Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės V. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, prašymą atsakovei V. T. dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas atsakovei baigtas ir Klaipėdos tarnybos apskaičiavimu, atsakovei suteiktos antrinės teisinės pagalbos 50 procentų išlaidų suma, kurią ji privalo apmokėti, yra 92,68 Eur. Apie atliktą 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies apskaičiavimą, pareigą sumokėti įmoką už suteiktą antrinę teisinę pagalbą bei jos sumokėjimo tvarką atsakovė informuota raštu tinkamai, tačiau šios įmokos į valstybės biudžetą iki šiol nesumokėjo, todėl valstybei yra skolinga už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

II.

Atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3P-1200/2012, teismas pažymėjo, kad kasacinį skundą atsisakyta priimti ne dėl skundo formos ir turinio trūkumų, o konstatavus, kad ši byla ir joje pareikštas kasacinis skundas teisės taikymo aspektu neatitinka kasacijos instituto reikalavimų. Teismas sprendė, kad atsakovės nuomonė dėl teisminio proceso, kuriame advokatas teikė teisinę pagalbą, baigties negali būti pagrindu abejoti advokato kvalifikacija. Be to, advokato veiksmų (neveikimo) teisėtumo klausimai yra priskirti nagrinėti Lietuvos advokatų tarybos kompetencijai, tačiau atsakovė nenurodė, kad dėl advokato V. M. yra kreipusis į Lietuvos advokatų tarybą.

Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, grąžindamas šią administracinę bylą nagrinėti iš naujo, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartyje pabrėžė atsakovės tinkamo informavimo sumokėti nurodytas pinigines lėšas už teiktą teisinę pagalbą svarbą, tačiau iš atsakovės raštu bei teismo posėdyje teiktų paaiškinimų teismas sprendė, kad atsakovė iš esmės ginčija jai suteiktos teisinės pagalbos kokybę, o ne tinkamą / netinkamą informavimą apie suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Teismo vertinimu, nors byloje esančių duomenų nepakanka tiksliai įvertinti, kada atsakovei buvo įteiktas Klaipėdos tarnybos 2014 m. spalio 22 d. raginimas Nr. (4.27)SR-3987, tačiau atsakovė su visais pareiškėjo pateiktais administraciniais aktais galėjo susipažinti nagrinėjamoje administracinėje byloje. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovė, žinodama apie prievolę apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų, 92,68 Eur (320 Lt) sumos iki šiol nėra sumokėjusi, teismas konstatavo, kad yra pagrindas pareiškėjo prašymą tenkinti ir iš atsakovės į valstybės biudžetą priteisti 92,68 Eur (320 Lt) antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą.

III.

Atsakovė laikosi pozicijos, kad Tarnybos atstovams byloje nedalyvaujant ir neteikiant įrodymų ir / ar argumentų, o atsakovės argumentus ir įrodymus ignoruojant arba iškraipant, procesas tampa beprasmiu resursų naudojimu. Atsakovė pažymi, kad iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio nėra aišku, kokioje byloje (Nr. eA-3035-858/2015 ar Nr. eI-1069-583/2016) atsakovė galėjo susipažinti su visais pareiškėjo pateiktais administraciniais aktais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 92,68 Eur antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo pareiškėjui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisių perėmėjo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, iš atsakovės V. T..

Byloje nustatyta, kad Klaipėdos tarnyba, išnagrinėjusi V. T. 2012 m. balandžio 30 d. prašymą Nr. ATP-804, 2012 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPA-703-12 nusprendė teikti antrinę teisinę pagalbą V. T. civilinėje byloje dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, rengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant jai kasacinės instancijos teisme; paskirti advokatą V. M.; kt. Vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 4 dalies 2 punktu sprendime nustatyta, kad valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis yra 50 procentų; nurodyta, kad sprendimas galioja iki 2013 m. gegužės 9 d. Minėtame sprendime taip pat nurodyta, kad V. T. prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, siekiant apskųsti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartį kasacine tvarka, o antrinė teisinė pagalba teikiama vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, ir nustatytas antrasis pareiškėjos (šioje byloje atsakovės) turto ir pajamų lygis, bei pareiškėja (šioje byloje atsakovė) nurodo, jog sutinka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, jeigu būtų nustatytas antrasis turto ir pajamų lygis. Be to, V. T. sprendimu buvo informuota, kad tais atvejais, kai valstybė garantuoja ir apmoka dalį antrinės teisinės pagalbos išlaidų bei kai antrinės teisinės pagalbos išlaidos yra išieškomos sprendimo 6.2. punkte numatytu atveju, asmuo privalo sumokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, susijusias su gynyba ir atstovavimu bylose, į Klaipėdos tarnybos nurodytą sąskaitą per nurodytą terminą, bet ne vėliau kaip per 30 dienų nuo pranešimo gavimo dienos.

