Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolita Cirulienė, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-975-503/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl skolos ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 14 straipsnis nustato, kad šilumos tiekėjas turi teisę sustabdyti šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimą, jei šilumos vartotojas neapmoka sąskaitų daugiau kaip 30 kalendorinių dienų, skaičiuojant nuo vėliausios leistinos sąskaitos apmokėjimo dienos. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258, 111.7 punkte nustatyta, kad šilumos tiekėjas privalo nustatytu laiku pateikti vartotojams mokėjimų už šildymą dokumentus.

Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog nuolatinių ir ilgalaikių paslaugų (energijos, dujų, ryšių, nuomos ir kitų) teikimo pagal sutartis arba paslaugų, įgytų naudojantis telekomunikacijų įranga, praėjusio laikotarpio, kuris negali būti ilgesnis negu vienas mėnuo, apskaitos dokumentai išrašomi ir pateikiami (išsiunčiami) paslaugos gavėjui ne vėliau kaip iki kito mėnesio 10 dienos.

Atsakovė neturėjo galimybių palikimo priimti anksčiau, todėl nelaikytina, kad pažeidė piniginę prievolę ir naudojosi kreditoriaus piniginėmis lėšomis, o ir ieškovė nepatyrė nuostolių, tad ir palūkanos, kaip kompensavimo priemonė, nepriteistinos. Už pateiktą šilumos energiją atsakovė ieškovei yra sumokėjusi nuo sužinojimo dienos. Ieškovė, žinodama apie nuolat augančius įsiskolinimus per visą minėtą laikotarpį, nesiėmė veiksmų didėjančioms skoloms sustabdyti, šių aplinkybių teismas nevertino. Kreditoriaus kaltė yra pagrindas sumažinti civilinę atsakomybę arba visiškai nuo jos atleisti (CK 6.64 str., 6.248 str. 4 d., 6.259 str., 6.282 str. 1 d.) (Vilniaus apygardos teismo 2014-08-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1138-781/2014).

Ieškovė dėl objektyvių priežasčių negali ir neturi žinoti, kada butų savininkai numirė ir kad niekas nepriėmė palikimo, todėl ir negali anksčiau informuoti apie tai atsakovės, kaip galimo įpėdinio. Ieškovė neturi galimybės operatyviai gauti informaciją apie mirusius vartotojus, negali iš anksto žinoti, kurio buto paveldėtojai nesikreips dėl palikimo priėmimo, kurio konkretaus buto galimu įpėdiniu turėtų/galėtų būti atsakovė, kad galėtų kuo skubiau ją informuoti. Ieškovei niekas nepraneša/neinformuoja apie mirusius šilumos energijos vartotojus, tokie faktai paaiškėja tik pradėjus rinkti duomenis ieškiniams dėl skolų išieškojimo (Ieškovės prašymu Gyventojų registro tarnybai pateikus pažymas apie gyventojus, iš kurių išaiškėja vartotojo mirties faktas). Tokios pozicijos savo praktikoje laikosi Kauno apygardos teismas: „Apeliantė neturi galimybės operatyviai gauti informacijos apie visus vartotojus, įskaitant ir mirusius, kad dėl objektyvių priežasčių negalėjo ir neturėjo žinoti, kada butų savininkai numirė ir kad niekas nepriėmė palikimo“ (2014-06-20 Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1288-221/2014). Ieškovė, gavusi bet kokią informaciją, nedelsdama į tai reaguoja ir imasi atitinkamų veiksmų. Ieškovė dažnai savo iniciatyva ieško paveldėtojų, teikia (renka) informaciją bei imasi kitų su tuo susijusių veiksmų, siekdama bendradarbiauti bei susigrąžinti dėl nepertraukiamo šiluminės energijos tiekimo didėjančią skolą. Nors atsakovei atstovaujanti Valstybinė mokesčių inspekcija dar 2009-01-20 gavo informaciją apie J. R. butą ir 2007-09-06 gavo informaciją apie G. K. butą, ji dokumentus dėl butų perėmimo susitvarkė atitinkamai tik 2009-10-06 ir 2010-12-16. Pati atsakovė nė karto nėra informavusi ieškovės apie perimtus nuosavybės teise butus, taip pažeisdama CK 6.200 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigą. J. R. butas nuosavybės teise atsakovei perėjo 2009-10-06, tačiau atsakovė nepranešė ieškovei apie perimtą turtą. Nors paraginimas atsakovei perimti butą buvo išsiųstas 2009-10-12 (b. l. 17), ieškovė apie nuosavybės teisės perėjimą sužinojo tik 2011 m. sausį (b. l. 18), tuo tarpu dėl neveikimo perimant nuosavybėn G. K. butą ieškovė taip pat yra ne kartą kreipusis į atsakovę (b. l. 19). Ieškovė ne kartą kreipėsi raštu į atsakovei atstovaujančią Valstybinę mokesčių inspekciją, prašydama informuoti apie butų paveldėjimo eigą ir sumokėti skolą, tačiau jokio atsakymo nebuvo gauta.

