Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės V. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (teisių perėmėjas – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba), prašymą atsakovei V. T. dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Klaipėdos tarnybos 2012 m. liepos 16 d. pažymoje Nr. 4.27.2L-111 nurodyta, kad suteiktos antrinės teisinės pagalbos 50 procentų išlaidų dalis, kai teisės aktų nustatyta tvarka šios išlaidos turi būti grąžinamos ir išieškomos į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, sudaro 320 Lt už laiką, skirtą atsakovės konsultavimui, kasacinio skundo surašymui (16 val. x 40 Lt x 50 procentų = 320 Lt). Pažymoje nurodytas juridinis antrinės teisinės pagalbos išlaidų skaičiavimo pagrindas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 patvirtintos Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Pažymoje nurodyta, kad VGTPĮ 19 straipsnio 3 dalyje reglamentuota antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumokėjimo tvarka ir terminai. Atsakovė V. T. 2014 m. spalio 22 d. raginimu Nr. (4.27)SR-3987 buvo raginama susimokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Duomenų, jog atsakovė V. T. būtų susimokėjusi 92,68 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, nėra.

Teismas, spręsdamas nurodytą ginčą, nurodė, jog VGTPĮ 19 straipsnyje reglamentuojami antrinės teisinės pagalbos teikimo ypatumai, kai pareiškėjas apmoka nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pareiškėjas apmoka 50 arba 75 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su gynyba ir atstovavimu bylose, gavęs tarnybos pranešimą. Tarnyba pranešime pareiškėjui nurodo mokėtiną antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą, sąskaitą, į kurią jis turi šią sumą mokėti, ir mokėjimo terminą. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, jog pareiškėjas šio straipsnio 2 dalyje nurodytas išlaidas apmoka per tarnybos nurodytą terminą, bet ne vėliau kaip per mėnesį nuo pranešimo gavimo dienos. Jeigu pareiškėjas šio straipsnio 2 dalyje nurodytų išlaidų neapmoka, jos išieškomos įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėjo, jog Klaipėdos tarnyba 2012 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-703-12 suteikė V. T. antrinę teisinę pagalbą valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, todėl kitą išlaidų dalį, remiantis minėtu teisiniu reguliavimu, privalo apmokėti atsakovė.

Nurodė, jog, vadovaujantis Taisyklių 6 punktu, apskaičiuojant antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kai teisės aktų nustatyta tvarka šios išlaidos turi būti grąžinamos ar išieškomos į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, advokato, kuris nuolat teikia antrinę teisinę pagalbą, vienos profesinio darbo valandos užmokesčio dydis prilyginamas 40 Lt (nuo 2015 m. sausio 1 d. – 11,58 Eur). Teismas nustatė, kad atsakovei teikti antrinę teisinę pagalbą paskirtas advokatas V. M. yra įrašytas į advokatų, kurie nuolat teikia antrinę teisinę pagalbą, sąrašą Klaipėdos antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoroje prie Klaipėdos tarnybos.

Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2011 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 1R-176 patvirtino Antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo rekomendacijas (toliau – ir Rekomendacijos), kurios nustato rekomenduojamą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio skaičiavimo tvarką, kai teisės aktų nustatyta tvarka šios išlaidos turi būti grąžinamos ar išieškomos į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš asmenų, kuriems buvo teikiama antrinė teisinė pagalba. Rekomendacijų 2 punktas numato, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydį pagal advokato pateiktą informaciją apie suteiktą antrinę teisinę pagalbą apskaičiuoja valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnyba. Pagal Rekomendacijų 3 punktą, apskaičiuojant antrinės teisinės pagalbos išlaidas, įskaičiuojamas faktinis antrinės teisinės pagalbos teikimo laikas, t. y. advokato procesiniams veiksmams atlikti skirtas laikas (laikas, skirtas konsultacijoms teikti, susipažinti su bylos medžiaga, procesiniams dokumentams rengti, dalyvauti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas, institucijų posėdžiuose, dalyvauti teismo posėdžiuose), pagalbiniams veiksmams atlikti skirtas laikas (laikas, skirtas pranešimams dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo ar pabaigimo rengti, išvadoms dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ar neteikimo rengti, prašymams dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo rengti, taip pat laikas, skirtas laukti teisminėse ar kitose institucijose, kuriuose atliekami procesiniai veiksmai), kelionei į antrinės teisinės pagalbos teikimo ar procesinių veiksmų atlikimo vietą. Remiantis Klaipėdos tarnybos paaiškinimu „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ bei Advokato, nuolat teikiančio antrinę teisinę pagalbą civilinėse bylose duomenų išrašu, atsakovei antrinė teisinė pagalba buvo teikiama nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2012 m. birželio 21 d., bendras antrinės teisinės pagalbos teikimui skirtas laikas buvo 16 valandų. Nurodė, jog vadovaujantis Taisyklių 6 punktu, advokato darbo valanda iki 2015 m. sausio 1 d. – 40 Lt. Atsižvelgęs į pirmiau minėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas vertino, kad Klaipėdos tarnybos 2012 m. liepos 16 d. pažymoje Nr. 4.27.-2L-111 teisėtai ir pagrįstai apskaičiuotos antrinės teisinės pagalbos išlaidos.

Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, jog pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovę sumokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, sudarančių 92,68 Eur, yra teisėtas ir pagrįstas.

III.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovė neatvyko į pirmosios instancijos teismo posėdį, nes taip sutapo, kad tą pačią dieną (23 d.) ji gavo pranešimą apie numatomą teismo posėdį ir apie jos sūnaus mirtį. Atsakovė nurodo, jog sūnaus mirties faktas užgožė informaciją apie bylą, apie kurią ji prisiminė tik tuomet, kai pašto dėžutėje rado Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą. Atsakovė apeliacinio skundo teikimo metu sūnaus mirties liudijimo pateikti negali dėl Jungtinėje Karalystėje vykstančių jo išdavimo procedūrų.

Atsakovė pabrėžia, kad ji 2014 m. spalio 22 d. raginimo Nr.(4.27)-SR-3987 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo”, kuris yra pateiktas prie šios administracinės bylos, nėra gavusi nei paštu, nei elektroniniu paštu. Tarnyba prie šios administracinės bylos medžiagos pateikė raginimą neinformuodama teismo, kad ji yra su juo susipažinusi. Nurodo, jog atsakovei paskirtas advokatas netinkamai teikė teisines paslaugas ir ji skunde kelia klausimą dėl advokato profesinės veiklos ir kvalifikacijos. Pastebi ir tai, kad pareiškėjas su atsakove nebendravo, kreipėsi ne į ją, o į teismą.

Administracinėje byloje taip pat buvo pateikti papildomi įrodymai ir paaiškinimai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš atsakovės V. T. pareiškėjui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisių perėmėjo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos.

Teisėjų kolegija, vertindama administracinėje byloje kilusį ginčą, visų pirma pabrėžia, jog šiuo atveju ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas), kuris nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus (1 str. 1 d.).

Šiame įstatyme numatytas teisinis reguliavimas gali būti siejamas su tuo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje yra aiškiai pabrėžęs, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis suteikia kiekvienam asmeniui teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl jo, be kita ko, civilinio pobūdžio teisių ir pareigų; vienas iš teisės į teismą aspektų yra teisė inicijuoti procesą teisme; tai lemia šios teisės įgyvendinimą visa apimtimi (žr. 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Didžiosios kolegijos 2005 m. spalio 19 d. sprendimą byloje Roche prieš Jungtinę Karalystę, Didžiosios kolegijos 2012 m. sausio 17 d. sprendimą byloje Stanev prieš Bulgariją). Teisė veiksmingai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą tam tikrais atvejais gali reikšti ir valstybės pareigą užtikrinti teisinę pagalbą, įskaitant nemokamą teisinę pagalbą tam tikroms asmenų kategorijoms. Teisinė pagalba gali būti būtina, kai tai yra privaloma pagal nacionalinę teisę, kai to reikia dėl proceso ar bylos sudėtingumo arba kai tai yra būtina dėl pareiškėjo interesų svarbos, be to, gali būti atsižvelgiama ir į tai, kiek veiksmingai pareiškėjas gali pats teisme ginti savo teises (žr. EŽTT 1979 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Airey prieš Airiją, 2005 m. vasario 15 d. sprendimą byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę). Kita vertus, pažymėtina, jog ir tai, kad pagal EŽTT praktiką teisė į teisinę pagalbą nėra absoliuti; ji gali būti neteikiama, pavyzdžiui, kai ieškovo pretenzijos neturi „pagrįstų sėkmės perspektyvų“ arba kai pareiškėjas piktnaudžiauja teisinės pagalbos sistema arba pačia teise (žr. 1996 m. sausio 18 d. nutarimą dėl priimtinumo byloje Sujeeun prieš Jungtinę Karalystę). Taip pat pabrėžtina, kad ir tose situacijose, kai teisinė pagalba būtina norint užtikrinti veiksmingą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, valstybėms pagal Konvencijos 6 straipsnį paliekama laisvė pačioms pasirinkti priemones šiai pagalbai garantuoti. Viena iš tokių priemonių gali būti teisinės pagalbos sistemos sukūrimas ir konkretaus teisinio reguliavimo numatymas.

