Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tamsta profesionalas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tamsta profesionalas“ ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centras dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, mažoji bendrija „Megasonus“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kelia klausimą, ar pirkime skirtingiems tiekėjams ir produktams buvo taikomi vienodi ir iš anksto nustatyti vertinimo kriterijai bei ar atsakovės sprendimai buvo pagrįsti patikrintais ir atsekamais duomenimis. Ieškovė neprašo panaikinti 2026 m. liepos 15 d. sprendimo atmesti jos pasiūlymą, grąžinti ją į pasiūlymų eilę ar pripažinti pirkimo laimėtoja. Ginčas kilo dėl atsakovės 2026 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo atsisakyti nagrinėti pretenziją Nr. 10 ir prašymas, remiantis CPK 423² straipsnio 3 dalimi, pripažinti ieškovės argumentus pagrįstais bei nagrinėti ginčą iš esmės. Jei būtų nustatyta, kad skirtingiems tiekėjams buvo taikyti nevienodi techninio vertinimo standartai, sprendimai buvo pagrįsti nepatikrintais duomenimis arba pažeidimai apėmė pasiūlymų vertinimo ir pirkimo laimėtojo nustatymo procedūrą, o susidariusios padėties nebūtų galima ištaisyti kitomis priemonėmis, ieškovė prašė, remiantis VPĮ 29 straipsnio 3 dalimi, įpareigoti atsakovę nutraukti pirkimo procedūras.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šios taisyklės taikomos ir nagrinėjant bylas pagal atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nenustatytas pagrindas peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – Viešųjų pirkimų tarnybos raštą.

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Apeliantė neneigia, kad ji VPT raštą turėjo dar iki ieškinio pateikimo, todėl turėjo galimybę ir pareigą jį pateikti kartu su ieškiniu. Be to, raštas susijęs su kitu viešuoju pirkimu ir nepatvirtina nagrinėjamoje byloje sprendžiamų aplinkybių, o CPK 314 straipsnio išimtys neturėtų būti taikomos siekiant pridėti netiesioginius dokumentus po teismo nutarties priėmimo. Dėl to teikiamą VPT raštą atsisakoma priimti.

Apeliantė, pateikusi atskirąjį skundą, Lietuvos apeliaciniam teismui 2026 m. rugpjūčio 25 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, nurodė, kad 2026 m. rugpjūčio 24 d. nutartis atsakovei VšĮ Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centrui nebuvo išsiųsta. Ši aplinkybė reikšminga vertinant specialiųjų viešųjų pirkimų bylų procesinių normų, įskaitant CPK 423⁴ straipsnio 3 dalį, taikymą.

Pažymima, kad, remiantis CPK 335 straipsnio nuostatomis, šalys turi teisę pateikti atskirąjį skundą ir atsiliepimą į jį. Tokie procesiniai dokumentai, kaip papildomi paaiškinimai, prašymai priimti papildomus rašytinius įrodymus, kuriais iš esmės yra išplečiamas atskirasis skundas ir (ar) jis papildomas naujais argumentais, CPK nėra numatyti. Taigi, remiantis CPK nuostatomis, apeliantė turėjo pareigą suformuluoti savo argumentus ir poziciją dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties atskirajame skunde. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantės naujų rašytinių paaiškinimų teikimas po atskirojo skundo pateikimo nėra savalaikis, todėl atsisako juos priimti (CPK 314 straipsnis).

Dėl atsisakymo priimti ieškinį teisėtumo ir pagrįstumo

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovės ieškinį atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teisme, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Apeliantė, nesutikdama su skundžiama Kauno apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visą ginčą priskyrė Viešųjų pirkimų tarnybos kompetencijai ir neatskyrė institucinės viešųjų pirkimų priežiūros nuo konkretaus tiekėjo subjektinių teisių gynimo, t. y. teismas neįsigilino į ieškovės teikiamo ieškinio esmę ir nepagrįstai atsisakė priimti visą teikiamą ieškinį kaip nenagrinėtiną teisme. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apeliantės pozicija nesutinka.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis ir CPK 5 straipsnis suteikia teisę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Kita vertus, teisė į teisminę gynybą turi būti įgyvendinama laikantis tam nustatytų sąlygų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos yra nustatytos specialiuosiuose įstatymuose, ir tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2011).

