Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Audrius Cininas Baudžiamoji byla Nr. 1A-306-497/2015

Teisėjas Marjan Gerasimovič Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00317-2013-5

2015 m. birželio 12 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Audriaus Cinino,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios S. Č. ir civilinių ieškovių D. I. ir R. Ž. bei nuteistojo A. M. apeliacinius skundus dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. nuteistas pagal LR BK 281 str. 3 d. 2 (dvejiems metams) metams terminuoto laisvės atėmimo.

Pritaikius BK 67 str. 3 d., A. M. atimta teisė vairuoti transporto priemones vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 75 str. pagrindinės bausmės – terminuoto laisvės atėmimo vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpyje be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos.

I. S. Č. palikta teisė kreiptis su ieškiniu dėl turtinės žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka.

D. I. ir R. Ž. ieškiniai A. M., V. M. ir UAB DK ,,PZU Lietuva“ dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

S. Č. ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies.

Priteista solidariai iš V. M. ir A. M. S. Č. naudai 3000 Eur (10358.40 Lt) neturtinei žalai atlyginti bei 289.62 Eur (1000 Lt) bylinėjimosi išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad jis, 2013-06-06 apie 16.15 val., Vilniaus g. 19, Eišiškės, Šalčininkų r., vairuodamas automobilį VOLVO, v/n (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 37 punkte nurodytą reikalavimą, t. y., artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, kai į važiuojamąją dalį pėsčiųjų perėjoje iš kairės į dešinę išėjo pėsčioji nukentėjusioji S. Č., judėjusi nuo kairiojo važiuojamosios dalies krašto, kuri iki partrenkimo įveikė 5,3 m atstumą, privalėjo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą ,,Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą įėjusią pėsčiąją – nukentėjusiąją S. Č., laiku nestabdė savo vairuojamos transporto priemonės ir partrenkė nukentėjusiąją S. Č., dėl ko jo vairuojamas automobilis VOLVO V70, v/n (duomenys neskelbtini), priekiniu kairiuoju kampu kontaktavo su vertikalioje padėtyje buvusia S. Č., ko pasėkoje pėsčioji S. Č. užgriuvo ant priekinio kairiojo sparno priekinės dalies, variklio dangčio kairės pusės bei priekinio kairiojo valytuvo, partrenkimo metu buvo bloškiama į priekį automobilio VOLVO V70, v/n (duomenys neskelbtini), važiavimo kryptimi, kol automobilis VOLVO V70, v/n (duomenys neskelbtini), pavažiavęs į priekį, sustojo, padarydamas nukentėjusiajai S. Č. sunkų sveikatos sutrikdymą dėl dešinės blauzdos abiejų kaulų atviro lūžio.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų

Dėl BK 281 straipsnio 3 dalies taikymo

Sprendžiant asmens kaltės klausimą, svarbu kokioje vietoje įvyko įvykis, kokie reikalavimai keliami eismo dalyviams ir kaip jie suprato KET reikalavimus ir juos vykdė. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju įvertino kiekvieno iš eismo dalyvių padarytų pažeidimų įtaką eismo įvykiui. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiajai S. Č. eismo įvykio metu buvo beveik 81 metai. Teismo posėdžio metu tik liudytoja G. B. davė parodymus, kad nukentėjusioji už pėsčiųjų perėjos ribų bėgo per kelią. Proceso metu buvo vertinamas nukentėjusiosios galimas maksimalus judėjimo būdas – bėgimas per kelią. Ekspertas nustatė, kad paimant už pagrindą virš 70 metų amžiaus moters bėgimo greitį – 7.3 km/h, pradedant nuo kelio krašto, įveikto kelio ilgį – 5,3 m iki partrenkimo vietos, kaltinamojo automobilio maksimalų greitį 50 km/h, tai atstumas pradedant pėsčiajai judėti buvo 36.3 m. Ekspertas patvirtino, kad A. M., laiku stabdydamas, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo, kadangi atstumas, kuriame buvo transporto priemonė nuo partrenkimo vietos tuo momentu, kai kilo grėsmė eismo saugumui, yra didesnis už automobilio stabdymo kelią. Pėsčiajai kertant važiuojamąją dalį einant, toks atstumas buvo dar didesnis. Taigi, iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad nukentėjusiosios, pasirodymas peščiųjų pėrejos zonoje ar už jos, negalėjo būti tiek netikėtas, kad nuteistasis nebūtų galėjęs to numatyti.