Pagal CK 6.210 straipsnį, 6.261 straipsnį, skolininkas, praleidęs prievolės įvykdymo terminą, privalo mokėti palūkanas, kurios laikomos minimaliais nuostoliais, todėl atsakovei tinkamai ir laiku neatsiskaičius už į butus patiektą šilumos energiją, kyla pareiga apmokėti ieškovei minimalius nuostolius – palūkanas, nepriklausomai nuo to, ar atsakovė tam turėjo ar neturėjo galimybių. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą būtent atsakovė turi pareigą ir galimybes gauti informaciją apie visus asmenis, įskaitant ir mirusius, o tuo pačiu informuoti ieškovę, kaip šilumos tiekėją.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovei (šiluminės energijos tiekėjai) iš atsakovės (valstybės), kaip palikėjo teisių perėmėjos nesant kitų įpėdinių, priteista skola už energijos tiekimą.

Byloje kilo ginčas dėl pareigos naujajam turto savininkui (atsakovei-apeliantei Lietuvos Respublikai arba Valstybei) vykdyti su paveldėto turto išlaikymu susijusias prievoles, nei vienam buvusių savininkų įpėdinių nepriėmus palikimo, apie ką ieškovė, Butams tiekusi šilumos energiją, atsakovės atstovę informavo tik po 2 metų ir 3 mėnesių po J. R. mirties (duomenys neskelbtini) ir po 1 metų ir 10 mėnesių po G. K. mirties (duomenys neskelbtini).

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad nauja butų savininkė Lietuvos Respublika privalo vykdyti prievoles, atsiradusias nuo palikimo atsiradimo dienos, t. y. palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, neįvertino tos aplinkybės, kad ieškovė turėjo galimybę tuoj pat sužinoti apie nemokamus mokesčius už sunaudotą šilumą ir nedelsiant imtis veiksmų, kad skola nebūtų didinama, t. y. kad šiuo atveju skola susidarė tik dėl pačios ieškovės nerūpestingumo ir aplaidumo.

Kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais visiškai nesutinka. Pažymėtina, jog šis apeliantės deklaratyvus teiginys nėra pagrįstas jokiomis teisės aktų nuostatomis ir nepaneigia ieškovės teiginio, kad ji neturi ir negali operatyviai sužinoti informacijos apie mirusius asmenis (vartotojus), o tuo labiau apie tai, kad jie neturi nei vienos eilės įstatyminių įpėdinių, nes tokios informacijos neteikia nei valstybės ar savivaldybės institucijos, nei kiti subjektai. Nors ieškovė pripažįsta, kad ji pati geranoriškai savo veikloje stengiasi visais įmanomais būdais (informacija skelbiama spaudoje, darbuotojų žiniomis ir kt.) sužinoti apie mirusius ieškovės vartotojus, tačiau nepaneigtina, jog neretai reikalinga informacija ieškovę pasiekia kur kas vėliau, negu yra įvykęs pats faktas. Pagal 2004-05-24 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 43 punktą pareigą informuoti atitinkamą mokesčių inspekciją (pagal turto buvimo vietą) apie numatomą palikimo perėjimą valstybei turi kompetentingos valstybės (savivaldybės) institucijos atstovai (pareigūnai), bet ne ieškovė. Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų aprašo 15.9 punktas numato, kad šilumos vartotojas privalo „raštu informuoti šilumos tiekėją, jei keičiasi šilumos vartotojas (butų ar kitų patalpų savininkas) ar pasikeičia buto ir (ar) patalpos duomenys“. Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje (žr.: 2014-04-14 LAT išplėstinės Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014) nurodyta, jog valstybė yra specifinė paveldėjimo teisinių santykių dalyvė. Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.2 str. 3 d.). Taigi valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus, valstybei palikimas pereina ir pareiga atsakyti pagal palikėjo prievoles atsiranda nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 str. 1 d.). Kai įpėdinių nėra, valstybei atstovaujanti institucija gali kreiptis dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, nelaukdama, kol sueis aštuoniolika mėnesių nuo palikėjo mirties. Kai nežinoma, ar yra įpėdinių, valstybei atstovaujanti institucija ir notaras turi imtis priemonių, kad per protingą terminą tai išsiaiškintų. Todėl ne ieškovė, kaip šilumos tiekėjas, bet būtent valstybei atstovaujančios institucijos ir (ar) pareigūnai gali ir turi kiekvienu atveju dėti maksimalias pastangas, siekdami išsiaiškinti, ar yra mirusio asmens palikėjų, o jeigu ne – operatyviai kreiptis dėl palikimo priėmimo.

