Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arūnas Rudzinskas, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjų V. S. ir S. S. atskirąjį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-41-182/2016 pagal pareiškėjų V. S. ir S. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims AB „Swedbank“, antstoliui R. S. dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjai V. S. ir S. S. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami iškelti jiems bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Bankroto Valdymas“ ir skirti pareiškėjams 620,00 Eur sumą, skirtą jų būtiniesiems poreikiams tenkinti. Nurodė, kad jų finansinė padėtis atitinka Fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatytas sąlygas ir pagrindus fizinio asmens bankrotui iškelti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Druskininkų miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 22 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą pareiškėjams V. S. ir S. S.. Teismas nurodė, kad sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, turi būti įvertinamos dvi grupės aplinkybių. Pirma, turi būti konstatuotas fizinio asmens nemokumas. Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 str. 2 d. fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas. Pripažįstant, kad asmuo yra nemokus, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) asmens skolos, kurių mokėjimo terminai suėję, turi viršyti įstatyme nustatytą dydį, 2) asmuo nebegali įvykdyti šių įsipareigojimų, t. y., jo turimo turto, gaunamų (realiai tikėtinų gauti) pajamų nepakanka skoloms grąžinti. Antra, nustačius fizinio asmens nemokumą, turi būti patikrinama, ar neegzistuoja Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 8 d. įtvirtintos sąlygos, kurioms esant bankroto bylą atsisakoma iškelti. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas sprendė, kad bendra vykdytinų įsipareigojimų suma 63746,93 Eur. Iš duomenų apie pareiškėjų turimą turtą sprendė, kad pareiškėjai valdo 40395 Eur vertės turtą. Teismas nustatė, kad pareiškėjos V. S. pajamos per mėnesį yra 57,94 Eur (t. 1, b. l. 170), o S. S. 634-712 Eur per mėnesį. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai pagal jų turtinę padėtį negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų pareikšime nurodytam kreditoriui, o skolinio įsipareigojimo suma, kurios pareiškėjai negali įvykdyti, akivaizdžiai viršija 25 MMA – 23352 Eur (63747-40395).

Dėl nesąžiningų pareiškėjų veiksmų teismas nurodė, kad kredito sutartis buvo nutraukta su pareiškėjais 2012 m. birželio mėnesį ir pagal kreditoriui išduotą notaro vykdomąjį įrašą pradėtos išieškojimo iš įkeisto turto procedūros. Pareiškėjos V. S. banko išrašas patvirtina, kad 2013 m. balandžio 4 d. pareiškėja iš UAB A&A gavo 25000 Lt (kas šiandien atitinka 7240 Eur) dividendus (t. 1, b. l. 88). Tuo metu įsiskolinimas bankui buvo apie 181368,17 Lt, kas atitinka 52527,85 Eur. Pareiškėjai pripažino, kad šių pinigų nepanaudojo kredito įsiskolinimams padengi ir sumažinti, savo finansinei padėčiai stabilizuoti. Teismas pripažino, kad mirusio sūnaus pargabenimas ir laidotuvės buvo būtinosios išlaidos, kurių pareiškėjai negalėjo numatyti ir suplanuoti, tačiau pilnamečio sūnaus mokslams ir pragyvenimui skiriamas lėšas jie galėjo ir privalėjo suplanuoti taip, kad nebūtų pažeisti kreditoriaus interesai. Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad pareiškėjai būtinoms neplanuotoms išlaidoms išleido 4152,48 Eur sumą, todėl, net įvertinus neplanuotas būtinąsias išlaidas, susijusias su sūnaus mirtimi, pareiškėjai turėjo realią galimybę 3805 Eur iš gautų dividendų skolos skirti įsiskolinimams kreditoriui padengti ir sumažinti savo įsiskolinimą, tačiau to nedarydami elgėsi nesąžiningai kreditoriaus atžvilgiu bei leido didėti savo įsiskolinimams. Taip pat teismas nurodė, kad pareiškėjai neatskleidė teismui savo tikrosios finansinės padėties ir buvo nenuoširdūs. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjai 2015 m. rugsėjo 9 d. sudarė ne akcijų pirkimo – pardavimo sandorį, o, pažeisdami AB Swedbank interesus, sudarė įskaitymo sandorį, nors tokio sandorio sudaryti neprivalėjo. Kadangi pareiškėjai suteikė prioritetą kreditorei O. N. S., ignoruodami AB Swedbank interesus, pareiškėjai pripažintini nesąžiningais. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog pareiškėjai aktyviai siekia atkurti savo mokumą. Atsižvelgiant į pareiškimo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, yra pagrindas teigti, kad pareiškėjų nemokumą lėmė jų nesąžiningas elgesys, t. y., tai, kad jie, turėdami galimybes sumažinti savo įsiskolinimus bankui, to nedarė, taip leisdami didėti įsiskolinimo sumai, savo aktyviais veiksmais – teikdami prašymus, kad skolą mokės dalimis (t. 2, b. l. 6) ir nevykdydami savo ketinimų, teikdami ieškinį Kauno apylinkės teismui, kuris paliktas nenagrinėtas (t. 2, b. l. 7, Liteko duomenys civ. b. 2-1782-717/2015), prisidėjo prie to, kad būtų uždelstas išieškojimas iš bankui įkeisto turto.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjai V. S. ir S. S. prašo panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – iškelti pareiškėjams V. S. ir S. S. bankroto bylą, paskirti bankroto administratoriumi UAB „Bankroto Valdymas“; skirti pareiškėjams 620,00 Eur sumą jų būtiniesiems poreikiams tenkinti.

