Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-348-357/2021

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-06-02
Bylos Nr.: e2A-348-357/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-47-3-00560-2020-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Mockevičius, Danutė Burbulienė, Rasa Bartašienė
Ieškovas: akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
Atsakovas: N. G.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-348-357/2021 Teisminio proceso Nr. 2-47-3-00560-2020-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.6; 2.1.5.2; 2.1.5.4; 2.6.10.5.2.8; 2.6.39.1; 2.6.39.2.5.1.1; 3.3.1.18.4 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 2 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Danutės Burbulienės ir Egidijaus Mockevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. sausio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei N. G. dėl turtinės žalos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės N. G. 2 448,40 Eur turtinę žalą, 17,44 Eur kompensacines palūkanas, 5 procentų metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2017-09-27 vandeniu buvo aplietos patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Ieškovės atstovas žalų ekspertas vertintojas nustatė, kad buvo sulietos patalpų lubos, sienos, grindys, vidaus patalpos durys, durų stakta, baldai – spintelės, stalas. Minėtas butas ieškovės buvo apdraustas Verslo turto draudimu, įvykis buvo pripažintas draudžiamuoju. Ieškovė pagal lokalinę sąmatą apskaičiavo, kad ieškovės apdrausto turto remonto kaina sudaro 2 478,24 Eur ir išmokėjo tokio dydžio draudimo išmoką. Ieškovės apdraustas butas buvo užlietas iš buto Nr. 3, kuriame buvo trūkusi vandens maišytuvo žarnelė. Įvykio metu šį butą valdė atsakovė. Pažymėjo, kad trečiasis asmuo atlygino žalą ne dėl įvykio, aprašyto ieškinyje, t. y. trečiasis asmuo atlygino žalą, padarytą atsargoms regreso byloje Nr. (duomenys neskelbtini), o ieškinys reiškiamas dėl žalos, padarytos patalpoms regreso byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

