Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Dambrauskaitė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos R. S. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eA2-10822-400/2020 pagal pareiškėjos (skolininkės) R. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. L2-4959-902/2012, išnagrinėtoje pagal kreditoriaus Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos priteisimo iš skolininkės R. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovo atskiruoju skundu, be to, absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis, 338 straipsniai).

18. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas atnaujinti procesinį terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, taip pat atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal atskirojo skundo argumentus.

19. Byloje nustatyta, kad kreditorius Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras 2012 m. gegužės 28 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriame, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 4 ir 23 straipsnio nuostatomis, prašė priteisti iš skolininkės R. S. 116 186,72 Lt (33 650 Eur) skolą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 831 Lt (240,67 Eur) žyminį mokestį. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012 m. birželio 13 d. civilinėje byloje Nr. L2-4959-902/2012 priimtu teismo įsakymu nutarė išieškoti iš skolininkės R. S. 116 186,72 Lt (33 650 Eur) skolą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2012 m. birželio 13 d. (bylos iškėlimo teisme dienos) iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 831 Lt (240,67 Eur) žyminį mokestį, pranešimu išaiškino skolininkei jos teisę pareikšti teismui prieštaravimus dėl kreditorės pateikto reikalavimo. Panevėžio miesto apylinkės teismo skolininkei siųsti procesiniai dokumentai (kreditoriaus pareiškimo, teismo įsakymo nuorašai, pranešimas) įteikti skolininkei 2012 m. birželio 16 d. asmeniškai CPK 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Skolininkei nepateikus prieštaravimų, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. išduotas teismo įsakymas 2012 m. liepos 10 d. įsiteisėjo. Šio teismo įsakymo pagrindu antstolio A. B. kontoroje 2012 m. spalio 23 d. buvo užvesta vykdomoji byla Nr. 0025/12/03058, kurioje išieškojimas iš skolininkės R. S. išieškotojo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai vykdomas iki šiol.

20. Pareiškėja (skolininkė) R. S. 2020 m. lapkričio 13 d. prašymu dėl proceso atnaujinimo (teisme gautu 2020 m. lapkričio 16 d.) prašė atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. L2-4959-902/2012 CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punktų pagrindu, atnaujinti terminą prieštaravimams pateikti ir juos priimti. Prašymą grindė tuo, kad tik 2020 m. rugsėjo 9 d. gavusi iš skolos išieškojimą vykdančio anstolio A. B. raštą sužinojo, kad kreditorius prašyme dėl teismo įsakymo išdavimo neteisingai nurodė skolininko asmenį, o Panevėžio miesto apylinkės teismas, 2012 m. birželio 13 d. civilinėje byloje Nr. L2-4959-902/2012 išduodamas teismo įsakymą, padarė aiškią teisės taikymo klaidą, kadangi skolą priteisė iš už žalą neatsakingo asmens. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai skundžiama nutartimi pareiškėjos R. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė, kadangi nenustatė nei pagrindo praleistam CPK 368 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam penkerių metų naikinamąjam terminui atnaujinti, nei pagrindo atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. L2-4959-902/2012 pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 bei 9 punktus.

21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktų įrodymų visumą bei procesinius šalių dokumentus, atskirojo skundo argumentus sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, nes priimta tinkamai nustačius bylos faktines aplinkybes ir padarius pagrįstas išvadas, tinkamai pritaikius ir išaiškinus teisės normas (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir argumentais, kurių pagrindu prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestas, todėl visų jų išsamiai nekartoja ir pasisako tik dėl esminių atskirojo skundo argumentų.

22. Pareiškėja (skolininkė) R. S., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje pateiktu vertinimu dėl praleisto termino prašymui pateikti atnaujinimo, atskirąjį skundą argumentuoja teigdama, jog priešingai, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, situacija yra itin sudėtinga ir išimtinė, nes teismo įsakymu ji yra pripažinta atsakinga už kito asmens veiksmus 33 000 Eur suma, nors jokia CK norma nenustato tokios taisyklės. Mano, kad atliko visus tokioje situacijoje vidutinio išsilavinimo asmeniui pakankamai rūpestingus ir apdairius veiksmus, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atnaujinti praleistą terminą prašymui atnaujinti procesą paduoti.

23. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti tokiems apeliantės argumentams. Tiek prašyme dėl proceso atnaujinimo, tiek atskirąjame skunde apeliantė nurodo, kad dėl savo atsakomybės pagrindo ir apimties buvo suklaidinta palikimo atsiradimo vietos notaro, apyrašą sudariusio antstolio, kurie jai paaiškino, kad prievolę kompensuoti žalą ji privalės tik paveldimo turto verte. Tačiau tokie apeliantės teiginiai vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio ir nesudarys pagrindo atnaujinti praleistą terminą, nes įrodymų, kurie pagrįstų, jog minėti valstybės įgalioti asmenys būtų netinkamai atlikę savo pareigas ir dėl to apeliantė būtų praleidusi terminus procesinėms teisėms įgyvendinti, byloje nėra pateikta (CPK 12, 178, 185 straipsnis). Apeliantė procesiniuose dokumentuose nurodo, kad dėl sutuoktinio mirties buvo stipriame emociniame sukrėtime ir stipriai išgyveno sutuoktinio netektį, tačiau jokių įrodymų, kurie patvirtintų šias aplinkybes teismui taip pat nepateikė (CPK 12, 178, 185 straipsnis). Apeliantės teiginiai, kad ji iki pat 2020 m. nežinojo ir nesuprato, kad iš jos, kaip solidarios skolininkės, yra priteista skola už eismo įvykio metu jai nuosavybės teise priklausiusia transporto priemone padarytą žalą, prieštarauja civilinės bylos Nr. L2-4959-902/2012 duomenims. Iš minėtoje civilinėje byloje esančio kreditoriaus Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo, kurio nuorašą apeliantė 2012 m. birželio 16 d. gavo asmeniškai kartu su kitais Panevėžio miesto apylinkės teismo jai siųstais procesiniais dokumentais, matyti, kad jame aiškiai nurodytas apeliantės, kaip solidariosios skolininkės, atsakomybės pagrindas, t. y. TPVCAPDĮ 4 ir 23 straipsnio nuostatos, pagal kurias pareiga apdrausti transporto priemonę tenka jų savininkams, o kreditorius turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą; jeigu transporto priemonė priklauso keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, už draudimo sutarties sudarymą šie asmenys atsako solidariai (CPK 12, 178, 185 straipsnis). Apeliantė termino praleidimą motyvuoja ir išsilavinimo stoka, tačiau tokia aplinkybė pati savaime nelaikytina svarbia procesinių terminų praleidimo priežastimi, nes negalėdama pati realizuoti savo teisių, apeliantė turėjo galimybę pasitelkti atstovą (kvalifikuotą teisininką ar kitą asmenį) ir išsiaiškinti savo procesines teises bei tinkamai jomis pasinaudoti. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju nėra susidariusi tokia išskirtinė, netoleruotina teisinė situacija, kurioje būtų pagrindas spręsti dėl proceso atnaujinimo, pasibaigus naikinamajam terminui.

24. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir laikosi pozicijos, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja CPK 366 straipsnio 1 dalyje 9 punkte numatytas pagrindas procesui atnaujinti. Apeliantė nurodo, kad jokių neteisėtų, kaltų, nusikalstamų veiksmų, kurie galėjo bent prisidėti prie žalos atsiradimo, neatliko, niekada neturėjo leidimo vairuoti transporto priemones ir jų vairuoti nemoka, transporto priemonė faktiškai priklausė sutuoktiniui, kuris slapta, būdamas neblaivus, ne tik sukėlė avariją, padarydamas savo kaltais veiksmais žalą, tačiau ir pats žuvo, sutuoktiniui niekada neleido neblaiviam ar praradus leidimą vairuoti transporto priemonę, juolab, kad transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju draudimu. Apeliantės nuomone, toks pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas prieštarauja generalinio delikto taisyklei, kad žalą turi kompensuoti neteisėtais veiksmais žalą sukėlęs asmuo.