Kaip matyti, iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo turinio, jis numato konkretų reguliavimą dėl teisinės pagalbos Lietuvoje teikimo ir kokiais atvejais antrinė teisinė pagalba gali būti teikiama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą, yra ne kartą akcentavęs, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2013). Tokia pagalba gali būti teikiama, kaip ir ginčo atveju, apmokant 50 procentų išlaidų (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 str.). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo atveju ginčas apeliacinės instancijos teisme būtent kyla dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, apmokant dalį išlaidų, ypatumų, dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš atsakovės V. T. pareiškėjui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisių perėmėjo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo prašymą tenkino ir priteisė iš atsakovės V. T. 92,68 Eur į valstybės biudžetą.

Atsakovė apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, inter alia pabrėždama, kad ji 2014 m. spalio 22 d. raginimo Nr. (4.27)-SR-3987 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo”, kuris yra pateiktas prie šios administracinės bylos medžiagos, nėra gavusi nei paštu, nei elektroniniu paštu, be to, ji Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. posėdyje nedalyvavo, nes dėl įvykusios sūnaus mirties ir su tuo susijusių rūpesčių ji užmiršo apie vykstantį teismo posėdį (b. l. 50-57, 95-97). Taigi siekiant aiškumo atsakovės nurodyti aspektai vertintini atskirai.

Kiek tai susiję su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, kad ji nėra gavusi pareiškėjo raginimo sumokėti išlaidas už teiktą antrinę teisinę pagalbą, teisėjų kolegija pabrėžia, jog antrinės teisinės pagalbos teikimo ypatumai apmokant 50 procentų išlaidų yra reglamentuoti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsnyje, kurio 1 dalyje numatyta, jog prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą turi būti nurodytas pareiškėjo sutikimas apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, jeigu būtų nustatytas antrasis jo turto ir pajamų lygis. Kai prašymą padeda užpildyti ar užpildo valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiantys asmenys, pareiškėjui turi būti išaiškinta jo pareiga šio įstatymo nustatyta tvarka apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir jis supažindintas su galima preliminaria išlaidų suma, apskaičiuojama pagal Vyriausybės nustatytus advokatams už antrinės teisinės pagalbos prireikus teikimą mokamo užmokesčio dydžius. Jeigu apmokama 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, pareiškėjas apmoka likusius 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su gynyba ir atstovavimu bylose, gavęs tarnybos pranešimą. Tarnyba pranešime pareiškėjui nurodo mokėtiną antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą, sąskaitą, į kurią jis turi šią sumą mokėti, ir mokėjimo terminą (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 str. 2 d.). Pareiškėjas šio straipsnio 2 dalyje nurodytas išlaidas sumoka per tarnybos nurodytą terminą, bet ne vėliau kaip per 30 dienų nuo pranešimo gavimo dienos. Jeigu jis šio straipsnio 2 dalyje nurodytų išlaidų nesumoka, jos išieškomos įstatymų nustatyta tvarka (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 str. 3 d.).