Siekiant užtikrinti visų asmenų lygią teisę naudotis teismine gynyba, taip pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, CPK ir kituose įstatymuose įtvirtinta asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, įvertina, ar reikalavimas nagrinėtinas teisme, ar reiškiamas tam teismui, ar ieškinys paduotas nepažeidžiant rūšinio teismingumo taisyklių. Tai privalomai savo iniciatyva teismas įvertina ir nustato, atsižvelgdamas tiek į ieškinio dalyką, tiek ir į jo pagrindą (CPK 135 straipsnis).

VPĮ 101 straipsnio 1 dalis nustato, kad tiekėjas, kuris mano, jog perkančioji organizacija nesilaikė šio įstatymo reikalavimų ar nepagrįstai nutraukė sutartį dėl esminio pirkimo sutarties pažeidimo ir tuo pažeidė ar pažeis jo teisėtus interesus, šiame skyriuje nustatyta tvarka gali kreiptis į apygardos teismą, kaip pirmosios instancijos teismą dėl: 1) perkančiosios organizacijos sprendimų, neatitinkančių šio įstatymo reikalavimų, panaikinimo ar pakeitimo; 2) žalos atlyginimo; 3) pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pripažinimo negaliojančia; 4) alternatyvių sankcijų taikymo pagal šio įstatymo 106 straipsnio 1 dalį; 5) pirkimo sutarties nutraukimo dėl esminio pirkimo sutarties pažeidimo pripažinimo nepagrįstu.

CPK 423² straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tiekėjas arba ekonominės veiklos vykdytojas, prieš kreipdamasis į teismą, turi laikytis VPĮ, Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatyme, Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje, įstatyme ar Lietuvos Respublikos koncesijų įstatyme nustatytos privalomos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos.

VPĮ 103 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, pagal kurią perkančioji organizacija privalo nagrinėti tik tas tiekėjo pretenzijas, kurios: 1) gautos iki pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties sudarymo dienos; 2) pateiktos laikantis VPĮ 102 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų; 3) pretenzija nėra teikiama pakartotinai dėl to paties perkančiosios organizacijos priimto sprendimo ar atlikto veiksmo.

Nagrinėjamu atveju, ieškovė atsakovei pateiktoje pretenzijoje Nr. 10 reikalavo nustatyti kas faktiškai rengė ir priėmė sprendimus; ar šie asmenys turėjo pakankamą kompetenciją, ar buvo pasitelkti ekspertai; ar veikė vidaus kontrolė. Ieškovė prašė nurodyti, kas prisiima atsakomybę už faktines ir technines klaidas; kodėl klaidos nebuvo ištaisytos; kodėl ankstesni atsakovės teiginiai vėliau keičiami; kodėl nauji klausimai paskelbiami pakartotiniais jų iš esmės neišnagrinėjus; ar profesinio mokymo poreikis ir ekonominis pasirinkimas buvo dokumentuoti iki pirkimo pradžios; ar buvo atliktas galimo išankstinio tiekėjo dalyvavimo ir interesų konflikto patikrinimas. Ieškovė pabrėžė, kad pretenzija Nr. 10 nėra pakartotinė ir prašė atlikti visų devynių pretenzijų nagrinėjimo ir devynių atsakovės atsakymų rengimo patikrinimą, pagal patikrinimo rezultatus ištaisyti nustatytas faktines klaidas ir spręsti dėl sprendimų, jeigu būtų nustatyta, kad jie buvo pagrįsti klaidingais duomenimis ar nevienodais vertinimo standartais. Prašė esant pretenzijoje nurodytam pagrindui, spręsti dėl tolesnio pirkimo administravimo ir ginčų nagrinėjimo perdavimo kitiems asmenims.

Atsakovė 2026 m. rugpjūčio 14 d. atsisakė šią ieškovės pretenziją nagrinėti, laikydama ją pavėluota ir pakartotine.