Spręsdamas priežastinio ryšio ir vairuotojo A. M. kaltės klausimą, teismas atsižvelgė į nuteistojo pasirinktą važiavimo greitį, nuteistojo asmenines savybes bei konkrečios įvykio vietos specifiką, kuri reikalauja ypatingo vairuotojų atidumo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad eismo įvykis įvyko Eišiškėse, prie parduotuvės „Norfa“ Vilniaus gatvėje, kurioje yra būdingas gana intensyvus eismas, nes netoliese yra turgus, šalia kelio yra prekybos centras „Norfa“, į kurį kirsdami gatvę juda pėstieji, todėl tai reikalauja iš vairuotojo maksimalaus dėmesio ir susikaupimo. KET 172 punktas imperatyviai įpareigoja vairuotoją pasirinkti tokį (saugų) greitį, kad jis bet kada galėtų sustabdyti automobilį. Itin dėmesingas vairuotojas turi būti artėdamas prie pėsčiųjų perėjos. Kelių eismo taisyklių 37 punktas įpareigoja vairuotoją artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą ,,Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje ėjusį pėsčiąjį. Minėti KET reikalavimai įpareigoja vairuotoją būti pasirengusį pėsčiųjų išėjimui į gatvę, ypač artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, ir sekti situaciją tiek savo, tiek priešpriešinėje kelio važiuojamoje dalyje. Todėl, vykdydami KET 37 p. reikalavimus vairuotojai matydami, kad artėja prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, privalo būti itin atidūs ir sutelkti ypatingą dėmesį į tai, ar pėsčiųjų perėjos nekerta pėstieji, sulėtinti greitį arba sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinus, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Partrenkęs žmogų pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje vairuotojas negali teisintis, kad jis nespėjo sustabdyti automobilio ar nematė pėsčiojo. Toks pasiteisinimas negali išjungti kaltės. Kaip matyti iš apelianto paties parodymų, jis prieš pėsčiųjų perėją nemažino greičio ir važiavo tuo pačiu greičiu, todėl laikytina, kad jis pažeidė ir Kelių eismo taisyklių 37 p. reikalavimą. Todėl apeliantas privalėjo, vairuodamas padidinto pavojaus šaltinį – transporto priemonę, artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, būti atidus ir važiuoti taip, kad nekeltų pavojaus pėstiesiems.

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pėsčiųjų perėja yra aiškiai pažymėta kelio ženklais bei paženklinta važiuojamoje kelio dalyje, į nukentėjusiojo perėjos kirtimo kryptį, būdą, vairuotojo galimybę nukentėjusiąją pastebėti. Atsižvelgiant į šiuos duomenis yra pagrindas konstatuoti, kad jei nuteistasis A. M. būtų buvęs pakankamai atidus, būtų sulėtinęs greitį, esant nustatytoms aplinkybėms, jis būtų turėjęs galimybę sustabdyti automobilį, ir net jei nukentėjusioji ėjo šalia ar šiek tiek už pėsčiųjų pėrejos, tai nuteistasis, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, turėjo ir galėjo suvokti bei numatyti, kad perėjos zonoje gali būti pėsčiasis. Teismo nustatytas A. M. pasirinktas ne mažesnis nei 50 km/h važiavimo greitis ir jo sprendimas susidariusioje situacijoje neįsitikinus, kad perėjoje nėra pėsčiųjų, nesumažinti greičio ar nestabdyti automobilio, buvo aiškiai netinkamas. Pagal teismų praktiką eismo įvykių bylose vertinant KET esančias nuostatas, nors pėstieji, kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems (Lietuvos Aukščiausio Teismo kasacinė kasacinė nutartis Nr. 2K-196/2009).

