Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. D. ir nukentėjusiojo V. K. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 3 dalį šešeriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus keturiolikai metų laisvės atėmimo, pagal 253 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto 9 mm kalibro „Makarov" tipo šovinių laikymo) vieneriems metams laisvės atėmimo, pagal 253 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto savadarbių šaudmenų laikymo) vieneriems metams laisvės atėmimo, pagal 259 straipsnio 2 dalį dvidešimčiai parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, 253 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį, subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir paskirta keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Ši subendrinta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, bausmes iš dalies sudedant, ir R. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

E. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį aštuoneriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus šešiolikai metų laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės, ir subendrinta bausmė paskirta devyniolika metų laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie paskirtos bausmės iš dalies pridėta dalis neatliktos bausmės paskirtos Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu ir E. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – dvidešimt metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 3 dalį bei 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus nuteistas ir V. M., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Nuosprendžiu iš E. D., R. M. ir V. M. solidariai nukentėjusiojo V. K. naudai priteista 5092 Lt turtinei ir 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 1190 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Be to, iš R. M. nukentėjusiojo V. K. naudai priteista 7000 Lt turtinei žalai atlyginti. Likusi nukentėjusiojo V. K. pareikšto civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo atmesta.

Taip pat skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. spalio 28 d. nutartis, kuria atmesti nuteistųjų R. M., E. D. ir V. M. bei nukentėjusiojo V. K. apeliaciniai skundai.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, išklausiusi teisėjo A. Sirvydžio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, ir nuteistojo R. M. gynėjo, prašiusio nukentėjusiojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M., E. D. ir V. M. nuteisti už tai, kad, veikdami organizuota grupe, bendrais veiksmais, panaudodami šaunamąjį ginklą ir specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, panaudodami fizinį smurtą, atimdami galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą, pasikėsino plėšimo būdu pagrobti didelės vertės svetimą turtą ir itin žiauriai dėl savanaudiškų paskatų nužudė kitą žmogų. Be to, R. M., kitiems bendrininkams nežinant, pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą. Jie, iš anksto susitarę padaryti sunkų nusikaltimą – panaudojant šaunamąjį ginklą – revolverį „Blow 38", užtaisytą savadarbiais šaudmenimis, bei specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą - elektrošoko įrenginį „Power Max", užvaldyti svetimą A. K. K. priklausantį didelės vertės turtą - 200 000 Lt vertės metalo laužą, pasiskirstę vaidmenimis ir užduotimis, kad R. M. ir E. D. panaudos A. K. K. atžvilgiu fizinį smurtą, pastarąjį suriš ir taip šiam atims galimybę priešintis, o V. M. organizuos pagrobto metalo laužo išgabenimą, 2008 m. liepos 1 d. apie 7 val. A. K. K. priklausiančios sodybos, esančios Kazlų Rūdos sav., Guobų k., kieme ir gyvenamajame name, E. D. panaudojus specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, paveikus A. K. K. galvos ir pečių srityse elektrošoko įrenginiu „Power Max", R. M. nukreipus į nukentėjusįjį revolverį „Blow 38" bei išsakius grasinimą šauti, bendrais veiksmais panaudojo fizinį smurtą – tyčia rankomis, kojomis, revolverio „Blow 38" korpusu, elektrošoko įrenginio „Power Max" korpusu sudavė mažiausiai tris smūgius A. K. K. į galvą ir krūtinę, taip bendrais veiksmais padarė muštines žaizdas kairiame antakyje, odos nubrozdinimus dešiniame žande, dešinės ausies kaušelyje, kairės pusės VI, VII, VIII, IX, X šonkaulių lūžius, tęsdami nusikalstamą veiką, bendrais veiksmais atėmė galimybę A. K. K. priešintis – plastmasinėmis sąvaržomis, virve bei lipnia juosta surišo rankas ir kojas ir bendrais veiksmais, suvokdami, kad tokiu būdu neišvengiamai sukels A. K. K. dideles fizines kančias ir mirtį, ant galvos užmovė sintetinio audinio maišą, kurį kaklo srityje apvyniojo lipnia juosta; dėl užmauto maišo iškvėpavęs deguonį, susikaupus anglies dvideginiui, A. K. K. mirė nuo uždusimo uždaroje erdvėje. Taip atėmę galimybę A. K. K. priešintis jie kartu pagrobė svetimą, nukentėjusiajam priklausantį turtą – 3500 Lt vertės automobilį ZIL. Be to, R. M., bendrininkams nežinant, pagrobė gyvenamojo namo kambaryje seife buvusius 7000 Lt, tačiau didelės vertės A. K. K. priklausančio turto, dėl kurio buvo visi susitarę, nepagrobė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes 2008 m. liepos 1 d. planuoto pagrobti metalo laužo nepavyko išvežti dėl techninių priežasčių, prasto privažiavimo, o 2008 m. liepos 2 d. metalo laužą sutrukdė išvežti sodyboje buvę policijos pareigūnai.