Pagal bylos duomenis remiantis minėtu Klaipėdos tarnybos sprendimu advokatas V. M. 2012 m. birželio 5 d. parengė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-470-159/2012. Pažymėtina, kad kasacinį skundą pasirašė ir pati V. T., o kasacinis skundas buvo grindžiamas civilinės bylos faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su ieškinio senaties termino taikymu (civilinėje byloje nebuvo atnaujintas praleistas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu), su darbo sutarties nutraukimo šalių 2009 m. gegužės 25 d. susitarimu pripažinimo neteisėtu. Atkreiptinas dėmesys, kad kasaciniame skunde buvo išdėstytos ir aplinkybės, susijusios su tuo, kad Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nėra išaiškinęs, kas yra psichologinis smurtas darbe ir kuo tai pasireiškia; teismai, nagrinėdami minėtą civilinę bylą, nenagrinėjo pagrindinio tarp V. T. ir jos darbdavio kilusio ginčo aspekto, ar darbdavys, sužinojęs apie jai sudaromas netinkamas darbo sąlygas, ėmėsi priemonių, kad jas pašalintų, ar tokį kitų darbuotojų elgesį jos atžvilgiu toleravo ir vedė procesą prie to, kad ji savo noru nutrauktų darbo sutartį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 3P-1200/2012) buvo atsisakyta priimti minėtą kasacinį skundą, nurodant, kad kasaciniame skunde nepateikta išsamių teisinių argumentų, kurie pagrįstų jame nurodytų teisės normų pažeidimų neatitiktį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems kriterijams; skunde taip pat nesuformuluota teismų praktikai reikšminga teisės problema, kuri byloje būtų esminė, galėjusi lemti neteisėto teismo procesinio sprendimo priėmimą ir kurios nagrinėjimas kasaciniame teisme būtų svarbus ne tik šiai bylai, bet ir teismų praktikos formavimo aspektu. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad ieškovės (V. T.) skunde keliami klausimai saistomi faktinių aplinkybių nustatymo; ar tam tikros aplinkybės gali būti pripažintos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis ir dėl to terminas atnaujintinas, ar darbdavys vykdė jam įstatymo nustatytas pareigas, yra ne teisės, bet fakto klausimai.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad CPK 346 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog kasacija galima tik tuo atveju, kai yra šiame straipsnyje išvardyti pagrindai. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte imperatyviai yra nurodyta, kad kasaciniame skunde turi būti nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, kurie patvirtina CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą. Pagrindai peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra: 1) materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui; 2) jeigu teismas skundžiamame sprendime (nutartyje) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos; 3) jeigu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda. CPK 353 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu. Be to, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės mėn. 18 d. aprobuotame Metiniame informaciniame pranešime (http://www.infolex.lt/tp/377897) nurodoma, kad kasacinio teismo priedermė – užtikrinti vienodą teismų praktikos formavimą, panaikinti jos netolygumus, sukurti naujus teisės aiškinimo ir taikymo pavyzdžius (viešoji funkcija). Derindamos kasacijos viešosios ir privačiosios funkcijas, teisėjų atrankos kolegijos priima nagrinėti tik tokius kasacinius skundus, kuriuose keliami neaiškūs teisės, ypatingos svarbos, socialiai jautrūs klausimai, turintys įtakos teisės plėtrai bei vystymuisi Lietuvoje.

CPK 345 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos, t. y. šiuo atveju kasacinis skundas galėjo būti paduotas iki 2012 m. birželio 12 d. 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojusi CPK 345 straipsnio 2 dalies redakcija nustato, kad asmenims, praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas. Pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo negali būti tenkinamas, jeigu jis paduotas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pagal bylos duomenis kasaciniam teismui atsisakius priimti advokato V. M. parengtą kasacinį skundą ir suteikus atsakovei konsultaciją 2012 m. birželio 21 d. buvo baigtas antrinės teisinės pagalbos teikimas. Tokia išvada darytina įvertinus 2012 m. birželio 21 d. advokato V. M. pranešimą, kuriuo Klaipėdos tarnyba buvo informuota, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas baigtas bei buvo pateikti duomenys, kad per visą antrinės teisinės pagalbos teikimo atsakovei laiką advokatas V. M. antrinę teisinę pagalbą teikė 16 val. – 0,5 val. asmens konsultacija 2012 m. gegužės 16 d., 5 val. susipažinimas su bylos medžiaga 2012 m. gegužės 24 d., 2,25 val. procesinio dokumento rengimas 2012 m. gegužės 24 d., 3 val. procesinio dokumento rengimas 2012 m. gegužės 30 d., 4,25 val. procesinio dokumento rengimas 2012 m. birželio 4 d., 1 val. asmens konsultacija 2012 m. birželio 21 d.

