Konstitucinio Teismo prašymas

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėjas Sergej Lebedev rašytinio proceso tvarka civilinėje byloje pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei A.

G. dėl skolos už valstybinės žemės nuomą priteisimo

Ieškovė ieškiniu reikalauja priteisti iš atsakovės: 1) 152,40 Eur skolą už valstybinės žemės nuomą, 2) 5,56 Eur delspinigius; 3) procesines palūkanas. Ieškinyje nurodoma, kad atsakovė yra valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudotoja, nes šiame sklype nuosavybės teise valdo statinius: 1/2 dalį pastato (gyvenamojo namo), 1/2 dalį pastato (ūkinio pastato), 1/2 dalį pastato (ūkinio pastato) ir kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius; atsakovei, kaip faktinei valstybinės žemės sklypo naudotojai, kyla prievolė mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, tačiau atsakovė šio mokesčio nustatytais terminais už laikotarpį nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2025 m. gruodžio 31 d. ieškovei nesumokėjo. Reikalavimas dėl delspinigių priteisimo grindžiamas tokiu teisiniu pagrindu: 1) Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. T-491 (toliau – Taisyklės), 35 punktu, kuriame numatyta, kad laiku nesumokėjus valstybinės žemės nuomos mokesčio, skaičiuojami delspinigiai – 0,02 proc. už kiekvieną pavėluotą mokėti dieną nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos; delspinigiai pradedami skaičiuoti kitą dieną po to, kai baigėsi nuomos mokesčio sumokėjimo terminas ir skaičiuojami už kiekvieną kalendorinę dieną ne ilgiau kaip 180 dienų; 2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ (Žin., 2003, Nr. 106-4755, toliau – ir Nutarimas) 10 punktu, nustatančiu, kad valstybinės žemės naudotojai už laiku nesumokėtą ar pavėluotai sumokėtą valstybinės žemės nuomos mokestį moka delspinigius.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 3 dalis, be kita ko, nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. To paties straipsnio 4 dalis, be kita ko, nustato, kad nagrinėdamas konkrečią bylą nustatęs, kad norminis teisės aktas ar jo dalis, kurio atitikties

Konstitucijai ar įstatymams kontrolė nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, gali prieštarauti įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui, teismas, priimdamas sprendimą, neturi tokiu teisės aktu vadovautis; šiuo atveju bendrosios kompetencijos teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreipiasi į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar atitinkamas norminis teisės aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą. Pagal teismų praktiką, teismas negali pats netaikyti poįstatyminio teisės akto, bet, jei kyla abejonių dėl jo teisėtumo, privalo kreiptis į administracinį teismą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2010).

Konstitucijos 105 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams Respublikos Vyriausybės aktai. Konstitucijos 106 straipsnio 3 dalis numato, kad dėl Vyriausybės aktų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais į Konstitucinį Teismą gali kreiptis ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių, teismai, taip pat Respublikos Prezidentas.

Nagrinėjamu atveju yra pagrindo manyti, kad minėto Nutarimo 10 punktas bei Taisyklių 35 punktas gali prieštarauti Konstitucijai bei įstatymui (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.71 straipsnio 1 daliai).

CK 6.71 straipsnio 1 dalis numato, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Teismo vertinimu, ši teisės norma nustato baigtinį sąrašą būdų, kuriais gali būti įtvirtinta skolininko prievolė mokėti netesybas (baudą arba delspinigius). Pagal teisės normos formuluotę, tokia prievolė gali būti nustatyta tik įstatymu, sutartimi arba teismo procesiniu sprendimu. Nėra pagrindo minėtoje teisės normoje pavartotą sąvoką „įstatymas“ aiškinti plečiamai, kaip apimančią ir poįstatyminius teisės aktus. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovė yra faktinė valstybinės žemės sklypo naudotoja, rašytinė sutartis su ja nesudaryta. Nėra duomenų, kad prievolė mokėti netesybas atsakovei būtų nustatyta teismo sprendimu. Taip pat nėra duomenų, kad prievolė mokėti netesybas faktiniams valstybinės žemės naudotojams, nesudariusiems rašytinių žemės sklypo nuomos sutarčių, būtų nustatyta įstatymu. Tokia prievolė nagrinėjamu atveju expressis verbis numatyta tik poįstatyminiame teisės akte – Nutarime. Aukščiau paminėtų Taisyklių 35 punktas nustato detalią netesybų (delspinigių) skaičiavimo tvarką.

Apygardos teismai (civilinė byla Nr. e2A-90-730/2022, e2A-1225-253/2021, e2A-1280- 413/2021) buvo pradėję formuoti pakankamai nuoseklią praktiką, kad pagal savivaldybių tarybų priimtus sprendimus delspinigiai negali būti priteisiami. Tačiau Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. kovo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-89-889/2022, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis yra analogiška nagrinėjamai bylai, nusprendė pakeisti Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 5 d. sprendimą už akių ir ieškovės Kauno miesto savivaldybės administracijos ieškinį tenkinti visiškai, priteisti jai iš atsakovo, be kita ko, ir delspinigius. Teismo nutartis grindžiama Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. T-491, 35 punktu. Klaipėdos apygardos teismo kolegija pabrėžė, jog kasacinis teismas, formuodamas praktiką, susijusią su pareiga mokėti valstybinės žemės mokestį faktiniams žemės naudotojams, yra akcentavęs, kad faktinis žemės naudotojas negali įgyti daugiau privilegijų negu asmuo, su kuriuo yra sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009; 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-611/2016); teismų praktikos, kai delspinigiai nepriteisiami iš valstybinės žemės naudotojų, nesudariusių nuomos sutarties, formavimas sukurtų situaciją, kai asmenys, nesudarę valstybinės žemės nuomos sutarties ir nevykdydami prievolės mokėti mokestį, galimybės priteisti iš jų delspinigius aspektu būtų geresnėje padėtyje, nei tie valstybinės žemės naudotojai, kurie sudarę sutartis laiku nevykdo prievolės mokėti nuomos mokestį.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.210 straipsnyje įtvirtintos palūkanos, kurios mokamos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, ir praleistą prievolės vykdymo terminą, savo prigimtimi yra kompensacinės palūkanos. Kompensacinės palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Taigi, tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti.

