- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-14
- Bylos Nr.
- 2A-1138-781/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04438-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Ieškovas
- AB „Panevėžio energija“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „Panevėžio energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Panevėžio energija“ ieškinį atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB „Panevėžio energija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 3414,63 Lt skolą už šilumos energiją ir 586,05 Lt palūkanų, iš viso – 4000,68 Lt, taip pat 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1320 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2006-10-01 iki 2010-06-01 ieškovas tiekė šilumos energiją butui (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad buvęs buto, kurio adresu buvo teikiamos ieškovo paslaugos, savininkas L. B. mirė 2003-04-23. Po jo mirties 1/2 buto dalį paveldėjo valstybė. Už laikotarpį nuo 2006-10-01 iki 2010-06-01 yra nesumokėta 3414,63 Lt skolos, o už termino įvykdyti piniginę prievolę pažeidimą apskaičiuota 586,05 Lt palūkanų. Ieškovas 2012-12-05 raštu atsakovui siūlė sumokėti skolą. Atsakovas 2012-12-21 atsakydamas į ieškovo raštą nurodė, kad tai padarys tik įvertinęs detalią skaičiuotę dėl valstybei priklausančios turto dalies. Ieškovas kartu su 2013-01-09 raštu atsakovui pateikė skolos apskaičiavimą ir sąskaitą, tačiau atsakovas sąskaitą grąžino neapmokėtą. Ieškovas pažymėjo, kad reiškia reikalavimą ne dėl palikėjo skolų, susidariusių iki jo mirties, bet dėl skolų, susidariusių po buvusio savininko mirties, valstybei – kaip paveldėto turto savininkui.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad apie palikėjo mirtį ir galimą paveldėtiną turtą atsakovas sužinojo 2007-05-16, gavęs ieškovo raštą dėl bešeimininkio buto, kuriame nurodyta, kad 2003-04-23 miręs palikėjas skolingas už šilumos suvartojimą. Paveldėjimo teisės liudijimas valstybei išduotas tik 2008-12-31. Šio liudijimo pagrindu valstybė paveldėjo 1/2 dalį L. B. turto, tarp jo – ir 1/2 nurodyto buto dalį. Valstybė už paveldėto turto skolas gali atsakyti tik neviršydama paveldėto turto tikrosios vertės, tačiau ši nėra nustatyta, nes turtas iki šiol nerealizuotas. Atsakovas nurodė, kad šilumos tiekimo tinklai prie buto buvo prijungti tik 2006-10-01, tačiau tuo metu butu niekas nedisponavo, niekas nebuvo priėmęs palikimo, todėl nebuvo su kuo sudaryti sutartį dėl šilumos energijos tiekimo. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad ieškovas pažeidė CK 6.200 straipsnyje įtvirtintą sutarties šalių bendradarbiavimo principą ir, žinodamas apie didėjančias skolas už šilumos energiją, nesiėmė priemonių skolų didėjimo priežastims nustatyti. Priešingai, apie galimą paveldėjimą informavo atsakovą tik praėjus keturiems metams po palikėjo mirties.
Ieškovas dublike nurodė, kad tik nuo 2006-2007 metų šildymo sezono pradžios 2006-05-24 turto nuomos sutarties pagrindu šilumą tiekti pradėjo ieškovas, o šio buto savininkas jam turėjo mokėti mokesčius už tiekiamą šilumos energiją. Aplinkybė, kad ieškovas ilgą laiką nereiškė atsakovui reikalavimų dėl atsiskaitymo už tiektą šilumos energiją, nėra pagrindas konstatuoti, jog atsakovo pareiga sumokėti skolą išnyko, nes ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino kreiptis į teismą. Tai, kad atsakovas palikimą priėmė tik 2008-12-30 ir nėra fizinis asmuo, neturi įtakos ieškinio reikalavimų pagrįstumui, nes, įvykus universaliam teisių perėmimui, atsakovas perėmė visas palikėjo teises bei pareigas, todėl privalo sumokėti už tiekiamą šilumą. Ieškovas nesutiko su atsakovo atsiliepime nurodytu argumentu, kad skola susidarė dėl ieškovo nerūpestingumo ir aplaidumo, nes ieškovas negalėjo netiekti šilumos dėl techninių priežasčių – butas yra daugiabučiame name. Ieškovas kas mėnesį pateikdavo sąskaitas už suvartotą šilumos energiją buto adresu. Atsakovas neprašė taikyti penkerių metų ieškinio senaties termino reikalavimui dėl palūkanų.
