- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-12
- Bylos Nr.
- 2A-470-159/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-08477-2010-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eugenija Morkūnienė (pirm.), Žydrūnas Bertašius, Irma Čuchraj
- Ieškovas
- V. T.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Vakarų medienos grupė“
Pranešėja Eugenija Morkūnienė Civilinė byla Nr. 2A-470-159/2012
Teisėja Erinija Kazlauskienė (Proceso Nr. 2-06-3-08477-2010-0)
NUTARTIS
2012 m. kovo 12 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Eugenijos Morkūnienės, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Irmos Čuchraj, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-24-730/2011 pagal ieškovės V. T. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vakarų medienos grupė“, trečiajam asmeniui atsakovės pusėje E. Z. dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė V. T. nagrinėjamoje byloje 2010-10-28 pateikė prašymą dėl ieškinio dalyko pakeitimo. Juo teismo prašė: atnaujinti praleistą vieno mėnesio terminą po atleidimo iš darbo kreiptis į teismą dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu; pripažinti 2009-05-25 darbo sutarties nutraukimą šalių susitarimu neteisėtu ir priteisti iš atsakovės dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką; pripažinus darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, į pirmesnį darbą, nes jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, iš atsakovės priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisti iš atsakovės 5 510,60 Lt turtinės žalos atlyginimą; priteisti iš atsakovės 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir visas patirtas bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b. l. 96–99). Ieškovė nurodė, kad 2006-07-17 pradėjo dirbti UAB „Vakarų medienos grupė“ teisininko padėjėja. Laikotarpiu nuo 2009-01-08 iki 2009-04-07 jai buvo sudarytos nepalankios sąlygos dirbti – tiesioginės vadovės teisininkės E. Z. veiksmais buvo sudaromos konfliktinės situacijos bei daromas psichologinis spaudimas, todėl neturėjo galimybės normaliomis sąlygomis vykdyti savo pareigų ir buvo priversta išeiti iš darbo. Darbo sutartis nutraukta 2009-05-25 šalių susitarimu, susitarime dėl darbo sutarties Nr. 39 nutraukimo įrašyta – darbuotojo iniciatyva. Po darbo sutarties nutraukimo ieškovė suprato, kad nepalankios sąlygos dirbti sudarytos neatsitiktinai, bet tam, kad darbdaviui nereikėtų spręsti atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva ir ieškovė pati nutrauktų darbo sutartį. Atsakovės generalinis direktorius V. A. neužtikrinto rezultatyvaus ginčo sprendimo, jai padaryta 5 510,60 Lt turtinė žala, kadangi kasmetines atostogas buvo priversta panaudoti ne asmeniniams tikslams įgyvendinti ar patenkinti asmeninius poreikius, bet darbe patirto streso padariniams mažinti. Darbdavio neteisėtais veiksmais ieškovei padaryta ir 25 000 Lt neturtinė žala, kuri pasireiškė psichinės būklės pablogėjimu – jai grėsė nedarbas, buvo numanomos mažos pajamos netekus darbo ir t. t. Pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, dirbti į bendrovę ieškovė negalėtų grįžti dėl nepalankių darbo sąlygų ir išgyventos didelės emocinės įtampos, todėl priėmus sprendimą ir pripažinus darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, priteistina DK 140 str. l d. nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Ieškovė dėl pažeistų teisių gynimo per įstatymo nustatytą terminą į teismą nesikreipė, nes dėl sveikatos būsenos, patirtų išgyvenimų ir šeiminio pobūdžio problemų ji žymiai vėliau, praėjus terminui kreiptis į teismą, suprato, kad buvo darbdavio apgauta (t. 1, b. l. 96–99).
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-10-04 sprendimu ieškinį atmetė. Netenkino atsakovės prašymo atlyginti nuostolius, netenkino liudytojų R. S. ir L. P. prašymų sumokėti už atsitraukimą nuo tiesioginio darbo, grąžino ieškovei V. T. 2011-03-09 į teismo depozitinę sąskaitą sumokėtą 700 Lt dydžio užstatą už ekspertizės atlikimą.
Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai padaryti, jog atsakovė, kaip darbdavys, nevykdė jai DK 35 str. nustatytų pareigų veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Tiek atsakovės personalo direktorė R. S., tiek generalinis direktorius V. A. ėmėsi priemonių esamai situacijai spręsti, vyko pokalbiai, buvo ieškoma kompromiso, ieškovė įtikinėjama neišeiti iš darbo, jų siūlymu, ieškovei sutikus, jai suteiktos 37 kalendorinių dienų kasmetinės atostogos. Teismo nuomone, tai buvo pakankamas laikotarpis ieškovei įvertinti visas aplinkybes, galimus sprendimo būdus, priimamo sprendimo pasekmes, atribojant emocijas, tokiu būdu suformuojant savo tikrąją valią, bet ieškovė paskutinę savo atostogų dieną pateikė prašymą atleisti ją iš darbo šalių susitarimu, net nebandydama vėl pradėti dirbti. Elektroniniai 2009-04-08 trečiojo asmens E. Z. laiškai pagrindžia, kad ji siekė spręsti esamą situaciją, pareikšdama tik teigiamą nuomonę apie ieškovę, atsiprašydama ieškovės, jei jos elgesys nebuvo tinkamas, tačiau ieškovė, savaip interpretuodama trečiojo asmens nuomonę, buvo kategoriška, nurodydama tik vieną galimą sprendimo būdą – jos darbo santykių nutraukimą. Ieškovė pasirinko pasyvią poziciją, tikėdamasi, kad jai svarbų klausimą turi spręsti kiti, nors ieškovei darbas patiko ir jai buvo labai svarbus, tačiau ji pati jokių konkrečių priemonių, siekiant toliau tęsti darbo santykius pas atsakovę nesiėmė. Teismas įvertino, kad tai nėra adekvatu ir racionalu tokio pobūdžio situacijoje. Turimas ieškovės aukštasis išsilavinimas ir darbo patirtis turėjo užtikrinti galimybę nesivadovauti emocijomis, apsaugoti savo teises nuo netinkamo atsakovės, trečiojo asmens elgesio, pasireiškusio psichologiniu smurtu, jeigu toks psichologinis smurtas prieš ieškovę naudotas. Teismo nuomone, ieškovės valiai pateikti pasiūlymą atsakovei nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu nulėmė jos individualūs asmenybės bruožai, suvokimo ir mąstymo ypatumai, nuostatos, vertybės, patirtis, tai pagrindžia byloje atliktos ekspertizės išvados.
Ekspertizės metu nustatyti tokie ieškovės asmenybės bruožai, kaip jautrumas įvertinimui, pripažinimo, socialinio palaikymo poreikis, polinkis dramatizuoti savo išgyvenimus, įžeidumas, polinkis ilgiems apmąstymams, perdėtai analizei, savęs užvedinėjimui, socialinis nerimas ir nepasitikėjimas savimi, emocinio brandumo stoka.
Darbo sutarties nutraukimo sąlygas teismas laikė sąžiningomis ir atitinkančiomis šalių interesų pusiausvyrą, nepažeidžiančiomis ieškovės, kaip darbuotojos, interesų, nes atsižvelgta į ieškovės pasiūlymus išmokėti kompensaciją, atleidimo datą, kompensacijos dydis atitiko išeitinės išmokos dydį, atsižvelgiant į ieškovės nepertraukiamąjį stažą pas atsakovę, išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas (DK 140 str. 1 d. 2 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad ieškovė reikalavimus pripažinti darbo sutarties nutraukimą šalių 2009-05-25 susitarimu neteisėtu, priteisti iš atsakovės dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką pareiškė pasibaigus ieškinio senaties terminui, pareikšti kitus reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ieškinio senaties terminas nebuvo pasibaigęs, nes jiems taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pripažino, kad nėra pagrindo išvadai padaryti, jog ieškovės nurodytos aplinkybės objektyviai jai trukdė kreiptis į teismą įstatymo nustatytu terminu ir kad pačios ieškovės akivaizdus ilgalaikis neveikimas nulėmė tai, kad ji laiku negynė savo pažeistos teisės.
Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo teismas sprendė taikydamas deliktinės civilinės atsakomybės nuostatas. Nurodė, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą pagrindu nurodytų neteisėtų darbdavio veiksmų. Taigi nėra vienos iš būtinųjų sąlygų atsakovės, kaip darbdavio, atsakomybei tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo forma kilti (t. 2, b. l. 150–158).