Apeliantė visiškai nepagrįstai teigia, jog ieškovė, žinodama apie nuolat augančius įsiskolinimus per visą minėtą laikotarpį, nesiėmė veiksmų didėjančioms skoloms sustabdyti.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsakovė visiškai nepagrįstai nurodo Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 14 straipsnyje įtvirtintą ieškovės teisę sustabdyti šilumos ir (ar) karšto vandens pristatymą įsiskolinusiems šilumos vartotojams. Minėto įstatymo 14 straipsnio 1 dalis leidžia daugiabučiame name sustabdyti tik karšto vandens pristatymą į įsiskolinusio vartotojo karšto vandens prietaisus. Duomenų, kad šioje byloje būtų prašoma priteisti už karštą vandenį ar jo pristatymą į karšto vandens prietaisus atsakovė nepateikė. Atsakovė neginčijo, kad į butus, kurių šildymo įrenginiai yra prijungti prie centralizuotai tiekiamos šilumos tinklų, visu ginčo laikotarpiu ieškovė tiekė centralizuotai gaminamą šilumos energiją. Pagal teisės aktus šilumos tiekėjas (ieškovė) neturi teisės, siekdamas sumažinti/sustabdyti didėjančius įsiskolinimus, sustabdyti/nutraukti šildymo daugiabučiame name (CK 6.390 str. 5 d., Šilumos ūkio įstatymo 14 str. 1 d.) ar pavieniame bute (tam net nebūtų techninės galimybės, nes daugiabučiuose namuose yra įrengtos bendros šildymo sistemos), ar nepriskirti tokiam butui šilumos, t. y. šilumos tiekėjas neturi jokių priemonių/galimybių nutraukti šilumos tiekimą į butą. Šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 str.). Viešoji sutartis laikytina sutarčių laisvės principo išimtimi, nes sutarties šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato. Šilumos tiekėjas, tiekdamas šilumos energiją į butus, neturi teisės nei vienam vartotojui suteikti privilegijų/išimčių kitų vartotojų atžvilgiu, nes priešingu atveju būtų pažeistos vartotojų teisės į teisingą pagal teisės aktus atliktą šilumos energijos paskirstymą bei vienodą visiems vartotojams sąlygų užtikrinimą (Šilumos ūkio įstatymo 19 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo šioje byloje konstatuoti kreditoriaus (ieškovės) kaltę ir sumažinti atsakovės civilinę atsakomybę arba ją visiškai nuo jos atleisti (CK 6.64 str., 6.248 str. 4 d., 6.259 str., 6.282 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nesivadovauja Vilniaus apygardos teismo 2014-08-14 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1138-781/2014, kurios aplinkybės yra skirtingos nuo nagrinėjamos bylos. Pažymėtina, jog toje byloje valstybė apie buto savininko mirtį (2003-04-23 šiluminę energiją tiekusios įmonės buvo informuota tik 2007-05-11, t. y. daugiau kaip po ketverių metų, kai tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovė apie palikimo nepriėmimą informavo atsakovę po 2 metų ir 3 mėnesių po J. R. mirties (duomenys neskelbtini) ir po 1 metų ir 10 mėnesių po G. K. mirties (duomenys neskelbtini), kas (t. y. terminas, tik nežymiai viršijantis 18 mėnesių terminą visų eilių įpėdiniams palikimui priimti) laikytina pakankamai protingu terminu, atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 5.2 straipsnio 3 dalį mirusiojo turtas pereina valstybei tik jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą (CK 5.11 str.), nei pagal testamentą, arba nei vienas įpėdinis nepriėmė palikimo.

Apeliantė taip pat nurodo neturėjusi galimybių palikimo priimti anksčiau, todėl nelaikytina, kad pažeidė piniginę prievolę ir naudojosi kreditoriaus piniginėmis lėšomis, o ir ieškovė nepatyrė nuostolių, tad ir palūkanos, kaip kompensavimo priemonė, apeliantės nuomone, nepriteistinos. Tačiau pažymėtina, jog skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu yra priteista tik 1 610,25 Lt palūkanų, paskaičiuotų ieškinio senaties termino ribose, t. y. už 5 metus. Kadangi pati atsakovė pripažįsta, jog apie J. R. mirtį (duomenys neskelbtini) iš ieškovės pranešimą gavo 2009-01-20, o pranešimą apie G. K. mirtį (duomenys neskelbtini) iš ieškovės gavo 2007-09-06, akivaizdu, jog priteistos palūkanos yra paskaičiuotos tik nuo 2009 m. balandžio mėn. iki 2014 m. balandžio mėn., t. y. už laikotarpį, kai atsakovė jau buvo gavusi iš ieškovės pranešimus apie savininkų mirtį. Pagal CK 6.210 ir 6.261 straipsnius skolininkas, praleidęs prievolės įvykdymo terminą, privalo mokėti palūkanas, kurios laikomos minimaliais nuostoliais, todėl, atsakovei tinkamai ir laiku neatsiskaičius už į butus patiektą šilumos energiją, kyla pareiga apmokėti ieškovei minimalius nuostolius – palūkanas, nepriklausomai nuo to, kad valstybei palikimo perėjimo valstybei liudijimai buvo išduoti tik 2009-10-06 (dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilkaviškio r. sav.) ir 2010-12-16 (dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilkaviškis).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis skundas atmestinas, o teisėtas ir pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.