R. M. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo nedideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų be tikslo jas platinti, t. y. ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens neteisėtai, be tikslo platinti, įgijo ir iki 2008 m. liepos 26 d. bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė nedidelį kiekį narkotinių medžiagų – 0,191 g kokaino ir nedidelį kiekį psichotropinių medžiagų – 0,016 g metamfetamino.

Taip pat R. M. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo šaudmenimis, t. y., būdamas Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato policijos pareigūnu, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje per policijos pareigūnų šaudymo pratybas neteisėtai įgijo (negrąžino) neiššaudytus tris pramoninės gamybos 9 mm kalibro „Makarov" tipo šovinius ir juos iki 2008 m. liepos 26 d. neteisėtai laikė bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini).

R. M. nuteistas ir už tai, kad neteisėtai disponavo šaudmenimis, t. y., neturėdamas leidimo, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje neteisėtai pasigamino penkis savadarbius šaudmenis – į garsiniais ir dujiniais šoviniais skirto šaudyti revolverio „Blow 38" būgnelio kameras sudėjo po garsinį šovinį ir 8,5 mm skersmens guminį šratą, kurio iššauto kinetinė energija yra 23 J, bei šiuos savadarbius šaudmenis iki 2008 m liepos 26 d. neteisėtai laikė bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini).

Kasaciniu skundu nukentėjusysis V. K. prašo žemesniųjų teismų sprendimus pakeisti ir nuteistajam R. M. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktuose, padarymą paskirti aštuoniolikos metų laisvės atėmimo bausmę, už veikos, numatytos BK 180 straipsnio 3 dalyje, padarymą, paskirti aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmes, paskirtas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, 253 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), 259 straipsnio 2 dalį, subendrinus apėmimo būdu paskirti R. M. aštuoniolikos metų laisvės atėmimo bausmę, kurią, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, subendrinti dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, ir R. M. skirti galutinę subendrintą dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmę.

Nukentėjusiojo manymu, dėl analogiškų aplinkybių, t. y. neįvertinus R. M. vaidmens ir aktyvumo darant nusikalstamą veiką, jam paskirta aiškiai per švelni šešerių metų laisvės atėmimo bausmė ir už nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 3 dalyje, padarymą. Kasatorius mano, kad nepaisant to, jog šioje dalyje nustatyta viena R. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalis 2 punktas), o kitų veikoje dalyvavusių asmenų charakteristikos blogesnės, vis dėlto tai nelaikytina pagrindu tokia apimtimi švelninti šiam nuteistajam bausmę. R. M. buvo aktyviausias šios nusikalstamos veikos padaryme, parūpino įrankius, be to, kitiems bendrininkams nežinant pagrobdamas 7000 Lt, jis išėjo už bendrininkų susitarimo ribų. Dėl šių aplinkybių nukentėjusysis mano, kad R. M. šioje dalyje skirtina aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Paskyrus prašomas bausmes ir jas subendrinus, nuteistajam R. M. skirtina galutinė dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. D. ir nukentėjusiojo V. K. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl įrodymų vertinimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bei nuteistojo E. D. veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus

Kasatorius nurodo, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus dėl kvalifikuoto nukentėjusiojo A. K. K. nužudymo. Pateikdamas savą byloje surinktų ir ištirtų įrodymų interpretaciją teigia, kad tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryšio, jo veiksmai pagal išankstinį bendrininkų susitarimą buvo apibrėžti konkrečiai, t. y. apsvaiginti nukentėjusįjį elektrošoku, jį surišti ir pagrobti metalo laužą. Nei tyčios, nei susitarimo žudyti nukentėjusįjį nebuvo ir jis nenumatė, kad R. M. nužudys nukentėjusįjį, todėl mano, kad jo veika kvalifikuotina tik pagal BK 180 straipsnio 3 dalį.

