Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė), Gražinos Davidonienės (pranešėja), Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui 13–ajai metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių konstitucinį asmens lygybės įstatymui principą, bei teisės normų, nustatančių bendrosios kompetencijos teismų teisę kreiptis į Konstitucinį ar administracinį teismą, kilus abejonių dėl norminio akto atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, aiškinimo ir taikymo.

Atsakovui 13–ajai metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai suteiktas 1,160 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), metalinių garažų statybai ir eksploatavimui (sklypo vertė 283272 Lt); atsakovas šiuo žemės sklypu naudojosi iki 2006 metų, o nuo 2006 metų, sumažėjus garažų bendrijos narių skaičiui, naudojosi 1,039 ha ploto žemės sklypu (sklypo vertė 253724 Lt). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimą Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius“ nuo 2003 m. sausio 1 d. valstybinės žemės ir valstybinio vidaus fondo vandens telkinių nuomos mokesčio tarifus, mokėjimo tvarką ir terminus savo teritorijoms nustatė savivaldybės. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2003 m. spalio 1 d. sprendimu „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių tvirtinimo“ nustatė žemės nuomos mokesčio tarifus, mokėjimo tvarką bei terminus, patvirtino Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisykles, kurių 4.7 punkte nustatyta, kad laikinųjų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoms taikomas 4 procentų dydžio tarifas, skaičiuojamas nuo naudojamo žemės sklypo ar jo dalies pagal nuomos sutartyje, valstybės įmonės Registrų centro arba Vilniaus apskrities viršininko įsakymu nustatytą nuomos objekto vertę. Pagal nurodytą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimą juridiniai asmenys valstybinės žemės nuomos mokesčio apskaičiavimą (deklaracijas) turėjo pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos departamento Mokesčių tarnybai iki lapkričio 1 d., o žemės nuomos mokestį sumokėti iki lapkričio 15 d. Atsakovas nustatyta tvarka pateikė valstybinės žemės nuomos mokesčių deklaracijas už 2003–2007 metus, tačiau nesumokėjo viso žemės nuomos mokesčio. Ieškovo teigimu, atsakovas skolingas 34 381,50 Lt ir delspinigių už prievolės įvykdymo termino praleidimą, todėl prašė teismo priteisti iš atsakovo iš viso 35 604,28 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimu patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių atitikties Konstitucijai, pažeidė Vietos savivaldos įstatymą, netinkamai aiškino ir taikė Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimą Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės naudojimą“. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kuriame įtvirtintas savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją, kai jos, įgyvendindamos įstatymus, kitus teisės aktus ir įsipareigojimus bendruomenei, priima sprendimus, principas. Kasatoriaus teigimu, teismas nepagrįstai suabsoliutino konstitucinį asmenų lygybės įstatymui (lygiateisiškumo) principą, pripažindamas jo pažeidimą. Lygiateisiškumo principas yra lygiavertis savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės principui, todėl esant dviejų principų kolizijai labai svarbu rasti jų pusiausvyrą. Apeliacinės instancijos teismas nevertino konstitucinio savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės principo ir tai lėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą. Be to, Vyriausybė 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimu Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ nustatė tik minimalias ir maksimalias žemės nuomos mokesčio tarifų ribas, o teisę nustatyti konkretų tarifą atskiroms mokesčių mokėtojų grupėms paliko savivaldybių taryboms. Taigi, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, priimdama ginčijamą sprendimą ir nustatydama 4 procentų dydžio tarifą, veikė pagal Vietos savivaldos įstatymu jai priskirtą kompetenciją, įgyvendino Vyriausybės jai nustatytą pareigą patvirtinti konkrečius valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifus, o nustatydama tarifą, neviršijo Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimu patvirtinto maksimalaus žemės nuomos mokesčio tarifo, todėl atsakovui nustatytas 4 procentų dydžio valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifas yra visiškai teisėtas ir neprieštaraujantis konstituciniam asmenų lygybės įstatymui (lygiateisiškumo) principui, įtvirtintam Konstitucijos 29 straipsnyje. Be to, Vyriausybės nutarime nenurodyta, kad šis tarifas turi būti vienodas visoms mokesčių mokėtojų grupėms; priešingai, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, atskiroms mokesčio mokėtojų grupėms nustatydama mažesnį žemės nuomos mokesčio tarifą, išreiškė valią remti bei skatinti atskiras ekonominės, ūkinės ir kultūrinės veiklos rūšis, ir toks skirtingų asmenų grupių apmokestinimas negali būti laikomas asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimu. Juolab kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2005 m. kovo 23 d. sprendimu patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės taršių veiklos rūšių ir gamybinės paskirties objektų sąrašą, į kurį įtraukti ir metalinių garažų kompleksai. Vadinasi, Vilniaus miesto savivaldybės taryba minėtu sprendimu siekia skatinti tvarkyti Vilniaus miesto teritoriją nestatant naujų metalinių garažų, o mažinant jų skaičių. Dėl to skirtingo dydžio valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų taikymas skirtingoms asmenų grupėms, o skirtingų mokesčių tarifų taikymas skirtingoms (ne tokioms pat) asmenų grupėms yra teisėtas ir nediskriminuojantis; pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tiek laikino, tiek kapitalinio statinio (garažo) savininkai nėra lygūs nuosavybės teise valdomo objekto, kurio eksploatavimui naudojamas valstybinis žemės sklypas, prasme.Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismas, pateikęs nuomonę dėl Vilniaus miesto tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimu patvirtintų žemės nuomos mokesčio taisyklių atitikties konstituciniam asmenų lygybės įstatymui principui, neviršijo kompetencijos ribų, pažeidė CPK 3 straipsnio 3 dalį, nes tik Konstitucinis Teismas turi išimtinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas (jo dalis) neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios aktui, pirmiausia Konstitucijai. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimu patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių 4.2 ir 4.7 punktai prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio nuostatoms, viršijo savo kompetenciją. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas privalėjo kreiptis į administracinį teismą, nes bendrosios kompetencijos teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis į administracinį teismą kilus abejonių dėl norminio akto atitikties įstatymui ar Vyriausybės teisės norminiam aktui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bendrosios kompetencijos teismų teisės kreiptis į Konstitucinį ar administracinį teismą