Ieškovė, nesutikdama su atsakovės sprendimu, teikiamu ieškiniu prašė teismo CPK 423² straipsnio 3 dalies pagrindu pripažinti ieškinyje nurodytus argumentus, kuriais grindžiamas nesutikimas su atsakovės 2026 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu atsisakyti nagrinėti pretenziją Nr. 10, pagrįstais ir nagrinėti bylą dėl ginčo esmės. Išnagrinėjus ginčą iš esmės, pripažinti, kad, jeigu byloje nustatytos aplinkybės patvirtina nevienodų techninio vertinimo standartų taikymą, nepakankamą sprendimų faktinio ir techninio pagrindo patikrinimą bei dėl to atsiradusį nevienodą pirkimo dalyvių vertinimą, pirkimo procedūros buvo vykdomos pažeidžiant VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus skaidrumo ir lygiateisiškumo principus, ir, nustačius, kad dėl šių pažeidimų susidariusios padėties negalima ištaisyti kitomis priemonėmis, VPĮ 29 straipsnio 3 dalies pagrindu įpareigoti VšĮ Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centrą nutraukti viešojo pirkimo „Garso įranga IV“, pirkimo Nr. 8079530 procedūras.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pretenzijos Nr. 10 turinį, nustatė, kad ieškovė pretenzijoje kėlė ne konkrečių pirkimo sprendimų ar atskirų techninio vertinimo rezultatų teisėtumo klausimus, bet iš esmės siekė atlikti atsakovės veiksmų, sprendimų rengimo ir priėmimo bei vidaus kontrolės procesų patikrinimą. Tai patvirtina ieškovės prašymas atlikti visų devynių pretenzijų nagrinėjimo bei atsakovės atsakymų į jas rengimo patikrinimą, o pagal tokio patikrinimo rezultatus ištaisyti nustatytas faktines klaidas ir spręsti dėl priimtų sprendimų, jeigu būtų nustatyta, kad jie buvo pagrįsti klaidingais duomenimis arba nevienodais vertinimo standartais. Ieškovė taip pat prašė, esant pretenzijoje nurodytam pagrindui, spręsti dėl tolesnio pirkimo administravimo ir ginčų nagrinėjimo perdavimo kitiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo įvertinimu, kad pretenzijos Nr. 10 turinys rodo, jog ieškovės keliamų klausimų apimtis yra ne konkretaus perkančiosios organizacijos sprendimo teisėtumo patikrinimas, bet ieškovė iš esmės siekia, kad būtų įvertinta atsakovės veiklos organizavimo, sprendimų rengimo ir priėmimo, darbuotojų kompetencijos, vidaus kontrolės bei ankstesnių pretenzijų nagrinėjimo procedūra.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors ieškinys formaliai pareikštas ginčijant atsakovės 2026 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą atsisakyti nagrinėti pretenziją Nr. 10, tačiau ieškovės prašomas teisinis rezultatas iš esmės suponuoja pretenzijoje Nr. 10 nurodytų aplinkybių visumos įvertinimą, įskaitant atsakovės sprendimų rengimo ir priėmimo procesą, techninio vertinimo pagrindą, pirkimo dalyvių vertinimo standartus ir kitus su atsakovės vidaus veiklos organizavimu susijusius klausimus, o nustačius pažeidimus – taikyti jų pašalinimo teisinius padarinius, įskaitant pirkimo procedūrų nutraukimą. Vertinant tikrąjį ieškinio dalyką ir ieškovės prašomą teisinį rezultatą, reikšminga ne vien formali aplinkybė, kad ieškinys buvo pareikštas ginčijant atsakovės 2026 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą. Esminę reikšmę turi tai, kokio pobūdžio patikrinimą ir kokius veiksmus ieškovė iš esmės prašė teismo atlikti.

Ieškovės ieškinyje ir pretenzijoje pareikšti reikalavimai peržengia konkretaus perkančiosios organizacijos sprendimo teisėtumo patikrinimo ribas ir apima atsakovės vidaus kontrolės ir ankstesnių pretenzijų nagrinėjimo proceso vertinimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino atskirus apeliantės ieškinyje nurodytus faktus ne izoliuotai, o pagal reiškiamo ieškinio dalyką, turinį ir esmę bei pagrįstai nustatė, kad apeliantės keliami klausimai nukreipti į atsakovės vykdomų pirkimo procedūrų organizavimo, sprendimų rengimo bei tikrinimo ir vidaus kontrolės procesų patikrinimą. Nors apeliantė siekia ginčą performuoti kaip konkretų jos pasiūlymo ir kitų tiekėjų pasiūlymų vertinimo ginčą, tačiau vien aplinkybė, kad ieškinyje nurodomi konkretūs techninio vertinimo epizodai, savaime nepakeičia tikrojo ginčo pobūdžio. Turi būti vertinama, ko konkrečiai prašoma teismo ir kokį veiksmą teismas, tenkinęs ieškinį, turėtų atlikti. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien tai, jog ieškovė šiuos klausimus sieja su savo, kaip pirkimo dalyvės, interesais ir prašo, nustačius pažeidimus, nutraukti pirkimo procedūras, savaime nesukuria teismui kompetencijos atlikti tokį patikrinimą.