Su tokiais kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Iš nuteistojo E. D. kasacinio skundo turinio matyti, kad jis, teigdamas, jog nepagrįstai yra pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus ir prašydamas dėl šios veikos jį išteisinti, prašo kitaip vertinti byloje ištirtus įrodymus ir nustatytus faktus, t. y. ginčija pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumą. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintų ar nepripažintų bylos aplinkybių. Dėl to E. D. kasacinio skundo argumentai apie tai, kokie bylos duomenys geriausiai atskleidžia įvykio aplinkybes, o kokie – ne, nuorodos, kad teismų išvados neatitinka bylos aplinkybių, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko.

Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus. Nagrinėjamu atveju teismai vertindami įrodymus BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, išvada dėl E. D. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktuose, pagrįsta, paremta byloje esančių įrodymų visuma.

Kasaciniame skunde nuteistasis E. D. nurodo iš esmės analogiškus argumentus dėl veikos kvalifikavimo kaip ir apeliaciniame skunde, t. y. tvirtina, jog A. K. K. mirtis nepriklausė nuo jo veiksmų, todėl jis negalėjo būti nuteistas už nužudymą. Tokie jo argumentai apeliacinės instancijos teismo motyvuotai atmesti išsamiai išnagrinėjus bylą pagal nuteistųjų ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus.

Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus atsako tas, kas nužudė žmogų dėl savanaudiškų paskatų, kankinant ar kitaip itin žiauriai. Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiojo mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis – dėsningas, neatsitiktinis, valinis kaltininko neteisėtos veikos rezultatas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog R. M., E. D. ir V. M., veikdami organizuota grupe, bendrais veiksmais, siekdami padaryti didelės vertės turto plėšimą (pagrobti metalo laužą), E. D. panaudojus specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą – elektrošoką, R. M. nukreipus į nukentėjusįjį revolverį bei išsakius grasinimą šauti, bendrais veiksmais tyčia rankomis, kojomis, revolverio ir elektrošoko korpusu sudavė smūgius A. K. K. į galvą ir krūtinę, taip jį sužalodami, bendrais veiksmais atėmė galimybę nukentėjusiajam priešintis – plastmasinėmis sąvaržomis, virve, lipnia juosta surišo rankas ir kojas bei suvokdami, kad neišvengiamai sukels A. K. K. dideles fizines kančias ir mirtį, jam ant galvos užmovė sintetinio audinio maišą, kurį kaklo srityje apvyniojo lipnia juosta, dėl to, nukentėjusiajam iš maišo iškvėpavus deguonį ir susikaupus anglies dvideginiui, šis mirė nuo uždusimo uždaroje erdvėje. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė išsamiai ir nešališkai įvertinęs nuteistųjų R. M., E. D. ir V. M. parodymus, ekspertizės aktus bei ekspertų paaiškinimus teismo posėdyje, liudytojų parodymus bei asmens atpažinimo protokolais užfiksuotas aplinkybes, patvirtinančias, kad liudytojai atpažino nuteistuosius, tarp jų ir E. D., kaip buvusius įvykio vietoje, taip pat kitus įrodymus, patvirtinančius nuteistųjų bendravimą su nukentėjusiuoju įvykio išvakarėse dėl metalo laužo pirkimo, nusikaltimo priemonių įgijimą ir kt. Remdamasis šių įrodymų visuma pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad visi nuteistieji veikė tyčia, mušė nukentėjusįjį, matė, kaip kiti bendrininkai naudojo smurtą, t. y. kiekvienas iš jų suprato ir sutiko su bet kokio pobūdžio smurtu bei jo padariniais ir toliau dalyvavo darant nusikaltimą, taigi veikė kaip nusikaltimo bendravykdytojai. Teismas įvertino ekspertizės aktus, kuriais nustatyta, kad nukentėjusiojo A. K. K. mirtis įvyko nuo uždusimo uždaroje erdvėje, uždėjus nukentėjusiajam ant galvos sintetinį maišą ir jį užveržus kaklo srityje lipnia juosta. Nors pirmosios instancijos teismas dėl maišo uždėjimo ant nukentėjusiojo galvos ir jo užveržimo aplinkybių išsamiau nepasisakė, nurodydamas, kad, kaltininkams veikiant kaip bendravykdytojams, veikos kvalifikavimui tai nėra svarbu, tačiau šią aplinkybę išsamiai išanalizavo ir nutartyje aptarė apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą pagal apeliacinius skundus. Šis teismas, pažymėjęs, kad teismo medicinos ekspertizės aktais nustatyta pagrindinė nukentėjusiojo mirties priežastis buvo uždusimas uždėjus jam ant galvos maišą, dėl šios aplinkybės nutartyje išsamiai pasisakė. Byloje atlikęs įrodymų tyrimą, papildomai apklausęs nuteistuosius bei išsamiai įvertinęs abiejų instancijų teismuose ištirtus įrodymus, smulkiai išanalizavęs nuteistųjų parodymus apie maišo uždėjimo nukentėjusiajam ant galvos aplinkybes, teismas nustatė, kad maišą nors ir uždėjo V. M., tačiau tiek R. M., tiek E. D. dalyvavo šiame procese, nė vienas tam neprieštaravo ir toliau gana intensyviai smurtavo prieš nukentėjusįjį. E. D. ir R. M. rišant nukentėjusiojo kojas ir rankas, V. M. taip pat sudavė jam kelis smūgius, uždėjo ant galvos plastikinį maišą bei jį apvyniojo lipnia juosta kaklo srityje. Nutartyje įvertintas teismų nustatytas faktas, kad nuteistieji, kartu vykdami į įvykio vietą, pasiėmė plastikinį maišą ir prekybos centre, be kitų nusikaltimo priemonių, įsigijo lipnią juostą, kuria vėliau buvo užveržtas nukentėjusiajam ant galvos uždėtas maišas. Dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusiojo mirties priežastis – bendri visų trijų nuteistųjų veiksmai, nes uždėdami nukentėjusiajam plastikinį maišą ant galvos bei jį surišdami jie veikė tyčia, kartu dalyvavo nukentėjusiojo A. K. K. gyvybės atėmimo procese kaip bendravykdytojai ir todėl visi yra atsakingi už jo mirtį ir nėra pagrindo konstatuoti, jog R. M. išėjo už bendrininkų susitarimo ribų (vykdytojo ekscesas). Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė ir dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumento, susijusio su veikoje dalyvavusių bendrininkų susitarimu daryti nusiklastamą veiką. Teismas nurodė, kad, nepaisant to, jog pradinis nuteistųjų susitarimas buvo daryti plėšimą, tačiau jų susitarimo ribos nebuvo tiksliai apibrėžtos ir priklausė nuo įvykio metu susiklosčiusios situacijos (pasipriešinimo lygio), nuteistieji numatė jų vystymosi, keitimosi galimybę. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tiek pačių nuteistųjų parodymus, tiek byloje nustatytas objektyvias aplinkybes. Pažymėtina ir tai, jog apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė nuteistojo E. D. apeliacinio skundo argumentą, analogišką jo kasacinio skundo argumentui, kad jis liepė nuimti nukentėjusiajam nuo galvos maišą ir tik R. M. pažadėjus tai padaryti pasišalino iš įvykio vietos. Teismas įvertino faktą, kad pats nuteistasis E. D. nesiėmė jokių veiksmų, jog nukentėjusiajam būtų nuimtas maišas nuo galvos, nors niekas jam nedraudė tai padaryti, be to, atsižvelgė, jog tokio kasatoriaus teiginio nepatvirtina nei R. M. parodymai, nei kiti įrodymai. Pasisakant dėl nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomos (kasaciniame skunde ji taip pat nurodoma) aplinkybės, kad nukentėjusiajam maišas neva nebuvo uždėtas sandariai, teismas įvertino ir liudytojos R. S. parodymus, kad jai, kaip felčerei, bandant patikrinti nukentėjusiojo pulsą, pirštus buvo sunku užkišti už maišo. Konstatuotina, kad teismų sprendimuose nurodyti įrodymai teismų įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, bendrame bylos duomenų kontekste jie pagrįstai pripažinti turinčiais reikšmės teismų vidiniam įsitikinimui dėl nuteistųjų, tarp jų ir E. D. kaltumo, susiformuoti. Šių įrodymų pagrindu faktinės bylos aplinkybės, reikšmingos nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, nustatytos teisingai.