Atsakovė N. G. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, taikyti senatį. Nurodė, kad žalą atlygino trečiasis asmuo. Savininkės nebuvo namuose, nes dirba užsienyje. Namas 1955 m. statybos, reikalingas kapitalinis remontas, stovis avarinis.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovė apdraudė butą (duomenys neskelbtini) ir šio turto savininko civilinę atsakomybę. Trečiasis asmuo 2018 m. sausio 30 d. sumokėjo ieškovei 2329,28 Eur draudimo išmoką, taip atlygindama apliejimo metu padarytą žalą. Ieškovė žinojo, kad buto savininko civilinė atsakomybė buvo apdrausta, todėl trečiajam asmeniui 2018 m. sausio 11 d. atsiuntė regresinį reikalavimą dėl ieškovės sumokėtos draudimo išmokos kompensavimo. Kartu atsiuntė pranešimą-apskaičiavimą, kuriame nurodytas ieškovės apdraustas klientas UAB „Levoriškis“, įvykio aprašymas – 2017 m. rugsėjo 27 d. vandens išsiliejimas iš buto, žala patalpoms, gamybiniams įrengimams ir kitam UAB „Levoriškis“ turtui. Trečiasis asmuo nesutiko su ieškovės paskaičiuota 4817,13 Eur draudimo išmoka, ieškovei sumokėjo 2329,28 Eur draudimo išmoką. Ieškovė tokio trečiojo asmens sprendimo dėl 2329,28 Eur draudimo išmokos mokėjimo neginčijo. Atsakovė 2017 m. rugsėjo 27 d. nebuvo buto savininke ar valdytoja, ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovei buvo perleista buto valdymo teisė, todėl neprivalo atlyginti padarytą žalą. Ieškovė nepateikė įrodymų, kaip apskaičiuotas 2448,40 Eur žalos dydis. Ieškovė išmokėjo 2478,24 Eur draudimo išmoką, teismui pateikė savo darbuotojos sąmatą, kurioje remonto darbų kaina nurodyta 4099,41 Eur, t. y. nepateikė įrodymų, kuo remiantis nustatė mokėtinos draudimo išmokos dydį. Ieškovė nepagrįstai reiškia tiesioginį reikalavimą atsakovei, o ne trečiajam asmeniui. Atsakovė atsakytų tada, jei draudiko išmokėtos draudimo išmokos neužtenka visiškai atlyginti padarytus nuostolius arba draudikas atsisako sumokėti draudimo išmoką. Ieškovė pati nusprendė dėl trečiajam asmeniui reikštinų reikalavimų apimties – atlyginti patalpoms padarytą žalą neprašė. Taip ieškovė neįvykdė privalomo reikalavimo pretenzijas dėl žalos atlyginimo pirmiausia reikšti civilinės atsakomybės draudikui, o tik tada kreiptis į subsidiarų skolininką. Iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Ieškovei apie atsakovės sudarytą civilinės atsakomybės draudimo sutartį žinoma nuo 2018 m. sausio 11 d., ieškovė praleido vienerių metų senaties terminą pretenzijoms trečiajam asmeniui reikšti, atitinkamai praleido senaties terminą ir reikšti pretenzijas subsidiariam skolininkui. Ieškovė neprašė trečiojo asmens atlyginti draudimo išmokos visa apimtimi, neginčijo trečiojo asmens sprendimo dėl mokėtinos draudimo išmokos dydžio, todėl negali apeinant senaties terminą reikšti tiesioginį reikalavimą už žalą atsakingam asmeniui. Prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti šiuo savarankišku pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2021 m. sausio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininke atsakovė tapo nuo 2018 m. gegužės 10 d., t. y. įvykio 2017 m. rugsėjo 27 d. metu atsakovė nebuvo buto savininkė. Sprendė, jog byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad žalą sukėlęs įvykis buvo atsakovės valdomose patalpose, todėl nenustačius šios aplinkybės, kad būtent atsakovė yra atsakingas subjektas, nebėra pagrindo spręsti ir kitų deliktinės atsakomybės taikymo sąlygų buvimo, t. y. atsakovės neteisėtų veiksmų, kilusios žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovės veiksmų ir draudėjui padarytos žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Nurodė, nors pasekmės – nuostoliai – atsirado, tačiau nesant kaltės, negalima nei deliktinė, nei kitokia atsakomybės rūšis, todėl konstatuotina, kad atsakovės civilinė atsakomybė nagrinėjamu atveju yra negalima. Pažymėjo, kad 207 m. rugsėjo 27 d. įvykio metu buvo sugadintos E. T. priklausančios patalpos, jai išmokėta 2478,24 Eur draudimo išmoka, bei sugadintos UAB „Levoriškis“ priklausančios prekės ir biuro įranga, jai išmokėta 4817,13 Eur draudimo išmoka. Ieškovė trečiojo asmens prašė atlyginti draudimo išmoką, išmokėtą UAB „Levoriškis“ už sugadintas prekes, biuro įrangą, o E. T. išmokėtos draudimo išmokos už sugadintas patalpas neprašė atlyginti. Trečiasis asmuo atlygino dalį ieškovės prašomos draudimo išmokos, išmokėtos UAB „Levoriškis“, t. y. 2329,28 Eur. Pažymėjo, jog tokio trečiojo asmens sprendimo atlyginti dalį UAB „Levoriškis“ išmokėtos draudimo išmokos ieškovė neskundė. Nurodė, kad ieškovė, žinodama, kad buto savininko civilinė atsakomybė yra apdrausta, neprašė trečiojo asmens atlyginti E. T. išmokėtą draudimo išmoką, ieškovė nepateikė įrodymų, kad trečiasis asmuo būtų atsisakęs atlyginti nuostolius, todėl neturi pagrindo reikšti reikalavimų atsakovei. Teismas laikė, kad nagrinėjamo ginčo atveju ieškinio senaties termino pradžia – 2018 m. sausio 29 d. (trečiojo asmens pateikta informacija išmokėti 2329,28 Eur draudimo išmoką), pabaiga – 2019 m. sausio 29 d. (CK 1.118 straipsnio 1 dalis, 1.128 straipsnis). Esant tokioms aplinkybėms darė išvadą, kad ieškovė praleido vienerių metų senaties terminą trečiajam asmeniui pretenzijoms reikšti. Sprendė, jog ieškovei nereiškus reikalavimo visa apimtimi trečiajam asmeniui, ji, kaip praleidusi senaties terminą, negali reikšti ir tiesioginio ieškinio atsakovei.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2021 m. sausio 20 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-33- 304/2021 ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Teismas ieškinį atmetė nepagrįstai pritaikęs CK 1.125 straipsnio 7 dalį (reikalavimams, kylantiems iš draudimo teisinių santykių, taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas). Draudikui perėmus draudėjo teises ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, taikomas iš delikto teisės kilusiems reikalavimams taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje. Ieškovė 3 metų ieškinio senaties termino nepraleido.