Atsiliepimas
Atsakovas pateiktame triplike nurodė, kad nuo 2006-10-01, kuomet ieškovas pradėjo tiekti šilumą į butą, iki palikimo priėmimo, valstybė butu nedisponavo ir tiekiamos šilumos energijos nenaudojo. Valstybė nepriėmė palikimo anksčiau, todėl nelaikytina, kad pažeidė piniginę prievolę ir naudojosi kreditoriaus piniginėmis lėšomis, o ir ieškovas nepatyrė nuostolių, tad palūkanos, kaip kompensavimo priemonė, nepriteistinos. Be to, reikalavimui dėl palūkanų pareikšti CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas, kuris taikytinas ir šiuo atveju.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos ieškovo UAB „Vilniaus energija“ naudai 3006,52 Lt skolos ir palūkanų, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą 3006,52 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013-02-11 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 990,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad L. B. įpėdiniai jo palikimo per nustatytą terminą nepriėmė, todėl palikimas CK 5.62 str. 1 d. 3 p. pagrindu perėjo valstybei, atstovaujamai VMI prie FM, ką patvirtina palikimo 2008-12-31 palikimo perėjimo valstybei liudijimas Nr. LP-1614. Teismas nurodė, kad vadovaujantis CK 5.50 str. 1 d. draudžiama priimti palikimą iš dalies ar su išlygomis, todėl atsakovas, priėmęs L. B. palikimą, atsako taip pat ir už palikėjo skolas. Pažymėjo, kad valstybė tapusi paveldėtoja, tapo šio turto savininke ne nuo palikimo priėmimo, t.y. paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo 2008-12-31, bet nuo palikėjo mirties 2003-04-23. Nuo šios dienos jai, kaip šio buto dalies savininkei, perėjo teisės ir pareigos, susijusios su nurodytam butui centralizuotai tiekiama šilumos energija. Teismas konstatavo, kad pagal prievoles, susijusias paveldėtu turtu, nuo palikėjo mirties atsako turtą paveldėjęs asmuo bendrais pagrindais, jo atsakomybė nėra ribojama paveldėto turto verte. Teismas įvertinę įrodymų visumą, nustatė, kad tik pasibaigus šildymo sezonui ieškovas ėmė aiškintis, kodėl ginčo buto savininkas nemoka mokesčių, ir paaiškėjo, jog buvęs savininkas mirė dar 2003-04-23, o įpėdiniai nepriėmė palikimo. Dėl šios priežasties atsakovas tik 2007-05-11 sužinojo apie paveldėtiną ginčo butą. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo dalį kreditoriaus kaltės dėl prievolės neįvykdymo bei atleido atsakovą iš dalies nuo prievolės sumokėti skolą už ginčo butui patiektą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2006-10-01 iki 2007-05-11 (CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis). Teismas ieškovo prašomą priteisti skolos sumą sumažino 820,99 Lt t. y. nuo 3414,63 Lt iki 2593,64 Lt. Teismas ieškovo prašomas palūkanas priteisė už penkerius metus,sumažinant ieškovo prašomą priteisti palūkanų sumą iki 412,88 Lt (CK 1.125 str. 9 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą ir padidinti priteistinos skolos dalį 820,99 Lt suma atitinkamai pakeičiant ir priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą. Nurodė, kad teismas skolą už butui esančiam (duomenys neskelbtini), teiktą šilumos energiją, nepagrįstai priteisė nuo sužinojimo apie prievolę perimti buto savininko pareigas šilumos tiekėjui ir tuo sumažindamas 820,99 Lt. Apeliantas nurodo, kad palikimo priėmimas turi grįžtamąją galią ir palikimą priėmusiam įpėdiniui palikėjo teisės ir pareigos pereina ne nuo sužinojimo, ar nuo palikimo priėmimo, bet nuo jo atsiradimo dienos. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo dalį kreditoriaus kaltės, kad šis už pateiktą šilumos energiją nuo 2006 m. spalio mėnesio negaudamas apmokėjimų apie buvusio savininko mirtį atsakovui pranešė tik 2007-05-11. Pasak apelianto mokėjimų už šilumą vėlavimas 3 – 4 mėnesius šildymo sezono metu yra įprasta praktika. Apeliantas nurodo, kad šilumos tiekėjas neturi teisės, siekdama sumažinti/sustabdyti didėjančius įsiskolinimus, sustabdyti/nutraukti šildymo daugiabučiame name (CK 6.30 str. 5 d., Šilumos ūkio įstatymo 14 str. 1 d.) ar pavieniame bute ar nepriskirti tokiam burui šilumos, t.y. šilumos tiekėjas neturi jokių priemonių/galimybių nutraukti šilumos tiekimą į butą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad teismas įvertinęs įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad skola iš esmės kaupėsi dėl to, kad ieškovas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas kaip šilumos energijos tiekėjas. Ir būtent dėl šios priežasties atsakovas tik 2007-05-11 sužinojo apie paveldėtiną butą ir skolą ieškovui, kas ir buvo pagrindas konstatuoti dalį ieškovo kaltės dėl prievolės neįvykdymo, bei atleisti atsakovą iš dalies nuo prievolės sumokėti skolą iki sužinojimo, t.y. 2007-05-11. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, priimtas objektyviai, visapusiškai, laikantis įrodymų vertinimo taisyklių, ištyrus byloje esančius įrodymus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d.).