Apeliantė nesutikimą su skundžiama nutartimi grindžia ir tuo, kad turi būti atribojami bendro atsakovės vidaus kontrolės ir darbuotojų kompetencijos vertinimo klausimai, galintys priklausyti VPT kompetencijai, ir konkretaus pirkimo dalyvio subjektinėms teisėms reikšmingos faktinės aplinkybės dėl konkrečių pasiūlymų vertinimo bei vienodų VPĮ principų taikymo, kuriuos išspręsti yra kompetentingas tik teismas. Kitaip tariant, apeliantės požiūriu, bent jau dalis jos ieškinyje nurodytų reikalavimų priklauso teismo kompetencijai ir tai, priimdamas ieškinį, pirmosios instancijos teismas turėjo atriboti ir konstatuoti. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su šiuo apeliantės požiūriu.

Viešųjų pirkimų tarnyba vykdo VPĮ ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų pažeidimų prevenciją, prižiūri, kaip laikomasi šių teisės aktų nuostatų, įskaitant šių teisės aktų nuostatas vykdant pirkimo sutartis ir šio įstatymo 10 straipsnyje nurodytus vidaus sandorius, taip pat nuostatų, lemiančių pareigą taikyti šio įstatymo reikalavimus (VPĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat pagal savo kompetenciją vertina, kaip perkančiojoje organizacijoje vykdomas pirkimų organizavimas ir pirkimų vidaus kontrolė (VPĮ 95 straipsnio 1 dalies 19 punktas). Taigi, Viešųjų pirkimų tarnyba vykdo administracinės priežiūros funkcijas viešųjų pirkimų srityje.

Ir nors apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentu, kad VPT priežiūros funkcija nėra tapati teisminei konkretaus tiekėjo subjektinių teisių gynybai, tačiau iš šios bendro pobūdžio taisyklės negalima daryti išvados, kad bet kuris klausimas, susijęs su perkančiosios organizacijos veikla konkrečiame pirkime, savaime tampa teisme nagrinėtinu ginču. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pagal pareikšto ieškinio turinį apeliantė iš esmės prašo teismo atlikti ankstesnių atsakovės sprendimų ir atsakymų rengimo bei priėmimo proceso, techninio ir teisinio vertinimo metodikos, naudotų informacijos šaltinių, darbuotojų veiksmų ir vidaus kontrolės sistemos patikrinimą. Tokios apimties patikrinimas reikštų ne konkretaus perkančiosios organizacijos sprendimo teisėtumo kontrolę, o faktinių aplinkybių ir atsakovės vidinių sprendimų priėmimo procesų tyrimą, kurio rezultatais tik vėliau galimai būtų grindžiamas konkretus ginčas dėl atitinkamo atsakovės sprendimo teisėtumo ir ieškovės subjektinių teisių gynybos. Taigi, tokios apimties patikrinimas nėra tapatus konkretaus perkančiosios organizacijos sprendimo teisėtumo patikrinimui. Teismas neturi pareigos atlikti bendrojo pobūdžio perkančiosios organizacijos veiklos tyrimo, kai nėra siekiama apginti konkrečių pažeistų subjektinių teisių. Todėl apeliantės argumentas, kad tam tikros faktinės aplinkybės gali būti reikšmingos ir teismui, savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareikšto ieškinio dalyko ir jo turinio įvertinimo. Priešingas aiškinimas nepagrįstai išplėstų teismų kompetenciją ir paneigtų VPĮ nustatytą teismo bei VPT kompetencijų atribojimą.