2. Skundžiamame sprendime nurodoma, kad ieškovė, žinodama, jog atsakovės civilinė atsakomybė yra apdrausta, turėjo reikšti reikalavimą ne pačiai atsakovei, o jos civilinės atsakomybės draudikui. Su tokia teismo pozicija nėra pagrindo sutikti. Atsakovės sudaryta civilinės atsakomybės sutartis laikytina savanoriško draudimo sutartimi, t. y. atsakovė laisva valia, o ne įpareigota imperatyvių teisės normų, apdraudė savo civilinę atsakomybę.

3. Priimant skundžiamą sprendimą, buvo pažeistos materialinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę, bei proceso teisės normos, reglamentuojančios įrodinėjimo pareigą. Ieškovė atsakovės kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, neturi pareigos įrodyti. CK 6.248 straipsnio 1 dalis numato skolininko kaltės prezumpciją, kas reiškia, kad atsakovė, teigdama, kad ji nėra atsakinga už žalą, privalo šias aplinkybes įrodyti. Teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigą dėl atsakovės kaltės egzistavimo perkėlė ieškovei, tokiu būdu pažeisdamas materialinės teisės normas. Atsakovė byloje neginčijo aplinkybės, kad jos valdomas turtas yra virš ieškovės apdrausto turto. Be to, ieškovė į bylą buvo pateikusi rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad jos apdrausto turto apliejimą vandeniu sąlygojo atsakovės valdomame bute įvykusi avarija. UAB „Telšių butų ūkis“ 2017-10-30 pranešimu, adresuotu AB „Lietuvos draudimas“, aiškiai nurodė, kad bute Nr. (duomenys neskelbtini) trūko vandens maišytuvo šlangelė. Taigi, tiek vandens išsiliejimo priežastis, tiek ir židinys yra aiškūs, todėl teismo argumentai, kad nėra įrodyta atsakovės kaltė arba neteisėti veiksmai, yra visiškai nepagrįsti, pažeidžiantys CPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, bei kasacinio teismo praktiką, formuojamą tokio pobūdžio bylose. Atsakovės argumentai, kad namas yra senas, ji savo turtą prižiūrėjo, yra paneigti byloje surinktais rašytiniais įrodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovės civilinės atsakomybės draudikas įvykį, kuomet iš atsakovės buto išsiliejo vanduo, pripažino draudžiamuoju, ir tam tikrą žalą kompensavo, kas reiškia, kad buvo nustatyti atsakovės neteisėti veiksmai, o teismas, priimdamas sprendimą, šių aplinkybių visiškai nevertino.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialas prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

