Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regiono administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovei Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl raštų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus kalėjimo viršininko 2023 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. SN-25-748 ir Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 2G-1822 teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad 2023 m. birželio 28 d. pareiškėjas A. Š. kreipėsi į Vilniaus kalėjimo viršininką su prašymu dėl išvykos trims paroms į namus (toliau – ir Prašymas).

2023 m. liepos 27 d. Vilniaus kalėjimo viršininkas priėmė ginčijamą sprendimą Nr. SN-25-748, kuriuo atsisakyta patenkinti pareiškėjo prašymą (toliau – ir Sprendimas Nr.1). Sprendime Nr. 1 nurodyta, kad pareiškėjo Prašymas svarstytas Komisijoje, kuri susipažinusi su pareiškėjo asmens byloje esančiais duomenimis ir nustatė, kad laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas atlieka (duomenys neskelbtini), už sunkų tyčinį nusikaltimą, bausmės pabaiga numatyta (duomenys neskelbtini), taip pat Komisija įvertino kriminogeninius veiksnius: dabartinis teisės pažeidimas yra pareiškėjui būdingo nusikalstamo elgesio (siekiant finansinės naudos) modelio dalis, ankstesnė nepakankama motyvacija save realizuoti darbinėje veikloje bei pozityvaus užimtumo trūkumas laisvėje, lėšų tvarkymo įgūdžių stoka, vengimas save realizuoti pozityviose, socialiai priimtinose veiklose laisvėje, įsitraukimas į nusikalstamą veiką, objektyvaus savivaizdžio adekvatumo sunkumai, žema motyvacija psichokorekcijai, siekiant pakartotinio nusikalstamo elgesio prevencijos, problemų identifikavimo, konstruktyvių sprendimo būdų, pasekmių numatymo sunkumai, kriminalinės nuostatos, neigiamos nuostatos į prižiūrinčius pareigūnus bei visuomenės narius. Nurodyta, kad ypatingas dėmesys kreiptas pareiškėjo elgesio dinamikai laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu, kompleksiškai vertintos pareiškėjo pastangos valdyti problemines sritis, susijusias su nusikalstamo elgesio tikimybe, darbinė veikla, mokymasis ir kiti aktualūs aspektai. Komisija atkreipė dėmesį, kad pastaruoju metu yra stebimas pareiškėjo labiau disciplinuotas elgesys, bausmę pareiškėjas atlieka lengvosios grupės sąlygomis, pareiškėjo pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika yra vidutinė, pareiškėjas dalyvauja pozityvaus užimtumo priemonėse. Nors pozityvus užimtumas yra teigiama veikla, vis dėlto, laisvės atėmimo vieta yra skirta elgesio bei mąstysenos korekcijai, todėl didžiausias dėmesys yra skiriamas pataisos (resocializacijos) programų lankymui, darbui bei mokymuisi, o ne vien maloniam laisvalaikio praleidimui. Nurodoma, kad nėra stebimas taikomų priemonių, nukreiptų į aktualių kriminogeninių poreikių (pvz., mokymą identifikuoti ir valdyti mąstymo procesus, provokuojančius nusikalstamą elgesį, problemų identifikavimo, sprendimo, kritinio mąstymo, požiūrio kaitos klausimus) valdymą priėmimas. Taigi, yra svarbus pareiškėjo tęstinis rekomenduojamų socialinės reabilitacijos priemonių vykdymas, nes vis dar išlieka poreikis tolimesnio pareiškėjo elgesio pokyčių stebėjimui ir išlaikymui. Atkreipiamas dėmesys, kad vien dalyvavimas priemonėse, nepagrindžia pareiškėjo pažangos nusikalstamo elgesio rizikos valdyme. Siekiant įvertinti pareiškėjo elgesio, mąstymo bei nuostatų ypatumų pokyčius, atsižvelgiant į nusikalstamo elgesio pavojingumo visuomenei mąstą, reikalingas galimų naujų įgūdžių įsitvirtinimo pagrindimas, t. y. pareiškėjo elgesio raiškos stebėjimas ilgalaikėje perspektyvoje. Pažymima, kad siekiant kurti sėkmingos resocializacijos proceso prielaidas, yra reikšmingi pareiškėjo gebėjimai išlaikyti stabilią teigiamo elgesio dinamiką, stiprinant atsparumo destabilizuojančios aplinkos poveikiui veiksnius. Vertinant dabartinį pareiškėjo elgesį įkalinimo įstaigose, nustatyta, kad pareiškėjo nuostatos priežiūros ir apribojimų atžvilgiu išlieka dviprasmiškos: yra atvejai, kai pareiškėjas tiesiogiai demonstravo priešiškumą įstaigos administracijos atžvilgiu, laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu labiau orientavotės į savo poreikių patenkinimą, o ne nustatytų taisyklių laikymąsi (pvz., disponavimas draudžiamais daiktais). Nors yra stebimi konkretūs pareiškėjo veiksmai bei pastangos, siekiant minimalizuoti kriminogeninių veiksnių įtaką galimam pakartotiniam nusikalstamumui, tačiau teigti, jog pareiškėjo pastangų šioje paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo stadijoje pakanka, dar negalima. Siekiant kurti tolesnes nusikalstamo elgesio rizikos valdymo prielaidas, yra svarbus tęstinis pareiškėjo dalyvavimas rekomenduojamose socialinės reabilitacijos priemonėse.