Apeliantė teigia, kad klausimas, ar skirtingiems tiekėjams buvo taikomi vienodi techninio vertinimo standartai, yra konkretaus pirkimo dalyvių pasiūlymų vertinimo klausimas, todėl jis nagrinėtinas teisme. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad konkretaus tiekėjo pasiūlymo vertinimo teisėtumas tam tikromis aplinkybėmis gali būti teisminės kontrolės objektas. Tačiau šiuo atveju reikšminga ne tai, ar atskiros faktinės aplinkybės galėtų būti reikšmingos teisminiam ginčui, o tai, ar apeliantė pareiškė konkretų materialųjį reikalavimą, kuris leistų teismui atlikti atsakovės sprendimo teisminę kontrolę. Apeliantės nurodomas siekis nustatyti, kokia metodika buvo naudojama, kokiais informacijos šaltiniais remtasi, ar darbuotojai tinkamai atliko vertinimą ir ar vidaus kontrolės sistema veikė tinkamai, nagrinėjamu atveju negali būti savarankišku teisminio nagrinėjimo objektu.

Apeliantė atskirajame skunde daug dėmesio skiria JBL Professional VTX A6 galios perskaičiavimo ir Sennheiser EW-DX 935-S SET (Q1-9) vertinimo aplinkybėms bei teigia, kad šie klausimai patvirtina, jog ginčas kilo dėl konkrečių pasiūlymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nors ieškovė ir nurodo šias konkrečias faktines aplinkybes, tai nereiškia, kad prašomas atlikti patikrinimas tampa individualiu teisminiu ginču. Ieškovė nurodytas aplinkybes pateikia kaip klausimus, kuriuos, jos teigimu, dar reikia ištirti – nustatyti taikytą metodiką, informacijos šaltinius ir jų panaudojimo pagrindą, tačiau neformuluoja konkretaus reikalavimo, kuriuo būtų prašoma patikrinti konkretaus atsakovės sprendimo teisėtumą atitinkamu pagrindu. Reikšminga ir tai, kad apeliantė pripažįsta, jog turi būti vertinama, ar jos ieškinyje buvo tinkamai suformuluotas teismui nagrinėtinas materialusis reikalavimas ir ar jo ribos atitiko privalomąją ikiteisminę procedūrą. Taigi, apeliantė pripažįsta, kad vien faktinių aplinkybių nurodymas ir sąsaja su konkrečiu pirkimu nepagrindžia, jog buvo pareikštas tinkamas materialusis reikalavimas. Ieškinyje turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas konkretus teisių pažeidimas, ir suformuluotas atitinkamas teisinis rezultatas, kurio siekiama teismine gynyba, o to šiuo atveju ieškovės ieškinys neatitinka.

Apeliantė teigia, kad jos interesas nėra vien abstraktus, kadangi nutraukus ginčijamo pirkimo procedūras ir, išlikus atsakovės poreikiui, būtų vykdoma nauja atitinkamo objekto pirkimo procedūra, apeliantė turėtų galimybę joje pateikti pasiūlymą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, argumentas apie galimybę dalyvauti būsimame pirkime yra hipotetinis ir neįrodo atsakovės atliktų veiksmų neteisėtumo pirkime (neįrodo ieškinio pagrįstumo). Todėl ši aplinkybė savaime nepagrindžia konkretaus teisių gynimo būdo šioje byloje. Teismui teikiamas ieškinio reikalavimas turi būti aiškus ir konkretus, o ne sąlyginis. Teismas priima sprendimą dėl konkretaus teisių gynimo būdo, konkrečių teisių pažeidimo, o ne dėl hipotetinių aplinkybių. Vien hipotetinė galimybė ateityje dalyvauti viešajame pirkime savaime nesukuria konkretaus ir tiesioginio materialiojo teisinio suinteresuotumo ir neįrodo subjektyvios teisės pažeidimo konkrečiame pirkime. Apeliantė net ir turėdama interesą dėl šio pirkimo, ieškinyje suformulavo reikalavimą, kuris savo turiniu nėra konkretus reikalavimas dėl konkretaus perkančiosios organizacijos sprendimo (ne)teisėtumo. Apeliantė pabrėžia, kad ji neprašo panaikinti 2026 m. liepos 15 d. sprendimo atmesti jos pasiūlymą, grąžinti jos pasiūlymą į pasiūlymų eilę ar pripažinti ją pirkimo laimėtoja.

CPK 423² straipsnio 3 dalis numato galimybę perkelti ginčą į teismą, kai įstatymų nustatytais pagrindais atsisakoma nagrinėti tiekėjo arba ekonominės veiklos vykdytojo kreipimąsi, pareikštą išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka.