Teismas skundžiamoje nutartyje vadovavosi sena LR FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto redakcija. Pažymi, kad teismas nurodė, jog atsisako pareiškėjams iškelti bankroto bylą, kadangi jie atliko veiksmus, kurie LR CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Atkreipia dėmesį, kad aktualioje LR FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto redakcijoje nėra nuostatos, kuria skundžiamoje nutartyje vadovavosi teismas. Taigi, tam, kad teismas galėtų konstatuoti pareiškėjų nesąžiningumą LR FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu, privalėjo būti neginčijamai įrodyta kuri nors iš šių aplinkybių: paaiškėjo, kad pareiškėjai per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokūs dėl LR CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jie neprivalėjo; paaiškėjo, kad pareiškėjai atliko kitokius tyčinius veiksmus pateikiant neteisinga informacija kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais; paaiškėjo, kad pareiškėjai sąmoningai neveikė, siekdami išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas pareiškėjų pareiškimą atmetė vadovaudamasis būtent tuo pagrindu, jog pareiškėjai buvo nesąžiningi, kadangi atliko veiksmus, LR CK nustatyta tvarka laikomus nesąžiningais. Teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, o konkrečiau — pagrindu atsisakyti iškelti pareiškėjams bankroto bylą vadovavosi neaktualia LR FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto redakcija, dėl ko skundžiama nutartis yra naikintina.Teismo motyvų laikant pareiškėjus nesąžiningais, kadangi 2013-04-04 gautą dividendų sumą panaudojo būtiniesiems poreikiams — sūnaus mokslams ir išlaikymui, taip pat visiškai nenumatytoms išlaidoms — žuvusio sūnaus pargabenimui iš Olandijos, palaikų laikymui Olandijoje ir laidotuvėms, negalima laikyti pagrįstais ir konstatuojančiais pareiškėjų nesąžiningumą. Taip pat negalima laikyti reikšmingu teismo nurodyto motyvo, kad pareiškėjai yra nesąžiningi, kadangi panaudojus 7 240 Eur dividendų skolos dengimui, įsiskolinimas būtų sumažėjęs nuo 52 527,85 Eur iki 45 287,87 Eur. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesivadovavo praktika. Nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys. Šiuo atveju, tam, kad pareiškėjų 7240 Eur dividendų panaudojimas būtinosioms ir nenumatytoms išlaidoms būtų laikomas pareiškėjų nesąžiningumu, nutartyje privalėjo būti neginčijamai įrodyta, kad būtent 7240 Eur dividendų išleidimas buvo pasekmė pareiškėjų nemokumo. Tačiau tai įrodyta teismo nebuvo, priešingai, pats teismas pripažino, kad pareiškėjai nemokūs buvo dar 2012 m., kuomet bankas nutraukė su pareiškėjais sutartį ir buvo išduotas vykdomasis įrašas dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Taigi, šiuo atveju teismas visiškai nepagrįstai teigia, kad pareiškėjai buvo nesąžiningi panaudoję 7240 Eur dividendų būtinosioms ir nenumatytoms išlaidoms.Teismo skundžiamoje nutartyje pateikti motyvai apie pareiškėjų nenuoširdumą yra atmestini kaip neobjektyvūs. Atkreiptinas dėmesys į dar vieną visiškai nesuprantamą teismo nutartyje pateiktą motyvą — pasak teismo, kapavietės sutvarkymas nėra neatidėliotinas, neplanuotas ir skubus poreikis, kuriam turi būti suteiktas prioritetas prieš kreditoriaus interesus, o pareiškėjai neįrodė, kad visas J. D. pervestas lėšas panaudojo kapavietės sutvarkymui. Šis teismo teiginys taip pat yra visiškai nepagrįstas, kadangi, kaip patvirtina byloje esantys įrodymai — pinigus J. D. pervedė kapavietės sutvarkymui, kapavietė buvo sutvarkyta už jo pervestas lėšas, todėl nėra aišku, kodėl teismas šiuo atveju leidžia manyti, jog pinigus, skirtus sūnaus kapavietės sutvarkymui pareiškėjai turėjo pervesti bankui skolos dengimui.Kaip vieną iš pareiškėjų nesąžiningumo aspektų teismas paminėjo 2015-09-09 sudarytą akcijų pirkimo – pardavimo sutartį. Pažymi, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog 2011-01-10 pareiškėja V. S. pasiskolino 2751,39 Eur iš O. N. S. UAB „A&A“ akcijų pirkimui, skolą įsipareigojo grąžinti per 5 metus. 2015-09-09 pareiškėja V. S. UAB „A&A“ akcijas pardavė O. N. S., kadangi pareiškėjai V. S. trūko žinių bei kompetencijos tvarkyti buhalterinę įmonę, tačiau pinigų už akcijas pareiškėja negavo, o akcijas perrašė O. N. S. padengdama 2751,39 Eur skolą. Teismas tokius pareiškėjos veiksmus laikė nesąžiningais banko atžvilgiu, kadangi neva buvo atliktas įskaitymo sandoris ir pirmenybė suteikta kreditorei O. N. S.. Šiuo atveju teismas vėl gi netinkamai minėtų sandorių atlikimą laiko pareiškėjų nesąžiningumu. Teismas, siekiant įrodyti, jog 2015-09-09 sandoris yra pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą pareiškėjams, privalėjo, vadovaujantis LR FABĮ 5 str. 8 d. 2 p., LR CK 6.67 str. nuostatomis neginčytinai įrodyti, kad pareiškėjai dėl sudaryto 2015-09-09 sandorio tapo nemokūs. Tokių įrodymų byloje nėra.