Tarnyba, vadovaudamasi Taisyklėmis, apskaičiavo, kad suteiktos antrinės teisinės pagalbos 50 procentų išlaidų dalis sudaro 320 Lt (92,68 Eur), t. y. išlaidos už laiką, skirtą atsakovei konsultuoti, kasaciniam skundui surašyti (16 val. x 40 Lt x 50 proc. = 320 Lt) (žr. 2012 m. liepos 16 d. pažymą Nr. 4.27.-2L-111).

Pažymėtina, kad kitoje administracinėje byloje Nr. I-442-342/2013 2013 m. birželio 14 d. įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimu buvo išnagrinėtos aplinkybės, susijusios su atsakovės 2012 m. birželio 25 d. prašymo, kuriuo buvo prašoma Klaipėdos tarnybos intelektinės pagalbos pašalinant kasacinio skundo trūkumus, informacijos apie pirmosios instancijos ir antrosios instancijos teismų klaidas, kurios turėjo įtakos teismų sprendimams, Klaipėdos tarnybos nuomonės, ką toliau atsakovei daryti, išsprendimu. Įsiteisėjusiu sprendimu Klaipėdos tarnybos 2012 m. liepos 23 d. raštas Nr. (1.8)-SR-257, kuriuo nebuvo tenkintas atsakovės prašymas dėl profesinės pagalbos pašalinant kasacinio skundo trūkumus ir atsisakyta skirti kitą advokatą atsakovei, pripažintas pagrįstu ir teisėtu, nes Klaipėdos tarnyba išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo visas reikšmingas aplinkybes bei atsakė į atsakovės prašymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1731/2013).

Šioje byloje Tarnyba, vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsnio 3 dalimi, kreipėsi su prašymu į teismą, kad iš atsakovės į valstybės biudžetą būtų priteista 92,68 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, nurodydama, jog antrinės teisinės pagalbos teikimas atsakovei baigtas, atsakovė informuota raštu tinkamai apie 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų apskaičiavimą bei jų sumokėjimo tvarką, tačiau šios įmokos į valstybės biudžetą nėra sumokėjusi. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas prašyme tiksliai ir konkrečiai nėra nurodęs, kada atsakovė buvo informuota apie minėtos įmokos sumokėjimą bei iki kada ji privalėjo sumokėti šią įmoką, tačiau to neatliko.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylos šalių išsakytus argumentus dėl ginčo esmės, pirmiausia pažymi, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pareiškėjas apmoka 50 arba 75 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su gynyba ir atstovavimu bylose, gavęs tarnybos pranešimą. Tarnyba pranešime pareiškėjui nurodo mokėtiną antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą, sąskaitą, į kurią jis turi šią sumą mokėti, ir mokėjimo terminą, o 3 dalyje nurodyta, jog pareiškėjas šio straipsnio 2 dalyje nurodytas išlaidas apmoka per tarnybos nurodytą terminą, bet ne vėliau kaip per mėnesį nuo pranešimo gavimo dienos. Jeigu pareiškėjas šio straipsnio 2 dalyje nurodytų išlaidų neapmoka, jos išieškomos įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjo prašymu tarnyba priima sprendimą dėl mokėtinos antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos išdėstymo dalimis. Taigi šiose normose įtvirtinta speciali antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo tvarka iš pareiškėjų, kurie yra davę sutikimą apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, jeigu būtų nustatyta, kad pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą jie turi apmokėti 50 arba 75 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Minėtų normų analizė suponuoja išvadą, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme reglamentuojant 50 arba 75 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su gynyba ir atstovavimu bylose, išieškojimo tvarką iš pareiškėjų (asmenų, kuriems buvo teikiama antrinė teisinė pagalba) išskiriami šie esminiai reikalavimai: 1) Tarnybos rašytinis pranešimas (nurodymas) apmokėti 50 arba 75 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su gynyba ir atstovavimu bylose; 2) Tarnybos pranešime nurodytų išlaidų apmokėjimas per Tarnybos nurodytą terminą, bet ne vėliau kaip per mėnesį nuo pranešimo gavimo dienos; 3) pareiškėjui, neįvykdžius pranešime suformuluoto nurodymo, – kreipiamasi į teismą. Pažymėtina, kad pareiškėjui kreipiantis dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir ją teikiant nėra žinoma tiksli mokėtina antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis. Būtent Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinta šių išlaidų išieškojimo tvarka užtikrina, kad pareiškėjas bus informuotas apie detalias antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir jų dydį, jam bus sudaryta galimybė geruoju sumokėti šias išlaidas ar pareikšti prieštaravimus, jei nesutinka su šių išlaidų apskaičiavimu, ar prašyti, kad tarnyba priimtų sprendimą dėl mokėtinos antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos išdėstymo dalimis. Tarnyba į teismą gali kreiptis tik tada, jeigu pareiškėjas antrinės teisinės pagalbos išlaidų nesumoka per tarnybos pranešime nurodytą terminą, bet ne vėliau kaip per mėnesį nuo pranešimo gavimo dienos.

