Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Raščiuvienės ir Dainos Vaidachavičienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2026 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 5 dalį ir jam paskirta 39 (trisdešimt devynių) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir V. S. paskirta 26 (dvidešimt šešių) parų arešto bausmė.

Civilinį ieškinys tenkintas visiškai. Iš V. S. priteista civilinei ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „IKI Lietuva“ 111,92 Eur (vieną šimtą vienuolika eurų ir 92 ct) turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. S. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą vykdyti vagystes iš prekybos centrų (duomenys neskelbtini), 2025 m. rugsėjo 16 d., apie 18.11 val., iš UAB „IKI Lietuva“ priklausančios parduotuvės „IKI Šilelis“, esančios (duomenys neskelbtini), pagrobė 6 pakelius po 0,5 kg kavos „Dollmayar prodomo“, kurios bendra vertė 65,94 Eur, 2 vnt. kremo „L’oreal Paris Revitalift filler“, kurio bendra vertė 45,98 Eur, tęsdamas nusikalstamą veiką, tą pačią dieną, apie 18.29 val., iš UAB „Norfos mažmena“ priklausančios parduotuvės „Norfa“, esančios (duomenys neskelbtini), pagrobė 6 pakelius po 0,5 kg kavos „Jacobs Kronung“, kurios bendra vertė 41,34 Eur, 100 g pakuotę lašišinių žuvų ketų ikrų, kurių vertė 12,49 Eur, 600 g šaltai rūkyto kaimiško lašiniuočio, kurio vertė 4,49 Eur, tokiu būdu tęstiniais nusikalstamais veiksmais pagrobė 111,92 Eur vertės UAB „IKI Lietuva“ ir 58,32 Eur vertės UAB „Norfos mažmena“ priklausančias prekes, t. y. pagrobė bendros nedidelės 170,24 Eur vertės svetimą turtą.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo V. S. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas baudžiamojo įstatymo normų išsprendė nuteistajam skirtinos bausmės skyrimo klausimus bei nuteistajam paskyrė tinkamai individualizuotą, tiek padarytos veikos, tiek jo asmenybės pavojingumą atitinkančią bausmę, kurią laikyti aiškiai per griežta nėra jokio pagrindo.

7. Pažymėtina, jog bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Pagal baudžiamąjį įstatymą, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-176-222/2019, 2K-213-719/2020 ir kt.). Taip pat, be pirmiau minėtų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, teismas turi atsižvelgti ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, kurių visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Esminės prielaidos paskirti teisingą bausmę yra įstatymų reikalavimų laikymasis ir tinkamas jos individualizavimas. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

8. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 5 dalyje sankcija numato alternatyvias bausmės rūšis – viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą arba areštą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu parinkdamas V. S. skirtinos bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, o būtent, jog V. S., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną baigtą baudžiamąjį nusižengimą, taip pat įvertino nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis – teisiamas 13 kartą, iš jų 9 kartus už nusikalstamas veikas nuosavybei ir turtinėms teisėms, nuosprendžio priėmimo metu atliko ankstesniu nuosprendžiu paskirtą arešto bausmę, daugybę kartų baustas administracine tvarka, daugiausiai už smulkias vagystes, nors yra darbingo amžiaus, tačiau niekur nedirba, nusikalto siekdamas turtinės naudos. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendė, jog BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai V. S. gali būti pasiekti tik paskiriant griežčiausią iš sankcijoje numatytų - arešto bausmę bei jos trukmę nustatant šiek tiek didesnę nei vidurkis. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada visiškai sutinka ir skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su šiomis išvadomis, kadangi, kaip matyti iš bylos duomenų, paskutiniais iš nuosprendžių apeliantui už iš esmės analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas jau buvo skirtos baudos, laisvės apribojimo bei arešto bausmės, tačiau, akivaizdu, jog V. S. jos teigiamo poveikio neturėjo – nesustabdė nuteistojo nuo naujų, iš esmės analogiškų, nusikalstamų veikų padarymo bei neprivertė pakeisti gyvenimo būdo, taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo spręsti, kad bausmėms keliamus tikslus pavyktų pasiekti švelnesnėmis nei areštas bausmės rūšimis. Tokių argumentų apeliaciniame skunde nenurodė ir nuteistasis.

9. Papildomai pažymėtina, jog nuteistajam pirmosios instancijos teismo paskirta 39 parų arešto bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, dar buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant V. S. 26 parų arešto bausmę, kurios, atsižvelgiant į pirmiau aptartų aplinkybių visumą, laikyti aiškiai per griežta ar neproporcinga įvykdytai veikai ar nuteistojo asmenybei nėra jokio pagrindo.

10. Apeliantas, kaip galima suprasti iš pateikto skundo, siekia, jog jam būtų paskirta intensyvi priežiūra. Visgi, pažymėtina, jog tokios savarankiškos bausmės rūšies baudžiamieji įstatymai nenumato, tai yra intensyvi priežiūra gali būti tik sudėtinė kitos bausmės rūšies dalis arba taikoma atidedant paskirtos bausmės vykdymą. Kaip ir minėta pirmiau, šiuo atveju nėra nustatyta pagrindų, kurie leistų daryti išvadas dėl švelnesnės bausmės rūšies (laisvės apribojimo), nei areštas, paskyrimo nuteistajam, tuo tarpu BK 75 straipsnio nuostatos skundžiamu nuosprendžiu V. S. nebuvo taikytos atsižvelgiant į jo asmenybę. Teisėjų kolegija pažymi, jog esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti, svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Taigi, aptariamų nuostatų taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga. Kaip jau buvo aptarta pirmiau, V. S. tiek veikos padarymo metu bei ilgą laiką iki jos įvykdymo buvo nedirbantis – kaip akcentavo pirmosios instancijos teismas, byloje pateiktas duomenų apie asmenį Sodros DB išrašas patvirtina, kad apeliantas, nepaisant darbingo amžiaus, per savo gyvenimą yra dirbęs tik labai trumpus laikotarpius – nuo 2000 m. balandžio 1 d. iki 2002 m. birželio 30 d. Valstybės įmonėje prie (duomenys neskelbtini) pataisos namų bei nuo 2004 m. birželio 14 d. iki 2005 m. gegužės 29 d. UAB (duomenys neskelbtini); anksčiau buvo ne kartą teistas – didžioji dalis teistumų už tapataus pobūdžio nusikaltimus, tai yra vagystes, teistumas nėra išnykęs, Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2025 m. spalio 1 d. nuosprendžiu pripažintas recidyvistu (nors teismas to nelaikė jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe); įvairios bausmės nuteistajam buvo skirtos ne kartą, tačiau, akivaizdu, jog nebuvo efektyvios ir nuteistajam jokio taisomojo poveikio neturėjo. Visos šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir rodo, kad jis nėra linkęs keisti savo elgesio modelio, taigi jo siekis būti laisvėje negali turėti prioriteto prieš visuomenės interesą būti apsaugotai nuo nusikalstamų veikų. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau išdėstytų aplinkybių kontekste nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus V. S. polinkius ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus jos atlikimo. Priešingai, teisėjų kolegijos nuomone, būtent realus skirtos bausmės neatlikimas šiuo atveju prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo V. S. apeliacinį skundą.