BVK 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietų lengvojoje grupėje bausmę atliekantys nuteistieji, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nurodytus nuteistuosius, turi teisę trims paroms, o dirbantys nuteistieji savo kasmetinių atostogų metu – iki dešimt parų be palydos išvykti iš bausmės atlikimo vietos į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus ar Lietuvos Respublikos teritorijoje pasimatyti su artimaisiais, jeigu jie atitinka visas šias sąlygas: 1) jų nusikalstamo elgesio rizika yra žema arba vidutinė ir yra nustatyta pažanga ją mažinant; 2) yra atlikę šio straipsnio 2 dalyje nustatytą minimalią laisvės atėmimo bausmės dalį; 3) neturi drausminių nuobaudų arba neįvykdytų administracinių nuobaudų ar administracinio poveikio priemonių; 4) užsiima pasiūlyta darbine veikla (savarankiškai dirba ne bausmės atlikimo vietoje) šio kodekso 61 straipsnyje nurodytą laiką ne mažiau kaip tris paskutinius bausmės atlikimo mėnesius (ši sąlyga netaikoma nuo dalyvavimo darbinėje veikloje atleistiems nuteistiesiems). Pagal to paties straipsnio 2 dalį, minimali atliktos laisvės atėmimo bausmės dalis (nuo bausmės atlikimo laisvės atėmimo vietų įstaigoje pradžios), kurią atlikus nuteistiesiems suteikiama trumpalaikė išvyka į namus, yra: 1) šeši mėnesiai – nuteistiesiems, kuriems paskirta bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo, taip pat nepilnamečiams nuteistiesiems; 2) vieni metai – nuteistiesiems, kuriems paskirta bausmė viršija trejus metus, bet neviršija dešimt metų laisvės atėmimo; 3) dveji metai – nuteistiesiems, kuriems paskirta bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo. Pagal BVK 68 straipsnio 3 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas atitinkantiems nuteistiesiems, kurie yra atlikę minimalią laisvės atėmimo bausmės dalį, išvykti į namus leidžiama: 1) vieną kartą per du mėnesius – nuteistiesiems, kuriems paskirta bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo, o kai šie nuteistieji atlieka pusę paskirtos bausmės, – du kartus per mėnesį; 2) vieną kartą per tris mėnesius – nuteistiesiems, kuriems paskirta bausmė viršija trejus metus, bet neviršija dešimt metų laisvės atėmimo, nuteistiesiems, atlikusiems pusę bausmės, – vieną kartą per du mėnesius, o atlikusiems du trečdalius bausmės – du kartus per mėnesį; 3) vieną kartą per keturis mėnesius – nuteistiesiems, kuriems paskirta bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo, atlikusiems pusę bausmės, – vieną kartą per tris mėnesius, o likus šešiems mėnesiams iki lygtinio paleidimo iš bausmės atlikimo vietos pagal šio kodekso 82 straipsnio 1 ir 2 dalis arba iki bausmės pabaigos likus ne daugiau kaip vieniems metams, kai lygtinis paleidimas iš bausmės atlikimo vietos netaikomas, – du kartus per mėnesį. Pagal BVK 68 straipsnio 4 dalį, dirbančių nuteistųjų prašymu jų kasmetinių atostogų metu laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgaliotas pareigūnas vieną kartą per metus šiems nuteistiesiems priklausančios trumpalaikės išvykos į namus trukmę gali pratęsti iki dešimt parų. Pagal BVK 68 straipsnio 5 dalį, trumpalaikė išvyka į namus nesuteikiama šiems nuteistiesiems: 1) atliekantiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę; 2) pavojingiems recidyvistams; 3) ribotai pakaltinamiems; 4) sergantiems pavojingomis arba ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, kurios plinta oro lašeliniu būdu; 5) kurie trumpalaikės išvykos iš bausmės atlikimo vietos metu padarė teisės pažeidimų ir nėra praėję vieni metai nuo drausminės arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės, skirtos už šiuos pažeidimus, įvykdymo dienos. . Pagal BVK 68 straipsnio 6 dalį, laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgalioto pareigūno nutarimu į trumpalaikę išvyką į namus išvykusių nuteistųjų stebėjimas teisingumo ministro nustatyta tvarka gali būti atliekamas elektroninio stebėjimo priemonėmis. Pagal BVK 68 straipsnio 7 dalį, trumpalaikės išvykos į namus nuteistiesiems suteikiamos tik laisvu nuo darbinės veiklos ar darbo metu. Konkrečią nuteistojo trumpalaikės išvykos į namus datą, atsižvelgdamas į jo prašymą, nustato ir dėl elektroninio stebėjimo priemonių taikymo nusprendžia laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgaliotas pareigūnas. Trumpalaikės išvykos į namus laikas įskaitomas į bausmės atlikimo laiką. Iš bausmės atlikimo vietos išvykstantys nuteistieji kelionės išlaidas apmoka patys arba tai padaro kiti jų nurodyti asmenys. Pagal BVK 68 straipsnio 8 dalį, apie nuteistojo išvyką į namus pranešama vietovės, į kurią vykstama, policijos įstaigai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad viena iš bausmės ir bausmių vykdymo proceso funkcijų yra reintegruoti asmenį į visuomenę, o viena iš priemonių pasiekti šį tikslą yra sąlygų palaikyti ryšius su asmenimis laisvėje sudarymas tam, jog atlikus bausmę asmeniui su artimųjų pagalba būtų lengviau pasiekti minėtą tikslą. Tačiau pažymima, kad teisė pasimatyti su artimaisiais įstatymų nustatytais atvejais gali būti varžoma, siekiant skatinti nuteistuosius laikytis disciplinos reikalavimų bei užtikrinti gerą elgesį. Be to, turi būti užtikrintas ir visuomenės saugumas (pvz., LVAT 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2112-520/2015; 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-451-520/2018 ir kt.)