Pasak apelianto, baudžiamasis įstatymas jam buvo pritaikytas netinkamai dar ir dėl to, kad nukentėjusioji S. Č., kurią jis partrenkė, judėjo ne pėsčiųjų perėjoje, o už jos ribų. Be to, anot apelianto, nukentėjusiąją jis partrenkė iš karto už belenkančio automobilio už pėsčiųjų perėjos ribų. Tačiau įvertinus byloje surinktus įrodymus, byloje nenustatyta, kurioje vietoje automobiliai prasilenkė, be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pėsčiajai S. Č. reikėjo įveikti tam tikrą kelią, praleidus automobilį, kuris judėjo priešingą kryptimi nuo A. M. vairuojamo automobilio. Byloje nenustatyta, kad A. M., artėdamas prie nereguliuojamas pėsčiųjų perėjos, esant kliūčiai, kaip teigia apeliaciniame skunde, priešpriešai atvažiuojančiam automobiliui, sulėtino greitį arba sustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistių į važiuojamąją dalį įėjusią pėsčiąją. Taigi, apelianto pasiteisinimas, kad nukentėjusiąją jis partrenkė iš karto už belenkančio automobilio už pėsčiųjų perėjos ribų ir dėl to jis nematė pėsčiosios S. Č., o pastarąją pastebėjo prieš pat partrenkimą, nešalina asmens, vairuojančio automobilį, kaltės. A. M. nevykdė KET 37 p. reikalavimų, nors būdamas vairuotoju privalėjo ir esamoje situacijoje, teisėjų kolegijos manymu, galėjo juos vykdyti ir taip išvengti kilusių padarinių. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančią medžiagą teisiniu aspektu, kaltės aspektu ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Nors pagal bylos duomenis teismas nustatė, kad eismo įvykis įvyko pėsčiųjų perėjoje, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog pėsčiųjų ėjimas per gatvę ne pažymėta perėja, o šalia jos, neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laikytis KET reikalavimų (Lietuvos Aukščiausio Teismo kasacinė kasacinė nutartis Nr. 2K-274/2005). Taigi šioje byloje neturi lemiamos reikšmės, kad ar pėsčioji kelią kirto tiksliai per perėją, ar šiek tiek už jos ribų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir tuo atveju, jeigu pėsčioji kelią kirto būdama šiek tiek už pėsčiųjų perėjos ribų, automobilio vairuotojas artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos privalėjo sumažinti greitį. Vykdydamas KET reikalavimus jis turėtų galimybę laiku ją pastebėti ir sustabdyti automobilį.

Atsižvelgus į anksčiau paminėtas aplinkybes darytina išvada, kad nuteistojo A. M. apeliacinio skundo argumentai, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, prieštarauja byloje esantiems ir teisiamojo posėdžio metu ištirtiems įrodymams, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl BK 68 straipsnio taikymo

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, apribojanti nuteistojo teises ir laisves. Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 68 straipsnyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų – teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai uždraudė A. M. naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