Pagal Teismų įstatymo 12 straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublikos vientisą teismų sistemą sudaro bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai. Teismai vykdo teisminę valdžią, kurios pagrindinė paskirtis ir konstitucinė kompetencija – vykdyti teisingumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas) ir kituose nutarimuose pasisakydamas dėl šio teismo kompetencijos svarstyti dėl Vyriausybės teisės aktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams, dėl kitų teismų kompetencijos ir kitais su tuo susijusiais klausimais yra pažymėjęs, jog teismų įgaliojimai (jurisdikcija) turi būti konstituciškai pagrįsti, teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų reikalavimų ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų. Teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas turi išimtinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar kuris nors Vyriausybės teisės aktas neprieštarauja kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat pažymėta, kad teismai, suabejoję Vyriausybės išleisto teisės akto atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bet ne patys spręsti dėl Vyriausybės nutarimo (jo dalies) panaikinimo. Toks teismų kompetencijos atribojimas apima tiek bendrosios kompetencijos, tiek specializuotus teismus. Administraciniai teismai nenagrinėja ginčų, priskirtų išimtinei Konstitucinio Teismo kompetencijai. Dėl to, jeigu administracinėje byloje kyla klausimas dėl akto, kurio kontrolė priskirta Konstitucinio Teismo kompetencijai, teisėtumo, administracinis teismas, kaip ir ben­drosios kompetencijos teismas, privalo sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą atitinkamo išaiškinimo.

Vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra principas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui. Pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas sprendžia ne dėl visų žemesnės galios teisės aktų (jų dalių) atitikties Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams), o tik dėl to, ar aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisti arba referendumu priimti aktai (jų dalys). Tačiau, kaip savo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją yra negalimos tokios teisinės situacijos, kad nebūtų įmanoma teisme patikrinti, ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja tie teisės aktai (jų dalys), kurių atitikties Konstitucijai kontrolė Konstitucijoje nėra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, inter alia ministrų išleisti teisės aktai, kiti žemesnės galios poįstatyminiai teisės aktai, taip pat savivaldybių institucijų išleisti teisės aktai. Tokios patikros mechanizmas yra įtvirtintas Administracinių bylų teisenos įstatyme. Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo, o 112 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą (1 dalis), o gavęs įsiteisėjusį administracinio teismo sprendimą dėl norminio akto, bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas atnaujina sustabdytos individualios bylos nagrinėjimą. Šios Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos koreliuoja su Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad teismas, nustatęs, jog teisės norminis aktas ar jo dalis, kurio atitikties Konstitucijai ar įstatymams kontrolė nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės teisės norminiam aktui, teismas, priimdamas sprendimą, neturi tokiu teisės aktu vadovautis. Bendrosios kompetencijos teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar atitinkamas teisės norminis aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės teisės norminį aktą. Gavęs įsiteisėjusį administracinio teismo sprendimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kurią oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.