Šalies argumentai
Ieškovė 2011-11-09 padavė apeliacinį skundą. Juo prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-10-04 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti visus ieškinio reikalavimus ir priteisti jos ir valstybės naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad iš darbo buvo priversta išeiti dėl tris mėnesius besitęsusios nebepakeliamos psichologinės įtampos darbo vietoje, apie tai 2009-04-07 žodžiu informavo bendrovės personalo direktorę ir 2009-04-08 rašytiniame prašyme generaliniam direktoriui dėl kasmetinių atostogų suteikimo ir atleidimo iš darbo. Teismas sprendime ignoravo faktą, kad apie 2009-01-08 įvykusią konfliktinę situaciją apeliantė trečiajam asmeniui E. Z. pranešė ne bylinėjimosi metu, bet dar iki darbo sutarties nutraukimo, todėl ji turėjo galimybę tinkamai į tai reaguoti. Nesutinka su liudytojo L. P. parodymais apie 2009-01-08 įvykį automobilyje. Mano, kad liudytojo parodymai melagingi, neatitinka nei situacijos, nei jos ir Z. Z. santykių iki konflikto. Apeliantės manymu, teismo sprendime 2009-04-07 įvykusios konfliktinės situacijos apibūdinimas yra supaprastintas. Jos teigimu, atsakovė nevykdė jai, kaip darbdaviui, DK 35 str. nustatytų pareigų veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Iki 2009-04-08 apeliantė apsisprendė nutraukti darbo sutartį, tokį sprendimą priėmė asmeniškai, sprendimo nepakeitė sugrįžusi iš kasmetinių atostogų, nes iš darbdavio nesulaukė bent minimalaus patikinimo, kad prieš ją nebus vartojamas psichologinis smurtas. Teismas sprendime nurodė ne teismo psichologinės ekspertizės ekspertų atsakymus į pateiktus klausimus, bet duomenis iš tyrimo, nes toks tyrimas atliktas 2011 m. gegužės mėnesį, praėjus dvejus metus trukusiam stresui, jai diagnozuota vidutinio sunkumo depresija. Teismas neteisingai išnagrinėjo prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Mano, kad įstatymo nustatytą vieno mėnesio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, todėl jis turi būti atnaujintas (t. 2, b. l. 183–195).
Atsakovė ir trečiasis asmuo pateikė atsiliepimus į apeliacinį skundą. Jais prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-10-04 sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovės apeliacinis skundas, ieškinys bei prašymas dėl ieškinio dalyko pakeitimo paremti ieškovės samprotavimais ir tam tikrų faktų bei situacijos subjektyviu vertinimu ir interpretavimu, atskirų dialogų fragmentų komentarais. Subjektyvi ieškovės nuomonė negali būti laikoma įrodymu, kuriuo ji remiasi teikdama apeliacinį skundą. UAB „Vakarų medienos grupė“ nepažeidė darbo teisės aktų reikalavimų dėl ieškovės atleidimo iš darbo. Tai patvirtina tiek ieškovė savo 2010-06-21 ieškinyje, tiek Valstybinė darbo inspekcija 2010-01-19 raštu Nr. D-28. Atsakovė sudarė ieškovei visas sąlygas likti darbe, taip pat savo nuožiūra priimti sprendimą dėl tolimesnio darbo UAB „Vakarų medienos grupė“ (t. 3, b. l. 5–14).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Remdamasis rašytiniais įrodymais pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė, kad 2006-07-17 šalys sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 39, pagal ją ieškovė priimta į darbą teisininko padėjėja (t. 1, b. l. 31–32). 2009-05-22 ieškovė pateikė prašymą atleisti iš darbo nuo 2009-05-25 pagal DK 125 str. šalių susitarimu ir išmokėti išeitinę kompensaciją (t. 1, b. l. 21–25). 2009-05-25 sudarytas šalių susitarimas dėl 2006-07-17 darbo sutarties Nr. 39 nutraukimo. Juo šalys susitarė, jog darbo sutartis nutraukta šalių susitarimu pagal DK 125 str. 1 d. (darbuotojo iniciatyva), darbuotojui išmokant jam priklausantį darbo užmokestį, dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (t. 1, b. l. 19).
Ieškovė prašė pripažinti darbo sutarties nutraukimą 2009-05-25 šalių susitarimu neteisėtu ir priteisti iš darbdavio įstatymo numatytas išmokas, susijusias su neteisėtu atleidimu iš darbo, taip pat priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, ieškovės reikalavimams dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir su tuo susijusių išmokų priteisimo taikė ieškinio senatį ir konstatavo šių reikalavimų nepagrįstumą. Reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo netenkino, nes nenustatė būtinųjų sąlygų darbdavio atsakomybei kilti. Apeliantė su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigdama, jog teismas siaurinamai aiškino trečiojo asmens veiksmus, kuriais pasireiškė prieš ieškovę vartotas psichologinis smurtas, liudytojo L. P. parodymai buvo melagingi, atsakovė, kaip darbdavys, nevykdė DK 35 str. jam nustatytų pareigų veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės teiginiais nesutinka dėl toliau nurodytų motyvų.
