- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-18
- Bylos Nr.
- e2A-90-730/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-12077-2021-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erinija Kazlauskienė, Danutė Žvinklytė, Larisa Šimanskienė
- Ieškovas
- Kauno miesto savivaldybės administracijos
- Atsakovas
- R. S.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Larisos Šimanskienės, Danutės Žvinklytės, veikianti Kauno apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62¹ straipsnio 4 dalis),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 25 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei R. S. dėl skolos už valstybinės žemės nuomą priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 1972,57 EUR žemės nuomos mokesčio skolą už 2006 m. – 2020 m., 75,70 EUR delspinigius už laikotarpį nuo 2006 m. lapkričio 16 d. iki 2021 m. gegužės 15 d., 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodo, kad atsakovė yra valstybinės žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), naudotoja, kadangi valstybinės žemės sklypą (duomenys neskelbtini), naudoja faktiškai kaip statinių, esančių ant valstybinio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalies, tai yra 1/2 pastato – gyvenamojo namo nuo 2006 m. spalio 17 d. sutarties Nr. 19KU-4355 sudarymo. Teigia, kad atsakovė naudodamasi žemės sklypu nemoka nuomos mokesčio, todėl už laikotarpį nuo 2006 metų iki 2020 metų yra skolinga 1972,57 EUR nuomos mokesčio. Pažymi, kad atsakovė vėluoja mokėti nuomos mokestį, todėl skaičiuojami 0,02 proc. už kiekvieną pavėluotą mokėti dieną nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos delspinigiai, kurie už laikotarpį nuo 2006 m. lapkričio 16 d. iki 2021 m. gegužės 15 d. sudaro 75,70 EUR. Teigia, kad atsakovė aplaidžiai žvelgė į teisės aktais jai nustatytą prievolę mokėti žemės nuomos mokestį, niekuomet neginčijo šio jai skaičiuojamo mokesčio. Pažymi, kad atsakovei buvo siunčiami raginimai, tačiau atsakovė į juos nereaguoja, skolos ir delspinigių ieškovei nemoka.
2. Atsakovei procesiniai dokumentai įteikti viešo paskelbimo būdu. Atsakovei nepateikus teismui atsiliepimo į ieškinį per nustatytą terminą, ieškovei prašant, vadovaujantis CPK 142 straipsnio 4 dalimi, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą už akių.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo už akių esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2021 m. spalio 25 d. sprendimu už akių nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti ieškovei iš atsakovės 1 972,57 EUR valstybinės žemės nuomos mokestį už 2006 m. – 2020 m., 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (1 972,57 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. liepos 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą ieškinio dalį atmetė ir priteisė valstybei iš atsakovės 44,00 EUR žyminį mokestį. Pagrindiniai sprendimo motyvai:
3.1. Dėl skolos priteisimo teismas nurodė, kad atsakovė naudojasi valstybinės žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Atsakovė už žemės sklypo naudojimą nemokėjo nuomos mokesčio laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 15 d. iki 2020 m. lapkričio 15 d., todėl susidarė 1 972,57 EUR skola. Teismas nustatė, kad tarp šalių susiklostė faktiniai žemės nuomos santykiai ir nuomos mokestis šiuo atveju skaičiuotinas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimą Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m lapkričio 10 d. nutarimą Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“. Teismas konstatavo, kad atsakovė skolos pagrįstumo nepaneigė, todėl nusprendė priteisti 1 972,57 EUR skolą.
3.2. Dėl 75,70 EUR delspinigių priteisimo teismas nurodė, kad ieškovė prašo priteisti 0,02 procentų dydžio delspinigius už 180 dienų laikotarpį, atsižvelgiant į praleistą valstybinės žemės nuomos sumokėjimo terminą. Teismas nustatė, kad šiuo atveju žemės nuomos sutartis su atsakove nebuvo sudaryta. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimą Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ konstatavo, kad šiuo atveju pareigos atsakovei mokėti delspinigius nenustato ir įstatymas, todėl nusprendė ieškovės ieškinio reikalavimo dėl 75,70 EUR delspinigių priteisimo netenkinti.