Pagal CK 6.261 straipsnį, įstatyme nustatytas kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011; 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3- 379-969/2017, 24 punktas). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014).

Atsižvelgiant į paminėtus kasacinio teismo išaiškinimus, į tai, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti kompensuojamąsias palūkanas, kyla abejonių, ar nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste asmenys, nesudarę valstybinės žemės nuomos sutarties ir nevykdydami prievolės mokėti mokestį, nesant galimybės priteisti iš jų delspinigius, atsiduria geresnėje padėtyje, nei tie valstybinės žemės naudotojai, kurie sudarę sutartis laiku nevykdo prievolės mokėti nuomos mokestį.

Minėtoje Klaipėdos apygardos teismo byloje Nr. e2A-89-889/2022 yra kolegijos nario teisėjo Aurimo Brazdeikio atskiroji nuomonė, kurioje jis, be kita ko, nurodo, kad, jo nuomone, šioje byloje visų pirma turėjo būti kreipiamasi į administracinį teismą, kad jis patikrintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. T-491, 35 punkto teisėtumą, t. y. ar pagal įstatymus ir/ar kitus teisės aktus Kauno miesto savivaldybės taryba turėjo teisę nustatyti pareigą mokėti delspinigius, jų dydį. Atskirojoje nuomonėje taip pat nurodoma, kad, atsižvelgiant į minėtą apygardų teismų praktiką, teisėjui kyla abejonių, ar savivaldybė tokią teisę turėjo. Pažymėtina, kad nei Taisyklių, nei aukščiau minėtos Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. kovo 3 d. nutarties priėmimo metu negaliojo Nutarimo 10 punktas ir Nutarimas nenumatė valstybinės žemės naudotojų prievolės mokėti delspinigius už laiku nesumokėtą ar pavėluotai sumokėtą valstybinės žemės nuomos mokestį. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2022 m. balandžio 6 d. nutarimo Nr. 324 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ pakeitimo“ (TAR, 2022-04-06, Nr. 2022-07180) 4 punktu nutarė pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimą Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ – papildyti 10 punktu: „10. Valstybinės žemės naudotojai už laiku nesumokėtą ar pavėluotai sumokėtą valstybinės žemės nuomos mokestį moka delspinigius.“ Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas nustato, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas; konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų (inter alia 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2016 m. liepos 8 d., 2018 m. balandžio 12 d. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktus jie gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2016 m. liepos 8 d. nutarimai). Pagal konstitucinį teisinės valstybės principą priimant teisės aktus turi būti laikomasi iš Konstitucijos kylančių reikalavimų įstatymų ir kitų teisės aktų priėmimo iniciatyvai. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (inter alia 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2013 m. vasario 20 d., 2018 m. kovo 2 d. nutarimai). Taigi, jeigu priimant poįstatyminius teisės aktus nepaisoma teisės aktų hierarchijos, t. y. nesilaikoma aukštesnės galios teisės aktuose nustatytų reikalavimų, yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas. Atsižvelgiant į tai, kad asmens prievolė mokėti netesybas gali būti nustatyta įstatymų, sutarties ar teismo, tiek Taisyklės, tiek Nutarimas yra poįstatyminiai teisės aktai ir nėra įstatymai, įstatymai nenumato faktinio valstybinės žemės naudotojo prievolės mokėti delspinigius, yra pagrindo manyti, jog Taisyklių 35 punktas ir Nutarimo 10 punktas gali prieštarauti CK 6.71 straipsnio 1 dalies nuostatai, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Todėl būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą bei administracinį teismą su prašymu spręsti, ar nurodytos teisės aktų dalys atitinka Konstituciją ir CK.

CPK 163 straipsnio 1 dalies 7 bei 8 punktuose nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai teismas kreipiasi arba kiti teismai jau kreipėsi į Konstitucinį Teismą šio Kodekso 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais, kai teismas kreipiasi arba kiti teismai jau kreipėsi į administracinį teismą šio Kodekso 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais. Todėl byla stabdytina, kol įsiteisės Konstitucinio Teismo bei Regionų administracinio teismo galutiniai procesiniai sprendimai dėl prašymų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3, 163, 256 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsniu,

nutaria:

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu „spręsti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ (Žin., 2003, Nr. 106-4755) 10 punktas, nustatantis, kad valstybinės žemės naudotojai už laiku nesumokėtą ar pavėluotai sumokėtą valstybinės žemės nuomos mokestį moka delspinigius, neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.71 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.“

Kreiptis į Regionų administracinio teismo Kauno rūmus su prašymu spręsti, ar Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. T-491, 35 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.71 straipsnio 1 daliai.

Civilinę bylą sustabdyti, kol įsiteisės Konstitucinio Teismo bei Regionų administracinio teismo galutiniai procesiniai sprendimai dėl prašymų.

Konstituciniam Teismui pateikti visą sustabdytos civilinės bylos medžiagą (popierine forma) bei ginčijamos teisės akto nuostatos tekstą.

Nutartis neskundžiama.