4. Pati ieškovė nusprendė dėl trečiajam asmeniui reikštinų reikalavimų apimties, nors visa informacija apie ginčo įvykio metu padarytą žalą ieškovei buvo žinoma. Ieškovė, kuri yra draudimo teisinių santykių profesionalė, pati pasirinko buto savininko civilinės atsakomybės draudikui reikšti reikalavimą tik dėl dalies padarytos žalos atlyginimo - dėl žalos, kurios atlyginimo prašoma šiuo ieškiniu, į trečiąjį asmenį ieškovė nesikreipė. Ieškovė neįvykdė įstatyme nustatyto privalomo reikalavimo pretenzijas dėl žalos atlyginimo pirmiausia pareikšti civilinės atsakomybės draudikui (pagrindiniam skolininkui), o tik tada kreiptis į kaltininką (subsidiarų skolininką). Teismas tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties terminą reglamentuojančias teisės normas.

Šalies argumentai

5. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog kaltininko ir jo civilinės atsakomybės draudiko atsakomybė yra solidarioji. Kaip žinia, remiantis CK 6.6 straipsnio nuostatomis solidarioji skolininku pareiga nėra preziumuojama ir gali atsirasti tik įstatyme arba sutartyje aiškiai numatytais atvejais. Apeliantė nenurodė nei vienos įstatymo ar sutarties normos, kurioje būtu įtvirtinta solidarioji trečiojo asmens ir atsakovės atsakomybė, todėl šie apeliantės teiginiai nėra pagrįsti.

6. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Ieškovė privalėjo įrodyti, kad ginčui aktualiu metu būtent atsakovė buvo šio buto savininkė ar valdytoja. Būtent šio savo teiginio ieškovė neįrodė. Ieškovei neįrodžius, kad ginčo apliejimo metu būtent atsakovė buvo buto savininkė ar valdytoja, atsakovei negali būti taikoma griežtoji deliktinė atsakomybė pagal CK 6.266 straipsnį. Ieškovė privalėjo įrodyti visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas.

7. Draudimo sutartį galima sudaryti ir kito asmens naudai, todėl vien tai, kad atsakovė yra draudimo sutarties šalis savaime nereiškia, kad ji yra ir sutartimi apdrausto turto savininkė. Savininkas nustatomas pagal viešo registro duomenis, o, jei šie duomenys nėra tikslūs, tai juos galima ginčyti teisme pateikiant atitinkamus įrodymus. Šioje byloje ieškovė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog VĮ „Registrų centras“ pateikti duomenys yra netikslūs, nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Ginčas tarp šalių kilo dėl teisinių santykių kvalifikavimo, išmokėtos draudimo išmokos išreikalavimo iš už žalą atsakingo asmens, civilinės atsakomybės taikymo sąlygų bei ieškinio senaties termino skaičiavimo.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

2017 m. rugsėjo 27 d. iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), trūkus vandens maišytuvo žarnelei, buvo aplietos patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Įvykio metu buvo sugadintos patalpos, įranga, baldai. Patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), buvo apdraustos ieškovės AB „Lietuvos draudimas“. Ieškovė už patalpų sugadinimą E. T. išmokėjo 2478,24 Eur išmoką, už prekių/atsargų sugadinimą UAB „Levoriškis“ išmokėjo 3317,13 Eur draudimo išmoką, už sugadintą biuro įrangą išmokėjo 1500 Eur draudimo išmoką. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), iš kurio buvo aplietos patalpos, atsakovei priklauso nuosavybės teise nuo 2018 m. gegužės 10 d. Atsakovė butą apdraudė gyventojų turto draudimu, civilinė atsakomybė apdrausta 3000 Eur sumai. Ieškovė trečiajam asmeniui pateikė pranešimą-apskaičiavimą apie UAB „Levoriškis“ sugadintą turtą, prašė atlyginti draudimo išmoką. Trečiasis asmuo sutiko apmokėti ir apmokėjo ieškovei 2329,28 Eur draudimo išmoką.