DK 125 str. nustato darbo sutarties pasibaigimo pagrindą nutraukiant ją šalių susitarimu (DK 124 str. 1 p.), taip pat reglamentuoja darbo sutarties nutraukimo šiuo pagrindu tvarką. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendime nurodė, kad šiuo pagrindu darbo sutarties nutraukimas galimas, kai šalių susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia. Darbo sutartis negali būti laikoma nutraukta šalių suderinta valia, jeigu viena iš sutarties šalių primeta savo valią kitai šaliai. Nagrinėjamu atveju, kaip buvo minėta, ieškovė 2009-05-22 pateikė prašymą atsakovės vadovui atleisti ją iš darbo nuo 2009-05-25 pagal DK 125 str. šalių susitarimu, išmokant išeitinę kompensaciją. Ji teigia, kad tokį jos apsisprendimą nulėmė iš trečiojo asmens E. Z. patirtas psichologinis smurtas dėl 2009-01-08 ir 2009-04-07 vykusios konfliktinės situacijos darbe. Bylos šalys šias situacijas vertina skirtingai – apeliantė jas įvardija kaip psichologinį smurtą jos atžvilgiu, nulėmusį jos apsisprendimą išeiti iš darbo, atsakovė ir trečiasis asmuo teigia, kad ieškovės valiai pateikti pasiūlymą atsakovei nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu turėjo individualūs asmenybės bruožai, suvokimo ir mąstymo ypatumai, nuostatos, vertybės, patirtis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo padaryti labiau tikėtinai išvadai, kad ieškovės įrodinėjamos aplinkybės dėl 2009-01-08 ir 2009-04-07 konfliktinių situacijų darbe buvo, nei nebuvo. Konstatuojama, kad šias aplinkybes ieškovė įrodinėja tik savo paaiškinimais, nei atsakovė, nei trečiais asmuo jų nepripažįsta, 2009-01-08 įvykyje dalyvavęs liudytojas L. P. ieškovės nurodytų aplinkybių nepatvirtino (t. 2, b. l. 12). Kitų duomenų, kad ieškovė 2009-01-08 ir 2009-04-07 patyrė darbdavio psichologinį smurtą, byloje nėra. Priešingai, bylos duomenys įrodo, kad darbdavys ėmėsi priemonių situacijai ir ieškovės iškeltoms problemoms spręsti – vyko pokalbiai su ieškove, buvo ieškoma kompromiso, ieškovė įtikinėjama neišeiti iš darbo, iš 2009-04-08 trečiojo asmens E. Z. elektroninio laiško matyti, kad apie ieškovę buvo išsakoma tik teigiama nuomonė, darbdavio siūlymu ir ieškovei sutikus, jai buvo suteiktos 37 kalendorinių dienų kasmetinės atostogos, kad ieškovė įvertintų galimus situacijos sprendimo būdus. Fakto, kad darbdavys sprendė situaciją, neginčija ir ieškovė. 2010-12-08 vykusiame teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme ji paaiškino, kad ginčas buvo sprendžiamas, direktorius kvietėsi pokalbio, buvo organizuojami taikinamieji susitikimai, į teismą ji nesikreipė, nes nematė aplinkybių, įrodančių, kad sąmoningai norėjo ją atleisti (t. 1, b. l. 9). Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad nutraukti darbo sutartį ji apsisprendė dar 2009-04-08 ir jos apsisprendimas nepasikeitė grįžus iš kasmetinių atostogų – 2009-05-22. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstais laikytini apeliantės argumentai, kad atsakovė, kaip darbdavys, nevykdė DK 35 str. jai nustatytų pareigų veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų.
Bylos duomenys patvirtina, kad nutraukdama darbo sutartį su ieškove šalių susitarimu pagal DK 125 str. 1 d. (darbuotojo iniciatyva), atsakovė išmokėjo ieškovei priklausantį darbo užmokestį, dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Atsakovė įvykdė DK 141 str. nustatytas darbdavio pareigas. Iš bylos duomenų nenustatyta, kad atsakovė pažeidė kitus darbo teisės aktų reikalavimus dėl ieškovės atleidimo iš darbo.
Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendime konstatavo, kad darbo sutarties su ieškove nutraukimo sąlygos laikytinos sąžiningomis ir atitinkančiomis šalių interesų pusiausvyrą, nepažeidžiančiomis ieškovės, kaip darbuotojos, interesų (DK 140 str. 1 d. 2 p.). Teismas taip pat pagrįstai taikė ieškinio senatį ieškovės reikalavimams dėl darbo sutarties nutraukimo šalių 2009-05-25 susitarimu pripažinimo neteisėtu, dėl dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokos ir dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo iš atsakovės išmokėti, nes nenustatyta svarbių priežasčių, dėl kurių ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Pripažinęs, kad darbo sutartis su ieškove nutraukta teisėtai, bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai sprendime konstatavo, kad nėra būtinųjų sąlygų darbdavio civilinei atsakomybei dėl ieškovės nurodomos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo kilti (CK 6.245 str. 4 d., 6.246–6.250 str.), todėl pagrįstai netenkino šių ieškovės reikalavimų.
Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes bei tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jo naikinti ar keisti, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.