Nagrinėjamu atveju tokia situacija nesusiklostė – atsakovė išnagrinėjo ieškovės pateiktas ankstesnes devynias pretenzijas, o pretenziją Nr. 10 įvertino kaip pakartotinę ir atsisakė ją nagrinėti. Taigi, ieškovė turi teisę ginčyti tokio atsakovės procesinio sprendimo teisėtumą, tačiau CPK 423² straipsnio 3 dalis savaime nesuteikia pagrindo, nagrinėjant ginčą dėl atsisakymo nagrinėti pretenziją, išplėsti teisminio nagrinėjimo dalyką iki plataus atsakovės ankstesnių sprendimų, jų rengimo ir priėmimo bei vidaus kontrolės procesų patikrinimo, nes toks ginčas nesusietas su konkrečiu atsakovės sprendimu, sukeliančiu ieškovei tiesioginius materialiuosius teisinius padarinius.

Apeliantė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-381/2025 ir teigia, kad ieškinio priėmimo stadijoje materialiojo reikalavimo pagrįstumo klausimas neturi būti sutapatinamas su viso ginčo nenagrinėtinumu teisme.

Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant bylos iškėlimo klausimą, pagrindą atsisakyti priimti ieškinį gali sudaryti tik procesinio pobūdžio aplinkybės, jau ieškinio priėmimo stadijoje aiškiai patvirtinančios asmens teisinio suinteresuotumo neturėjimą. Tokios aplinkybės, pavyzdžiui, gali susiklostyti tada, kai ieškovas kaip savarankiškus reikalavimus ieškinyje formuluoja reikalavimus nustatyti atitinkamus faktus, kurie patys savaime nesukels jam materialiųjų teisinių padarinių, tačiau gali būti panaudoti reiškiant teisme kitus reikalavimus (pvz., asmuo pareiškia teisme reikalavimą pripažinti, kad jo kontrahentas atliko neteisėtus veiksmus, siekdamas vėliau prašyti atlyginti šiais veiksmais sukeltą žalą) ir pan. Bylos iškėlimo stadijoje nėra tikrinama, ar asmuo turi teisę į teisminę gynybą (teisę į ieškinį) materialiąja prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-684/2020 27 punktas), todėl atsisakymas priimti ieškinį negali būti siejamas su materialiosiomis teisinėmis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-381/2025 28 punktas).

Taigi, apeliantės nurodoma kasacinio teismo praktika nepaneigia teismo teisės atsisakyti priimti ieškinį tuo atveju, kuomet nustatoma, kad ieškinyje keliamas ginčas nepatenka į teismo kompetenciją. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nevertino, ar apeliantės reikalavimai yra pagrįsti materialiąja prasme. Teismas vertino jų procesinį pobūdį ir nustatė, kad ginčo dalykas nėra konkretaus perkančiosios organizacijos sprendimo teisėtumo patikrinimas. Taigi, apeliantės nurodoma kasacinio teismo praktika nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, nes nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ne materialiojo reikalavimo pagrįstumo, o pareikšto reikalavimo procesinio pobūdžio ir jo priskyrimo teismo kompetencijai klausimas.

Apeliantė nurodo, kad teismas taiko trūkumų šalinimą ar perkvalifikavimą, kai kyla neaiškumų dėl ieškinio formos ar tikslumo, tačiau apeliantė pabrėžia, jog neprašo teismo ištaisyti tokių procesinių trūkumų, kurių pagal įstatymą pašalinti nebegalima. Pažymima, kad teismas taiko trūkumų šalinimą ar perkvalifikavimą tik tada, kai kyla neaiškumų dėl ieškinio formos ar tikslumo, tačiau ne tada, kai ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas) arba kai iš esmės neegzistuoja teisinis suinteresuotumas. Trūkumų šalinimo institutu negalima sukurti ikiteisminėje stadijoje neegzistavusio ginčo ar pakeisti pareikšto reikalavimo pobūdžio taip, kad jis taptų nagrinėtinas teisme.

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimą, jų nepažeidė, todėl pagrįstai atsisakė priimti ieškovės ieškinį. Atsižvelgiant į tai, kad atskiruoju skundu nebuvo paneigtas pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumas ir teisingumas, atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.