Pažymėtina, kad baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimu siekiama to paties rezultato, kaip ir bausme, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti asmenį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Atsižvelgiant į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), klausimą – skirti ar neskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise, kiekvieną kartą svarsto teismas, individualiai įvertindamas kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus bylos duomenis. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Teismų praktika patvirtina (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2006, 2K-317/2008, 2K-353/2009, 2K-103/2010, 2K-20/2011, 2K-329/2013, 2K-431/2013), jog ši baudžiamojo poveikio priemonė skiriama nustačius, kad: kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles; BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Taigi šioje byloje teismai laikėsi ir teismų praktikos. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo laikyti, kad A. M. paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vienerius metus vairuoti kelių transporto priemones – buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Nors A. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad transporto priemonės vairavimas yra būtinas jam siekiant nuvykti į darbą, kadangi gyvena Šalčininkų rajone, dirba Vilniaus mieste, atstumas daugiau nei 80 kilometrų, todėl netekęs vairuotojo pažymėjimo negalės nuvykti iki darbo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu nurodyta aplinkybė nėra pagrindas atsisakyti skirti minėtą baudžiamojo poveikio priemonę. Vien tai, kad LR BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė asmuo, kurio darbas tiesiogiai susijęs su transporto priemonės vairavimu, nėra pagrindas atsisakyti skirti LR BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, net jeigu uždraudimo naudotis specialia teise paskyrimas kaltininkui iš esmės reikštų atėmimą teisės dirbti šį darbą. Tam tikri nepatogumai negali turėti prioriteto prieš visuomenės teisę į saugų eismą, o tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų, dar nereiškia, jog jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui. BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo prasmė yra būtent poreikis suvaržyti ir apriboti nusikalstamą veiką padariusio asmens galimybes atlikti tam tikrus veiksmus.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydžiu. Apelianto manymu, teismas visiškai nepagrįstai priteisė nukentėjusiajai S. Č. 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nes S. Č. pripažino gavusi iš draudimo 13000 Lt neturtinės žalos, nėra ieškovės prašymo priteisti neturtinę žalą, todėl pasak apelianto, jos neturtinė žala yra pilnai atlyginta, ir gali prašyti tik turtinės žalos už reikalingus vaistus. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su šiais skundo argumentais. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2014-07-28 byloje pateiktas S. Č., D. I., R. Ž. civilinys ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b.l. 136-140), kuriame S. Č. prašė iš civilinių atsakovų priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti sumažinti draudiko jau išmokėta 13 000 Lt suma. Taigi byloje pareikštas konkretus ir aiškus nukentėjusiosios reikalavimas neturtinei žalai atlyginti.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog apylinkės teismas, atsižvelgęs į A. M. eismo įvykio metu padarytus sužalojimus, padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą, įvertinęs nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus, sukrėtimus, stresą, jos sveikatos būklę, amžių, taip pat jos sveikatos būklę šiuo metu, į civilio atsakovo turtinę padėtį, ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, į tai, kad dalį neturtinės žalos (13 000 Lt) jau atlygino PZU Draudimo bendrovė, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, priteisė solidariai iš V. M. ir A. M. S. Č. naudai 3000 Eur (10358,40 Lt) neturtinės žalos atlyginimo.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad, pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio dėl nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos klausimą išsprendė, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 2 d. numatytus kriterijus: į neturtinės žalos pasekmes, kaltinamojo kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, nepažeisdamas BPK 115 str. ir CK 6.250 str. reikalavimų, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei suformuota teismų praktika. Pagal CK 6.250 str. 2 d. neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo įvertinti ne tik CK 6.250 str. 2 d. nustatytus kriterijus, bet atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą. CK normos taip pat nenustato maksimalios ir minimalios neturtinės žalos dydžio ribos. Tai palikta teismo diskrecijai. Tačiau kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi. Kartu pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio klausimas yra ne teisės, bet fakto klausimas, dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, esant tiems patiems padariniams, būna skirtingas. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į padarytos veikos pobūdį, kilusias pasekmes, t.y. tai, kad eismo įvykio metu nukentėjusiajai S. Č. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, dėl patirtų kūno sužalojimų pastaroji gulėjo ligoninėje apie 4 mėn., jai buvo atliktos kelios operacijos, tačiau gydymas dar tęsiasi. Nukentėjusioji nevaikšto, jai reikalinga nuolatinė priežiūra, kadangi savarankiškai savimi pasirūpinti negali. Ją nuolat kamuoja kojos skausmai, baimė dėl kojos amputavimo, atimta galimybė savarankiškai judėti, jaučiasi bejėgė, dėl ko nuolat yra prislėgtos būsenos. Pirmosios instancijos teismas visų šio klausimo nagrinėjimui svarbių aplinkybių visumos pagrindu pagrįstai nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkino iš dalies, mažindamas jį nuo nustatytos 50 000 Lt sumos iki 23358, 40 Lt (13000 Lt + 3000 Eur). Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo paneigti pirmos instancijos teismo išvadų dėl neturtinės žalos dydžio ir vertinti jas kitaip. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad suformuota teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra pakankamai įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam priteistiną neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką tokios kategorijos bylose, taip pat ginamos vertybės – sveikatos – specifiką bei šio klausimo sprendimui reikšmingų kriterijų visumą (nukentėjusiojo sužalojimo mastą, gydymą, patirtą skausmą, nepatogumus, sužalojimo pasekmes). Šių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad neturtinės žalos atlyginimas pagal šioje byloje ištirtais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes yra tinkamas ir jį mažinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl nukentėjusiosios ir civilinių ieškovių apeliacinio skundo

Nukentėjusioji ir civilinės ieškovės apeliaciniu skundu prašo priteisti iš civilinių atsakovų S. Č. naudai 15000 eurų patirtos neturtinės žalos atlyginimo, taip pat priteisti iš civilinių atsakovų D. I. ir R. Ž. naudai po 1500 eurų patirtos neturtinės žalos atlyginimo. D. I. ir R. Ž. manymu, teismas netinkamai nustatė S. Č. priteistinos neturtinės žalos dydį ir nepagristai netenkino D. I. ir R. Ž. ieškinio. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiais skundo argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuosprendžiu pagrįstai nepriteista neturtinė žala civilinėms ieškovėms D. I. ir R. Ž..