Kasatoriaus manymu, byloje nepagrįstai nustatytas nužudymą kvalifikuojantis požymis – kankinant ar kitaip itin žiauriai (BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktas), nes šis požymis inkriminuotas tik po eksperto parodymų, kuris nėra kompetentingas duoti tokias išvadas.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Pažymėtina, kad itin žiaurų nužudymo ypatumą gali nustatyti tik teismas, atsižvelgęs, be kita ko, į panaudoto smurto pobūdį, jo laiką, intensyvumą, padarytų sužalojimų kiekį, lokalizaciją, įrankius bei kitas aplinkybes. Nužudymas, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų, kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą kaip padarytas itin žiauriai. Kasatorius analogišką argumentą buvo nurodęs ir apeliaciniame skunde, į kurį apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinius skundus, išsamiai atsakė. Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju nustatant itin žiaurų nužudymo būdą apeliacinės instancijos teismas vertino ne tik eksperto parodymus, bet atsižvelgė ir į kitas objektyvias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Teismas įvertino eksperto parodymus apie tai, kad nukentėjusiajam uždūstant uždaroje erdvėje dėl susikaupusio anglies dvideginio dirginama gleivinė ir toks procesas itin skausmingas, atsižvelgė į nukentėjusiojo kančių laiką (5–8 minutės) iki mirties. Be to, teismas įvertino faktinę aplinkybę, kad nukentėjusysis dėl surištų rankų ir kojų visą nurodytą laikotarpį iki mirties, jusdamas deguonies stygių, buvo bejėgiškumo būsenos negalėdamas nusiimti nuo galvos trukdančio kvėpuoti maišo. Teismas padarė pagrįstas išvadas, kad visi nusteistieji, tarp jų ir E. D., suvokė, jog tai nukentėjusiajam yra itin skausminga ir sukelia dideles kančias, ir kad tai rodo nuteistųjų veikos ypatingą žiaurumą. Su tokiais apeliacinės instancijos teismo teiginiais ir išvadomis, argumentuojant itin žiaurų nužudymo būdą, nėra pagrindo nesutikti, todėl konstatuotina, kad E. D. ir jo bendrininkų prieš nukentėjusįjį A. K. K. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

Kartu konstatuotina, kad nuteistųjų padaryta veika pagrįstai kvalifikuota ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Pagal šį BK straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas gauti iš to turtinės naudos, įgyti teisę į turtą arba išvengti materialinių išlaidų. Byloje teismai nustatė, kad, pradėję daryti plėšimą, nuteistieji siekdami palaužti nukentėjusiojo pasipriešinimą jį bendrais veiksmais nužudė. Pagal teismų praktiką nužudymai, padaryti plėšimo metu, kvalifikuojami pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir atitinkamas BK 180 straipsnio dalis priklausomai nuo kvalifikuojamųjų požymių, jei tokios veikos padarytos dėl savanaudiškų paskatų (kasacinės nutartys Nr. 2K-356/2009, Nr. 2K-210/2009 ir kt.).

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą apkaltinamajame nuosprendyje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir išdėstyti motyvus, kuriais atmetami kiti įrodymai. Tokia įrodymų analizė nuosprendyje atlikta, nuteistojo E. D. kaltė grindžiama ne prielaidomis, o teismo posėdyje ištirtais ir tarpusavyje susijusiais įrodymais. Teismai pateikė jų visumos analizę, susiedami įrodymus į vientisą loginę grandinę, leidusią susiformuoti teismų vidiniam įsitikinimui dėl E. D. ir kitų nuteistųjų kaltumo šiems padarius kvalifikuotą nukentėjusiojo A. K. K. nužudymą. Pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis nuteistojo E. D. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus ir 180 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nepažeisdama BPK normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka, patikrinusi pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, šio teismo atliktam įrodymų vertinimui pagrįstai pritarė.