Akcentuotina, kad atsakovė šioje byloje, nesutikdama su pareiškėjo pareikštu reikalavimu, teikė atsikirtimus, kad ji nėra gavusi Tarnybos rašytinio pranešimo. Tokio pobūdžio argumentais yra grindžiamas ir apeliacinis skundas. Nagrinėjant aplinkybes, susijusias su tuo, ar Tarnyba šiuo atveju laikėsi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme įtvirtintos tvarkos, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 21 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eA-3035-858/2015) taip pat nurodė, jog Tarnyba su prašymu priteisti iš asmens, kuris turi pareigą atlyginti 50 procentų teisinės pagalbos išlaidų, gali kreiptis tik tada, kai Tarnyba išsiunčia pranešimą padengti teisinės pagalbos išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas, perduodamas šią bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, konstatatvo, kad nebuvo išaiškintos teisiškai reikšmingos šiai bylai išspręsti reikalingos aplinkybės dėl atsakovės tinkamo informavimo sumokėti nurodytas pinigines lėšas už teiktą teisinę pagalbą; dėl Klaipėdos tarnybos siųsto 2014 m. spalio 22 d. raginimo Nr. (4.27)SR-3987 įteikimo atsakovei.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, nenustatė, kada atsakovei buvo įteiktas Klaipėdos tarnybos 2014 m. spalio 22 d. raginimas Nr. (4.27)SR-3987, t. y. kada konkrečiai atsakovė gavo šį raginimą, ir iki kada ji turėjo apmokėti Tarnybos nurodytas apskaičiuotas bei reikalaujamas sumokėti 92,68 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas, tačiau šio nurodymo nustatytu terminu neįvykdė iki pareiškėjo kreipimosi į teismą. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo reikalavimą, nenurodė jokių teisinių argumentų, dėl kurių nagrinėjamu atveju Tarnyba iki kreipimosi į teismą neprivalėjo laikytis minėtos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme įtvirtintos specialios tvarkos. Atsakovės susipažinimas su Tarnybos administraciniais aktais nagrinėjamoje administracinėje byloje nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, jog Tarnyba, kreipdamasi į teismą su prašymu teismine tvarka išreikalauti iš atsakovės antrinės pagalbos išlaidas, neprivalėjo laikytis šios tvarkos, o pakanka tik nustatyti, jog atsakovė, nagrinėjamoje byloje susipažinusi su Tarnybos administraciniais aktais, nesumokėjo į valstybės biudžetą 92,68 Eur (320 Lt). Šiuo atveju darytina išvada, kad Tarnyba, tik įgyvendinusi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme įtvirtintą specialią tvarką, gali kreiptis į teismą su tokio pobūdžio prašymu.

Taigi šioje byloje nustačius, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su prašymu priteisti iš atsakovės 92,68 Eur (320 Lt) į valstybės biudžetą, nesilaikė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme įtvirtintos specialios tvarkos, konstatuotina, kad šioje byloje paduotas prašymas negali būti tenkinamas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas dėl netinkamai taikytos materialiosios teisės normos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 143 str.) ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo prašymas atmetamas. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, nenagrinėtini atsakovės apeliacinio skundo argumentai, susiję su Tarnybos veiksmais, teikiant antrinę teisinę pagalbą, ir kt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovės V. T. apeliacinį skundą tenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, prašymą priteisti iš atsakovės V. T. į valstybės biudžetą 92,68 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.