III. Apeliacinio skundo argumentai
4. Apeliaciniu skundu apeliantė prašo Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 5 d. sprendimą už akių panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visa apimtimi. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
4.1. Nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog atsakovė neturi pareigos mokėti delspinigių. Teigia, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį kyla iš Žemės reformos įstatymo, todėl net ir nesant sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties, delspinigiai priteisiami. Pažymi, kad teismas priimdamas skundžiamą sprendimą išimtinai rėmėsi atskirąja nuomone dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-313/2018, tačiau tai nekeitė tolimesnės kasacinio teismo praktikos.
4.2. Nurodo, kad Žemės reformos įstatyme nustatytas mokestis nepatenka į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme numatytų mokesčių sąrašą, kuriems gali būti skaičiuojami delspinigiai, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas praktikoje vadovaujasi teisės analogijos principu pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą „Dėl vėluojamo sumokėti žemės mokesčio“ (Lietuvos apeliacinis teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-355-790/2019), todėl ir šiuo atveju yra pagrindas taikyti analogiją sprendžiant dėl delspinigių priteisimo už laiku nesumokėtą nuomos mokestį.
4.3. Nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė neturi materialiosios subjektinės teisės reikalauti delspinigių, akcentuodamas kad „Taisyklės yra poįstatyminis teisės aktas, jo 35 punktas nustato delspinigių skaičiavimo tvarką, bet ne prievolę juos mokėti“. Teigia, kad taisyklės yra galiojantis norminis administracinis teisės aktas, kuris nėra pripažintas neteisėtu ir negaliojančiu teisės aktų nustatyta tvarka, todėl turi būti taikomas ir atsakovei.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkinamas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo už akių tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo už akių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
6. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
7. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalimi, kuria atsisakyta tenkinti reikalavimą dėl 75,70 EUR delspinigių priteisimo, nurodo, kad teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtus nutarimus, nurodydamas, kad šiuo atveju atsakovė neturi įstatymų numatytos pareigos mokėti delspinigių apeliantei. Teisėjų kolegija su tokia apeliantės pozicija negali sutikti.
8. Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad atsakovė yra valstybinio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudotoja. Atsakovė yra ½ dalies pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) savininkė (e. b. l. 6–9). Valstybinės žemės nuomos sutartis nėra sudaryta. Atsakovė už žemės sklypo naudojimą nemokėjo valstybinės žemės nuomos mokesčio laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 15 d. iki 2020 m. lapkričio 15 d., todėl ieškovė apskaičiavo žemės nuomos mokesčio skolą 1 972,57 EUR sumos ir 75,70 EUR dydžio delspinigius. Skundžiamu sprendimu už akių pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 1972,57 EUR valstybinės žemės nuomos mokestį, tačiau netenkino ieškinio reikalavimo dėl 75,70 EUR delspinigių priteisimo, konstatuodamas, kad nagrinėjamu atveju prievolė mokėti netesybas ir teismo kompetencija nustatyti netesybas už laiku nesumokėtą žemės nuomos mokestį, kai nėra sudaryta žemės nuomos sutartis, nėra nustatyta įstatyme.
9. CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Šalių teisė susitarti dėl netesybų, taigi ir dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Taigi pagal pateiktą netesybų sąvoką netesybos turi būti nustatytos įstatymu, šalių susitarimu arba teismo.
10. Kaip jau minėta (nutarties 8 punktas), nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad šalys nebuvo sudariusios valstybinės žemės nuomos sutarties (susitarimo), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pažymėjo, jog tokiu atveju (kai nėra sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis) iš Žemės reformos įstatymo kyla pareiga mokėti žemės nuomos mokestį, bet nekyla pareiga mokėti delspinigius už laiku nesumokėtą žemės nuomos mokestį.
11. Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Šią įstatymo nuostatą įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimas Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“, kurio 1 punktas atkartoja įstatymo nuostatą, o 3 punkte įtvirtinta, kad savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, taryba nustato konkretų žemės nuomos mokesčio tarifą ir apie tai informuoja valstybinės žemės sklypų naudotojus.
12. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nei Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis, nei minėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimas Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ nenumato pareigos mokėti delspinigius už laiku nesumokėtą žemės nuomos mokestį tuo atveju, kai nėra sudaryta žemės nuomos sutartis, taip pat minėti teisės aktai nenustato tokių delspinigių dydžio ir nepaveda Vyriausybei ar savivaldybių taryboms nustatyti delspinigių dydžio. Tokių nuostatų nėra numatyta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarime Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“.