Taigi, šiuo metu Administracinių bylų teisenos ir kituose įstatymuose yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad spręsti dėl kitų teisėkūros subjektų išleistų (ne Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistų ir ne priimtų referendumu) teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra priskirta administracinių teismų jurisdikcijai. Jeigu administracinis teismas tokį teisės aktą pripažįsta prieštaraujančiu Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), toks šio teismo sprendimas pagal Konstituciją ir įstatymus turi erga omnes poveikį visai atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo praktikai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Pirmiau nurodytų proceso normų analizė leidžia daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas yra išskyręs dvi skirtingas proceso teisines situacijas: 1) tuo atveju, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas ar jo dalis, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, teismas turi pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą (atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją); 2) tuo atveju, kai teismas nustato, jog norminis aktas ar jo dalis, kurio atitikties Konstitucijai ar įstatymams kontrolė nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės teisės norminiam aktui, teismas, priimdamas sprendimą, neturi tokiu teisės aktu vadovautis; teismui tokia atveju suteikta teisė kreiptis į administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar atitinkamas teisės norminis aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą (CPK 3 straipsnio 3, 4 dalys).

Konstitucinis Teismas, vertindamas tokias dvi skirtingas teisines situacijas dėl norminių aktų teisėtumo bei atitinkamą tokių situacijų sprendimo teisinį reglamentavimą, yra pažymėjęs, kad teisėjų įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, t. y. tokia teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti; tokie įgaliojimai – tai ir pareigos, kurias valstybės pareigūnai ne tik gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sąlygos. Kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio 1 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ir Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio (2003 m. balandžio 8 d. redakcija) 4 dalies formuluočių teisinis ydingumas tampa dar akivaizdesnis, kai jos aiškinamos Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 punkto, pagal kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo kontekste (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimo „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių tvirtinimo“, kuriuo buvo nustatyti žemės nuomos mokesčio tarifai, mokėjimo tvarka bei terminai, teisėtumo. Tokio akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams kontrolė Konstitucinio Teismo kompetencijai nepriklauso, tačiau teismas tokiu aktu gali nesivadovauti tik tada, kai nustato, kad šis aktas prieštarauja įstatymui arba Vyriausybės teisės norminiam aktui. Apeliacinės instancijos teismas tokių šio akto prieštaravimų nenustatė, tačiau vertino minėtą aktą jo atitikties Konstitucijos 29 straipsnio nuostatoms aspektu ir sprendė, kad šis norminis administracinis aktas minėtai Konstitucijos normai prieštarauja. Teismas, taip išspręsdamas ginčytiną klausimą, konstatavo, kad CPK 3 straipsnio 4 dalis suteikia teismui teisę pasielgti dvejopai, todėl nesvarstė galimybės kreiptis į administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar minėtas norminis aktas atitinka įstatymą ar Vyriausybės teisės norminį aktą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad jeigu kokio nors klausimo išsprendimas yra Konstitucinio Teismo kompetencija, tai to klausimo sprendimas nėra bendrosios kompetencijos teismo kompetencija. Kitoks traktavimas sudarytų prielaidas teismams prisiimti Konstitucijoje nenustatytų įgaliojimų ir įsiterpti į Konstitucinio Teismo įgaliojimus. Konstitucinio Teismo kompetencija dėl Vyriausybės nutarimo atitikties įstatymams yra apibrėžta kaip išimtinė, todėl priklauso tik jam, o kiti teismai tokios kompetencijos neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-141/2009). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą Konstitucinio Teismo bei kasacinio teismo jurisprudenciją, turi pagrindą konstatuoti, kad šioje byloje esant situacijai, kai teismas nenustatė, jog byloje taikytinas teisės aktas, kurio atitikties Konstitucijai ar įstatymams kontrolė Konstitucinio Teismo kompetencijai nepriklauso, neatitinka įstatymo ar Vyriausybės teisės norminio akto, tačiau kilus abejonių dėl tokio akto atitikties Konstitucijai, turėjo pagrindą kreiptis į administracinį teismą, kad būtų patikrintas tokio akto teisėtumas.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai dėl teismo kompetencijos pažeidimo yra teisiškai pagrįsti. Dėl šios proceso pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl konstatuojamas pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 3 dalis). Dėl padaryto procesinio pažeidimo liko įstatymo nustatyta tvarka neišspręstas klausimas dėl savivaldybės norminio administracinio akto, kuris turi būti taikomas šioje byloje, teisėtumo. Tai sudaro pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 4 punktas).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

Kasacinis teismas turėjo 15,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tai šioje proceso stadijoje nėra galimybės priteisti išlaidų valstybei (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytų išlaidų priteisimo turės pasisakyti teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 22 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.