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pabrėžęs, jog nors sulaikymas savo prigimtimi yra privataus ir šeimos gyvenimo ribojimas, tačiau kalinčio asmens teisės į šeimos gerbimą būtina dalis yra tai, kad kalėjimo administracija padėtų palaikyti veiksmingą bendravimą su artimais šeimos nariais (žr., pvz., 1999 m. liepos 7 d. sprendimą Messina prieš Italiją), tačiau EŽTT taip pat pripažįsta, kad tam tikros kalinčių asmenų bendravimo su išoriniu pasauliu kontrolės priemonės gali būti taikomos ir savaime neprieštarauja Europos Žmogaus teisių konvencijai (žr., pvz., 2003 m. liepos 29 d. sprendimą byloje Aliev prieš Ukrainą).

Sprendžiant kilusį ginčą, ar teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui nesuteikta trumpalaikė išvyka į namus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nuteistųjų teisė į trumpalaikę išvyką į namus, net ir atsižvelgiant į siekį reintegruoti šiuos asmenis į visuomenę, nėra absoliuti, o tai, be kita ko, pagrindžia ir Europos Tarybos M. K. Rekomendacija Nr. R (82) 16 „Dėl trumpalaikių išvykų (atostogų) kaliniams“, kurioje ne tik rekomenduojama valstybėms – Europos Tarybos narėms, suteikti kaliniams atostogas dėl medicininių, mokymosi (švietimo), darbo (profesijos), šeimos ir kitų socialinių priežasčių (1 punktas), tačiau ir suteikiant tokias atostogas, atsižvelgti į nusikalstamos veikos pobūdį ir sunkumą, paskirtos bausmės trukmę, į tai, koks įkalinimo periodo laikotarpis jau atliktas (užbaigtas), kalinio asmenybę ir elgesį bei pavojų (riziką), jei toks yra, kurį jis gali sukelti visuomenei, kalinio šeimos ir socialinę padėtį, kuri galėjo pasikeisti įkalinimo metu, atostogų tikslą, jų trukmę ir sąlygas (2 punktas) (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-451-520/2018; 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-211-624/2021; 2024 m. kovo 27 d, nutartį administracinėje byloje Nr. TA-16-520/2024).