Remiantis šiuo teisiniu reguliavimu pripažintina, kad pareiga apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų kyla iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies pirmojo sakinio nuostatos. Nurodytą įsipareigojimą asmuo prisiima Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka prašyme sutiekti antrinę teisinę pagalbą išreikšdamas sutikimą apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, jeigu būtų nustatytas antrasis jo turto ir pajamų lygis. Taigi tokiais atvejais konstatavus atsakovo pareigą atlyginti 50 procentų teisinės pagalbos išlaidų bei pareiškėjui atsakovui išsiuntus pranešimus padengti teisinės pagalbos išlaidas, o šiam per nustatytą terminą minėtos pareigos neįvykdžius, pareiškėjas, vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 24 straipsnio 6 dalimi, turi teisę kreiptis į teismą su prašymu priteisti iš atsakovo lėšas už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime buvo nurodęs, jog Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. liepos 16 d. pažymoje Nr. 4.27.2L-111 nurodyta, kad suteiktos antrinės teisinės pagalbos 50 procentų išlaidų dalis, kai teisės aktų nustatyta tvarka šios išlaidos turi būti grąžinamos ir išieškomos į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, sudaro 320 Lt už laiką, skirtą atsakovės konsultavimui, kasacinio skundo surašymui, pažymoje buvo nurodyta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje reglamentuota antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumokėjimo tvarka ir terminai. Teismas pabrėžė, jog atsakovė V. T. 2014 m. spalio 22 d. raginimu Nr. (4.27)SR-3987 buvo raginama susimokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir duomenų, jog atsakovė būtų susimokėjusi 92,68 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, nėra. Atitinkamai, teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, sprendė, jog egzistuoja pagrindas šias lėšas priteisti iš atsakovės. Tuo tarpu atsakovė apeliaciniame skunde pažymi, jog ji 2014 m. spalio 22 d. raginimo Nr. (4.27)-SR-3987 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo”, kuris yra pateiktas prie šios administracinės bylos medžiagos, nėra gavusi nei paštu, nei elektroniniu paštu (b. l. 62). Pastebi ir tai, kad pareiškėjas su atsakove nebendravo, kreipėsi ne į ją, o į teismą (b. l. 69).

Vertindama nurodytą aspektą teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš tiesų pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybių, ar atsakovė buvo tinkamai informuota apie jos pareigą sumokėti už jai teiktą teisinę pagalbą. Pažymėtina, jog administracinėje byloje yra pateiktas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. spalio 22 d. raginimas Nr. (4.27)SR-3987 atsakovei sumokėti išlaidas už teiktą antrinę teisinę pagalbą, kuriame, be kita ko, yra nurodyta, kad pareiškėjas 2012 m. liepos 19 d. raštu reg. Nr. (4.27.)-SR-2721 informavo atsakovę apie 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimą, kurias pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsnio 3 dalį privalėjo sumokėti per 30 dienų nuo pranešimo gavimo, tačiau iki 2014 m. spalio 16 d. atsakovė nebuvo apmokėjusi 320 Lt, patirtų 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų (b. l. 38). Atitinkamai, nurodytame raginame yra nurodyta, kad juo yra pakartotinai informuojama, kad, neapmokėjus 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų per 30 dienų nuo šio priminimo gavimo ir nepateikus kvito, patvirtinančio antrinės teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimą, jos bus išieškomos įstatymų nustatyta tvarka, o medžiaga bus perduota antstoliams (b. l. 38). Pažymėtina, jog administracinėje byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad toks raginimas būtų išsiųstas ar įteiktas atsakovei, nors, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovė V. T. būtent 2014 m. spalio 22 d. raginimu Nr. (4.27)SR-3987 buvo raginama susimokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir duomenų, jog atsakovė būtų susimokėjusi 92,68 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, byloje nebuvo pateikta. Tuo tarpu, kaip jau buvo minėta, atsakovė apeliaciniame skunde pabrėžia, kad ji tokio raginimo, kuris yra pateiktas byloje, nėra gavusi (b. l. 33-34, 57-67). Be to, atsakovė akcentavo, jog pareiškėjas pateikė minėtą raginimą, neinformuodamas teismo, kad ji yra su juo susipažinusi (b. l. 62).