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias paveldėjimą ir prievolių vykdymą, bei pagrįstai ieškinį tenkino. Apeliaciniame skunde išdėstyti ieškovo teiginiai nepaneigia šių teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.
Byloje nustatyta, kad buto (duomenys neskelbtini) savininkas ir gyventojas buvo L. B., kuris mirė 2003-04-23. Reikalavimą dėl 4000,68 Lt šildymo išlaidų ieškovas skaičiuoja nuo 2006-10-01 iki 2010-06-01, o imtis konkrečių veiksmų ieškovas ėmėsi tik 2007-05-11, kai išsiuntė atsakovui raštą dėl bešeimininkio buto, kuriame nurodyta kad 2003-04-23 miręs palikėjas skolingas už šilumos suvartojimą.
Apeliantas nurodė, kad teismas neteisingai nustatė, jog skolos dydis skaičiuojamas nuo sužinojimo apie prievolę perimti buto savininko pareigas šilumos tiekėjui.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šalių pareiga bendradarbiauti ir kooperuotis, siekti sutartines prievoles atlikti kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2 dalis) saisto sutarties šalis per visą sutartinių santykių laikotarpį, įskaitant ir santykius, susiklostančius po sutarties nutraukimo, susijusius su sutarties nutraukimo padarinių išvengimu, sumažinimu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2011; 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3k-3-367/2013). Sprendžiant klausimą dėl atsakomybės pagal sutartį, turi būti taip pat atsižvelgiama į asmeniui tenkančios prievolės pobūdį, reikalaujamo iš jo rūpestingumo laipsnį ir kitas aplinkybes, tačiau svarbu akcentuoti ir kreditoriaus elgesį. Skolininkas privalo įrodyti, kad jis nekaltas dėl padarytos žalos ar neįvykdytos prievolės, tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad žala arba nuostoliai gali atsirasti ne tik kaip skolininko veiksmų rezultatas, bet ir dėl kreditoriaus kaltės ar dėl šių asmenų bendros su skolininku kaltės. Kreditoriaus kaltė yra pagrindas sumažinti civilinę atsakomybę arba nuo jos visiškai atleisti (CK 6. 248 straipsnio 4 dalis, 6. 259 straipsnis, 6. 282 straipsnio 1 dalis). Bendradarbiavimo pareiga apima deramą kitos šalies įspėjimą apie numatomą sutarties nutraukimą, informacijos, būtinos sutarčiai vykdyti, teikimą kitai šaliai. Byloje nustatyta, jog atsakovas, vykdydamas šalių bendradarbiavimo pareigą, 2007-05-11 gavęs informaciją apie savininko neturintį butą ir žinodamas, jog tokiu atveju turtą paveldi valstybė, nesiekė bendradarbiauti, rūpindamasis paveldėtinu turtu, o ieškovas pradėjęs tiekti ginčo butui šilumos energiją nuo 2006-10-01, negaudamas kasmėnesinių įmokų, turėjo būti atidus ir rūpestingas dėl savo teisių ir informuoti atsakovą kuo anksčiau apie susidariusią skolą. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pirmosios instancijos teismas taikė kreditoriaus ir skolininko mišrios kaltės institutą. Ieškovas, kaip kreditorius privalėjo elgtis kvalifikuotai ir rūpestingai teikiant paslaugas (tiekiant šilumos energiją), o atsakovas kaip skolininkas, kaip turto paveldėtojas turėjo būti apdairesnis laikytis bendradarbiavimo principų. Teismas pažymi, kad sutartinės atsakomybės taikymo atveju svarbu vertinti ne tik sutartinę prievolę pažeidusio asmens (skolininko), bet ir kreditoriaus veiksmus (CK 6. 259 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad skola iš esmės kaupėsi dėl to, kad ieškovas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas kaip šilumos energijos tiekėjas, o atsakovas kaip turto paveldėtojas nesilaikė bendradarbiavimo pareigos, todėl skolos dydį už teiktą šilumos energiją, pagrįstai priteisė nuo sužinojimo apie prievolę perimti buto savininko pareigas šilumos tiekėjui.
Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Taigi, teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat Lietuvos Respublikos CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.