Atsiliepimai į atskirąjį skundą nepateikti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str.).

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria remiantis Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 2 punktu atsisakyta iškelti apeliantams bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, teigiant, jog teismas, netinkamai taikė teisės normas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą dėl apeliantų sąžiningumo.

Fizinių asmenų bankroto įstatyme (toliau – FABĮ) nurodyta jo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolimesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka. Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). Fizinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendra vykdytinų įsipareigojimų suma yra 63746,93 Eur, tuo tarpu pareiškėjai valdo 40395 Eur vertės turtą, pareiškėjos V. S. pajamos per mėnesį yra 57,94 Eur (t. 1, b. l. 170), o S. S. 634-712 Eur per mėnesį. Tai reiškia, kad pareiškėjų turimi skoliniai įsipareigojimai ženkliai viršija jų turimo turto vertę, o jų suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 str. 2 d.) Taigi, pirmosios instancijos teismas konstatavo pareiškėjų nemokumo faktą ir šalys šios aplinkybės neginčija. Tačiau byloje ginčas kilo dėl vieno iš įstatyme įtvirtinto atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų, nurodytų FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte. Apeliantų teigimu teismas, vadovaudamasis nebegaliojančia šio įstatymo redakcija, atsisakė iškelti pareiškėjams bankroto bylą, kadangi jie atliko veiksmus, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.

Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytas ir kitas pagrindas, kuriam esant asmuo gali būti pripažintas nesąžiningu, – jeigu jis atlieka veiksmus, kurie Civiliniame kodekse nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.

Pažymėtina, kad pareiškėjų bankroto bylos nagrinėjimo teisme metu (2016 m. sausio mėn.) galiojančios redakcijos FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodyta, jog teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Šis FABĮ straipsnis buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Fizinių asmenų bankroto įstatymo Nr. XI-2000 4, 5, 6, 7, 8, 9, 14, 17, 19, 25, 27 ir 29 straipsnių pakeitimo 2015-12-22 įstatymu Nr. XII-2235 ir įsigaliojo nuo 2016-01-01. Vadovaujantis 2015-12-22 įstatymo Nr. XII-2235 13 straipsnio 5 dalimi pakeisto FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatos taikomos neatsižvelgiant į tai, kada pradėtas fizinio asmens bankroto procesas (TAR, 2015, Nr. 2015-21017).

Taigi, sutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas atsisakydamas iškelti pareiškėjams bankroto bylą vadovavosi nebegaliojančiomis FABĮ nuostatomis ir pareiškėjų pareiškimą atmetė tuo pagrindu, jog jie buvo nesąžiningi, kadangi atliko veiksmus LR CK nustatyta tvarka laikomus nesąžiningais. Tuo tarpu aktualios FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatos pagrindu galima būtų atsisakyti iškelti pareiškėjams bankroto bylą, jeigu: 1) paaiškėjo, kad pareiškėjai per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokūs dėl LR CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jie neprivalėjo; 2) paaiškėjo, kad pareiškėjai atliko kitokius tyčinius veiksmus pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais; 3) paaiškėjo, kad pareiškėjai sąmoningai neveikė, siekdami išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

Visos šios aplinkybės dėl netinkamai pritaikytų įstatymo nuostatų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo tiriamos ir tai yra akivaizdus procesinės teisės normų pažeidimas.

Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą, netinkamai taikė fizinių asmenų bankrotą reglamentuojančias teisės normas, nes nevertino fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimui teisiškai reikšmingų aplinkybių, nustatytų FABĮ. Dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai ir šių pažeidimų apeliacinės instancijos teismas ištaisyti negali. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs aiškius procesinės teisės normų pažeidimus, dėl kitų atskirojo skundo argumentų plačiau nepasisako. Esant nustatytoms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad skundžiama 2016-01-22 nutartis naikintina ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui kitam teisėjui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Apeliantai prašo apeliacinės instancijos teismo, panaikinus skundžiamą nutartį, išspręsti klausimą iš esmės – iškelti jiems fizinio asmens bankroto bylą. Tačiau apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės išnagrinėti bankroto bylos iškėlimo klausimą iš esmės, nes tai yra pirmosios instancijos teismo kompetencijos klausimas. Be to, bankroto bylos iškėlimas tiesiogiai apeliacinės instancijos teisme apribotų bylos dalyvių teisę į apeliaciją. Nutarties panaikinimas ir klausimo perdavimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nelaikomas blogesnio sprendimo apeliantams priėmimu (CPK 313 str., 338 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti bankroto bylos pareiškėjams V. S. ir S. S. iškėlimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.