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2015 m. spalio 6 d. nutartimi, įpareigojus pareiškėją pateikti įrodymus, kad atsakovei V. T. buvo išsiųstas pranešimas sumokėti išlaidas už teiktą antrinę teisinę pagalbą kaip tai numato Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsnio 2 dalis, buvo pateikti papildomi įrodymai (b. l. 79-84). Iš pateiktų papildomų dokumentų matyti, jog ant voko, kuriame buvo siųstas minėtas raginimas, yra nurodyta, kad atsakovė neatsiliepė į pranešimus (b. l. 93). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teisme atsakovė, atsižvelgusi į šį pateiktą naują įrodymą, kelia klausimą dėl tinkamo jai dokumentų įteikimo, pabrėždama, kad ji negavo jai siunčiamų pranešimų, nėra aišku, kiek tokių pranešimų jai buvo siunčiama, kodėl tik šiuo metu pareiškėjas kreipėsi į teismą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, į tai, kad pirmosios instancijos teismas visai nesiaiškino aplinkybių dėl atsakovės tinkamo informavimo sumokėti nurodytas pinigines lėšas už teiktą teisinę pagalbą, teismas, be kita ko, nei dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. liepos 16 d. pažymos Nr. 4.27.2L-111 įteikimo, nei dėl jo nurodyto Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. spalio 22 d. raginimo Nr. (4.27)SR-3987 įteikimo atsakovei nepasisakė, o apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai nėra išsamūs, jų vertinimui reikšmingi yra ir proceso šalių paaiškinimai, sprendžia, jog nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Be to, nagrinėjant administracinę bylą iš naujo turi būti įvertintos ir aplinkybės dėl pareiškėjo 2012 m. liepos 19 d. rašto reg. Nr. (4.27.)-SR-2721 atsakovei siuntimo ir atsakovės nurodomų su tuo susijusių aplinkybių (b. l. 62).

Toks teismo sprendimas priimamas atsižvelgus į tai, kad teismas, remdamasis principu audiatur et altera pars (liet. tebūnie išklausyta ir antroji pusė), privalo apsvarstyti kiekvienos šalies pateiktus ir su administracine byla susijusius įrodymus bei argumentus ir dėl jų pareikšti poziciją, be to, proceso šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, atsikirtimus, prieštaravimus, ir viena iš priemonių nustatyti šias aplinkybes yra šalių paaiškinimai, kurie teismui gali būti pateikti žodžiu ar raštu. Žodžiu jie pateikiami atitinkamame teismo posėdyje kaip tai numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 79, 82 straipsniai. Be to, EŽTT savo praktikoje taip pat yra akcentavęs bylos šalių išklausymo svarbą bei kad teisingumas turi būti vykdomas atidžiai, įvertinus visas ginčui spręsti reikšmingas aplinkybes (mutatis mutandis žr. EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Hirvisaari prieš Suomiją). Taigi atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus spręstina, jog pirmosios instancijos teisme pakartotinis administracinės bylos nagrinėjimas suteiks galimybę pateikti proceso šalims savo išsamius paaiškinimus nurodytu klausimu ir visapusiškai įgyvendinti teisę į teisminę gynybą.

Kiek tai susiję su atsakovės argumentais, kad ji nedalyvavo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. posėdyje dėl svarbių priežasčių (b. l. 50), teisėjų kolegija pabrėžia, kad tinkamo proceso principas reikalauja, jog teismo sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses (lot. audiatur et altera pars). Atitinkamai, ir ABTĮ 78 straipsnio 1 dalis konkrečiai numato, kad administracinė byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešo paskelbimo būdu. Taigi teismo šaukimai ir pranešimai – tai vieni iš svarbiausių teismo procesinių dokumentų, kuriais informuojama apie teismo posėdžio ar atskirų procesinių veiksmų atlikimo laiką ir vietą (ABTĮ 73 str. 1 d.) bei kurių pagalba užtikrinama asmens teisė būti išklausytam, šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principai. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr. EŽTT sprendimą byloje Kress prieš Prancūziją). Šalių lygybės principas prarastų prasmę, jei vienai iš jų nebūtų pranešta apie teismo posėdį tokiu būdu, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti, norėdama įgyvendinti savo teises, įtvirtintas nacionalinėje teisėje – kai tuo metu kita šalis tokias savo teises veiksmingai įgyvendina (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 25 d sprendimą byloje Švenčionienė prieš Lietuvą). Be to, siekiant užtikrinti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintą Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, būtina šalis tinkamai informuoti apie procesą ir suteikti galimybę pasisakyti dėl pateiktų argumentų (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 25 d sprendimą byloje Švenčionienė prieš Lietuvą).