Dėl nuteistojo E. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, bei nuteistiesiems E. D. ir R. M. paskirtų bausmių

Nuteistasis E. D. kasaciniame skunde nurodo, kad jam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus ir 180 straipsnio 3 dalį paskirtos per griežtos bausmės, nes teismai neatsižvelgė į jo antraeilį vaidmenį padarant nusikalstamas veikas bei neteisingai įvertino jo asmenybę apibūdinančius duomenis, taip pat be pagrindo nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Nukentėjusysis V. K. kasaciniame skunde nurodo, kad nuteistajam R. M. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, pažeidžiant BK 41, 54 ir 58 straipsnių reikalavimus, paskirtos per švelnios bausmės, nes teismai neįvertino, jog nustatyti du nužudymą kvalifikuojantys požymiai, taip pat neįvertintas svarbiausias šio nuteistojo vaidmuo padarant tiek vieną, tiek kitą nusikalstamas veikas.

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), taigi švelninti nuteistiesiems paskirtas bausmes kasacinės instancijos teismas gali tuo atveju, jeigu bausmių paskyrimas yra susijęs su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už atitinkamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis).

Primosios instancijos teismas nuteistąjį E. D. pripažino kaltu pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, kurių sankcijose numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas. BK 180 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkis yra šešeri metai, o BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra keturiolika metų laisvės atėmimo. Nuteistajam E. D. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį paskirta aštuonerių, o pagal BK 129 straipsnio 2 dalį šešiolikos metų laisvės atėmimo bausmės. Šios bausmės viršija nurodytų BK straipsnių sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkius, tačiau iš bylos duomenų ir teismų sprendimų turinio matyti, kad parenkant bausmės rūšį ir dydį buvo atsižvelgta į visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, kaip to reikalauja BK 54 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo pradmenys. Kasatoriui paskirtos bausmės taip pat neprieštarauja BK 61 straipsnio nuostatoms dėl bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, pagal apeliacinius skundus patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisingumą, išsamiai ir motyvuotai atsakė į nuteistojo E. D. argumentus, susijusius su jam skirtinomis bausmėmis (tuos pačius argumentus nuteistsis kartoja kasaciniame skunde). Apeliacinės instancijos teismo išvados grindžiamos byloje nustatytomis aplinkybėmis, apibūdinančiomis nuteistojo padarytas veikas, jų pavojingumo laipsnį, jo asmenybę ir kt. Įvertintas aktyvus nuteistojo vaidmuo atliekant smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, atimant jam galimybę priešintis, kuris pripažintas ne antraeiliu. Konstatuota, kad nuteistasis E. D. apibūdinamas neigiamai, teistas tris kartus, taip pat ir už plėšimą, baustas administracine tvarka, veikas padarė neišnykus ankstesniam teistumui. Nutartyje pasisakyta ir dėl to fakto, kad nuteistasis pataisos namuose apibūdinamas teigiamai, konstatuojant, jog ši aplinkybė neturi esminės įtakos skiriant bausmę. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai ir argumentuotai pasisakyta, kodėl nėra pagrindo pripažinti esant E. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgęs į tai, kad nors dalis E. D. parodymų ir atitinka objektyvią tiesą, tačiau jis duodamas parodymus nebuvo nuoseklus, juos proceso eigoje keitė, tokiu būdu bandydamas klaidinti teismą. Net ir pripažindamas dalį byloje nustatytų aplinkybių, savo vaidmenį padarant nusikalstamą veiką jis menkino, siekdamas švelninti savo teisinę padėtį, o dėl nužudymo apskritai nepripažino kaltės, todėl kasatoriaus teiginiai, kad teismai jam nepagrįstai netaikė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, atmetami. Be to, atsižvelgta ir į tai, kad nustatyta E. D. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Atmestinas nuteistojo E. D. kasacinio skundo argumentas, kad jam pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus paskirtos pačios griežčiausios laisvės atėmimo bausmės. Pažymėtina, kad už šių nusikalstamų veikų padarymą nuteistajam paskirtos ne pačios griežčiausios bausmės, tuo tarpu dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmė E. D. paskirta subendrinus šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes su dalimi jo neatliktos bausmės, paskirtos Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu. Taigi pagal bylos aplinkybes, kurių visumą dar kartą įvertino apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo paskirtų bausmių teisingumą, pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindų nuteistajam E. D. sušvelninti pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalį paskirtų bausmių.