13. Nors apeliantė savo reikalavimą dėl delspinigių priteisimo iš atsakovo grindžia Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklėmis, patvirtintomis Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. T-491 (35 punktas), tačiau šios Taisyklės nepatenka tarp CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų, nustatančių netesybas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, minėtos Taisyklės yra poįstatyminis teisės aktas (tai yra, žemesnės teisinės galios teisės aktas, kuris negali pakeisti įstatymų numatyto reguliavimo), kurio 35 punktas nustato delspinigių skaičiavimo tvarką, bet ne prievolę juos mokėti (kaip jau minėta, tokią prievolę gali nustatyti tik sutartis, įstatymas arba teismas).
14. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą už akių išimtinai rėmėsi teisėjos atskirąja nuomone dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-313/2018. Iš skundžiamo sprendimo už akių turinio aiškiai matyti, jog spręsdamas delspinigių priteisimo klausimą savo išvadoms pagrįsti pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik minėta teisėjo atskirąja nuomone, bet ir nagrinėjamai bylai aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-364-684/2018 ir Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1280-413/2021, kurios faktinės aplinkybės yra panašios į nagrinėjamos bylos.
15. Apeliaciniame skunde skundžiamo sprendimo už akių dalies neteisėtumas grindžiamas ir tuo, kad nuo 2003 m. iki šiol teismų praktikoje delspinigių priteisimas teismams nekėlė jokių abejonių, visų instancijų teismai priteisinėjo valstybinės žemės nuomos mokestį ir delspinigius už laiku nesumokėtą nuomos mokestį, taip pat akcentuojama, jog šioje byloje reikėtų remtis Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-355-790/2019, taip pat nurodomi įvairūs apylinkių teismų sprendimai, kuriais delspinigiai buvo priteisti.
16. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo priimti analogiškose bylose, tai yra precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-219/2015).
17. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, minimos Lietuvos apeliacinio teismo bylos aplinkybės iš esmės skiriasi tuo, jog minėtoje byloje buvo sudaryta žemės nuomos sutartis, o ir be to, minėtoje byloje taip pat buvo sprendžiamas klausimas dėl iki įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsiradusių įsiskolinimų priteisimo. Tuo tarpu, kaip jau ne kartą minėta, nagrinėjamoje byloje valstybinės žemės nuomos sutartis nebuvo sudaryta, todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo remtis Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-355-790/2019 pateiktais išaiškinimais. Taip pat pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismams nėra privaloma remtis apylinkių teismų procesiniuose sprendimuose formuluojama teismų praktika.
18. Apeliantė taip pat nurodo, jog formuojama nauja teismų praktika (kurioje įtvirtinama, jog delspinigiai negali būti priteisiami iš valstybinės žemės naudotojų, nesudariusių nuomos sutarties) sudarytų sąlygas piktnaudžiavimui, nes tokie asmenys nepagrįstai įgytų privilegijų prieš sudariusius nuomos sutartis asmenis, taip pat skatintų ir toliau naudotis valstybine žeme nesudarant nuomos sutarties, be to, neskatintų sąžiningai ir laiku vykdyti prievolę mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį.
19. Su šiais argumentais teisėjų kolegija negali sutikti. Pažymėtina, jog atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą pati Kauno miesto savivaldybės administracija, vadovaudamasi gero administravimo principu, turi pareigą užtikrinti tinkamą ir atitinkantį įstatymus valstybinės žemės nuomos teisinių santykių įforminimą (sudaryti sutartis, susitarimus dėl žemės nuomos), kuriuose būtų galima numatyti asmenims delspinigius už prievolės mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį vykdymo pažeidimus.
20. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias delspinigių (ne)priteisimą, kai nėra sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria pirmosios instancijos teismas nusprendė netenkinti ieškovės reikalavimo dėl 75,70 EUR delspinigių priteisimo, paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl procesinės bylos baigties
21. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312–314, 320 straipsniai).
22. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą už akių. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių motyvais, taip pat šioje nutartyje išdėstytų motyvų pagrindu vertina, kad sprendimas už akių yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo už akių teisėtumui, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
23. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantės apeliacinio skundo reikalavimų netenkinus, apeliantei patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 25 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.