Taigi šiuo atveju įkalinimo įstaigos administracija, spręsdama, ar nuteistasis turi teisę į trumpalaikę išvyką į namus, visų pirma, privalo nustatyti, ar jis atitinka visas BVK 68 straipsnyje nustatytas sąlygas. Vis dėlto, net ir nustačius, kad vadovaujantis BVK 68 straipsnio nuostatomis, nuteistasis turi teisę į trumpalaikę išvyką į namus, tokia teisė nėra absoliuti, kadangi pataisos įstaigos administracija prieš priimdama sprendimą taip pat turi diskreciją atsižvelgti į nuteistojo įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį bei sunkumą, kalinio asmenybę, elgesį ir pavojų, kurį jis gali sukelti visuomenei, jo šeimos ir socialinę padėtį ir t. t.

Teismas pažymi, kad teismo atliekama viešojo administravimo subjekto teisės aktų ir veiksmų (neveikimo), kuriais įgyvendinama diskrecijos teisė, kontrolė turi būti atliekama atsižvelgiant į subjekto turimą vertinimo laisvę (žr., pvz., 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 10, 2006). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios savo praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (šiais aspektais žr., pvz., 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 10, 2006; 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261- 2286/2012; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014).

Teismas įvertinęs Sprendimą Nr.1 ir Sprendimą Nr.2, pažymi, kad nagrinėjant pareiškėjo Prašymą, buvo įvertintos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios turėjo įtakos sprendimui dėl trumpalaikės išvykos suteikimo/nesuteikimo, įskaitant ir tai, kad pareiškėjo rizika pagal OASYS vertinimus sumažėjo, taip pat, kad pareiškėjas dirba, dalyvauja įvairiose pozityvaus užimtumo veiklose.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas); administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).

Iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiam tikslui; šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

Nagrinėjamu atveju Sprendime Nr. 1 aiškiai nurodoma, kad nėra stebimas taikomų priemonių, nukreiptų į aktualių kriminogeninių poreikių (pvz., mokymą identifikuoti ir valdyti mąstymo procesus, provokuojančius nusikalstamą elgesį, problemų identifikavimo, sprendimo, kritinio mąstymo, požiūrio kaitos klausimus) valdymą, priėmimas. Atkreipiamas dėmesys, kad vien dalyvavimas priemonėse, nepagrindžia pareiškėjo pažangos nusikalstamo elgesio rizikos valdyme. Pažymima, kad siekiant kurti sėkmingos resocializacijos proceso prielaidas, yra reikšmingi pareiškėjo gebėjimai išlaikyti stabilią teigiamo elgesio dinamiką, stiprinant atsparumo destabilizuojančios aplinkos poveikiui veiksnius. Vertinant pareiškėjo elgesį įkalinimo įstaigose, nustatyta, kad pareiškėjo nuostatos priežiūros ir apribojimų atžvilgiu išlieka dviprasmiškos: yra atvejai, kai pareiškėjas tiesiogiai demonstravo priešiškumą įstaigos administracijos atžvilgiu, laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu labiau orientavosi į savo poreikių patenkinimą, o ne nustatytų taisyklių laikymąsi (pvz., disponavimas draudžiamais daiktais). Sprendime Nr. 1 daroma išvada, kad, nors yra stebimi konkretūs pareiškėjo veiksmai bei pastangos, siekiant minimalizuoti kriminogeninių veiksnių įtaką galimam pakartotiniam nusikalstamumui, tačiau teigti, jog pareiškėjo pastangų analizuojamoje paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo stadijoje pakanka, dar negalima.