Nukentėjusiojo V. K. kasacinio skundo argumentai, kad nuteistajam R. M. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus paskirtos neva per švelnios bausmės, nepagrįsti. Pažymėtina, kad skunde nukentėjusysis nurodo motyvus, iš esmės analogiškus apeliaciniame skunde išdėstytiesiems, ir ignoruoja apeliacinio teismo išvadas tais pačiais klausimais. Vien dėl šios priežasties kasacinio skundo teiginiai laikytini labiau deklaratyviais, nei pagrįstais teisiniais argumentais. Kaip jau minėta, BK 180 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra šešeri metai, o BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis – keturiolika metų. Būtent tokius BK straipsnių sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkius atitinkančios bausmės paskirtos R. M.. Iš bylos duomenų ir teismų sprendimų turinio matyti, kad, parenkant bausmės rūšį ir dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui (BK 54 straipsnis) bei vadovavosi BK 61 straipsnio nuostatomis dėl bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių. Skirdamas bausmes R. M. teismas atsižvelgė į padarytų veikų skaičių, įvertino jų pavojingumą, bei į tai, kad dėl dalies nusikalstamų veikų nustatyta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įvertinti nuteistojo R. M. asmenybę apibūdinantys duomenys (neteistas, nebaustas administracine tvarka, apibūdinamas teigiamai). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisingumą, išsamiai ir motyvuotai atsakė į nukentėjusiojo argumentus, susijusius su nuteistajam R. M. skirtinomis bausmėmis, bei pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms. Pažymėtina, kad teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nuteistojo pagalba tyrimui duodant nuoseklius parodymus vertintina kaip nuteistajam palankūs duomenys, apibūdinantys jo asmenybę po nusikalstamos veikos padarymo. Nutartyje išsamiai ir argumentuotai pasisakyta, kodėl dėl dalies nusikalstamų veikų pripažinta R. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Teismas pažymėjo, kad nuteistasis R. M. dalyje dėl plėšimo, taip pat dėl kitų (švelnesnių) jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nuo pirmos apklausos davė iš esmės nuoseklius parodymus, dar neatlikus jo namuose kratos, nurodė, kokie nusikaltimo metu naudoti daiktai yra jo namuose, nurodė bendrininkus, taip pat pripažino, kad nežinant kitiems bendrininkams pagrobė nukentėjusiojo pinigus, nors apie tai nebuvo surinkta jokių įrodymų, ir kt. Be to, apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir dėl fakto (kasaciniame skunde taip pat nurodomas), jog byloje nustatyti du nuteistojo padarytą nužudymą kvalifikuojantys požymiai, argumentuotai nurodydamas, kad nuteistajam palankių aplinkybių kontekste ši aplinkybė neturi lemiamos įtakos skiriant jam bausmę. Teismas pasisakė ir dėl nuteistojo R. M. vaidmens padarant nusikalstamą veiką, konstatuodamas, kad nors R. M. ir buvo gana aktyvus smurtaujant prieš nukentėjusįjį, tačiau veikos iniciatorius buvo V. M.; ne mažiau aktyvus buvo ir E. D., todėl R. M. vaidmuo padarant nusikalstamas veikas nebuvo išskirtinai pavojingesnis nei kitų nuteistųjų. Nutartyje gana išsamiai ir motyvuotai aptarta, kodėl netaikomos BK 58 straipsnio nuostatos. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiomis žemesniųjų teismų išvadomis neturi pagrindo nesutikti. Pagal teismų nustatytas aplinkybes skiriant nuteistajam R. M. bausmes už BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktuose bei 180 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą BK 41, 54 ir 58 straipsnių reikalavimai nepažeisti ir nėra teisinių pagrindų tenkinti nukentėjusiojo skundo ir nuteistajam R. M. griežtinti už šių nusikalstamų veikų padarymą paskirtų bausmių.

Darytina išvada, kad pagal byloje nustatytų aplinkybių visumą baudžiamojo įstatymo normos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, taikytos tinkamai, todėl keisti teismų sprendimų dėl neteisingų bausmių skyrimo nėra pagrindo.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinių skundų nagrinėjimo ribų, pripažintini teisėtais ir pagrįstais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo E. D. ir nukentėjusiojo V. K. kasacinius skundus atmesti.