Dėl nukentėjusio asmens turto draudiko tiesioginio reikalavimo teisės žalą padariusiam asmeniui ir reikalavimo teisės civilinės atsakomybės draudikui

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuostata, jog nukentėjusysis pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudiko, taikoma iš privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties atsiradusiai prievolei, ir ji yra vykdytina pirmiau nei deliktinė (subsidiarus santykis). Kaip pagrįstai nurodo apeliantas, šiuo atveju atsakovės sudaryta civilinės atsakomybės sutartis laikytina savanoriško draudimo sutartimi, t. y. atsakovė laisva valia, o ne įpareigota imperatyvių teisės normų, apdraudė savo civilinę atsakomybę. Svarbus ginčo santykių teisiniam kvalifikavimui yra subrogacijos ir regreso atribojimas. Nuo to, ar reikalavimo teisės kreditoriui pereina subrogacijos būdu, ar jis įgyja regreso teisę, priklauso įstatyme nustatytų terminų skaičiavimas bei taikytina teisė. Subrogacijos atveju naujas kreditorius įstoja į pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) vietą perimdamas jau egzistuojančios prievolės teises. Tokiu atveju, nesikeičia nei taikytinų terminų skaičiavimo tvarka, nei taikytina teisė. Tuo tarpu regreso atveju, susiklosto du prievoliniai santykiai: pirmasis pasibaigia įvykdymu ir atsiranda naujas – regresinis santykis, todėl regresinė prievolė vykdoma pagal kitas, nei pradinė prievolė, taisykles, o terminų skaičiavimas pradedamas iš naujo.

Teisės doktrinoje nurodoma, jog subrogacijos (lot. subrogare – pakeisti, išrinkti vietoje kito) esmė – deliktinės arba sutartinės prievolės asmenų pasikeitimas, t. y. kai žalą padariusio atsakingo asmens (skolininko) prievolėje vietoje nukentėjusio asmens (kreditoriaus) šio vietą užima draudikas, išmokėjęs draudimo atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad žalą padaręs asmuo moka arba draudėjui (žalą patyrusiam asmeniui), arba draudikui, priklausomai nuo to, kuris iš jų pareiškia reikalavimą. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, t. y. pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį tie žalos atlyginimo santykiai yra atsirandantys delikto pagrindu arba iš tų asmenų sutarties. Kai žalos atlyginimo santykiai kyla iš sutarties neįvykdymo, tai pradinio kreditoriaus ir skolininko žalos atlyginimo santykius nulemianti sutartis tampa privaloma naujajam kreditoriui (draudikui) subrogacijos pagrindu. Pažymėtina, kad, nepaisant to, kuriomis taisyklėmis (pagal įstatymą ar sutartį) vadovautųsi naujasis kreditorius, skolininkas gali atsikirsti naujojo kreditoriaus reikalavimams CK 6.107 straipsnio nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012).

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė, žinodama, kad buto savininko civilinė atsakomybė yra apdrausta, neprašė trečiojo asmens atlyginti E. T. išmokėtą draudimo išmoką, ieškovė nepateikė įrodymų, kad trečiasis asmuo būtų atsisakęs atlyginti nuostolius, todėl neturi pagrindo reikšti reikalavimų atsakovei.

Apeliantė nesutinka su tokia teismo išvada ir nurodo, kad savanoriško civilinės atsakomybės draudimo atveju kreditoriaus reikalavimai įgyja solidariųjų skolininkų daugetui būdingą procesinę išraišką – kreditorius turi teisę ieškinyje reikalauti, kad žalą atlygintų abu skolininkai bendrai, tiek bet kuris jų skyrium, tiek jas visas, tiek ir dalį.

Pažymėtina, kad sudarydamas civilinės atsakomybės draudimo sutartį, draudėjas siekia išvengti neigiamų turtinių padarinių, kurie gali kilti draudėją pripažinus asmeniu, atsakingu už padarytą žalą. Kai atsakingas už žalą asmuo yra apsidraudęs savo civilinę atsakomybę, tokio asmens (draudėjo pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį) padarytą žalą atlygina draudikas pagal civilinės atsakomybės draudimo sutarties sąlygas.