Kita vertus, šiuo aspektu pažymėtina, jog administracinės bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str. 3 d.). ABTĮ 79 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nei proceso šalys, nei jų atstovai, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo pranešta įstatymų nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas gali nuspręsti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka, t. y. laikydamasis šio įstatymo 137 straipsnio 4 dalyje nustatytos tvarkos. Be to, ABTĮ 53 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad proceso šalys savo procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai. Atitinkamai, jei suinteresuotam asmeniui šaukimas įteiktas tinkamai, laikytina, jog neatvykimo į teismo posėdį pasekmės jam žinomos. Pareiškėjui neatvykus į teismo posėdį ir nepranešus teismui, jog negali dalyvauti dėl svarbių priežasčių bei nepaprašius atidėti bylą, vertinama, jog suinteresuotas asmuo nepasinaudoja teise būti išklausytam dėl savo apsisprendimo nedalyvauti teismo posėdyje. Atitinkamai, teismas, išnagrinėdamas tokią bylą teismo posėdyje pareiškėjui ir jo atstovui nedalyvaujant, kai jiems apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta tinkamai ir žinoma, ABTĮ 80 straipsnio reikalavimų, taip pat pareiškėjo teisės į teisingą teismą nepažeidžia (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-2215/2011). Kita vertus, pastebėtina, jog ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis taip pat įtvirtina, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, kai būtina išreikalauti naujus įrodymus arba kai šalims reikia laiko deryboms dėl taikos sutarties sudarymo ir kitais reikiamais atvejais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1485/2014).

Atsakovė apeliaciniame skunde, papildomuose paaiškinimuose pabrėžia, kad ji į Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. posėdį neatvyko, nes 2015 m. kovo 23 d. gavo pranešimą apie numatomą teismo posėdį ir apie jos sūnaus mirtį ir visą šį laiką vyko dokumentų forminimas, palaikų kremavimas buvo įmanomas tik 2015 m. balandžio 13 d., o palaikų perdavimas – 2015 m. balandžio 14 d., pareiškėja 2015 m. balandžio 15 d. grįžo per Londoną į Lietuvą, ten tvarkiusi su sūnaus mirtimi susijusius reikalus. Taigi dėl nurodytų aplinkybių pareiškėja neprisiminė Lietuvoje vyksiančio teismo posėdžio ir jo paskirtos datos (b. l. 95-97).

Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija pabrėžia, jog šiuo atveju ginčo nekyla dėl to, kad atsakovei buvo tinkamai pranešta apie Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. posėdį, atsakovė pati nepranešė teismui apie neatvykimo į teismo posėdį priežastis ir teismas formaliai turėjo teisinį pagrindą nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka remiantis pirmiau minėtu ABTĮ reguliavimu. Vis dėlto teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau minėtas aplinkybes, kurių neišsiaiškino pirmosios instancijos teismas, pažymi, jog vien dėl pirmiau minėtų aplinkybių administracinė byla yra grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tokiu būdu nagrinėjant bylą iš naujo atsakovė taip pat galės įgyvendinti savo procesinę teisę dalyvauti teismo posėdyje ir teikti paaiškinimus dėl ginčui spręsti svarbių aplinkybių, nes iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme atsakovės pozicija dėl byloje nagrinėjamo klausimo buvo visai nežinoma (b. l. 52).

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų administraciniam ginčui spręsti reikšmingų aplinkybių, todėl priimtas teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas, pagrįstas. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.