Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-08-18 · Civilinė byla Nr. 2-2006/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-08-18
Bylos Nr.
2-2006/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjai
Vigintas Višinskis, Audronė Jarackaitė, Danutė Milašienė
Atsakovas
G. M.
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Rancas“, "Rancas" „Saulėtekis"
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-2006/2011Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1.; 126.8. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugpjūčio 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo G. M. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 31 d. nutarties dalies, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos atsakovo G. M. įmonės „Saulėtekis“ bankroto byloje, iškeltoje, pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Rancas“ ieškinį (byla Nr. B2-834-368/2011),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. balandžio 27 d. nutartimi iškėlė G. M. įmonės „Saulėtekis“ bankroto bylą pagal ieškovo UAB „Rancas“ pareiškimą, atsakovo bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Tytus“, areštavo G. M. įmonės „Saulėtekis“ turtą iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (b. l. 1-2, 3-5), o 2011 m. gegužės 9 d. Hipotekos skyrius prie Panevėžio miesto apylinkės teismo panaikino turto areštą (b. l. 8-9).

Šalies argumentai

Bankrutuojančios G. M. įmonės „Saulėtekis“ bankroto administratoriaus UAB „Tytus“ įgaliotas asmuo pateikė teismui prašymus išduoti vykdomąjį raštą dėl 2011 m. balandžio 27 d. teismo nutarties vykdymo, įtraukti į bylą G. M. bendraatsakovu ir pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti G. M. turtą (b. l. 12-13). Nurodė, kad atsakovo savininkas G. M. neperduoda bankroto administratoriui įmonės dokumentų, antspaudo, pažymėjimo, nuostatų, turto bei vengia susitikti, o siekiant užtikrinti visų kreditorių interesus, neužtenkant įmonės turto ir išieškojimą nukreipiant į jos savininko turtą, būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones G. M. turtui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gegužės 31 d. nutartimi įtraukė į bylą G. M. bendraatsakoviu; pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo G. M. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, leidžiant šiuo turtu naudotis, bet uždraudžiant jį išnuomoti, perduoti panaudai ar perleisti nuosavybės teisę į šį turtą bei jį įkeisti; išdavė vykdomąjį raštą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. nutarties vykdymo (b. l. 14-15).

Teismas nurodė, kad pareiškėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą sieja su įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimu bei aplinkybe, kad, neužtekus bendrovės turto, išieškojimas būtų nukreiptas į atsakovo įmonės savininko G. M. turtą, todėl G. M. turtui taikytinos laikinosios apsaugos priemones – turto areštas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas G. M. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 31 d. nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Bankroto administratorius nenurodė argumentų ir nepateikė objektyvių duomenų, pagrindžiančių būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nors tokią pareigą jam nustato įstatymas.Byloje nėra viešojo intereso, dėl kurio teismas galėtų savo iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str. 2 d.).Teismas skundžiama nutartimi suteikė ieškovui perdėto pranašumo bei suvaržė atsakovo teises daugiau nei būtina (CPK 145 str. 2 d.).

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovo bankroto administratorius prašo atmesti apelianto atskirąjį skundą, palikti nepakeistą apygardos teismo nutartį. Nurodo, kad G. M. įmonė „Saulėtekis“ – individuali įmonė, pagal kurios prievoles atsako tiek pati įmonė, tiek jos savininkas ar savininkai, todėl apygardos teismas turėjo pagrindo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Bankroto administratorius pažymi, kad bankroto bylose egzistuoja viešasis interesas, kurį lemia tai, jog bankroto bylos iškėlimas skolininkui sukelia padarinius asmenims, netgi nedalyvaujantiems šioje byloje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 338 str.).

Nors atskirajame skunde apeliantas G. M. prašo panaikinti skundžiamą apygardos teismo nutartį, tačiau iš nurodyto skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su skundžiamos teismo nutarties dalimi, kuria jo turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Todėl teisėjų kolegija nagrinėja teisėtumą ir pagrįstumą nurodytos teismo nutarties dalies dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu, jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1055/2011; 2011 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje 2-914/2011; 2011 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje 2-513/2011).

Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartis (jos dalis) yra priimta G. M. įmonės „Saulėtekis“ bankroto byloje, kuri iškelta apygardos teismo nutartimi, o bankroto bylos esmė – bankrutuojančios įmonės kreditorių teisių gynimas, siekiant patenkinti jų finansinius reikalavimus. Bankroto procese siekiama apsaugoti finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių bei bankrutuojančio skolininko interesus. Todėl tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama įmonei, kurios turtas neatskirtas nuo jos dalyvių turto, įmonės savininkas (savininkai) privalo pateikti administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe, o teismas turi įtraukti bankrutuojančios įmonės savininką į bankroto bylą bendraatsakoviu ir imtis priemonių, kad jo turtas būtų išsaugotas iki bylos išnagrinėjimo ir prireikus būtų galima nukreipti išieškojimą į šį turtą (CK 2.50 str. 4 d., ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006, 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004).

CK 2.50 straipsnio 4 dalies nuostatomis, individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, tokios įmonės turtas yra neatskirtas nuo įmonininko (savininko ar savininkų) turto.

Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas yra bankrutuojančios G. M. įmonės „Saulėtekis“, t. y. individualios įmonės, savininkas. Todėl, jeigu apelianto įmonės prievolėms įvykdyti neužteks šios įmonės turto, už jos prievoles savo turtu atsakys jos savininkas G. M. (CK 2.50 str. 4 d.). Tokios nuomonės laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2011; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2010; 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36/2010). Todėl apygardos teismas turėjo pagrindo nustatyti, kad apeliantas yra bendraatsakovis G. M. įmonės „Saulėtekis“ bankroto byloje, ir pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – apelianto turto areštą, siekdamas išsaugoti bankrutuojančios individualios įmonės savininko turtą, kad, neužtekus įmonės turto, būtų apginti skolininko kreditorių interesai, nukreipiant išieškojimą į jo savininko (apelianto) turtą.

Nesudaro pagrindo pakeisti arba panaikinti skundžiamą teismo nutarties dalį ir apelianto argumentas, kad apygardos teismas šia nutartimi suteikė ieškovui perdėto pranašumo ir suvaržė atsakovo teises daugiau nei būtina. Teisėjų kolegija pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau tai savaime nereiškia jos subjektinių teisių pažeidimo. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos, vadovaujantis ekonomiškumo principu. Taikant ekonomiškumo, teisingumo bei kitus civilinio proceso teisės principus, būtina išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju skundžiama apygardos teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (areštuotas apelianto turtas, tačiau leidžiama juo naudotis) nevaržo atsakovo teisių daugiau negu to reikia, atitinka laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį bankroto byloje, proporcingumo bei ekonomiškumo principus ir teismų praktiką.

Be to, nepagrįstas ir apelianto atskirojo skundo argumentas, kad nagrinėjamoje byloje neegzistuoja viešasis interesas. Įmonės nemokumo faktas, nustatytas įsiteisėjusia teismo nutartimi vienoje civilinėje byloje, sukelia teisinius padarinius ir įgyja prejudicinę galią net ir asmenims, nedalyvavusiems nagrinėjant šią bylą (CPK 182 str. 2 p.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad bankroto bylose yra viešojo intereso, kurio egzistavimą lemia tai, kad bankroto bylos iškėlimas skolininkui sukelia erga omnes (liet. visiems) padarinius; be to, tai turi įtakos ne tik visų įmonės kreditorių, bet ir visos visuomenės bei valstybės interesams, nes, užbaigus bankroto bylą, įmonė skolininkė paprastai yra likviduojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011, 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2010).

Dėl pirmiau nurodytų motyvų nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 329 str., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmuoju punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 31 d. nutartį.

Teisėjai Audronė JarackaitėDanutė MilašienėVigintas Višinskis