Draudimo įstatymo 111 straipsnyje įtvirtinta nukentėjusio trečiojo asmens teisė tiesiogiai reikalauti, kad draudikas, apdraudęs atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę, išmokėtų draudimo išmoką (tiesioginio reikalavimo teisė). Tiesioginio ieškinio institutas suteikia teisę kreditoriui savo vardu pareikšti ieškinį skolininko skolininkui.

Įvykus draudžiamajam įvykiui, kurio metu savo civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo padaro žalos trečiajam asmeniui, pastarasis įgyja teisę reikalauti žalos atlyginimo ne tik iš žalą padariusio asmens (draudėjo pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį), bet ir tiesiogiai reikalauti, kad ją atlygintų šio asmens civilinės atsakomybės draudikas. Šie reikalavimai turi savarankiškus pagrindus: reikalavimas atsakingam už žalą asmeniui atsiranda iš delikto, o reikalavimas draudikui – iš civilinės atsakomybės draudimo sutarties. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad savanoriškam civilinės atsakomybės draudimui būdinga tai, jog teisinis reguliavimas expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nenustato šių dviejų skirtingais pagrindais atsirandančių ir materialiąja teisine prasme savarankiškų reikalavimų santykio, šiuo klausimu pasisakoma tik teismų praktikoje. Prievolių teisės požiūriu savanoriško draudimo sutarties sudarymas nereiškia, kad taip atsakingas už žalą asmuo (draudėjas) perkelia skolą draudikui išvengdamas savo prievolės nukentėjusiajam (trečiajam asmeniui) ar kaip nors kitaip apribodamas šio asmens teisę gauti žalos atlyginimą iš kaltininko. Kartu tai taip pat nereiškia, kad abu (iš delikto ir draudimo sutarties) reikalavimai turi būti tenkinami juos sumuojant, nes tai neatitiktų civilinės atsakomybės paskirties ir reikštų nukentėjusio asmens nepagrįstą praturtėjimą gaunant dvigubą žalos atlyginimą. Dėl nurodytų materialiųjų teisinių santykių ypatumų savanoriško civilinės atsakomybės draudimo atveju kreditoriaus reikalavimai įgyja solidariųjų skolininkų daugetui būdingą procesinę išraišką – kreditorius turi teisę ieškinyje reikalauti, kad žalą atlygintų abu skolininkai bendrai, tiek bet kuris jų skyrium, tiek jas visas, tiek ir dalį. Kiekvieno iš reikalavimų pagrįstumas bei apimtis sprendžiami pagal jų pagrindus. Kai kreditorius reikalavimus pareiškia bendrai ir atsakingam už žalą asmeniui, ir draudikui, tai dėl tos dalies, dėl kurios sutampa, jie tenkinami solidariai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-701/2016, 28 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinės atsakomybės draudimas dar neužtikrina, jog nebus pagrindo reikšti reikalavimų ir pačiam už žalą atsakingam asmeniui arba kartu jam ir civilinės atsakomybės draudikui. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusio asmens teisės reikšti reikalavimą draudikui pagrindas yra civilinės atsakomybės draudimo sutartis, šios sutarties sąlygos ir ypatumai, pvz., sutartyje įtvirtinta sąlyga dėl išskaitos ir jos dydžio, kitos draudimo sutarties sąlygos ar kitos aplinkybės, susijusios su draudimo sutarties įgyvendinimu, gali lemti poreikį reikalavimą reikšti ir pačiam už žalą atsakingam asmeniui.

