Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Dambrauskaitė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. V. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. gegužės 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-5610-452/2024 pagal ieškovės G. V. ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl kaltės, neturtinės žalos priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo atsakovui G. V..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė G. V. (toliau – ir ieškovė) ieškinio atsakovui G. V. (toliau – ir atsakovas) dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, 1 000 Eur neturtinės žalos iš atsakovo priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo ir kitų su tuo susijusių reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: be atskiro leidimo uždrausti atsakovui perleisti tretiesiems asmenims (ne)kilnojamąjį turtą, registruotą ir naudojamą vykdant ūkininko veiklą ūkyje, bei įrašą Nekilnojamojo turto registre, uždraudžiant perleisti tretiesiems asmenims nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (gyvenamą namą, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini); garažą, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinį pastatą, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinį pastatą, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo statinius, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini)).

2. Nurodė, kad ji reiškia reikalavimą į ½ atsakovo ūkio vertės, atsakovo ūkyje yra ilgalaikis turtas (transporto priemonės ir kt.), todėl siekiant išlaikyti ūkininko ūkio vertę, siekiant užkirst kelią galimam ūkio vertės sumažinimui, siekiant sumažinti dalintino turto balansą (ir apsunkinant galimybę atlikti ekspertizę tikslu nustatyti ūkio vertę), taikytinos laikinosios apsaugos priemonės. Pažymėjo, kad jos reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti, ieškinys iš esmės grindžiamas galimu atsakovo siekiu sumažinti santuokoje įgyto turto, ūkio vertę, todėl egzistuoja reali ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Atsakovas, būdamas ūkininku, gali priimti sprendimus, įtakojančius dalintino turto vertę, t. y. priimti sprendimus dėl tam tikrų sandorių sudarymo, taip mažinant dalintino turto vertę ir pan. Laikinai neapribojus atsakovui galimybės be atskiro teismo leidimo perleisti tretiesiems asmenims ūkyje naudojamą kilnojamąjį turtą, atsakovas gali priimti tokius sprendimus, kad ūkio vertė ir kiekis sumažėtų taip, jog ūkis taptų bevertis ir ieškovė prarastų galimybę atgauti jai priklausančią kompensacijos dalį už ūkio vertės dalį.

3. Taip pat nurodė, kad nekilnojamas turtas, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, registruotas atsakovo vardu asmeninės nuosavybės teise ir nėra dalintinas, tačiau atsakovas bet kuriuo momentu gali nurodytą nekilnojamąjį turtą perleisti tretiesiems asmenims. Todėl, siekiant užtikrinti ieškinio reikalavimo realų įvykdymą (ieškinio tenkinimo atveju, pvz., dalyje dėl ieškovei priteistinos kompensacijos už atsakovo vardu registruoto ūkio vertės dalį), privaloma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atliekant įrašą Nekilnojamojo turto registre, uždraudžiant atsakovui nurodytą turtą perleisti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir esmės

12. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovės G. V. atskirajame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

13. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės G. V. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

14. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

15. Pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti apeliantės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – be atskiro leidimo uždrausti atsakovui perleisti tretiesiems asmenims (ne)kilnojamąjį turtą, registruotą ir naudojamą vykdant ūkininko veiklą ūkyje, bei įrašą Nekilnojamojo turto registre, uždraudžiant perleisti tretiesiems asmenims nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (gyvenamą namą, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini); garažą, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinį pastatą, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinį pastatą, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo statinius, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini)). Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, sprendė, kad apeliantė neįrodė vienos iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – jai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės.

16. Nesutikimą su skundžiamu teismo procesiniu sprendimu apeliantė pirmiausia argumentuoja didele ieškinio suma ir teismų praktikos išaiškinimu, kad ši aplinkybė preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007, 2008 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-271/2008 ir kt. apeliantės nurodyta teismų praktika). Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai neįvertino atsakovo finansinių galimybių įvykdyti jai palankų teismo sprendimą (dalyje dėl apeliantei priteistinos kompensacijos už atsakovo vardu registruoto ūkio vertės dalį), kvestionuoja ir pirmosios instancijos teismo išvadą dėl neįrodytos atsakovo nesąžiningumo aplinkybės.

17. Atmesdamas šiuos atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas per pastaruosius kelerius metus jau yra suformavęs nuoseklią laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei jo sąlygų aiškinimo praktiką, todėl sprendžiant šioje civilinėje byloje dėl apeliantei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizikos, būtina ja ir vadovautis. Šioje suformuotoje praktikoje tiek dėl didelės ieškinio sumos, tiek dėl jos santykio su atsakovo turtine padėtimi yra pasisakyta, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti lemianti ir vertinama kaip savaime pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes didelė ieškinio suma nei palengvina, nei pasunkina ar padaro neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl šio procesinio instituto taikymas yra itin ribotas ir galimas labai išimtinais atvejais, tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (paprastai ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje 2-28-407/2016; 2016 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-203-464/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017; 2018 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-313-186/2018; 2018 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1462-516/2018; 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-24-464/2019).