25. Pasisakydamas dėl šių argumentų, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad apeliantės atsakomybės pagrindas šiuo atveju yra ne eismo įvykio, kuriuo padaryta žalos nukentėjusiajam, sukėlimas, o jos, kaip transporto priemonės bendrasavininkės, pareigos drausti transporto priemonę nevykdymas, ir kad ši pareiga įtvirtinta ne deliktinę atsakomybę nustatančiose CK normose, o draudimo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose (konkrečiai – TPVCAPDĮ). Taigi, apeliantės atsakomybė Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui atsirado ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Tokiu atveju jos solidarioji atsakomybė atsirado ne iš CK 6.279 straipsnio normos, nustatančios atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet iš TPVCAPDĮ.

26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, svarbu ir tai, kad skola iš apeliantės šiuo atveju priteista išduodant teismo įsakymą CPK XXIII skyriuje įtvirtinta supaprastinto proceso tvarka. Pagal CPK 431 straipsnio 1 dalies nuostatas, šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kitų). Reikalavimai, kurie atitinka leistinumo reikalavimus bylose dėl teismo įsakymo išdavimo gali būti nagrinėjami pagal ginčo teisenos taisykles arba dokumentinio proceso tvarka kreditoriaus pasirinkimu (CPK 431 straipsnio 4 dalis). Pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t. y. jų atitikties imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CPK 435 straipsnio 3 dalis). Teismo įsakymas įsiteisėja, jeigu per dvidešimt dienų nuo pranešimo apie teismo įsakymo išdavimo, t. y. priėmimo, skolininkui įteikimo dienos šis nepareiškia prieštaravimų dėl kreditoriaus pareiškimo (CPK 436 straipsnio 7 dalis). Įvertinęs pirmiau nurodytas CPK normas, reglamentuojančias bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus, atsižvelgęs į tai, kad apeliantei nuo 2012 m. birželio 16 d. buvo žinoma apie kreditoriui 2012 m. birželio 13 d. išduotą teismo įsakymą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pati apeliantė, nustatytu terminu nepateikdama prieštaravimų, nerūpestingai įgyvendino savo procesines teises ir dėl to apeliantės tiek prašyme dėl proceso atnaujinimo, tiek atskirąjame skunde nurodomos aplinkybės, kurios, apeliantės teigimu, eliminuoja jos turtinę atsakomybę, galėjo likti nenustatytos. Tačiau tokia, dėl pačios apeliantės netinkamo procesinio elgesio susidariusi situacija negali būti pagrindu atnaujinti procesą, motyvuojant tuo, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismo įsakyme buvo padaryta aiški ir esminė teisės taikymo klaida. Apeliantės nurodomas proceso atnaujinimo pagrindas ir jį pagrindžiantys įrodymai neleidžia protingai abejoti civilinėje byloje Nr. L2-4959-902/2012 priimto teismo įsakymo teisėtumu ir pagrįstumu. Dėl nurodyto pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad prašymas atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu yra nepagrįstas.

27. Apeliantė vienu iš argumentų nurodo ir tai, kad šioje byloje turėjo būti išspręstas sutuoktinių prievolės pobūdžio klausimas.

28. Pasisakydamas dėl šio argumento, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė, teikdama prašymą atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punktų pagrindu, teigė, jog teismas neteisingai taikė CK 6.270 straipsnio nuostatas, kadangi civilinė deliktinė atsakomybė be kaltės pagal šią normą galėjo būti taikoma tik faktiniam transporto priemonės vairuotojui. Dėl šių skirtingų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nurodomų apeliantės argumentų, pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, nagrinėja tik pirmosios instancijos teisme išnagrinėtų reikalavimų ir argumentų apimtyje. CPK 312 straipsnyje nurodyta, kad apeliaciniame procese negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tuo pačiu tai reiškia, kad apeliaciniame procese negalima remtis skirtingais argumentais, kuriais nebuvo remtasi ir dėl kurių nebuvo pasisakyta pirmosios instancijos teisme. Todėl apeliantės atskirajame skunde nurodyti jau kiti argumentai, nei nurodyti prašyme atnaujinti procesą, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

29. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir motyvus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo bei vertindamas šio prašymo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias proceso atnaujinimą bei praleistų procesinių terminų atnaujinimo taisykles, todėl pirmosios instancijos teismo nutarties naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 331 straipsnis).

30. Kiti neaptarti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo nutartį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.