Nagrinėjamos bylos atveju apeliantė teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, spręsdamas, jog pirmiausia turi būti vykdomos prievolės, atsirandančios iš civilinės atsakomybės draudimo sutarties, t. y. nukentėjęs asmuo turi tenkinti savo reikalavimą pareikšdamas jį tiesiogiai draudikui. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog savanoriško civilinės atsakomybės draudimo atveju Draudimo įstatymo 111 straipsnyje įtvirtinta nukentėjusio asmens teisė, bet ne pareiga reikalauti, kad draudikas, apdraudęs atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę, išmokėtų draudimo išmoką, pripažintinos pagrįstomis.

Dėl ieškinio senaties termino

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą trečiajam asmeniui pretenzijoms reikšti, todėl yra teisinis pagrindas tenkinti atsakovės ir trečiojo asmens reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir atmesti ieškinį ir šiuo pagrindu.

Apeliantė teigia, kad teismas ieškinį atmetė nepagrįstai pritaikęs CK 1.125 straipsnio 7 dalį. Apeliantė mano, kad nagrinėjamos bylos atveju draudikui perėmus draudėjo teises ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, taikomas iš delikto teisės kilusiems reikalavimams taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, jog ieškovei apie atsakovės draudiką buvo žinoma 2018 m. sausio 11 d., kai ji trečiajam asmeniui siuntė dokumentus dėl draudimo išmokos išieškojimo. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje rėmėsi CK 1.125 straipsnio 7 dalimi, kurioje nustatyta, kad iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį nagrinėjamos bylos atveju. Pažymėtina, kad ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ reikalavimas priteisti iš atsakovės N. G. 2 448,40 Eur turtinę žalą yra kildinamas iš deliktinės prievolės. AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį dėl žalos atlyginimo pareiškė draudimo sutarties pagrindu perėmusi iš žalą patyrusio asmens (kreditoriaus) reikalavimo teisę į už žalą (kilusią iš delikto) atsakingą asmenį (skolininką).

CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį, reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Pagal CK 1.125 straipsnio 7 dalį, sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad dėl to, jog subrogacija yra įstatymo pagrindu įvykstantis asmenų pasikeitimas sutartinėje ar deliktinėje žalos atlyginimo prievolėje, t. y. subrogacijos atveju žalos atlyginimo prievolė nepasibaigia, tik pasikeičia šios prievolės šalis, ieškinio senaties terminui ir jo skaičiavimo tvarkai taikoma CK 1.128 straipsnyje įtvirtinta taisyklė – prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. Tai reiškia, kad draudikas, įgijęs subrogacinio reikalavimo teisę, yra saistomas tų ieškinio senaties terminų, kurie būtų taikomi draudėjo reikalavimui atlyginti žalą, atsiradusią iš sutarties ar delikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009).

Pažymėtina tai, kad reikia skirti ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymą, kai reiškiamas subrogacinis reikalavimas, ir draudiko subrogacijos teisės atsiradimo momentą: ieškinio senaties termino eigos pradžia nustatoma pagal tai, kada žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis); tuo tarpu draudimo išmokos sumokėjimo faktas reiškia subrogacijos teisės atsiradimą – draudikas subrogacijos teisę įgyja nuo to momento, kai jis sumoka savo draudėjui draudimo išmoką pagal jų sudarytą draudimo sutartį (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, draudikui perėmus nukentėjusio asmens reikalavimo teisę ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, tarp pastarojo ir reikalavimą jam pareiškusio draudiko susiklosto deliktiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja bendrosios deliktinės atsakomybės normos. Tai reiškia, kad, draudikui perėmus draudėjo teises ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, taikomas iš delikto teisės kilusiems reikalavimams taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2013). Kasacinio teismo praktika ir CK normų aiškinimas rodo, kad šioje byloje turėjo būti skaičiuojamas 3 metų ieškinio senaties terminas. Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo 2018 m. sausio 11 d., teisme ieškovės ieškinys gautas 2020 m. balandžio 28 d. Taigi, ieškovė nepraleido trijų metų ieškinio senaties termino.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų ir neatskleistos bylos esmės