18. Nagrinėjamu atveju apeliantė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių duomenų (įrodymų) apie galimus atsakovo ketinimus perleisti nuosavybės teises į turtą, registruotą ir naudojamą vykdant ūkininko veiklą atsakovo ūkyje, paslėpti, įkeisti ar kitaip jį apsunkinti, siekiant išvengti būsimo galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Apeliantė taip pat nepateikė konkrečių duomenų (įrodymų) apie šio turto masės bei jo vertės pokyčius iki nagrinėjamos bylos pradėjimo arba ją pradėjus, t. y., kad atsakovas jau yra ėmesis veiksmų sumažinti minėto turto masę. Apeliantė nenurodė ir jokių kitų atsakovo atliktų, atliekamų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip nesąžiningi apeliantės atžvilgiu (CPK 12, 178 straipsniai). Todėl byloje nesant įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo nesąžiningumą, kurie leistų spręsti egzistuojant teismo sprendimo neįvykdymo grėsmei, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė nesant pagrindo taikyti apeliantės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

19. Pažymėtina, kad šalys civiliniame procese yra lygios, ir vien ieškinio pateikimas, nepateikus jokių įrodymų, kad atsakovas vengs vykdyti teismo sprendimą arba atliks ateityje veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesudaro pagrindo varžyti atsakovo teises taikant laikinąsias apsaugos priemones. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, ko iš esmės ir siekia apeliantė, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje.

20. Nors sutiktina su apeliantės atskirojo skundo argumentu, jog taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014, 2021 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-736-464/2021). Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nepakako apeliantės išdėstytų argumentų dėl būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirojo skundo motyvai taip pat nesudaro pagrindo spręsti apie realią teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę. Taigi nenustatęs, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl kitų objektyvių aplinkybių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kai minėta, ieškinio sumos, atsakovo finansinės padėties aplinkybės savaime nėra reikšmingos, jei byloje nėra minimalių, bent tikėtinų duomenų apie atsakovo nesąžiningumą.

21. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas atmeta atskirojo skundo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo apeliantei taikytų pernelyg aukštų atsakovo nesąžiningumo įrodinėjimo standartų, kuris grindžiamas nagrinėjamu atveju neaktualia teismų praktika, kad taikant ieškinio sumos prezumpciją, įrodinėjimo našta perkeliama atsakovui, t. y. būtent jis turi pagįsti, kad nėra grėsmės teismo sprendimui įvykdyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-392-943/2016 ir kt.). Kaip minėta, šioje byloje nėra taikoma ieškinio sumos prezumpcija. Apeliantės cituojama teismų praktika taip pat nesuponuoja, kad atsakovas turėtų teikti įrodymus, patvirtinančius jo sąžiningumą. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Atsakovo nesąžiningumas, sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra preziumuojamas, todėl jo nesąžiningumą visada privalo įrodinėti asmuo, prašantis taikyti atitinkamas priemones (CPK 178 straipsnis).

22. Šiuo atveju reikšminga yra ir ta aplinkybė, kad pagal šioje proceso stadijoje apeliantės ir atsakovo byloje pateiktus procesinius dokumentus (ieškinį, atsiliepimą į ieškinį, priešieškinį), tarp šalių nėra ginčo dėl atsakovo vardu registruoto ūkininko ūkio padalijimo būdo. Tiek apeliantė, tiek atsakovas prašo ūkininko ūkį priteisti atsakovui natūra, tik apeliantė siūlo, kad už jai tenkančią šio turto dalį atsakovas išmokėtų kompensaciją apeliantei pinigais, o atsakovas siūlo – kompensuoti tai kitu turtu. Taigi, iš esmės apeliantė nėra suinteresuota konkretaus turto išsaugojimu, kad jį būtų galima padalinti natūra.

23. Be ieškinio preliminaraus pagrįstumo ir grėsmės teismo sprendimo įvykdymui sąlygų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi atitikti dar vieną svarbų – sąsajumo su byloje nagrinėjamais reikalavimais – kriterijų. Kitaip tariant, teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių apsaugodamas reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1718-943/2016). Iš apeliantės šioje proceso stadijoje teismui teikto procesinio dokumento matyti, kad ji nereiškia reikalavimų, susijusių su prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių nurodytu nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini) (kurį abi šalys pripažįsta atsakovo asmenine nuosavybe ir nedalintinu turtu šioje santuokos nutraukimo byloje). Nustatęs, kad prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė nesusijusi su ieškinio reikalavimais ir neužtikrintų apeliantei palankaus teismo sprendimo, jei jo reikalavimai būtų patenkinti, vykdymo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo šio turto atžvilgiu taikyti apeliantės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

24. Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė. Turto arešto institutas nėra skirtas turto ar piniginių lėšų sukaupimui, šios priemonės taip pat nėra skirtos atsakovo turto sudėties nustatymui, jo masės identifikavimui ar turto sukaupimui, kad iš jo būtų galima vėliau išieškoti teismo sprendimu priteistas lėšas. Šio instituto paskirtis kita – išsaugoti atsakovo turtą, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis byloje Nr. 2-27-407/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017).

Dėl bylos procesinės baigties

25. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi netenkindamas apeliantės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, preliminariai tinkamai atsižvelgė į faktines bylos aplinkybes, taikė laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančias teisės normas ir jas aiškinančią teismų praktiką, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro. Dėl nurodyto skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

26. Kiti neaptarti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų nepasisakoma. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.