Sprendime Nr. 2 LKT, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą ir su skundu susijusią dokumentinę medžiagą - 2023-06-29 prašymą Nr. NPS-25-33I4, Vilniaus kalėjimo viršininko 2023-07-27 atsakymą Nr. SN- 25-748, Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos antrojo sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus specialisto 2022-07-13 tarnybinį pranešimą Nr. 45-450(1), Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2020 m. spalio mėn. nutarimą „Dėl nuteistojo nubaudimo“, Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos direktoriaus 2022-10-22 nutarimą Nr. 66-429 „Dėl nuteistojo skatinimo", Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos direktoriaus 2022-07-08 nutarimą „Dėl nuteistojo skatinimo“, Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos direktoriaus 2022-06-09 nutarimą „Dėl nuteistojo skatinimo“, Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos direktoriaus 2022-12-01 nutarimą Nr. 65-582 „Dėl nuteistojo skatinimo“, Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos direktoriaus 2022-11-22 įsakymą Nr. 2-3599 „Dėl nuteistųjų, atliekančių bausmę antrajame sektoriuje, perkėlimo j būrius ir brigadas ir grupes“, Valstybės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. 1120661, Pravieniškių 2-ojo kalėjimo viršininko 2023- 04-05 sprendimą Nr. NJ-23-606 „Dėl nuteistojo A. Š. individualios veiklos prilyginimo darbinei veiklai“, (duomenys neskelbtini) 2023-01-30 pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) , ir Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 2022-07-19 įsakymą Nr. 2- 2094 „Dėl leidimo nuteistajam užsiimti individualia darbine, kūrybine ar kitokia veikla“ - nustatė, kad 2020 m. už padarytą pažeidimą pareiškėjas gavo drausminę nuobaudą, o laikotarpiu nuo 2022-06-09 iki 2022-12-01 pareiškėjas buvo skatintas keturis kartus. Pravieniškių 2-ojo kalėjimo viršininko 2023-04-05 sprendimu Nr. NĮ-23-606 pareiškėjo vykdoma individuali veikla buvo prilyginta darbinei, pareiškėjas studijuoja (duomenys neskelbtini) bei skundo nagrinėjimo metu bausmę atlieka lengvojoje grupėje. Skundo nagrinėjimo metu LKT nustatė, kad už tyčinį nusikaltimą pareiškėjas atlieka bausmę nuo (duomenys neskelbtini), numatyta bausmės pabaiga yra (duomenys neskelbtini), t. y. yra atlikęs minimalią laisvės atėmimo bausmės dalį, nustatytą BVK 68 straipsnio 2 dalyje. Sprendimo Nr. 2 priėmimo metu pareiškėjas neturi galiojančių drausminių nuobaudų bei užsiiminėja darbine veikla, bausmės atlikimo metu pareiškėjui buvo atlikti keturi OASys įvertinimai, kurių metu buvo nustatytas rizikos sumažėjimas. Atkreipiamas dėmesys, kad rizikos mažėjimas yra tik vienas iš pažangos numatymo kriterijų. Daroma pažanga yra suprantama kaip nusikalstamo elgesio rizikos veiksnių valdymas, tam tikri nuteistojo veiksmai, padedantys suvaldyti kriminogeninius veiksnius ir sumažinti jų įtaką. Pažymėta, kad tokia pažanga gali būti fiksuojama net ir tada, kai nusikalstamo elgesio rizika nėra įvertinta ar jos vertinimas nesikeičia. Atkreipiamas dėmesys, kad naudojamos rizikos vertinimo metodikos (pvz., OASys) asmens daromos pažangos iš esmės nevertina. LKT pažymėjo, kad užimtumo veiklų lankymas yra skatintinas, tačiau esminis elgesio rizikos veiksnių valdymas turi būti orientuotas į Sprendime Nr. 1 minimus kriminogeninius veiksnius. LKT Sprendime Nr. 2 pabrėžiama, kad pateiktame Sprendime Nr. 1 pagrįstai nurodoma, kad nėra stebimas taikomų priemonių, nukreiptų į aktualių kriminogeninių poreikių valdymą, priėmimas, todėl negalima teigti, kad daroma akivaizdi pažanga, reikalingas tolimesnis priemonių vykdymas.

Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepaneigė atsakovės argumentų dėl priemonių, nukreiptų į aktualių kriminogeninių poreikių valdymą, priėmimo. Pareiškėjo dalyvavimas pozityvaus užimtumo veiklose, darbinė veikla, studijos negali būti prilyginamos tokioms priemonėms. Į bylą pateiktais duomenimis OASYS vertinimas nebuvo nuosekliai mažėjantis, nes iš pradžių stebimas rodiklio didėjimas, ir tik paskutinio nurodyto vertinimo metu – mažėjimas (2020-01-12 – 44 balai, 2020-08-17- 44 balai, 2021-12-30- 61 balas, 2022-10-06- 51 balas), todėl vien juo vadovautis nėra pagrindo, kaip ir buvo nurodyta ginčo sprendimuose.

Teismas vertina, kad šiuo atveju pareiškėjo teiginiai, kad jis padarė pažangą mažinant savo nusikalstamo elgesio riziką, yra tik jo subjektyvi nuomonė, nes vien tik faktas, kad pareiškėjas daro tam tikrą pažangą mažinant nusikalstamo elgesio riziką, nereiškia, kad daroma pažanga jau yra akivaizdi. Taigi, teismas pritaria atsakovės pozicijai, kad Vilniaus kalėjimas turėjo teisę ir pagrindą priimti pareiškėjui nepalankų sprendimą. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, neįrodo jo teiginių pagrįstumo.

Teismo vertinimu, abu skundžiami sprendimai atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, įvertinta pareiškėjo individuali situacija). Taip pat nustatyta, kad buvo tinkamai taikytos ginčo teisiniam santykiui taikytinos teisės aktų nuostatos, įvertintos ginčui aktualios faktinės aplinkybės, todėl buvo priimti teisėti ir pagrįsti individualūs administraciniai aktai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.