CK 6.266 straipsnyje reglamentuojama pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininko (valdytojo) civilinė atsakomybė: žalą, padarytą dėl jų sugriuvimo ar dėl kitokių trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo aplinkybės. Tai atitinka griežtosios civilinės atsakomybės sampratą, kai asmuo atsako už jo veiksmais (neveikimu) padarytą žalą nepaisant jo kaltės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad jeigu užliejimo priežastis yra statinio ar įrenginių (pvz., vandentiekio tinklų ir sistemų) konstrukciniai trūkumai, taikytina atsakomybė pagal CK 6.266 straipsnį. Tokiu atveju neteisėti asmens veiksmai turi būti suprantami kaip viršuje esančių patalpų savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims. Atsakovo veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš atsakovo valdomo buto, o ne iš kitų šaltinių. Dėl kokios priežasties užpylimo atveju teka vanduo iš atsakovo buto, ieškovas neprivalo įrodinėti. Jis privalo įrodyti tik tą aplinkybę, kad buto užpylimo židinys yra viršuje esantis atsakovo butas, o ne kiti šaltiniai. Užpylimas gali įvykti dėl viršuje esančio savininko netinkamo turto valdymo arba naudojimo. Netinkamas valdymas yra daikto ar turto techninės būklės nepalaikymas tokiu būdu, kad nebūtų daroma žala kitiems asmenims, kitaip tariant, tai yra netinkamas įrengtų sistemų ar įrenginių eksploatavimas. Netinkamas naudojimas yra ir tinkamos, ir netinkamos būklės turto ar daikto naudojimas tokiu būdu, kad daroma žala, pvz., dėl vienkartinio vandens išpylimo ant grindų, užliejant žemiau esančias patalpas. Ieškovas neprivalo įrodyti, ar buvo netinkamai valdomas ar naudojamas daiktas, bet turi įrodyti, kad žalą darantis vanduo ištekėjo iš viršuje esančių atsakovo patalpų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2008; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2014; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-534-611/2016, 12 punktas).

Rungimosi principas, galiojantis civiliniame procese (CPK 12 straipsnis), lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), iš kurio buvo aplietos patalpos, atsakovei N. G. priklauso nuosavybės teise nuo 2018 m. gegužės 10 d., t. y. įvykio 2017 m. rugsėjo 27 d. metu atsakovė nebuvo buto savininkė. Iš Gyventojų turto draudimo liudijimo (poliso) Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, kad: „Apdraustasis - fizinis arba juridinis asmuo, esantis Draudimo liudijime (polise) nurodyto apdrausto turto savininku arda bendrasavininkiu. Turto draudimo sutarties tikslais apdraustaisiais taip pat laikomi kartu su apdraustuoju gyvenantys ir bendro ūkio siejami asmenys. Civilinės atsakomybės draudimo atveju Apdraustasis – fizinis asmuo, esantis apdrausto turto savininku arba bendrasavininkiu, kurio turtiniai interesai, atsirandantys iš civilinės atsakomybės, yra draudžiami. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kokiu pagrindu ar interesais atsakovė sudarė draudimo sutartį, kas tuo metu buvo buto savininkas, kokie atsakovės ir savininko interesai buvo. Šios aplinkybės bei pirmosios instancijos teismo netinkamai taikytos teisės normos lemia, kad bylos tinkamai išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės, kadangi apeliacinė instancija yra skirta pirmosios instancijos teismo sprendimo peržiūrėjimui. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija dėl kitų skundo ir atsiliepimo į jį argumentų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktus argumentus ir išaiškinimus bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė šalių ginčui aktualias teisės normas, neatskleidė bylos esmės, dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir bylą grąžinama nagrinėti pakartotinai. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, bylą gražinus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teisme nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. sausio 20 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Rasa BartašienėDanutė BurbulienėEgidijus Mockevičius