir nuteistojo V. Č. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 31 d. nuosprendį pakeisti.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuteistiesiems M. D. ir V. Č. BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veikas padarė recidyvistas.

Kitas Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. gegužės 21 d. prašymą priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas palikti nenagrinėtą.