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala tiesiogiai susijusi su asmeniu. Teisę į šios žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, kuris tiesiogiai nukentėjo nuo neteisėtos veikos. Tokio asmens tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo jis bendrai gyveno neįregistravęs santuokos (partnerystė), teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą paprastai turi šio asmens gyvybės atėmimo atveju. Jei žmogaus amžius, socialinė branda ar psichinės sveikatos būklė neužtikrina reikiamo baudžiamo proceso eigos supratimo ir procesinių teisių panaudojimo savo interesams apginti, toks asmuo prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar teismo sprendimu savo teises įgyvendina per atstovą pagal įstatymą (LR BPK 53 str. 2-4 d.). Visais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo tenkinamas atstovaujamojo (nepilnamečio, neveiksnaus asmens ar asmens dėl senatvės, neįgalumo, ligos, kitos priežasties negalinčio pasinaudoti įstatymo suteiktomis teisėmis) naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2K-453/2011). Esant nusikaltimo, sveikatos sužalojimo ar kitiems įstatymo nustatytiems faktams, neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu jrodyta,kad neturtinė žala padaryta - asmuo patyrė flzinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėja reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės ar kt. CK 6.250 str. 1 d.). Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas (CPK 178 str.). Tik atitinkamos neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas, neigiamų emocijų sukėlimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nr. 3K-3-376/2007; Nr. 3K-3-337/2006). Iš bylos duomenų matyti, kad D. I. ir R. Ž. eismo įvykio metu tiesiogiai nenukentėjo. B. D. I. ir R. Ž. nėra pripažintinos nukentėjusiomis. Taigi, D. I. ir R. Ž. procese galėjo dalyvauti tik kaip mamos atstovės pagal įstatymą, bet ne kaip nukentėjusiosios tiesiogiai nukentėjusios nuo įvykio. Atsižvelgiant į tai, civilinių ieškovių reikalavimas priteisti kiekvienai po 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo neatitinka galiojančių išvardintų teisės aktų nuostatų, prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams bei yra nepagrįstas. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė D. I. ir R. Ž. civilinius ieškinius A. M., V. M. ir UAB DK ,,PZU Lietuva“ dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiosios prašymas civilinį ieškinį tenkinti pilnai bei priteisti iš civilinių atsakovų 15000 eurų patirtos neturtinės žalos atlyginimo atmestinas. Kolegija sutinka su apeliacinės instancijos aiškinimu, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas dėl civilinio ieškinio priteisiant neturtinę žalą nukentėjusiajai S. Č. išsprendė tinkamai, neturtinės žalos atlyginimo dydį nustatė atsižvelgęs į šios žalos rūšies nustatymo kriterijus, tinkamai vadovavosi Baudžiamojo proceso kodekso ir Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika. Apylinkės teismas, vertindamas patirtos žalos dydį, pagrįstai atsižvelgė į tą aplinkybę, kad nuteistasis padarė neatsargų nusikaltimą, jis sąmoningai nesiekė sukelti fizinių kančių, dvasinių išgyvenimų), kad nusikaltimas padarytas šiurkščiai pažeidus Kelių eismo taisykles, dėl to buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, kad veika buvo pavojinga, pagrįstai, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, nepažeidžiant BPK 109, 113, 115 straipsnių reikalavimų, tinkamai taikė ir aiškino neturtinės žalos dydį reglamentuojančias civilinio proceso normas, jų nepažeidė sumažindamas prašomos neturtinės žalos 50 000 Lt iš civilinių atsakovų žalos dydį iki 23358, 40 Lt (13000 Lt + 3000 Eur). Be to, negalima teigti, kad apylinkės teismas nukrypo nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose (nukentėjusiesiems, eismo įvykio metu patyrusiems sunkų sveikatos sutrikdymą, priteisiama nuo 20 000 Lt iki 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; kasacinės nutartys Nr. 2K-114/2008, 2K-511/2008, 2K-59/2009, 2K-351/2009, 2K-181/2010, 2K-453/2011 ir kt.). Antra vertus, kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Taigi keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir daryti kitokias išvadas (nustatant neturtinės žalos dydį) teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Nors byloje nepateiktas civiliu atsakovu patraukto V. M. apeliacinis skundas, tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai civiliu atsakovu byloje patraukė automobilio VOLVO, v/n (duomenys neskelbtini) savininką V. M.. Kaip byloje nustatyta, nuteistasis A. M. autoįvykį padarė vairuodamas ne jam asmeninės nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę, o V. M.. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 2 str. 17 p., transporto priemonės valdytojas - asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę. Transporto priemonės valdytoju taip pat laikomas fizinis asmuo, kuris tiek teisėtai, tiek neteisėtai vairuoja transporto priemonę. Pagal TPVCAPDĮ 3 str. 1 d., išmoka šio jstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant (toliau - naudojant) transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė;4 str. 2 d. už draudimo sutarties sudarymą šio istatymo 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas. Taigi, iš minėtų teisės aktų nuostatų yra akivaizdu, jog transporto priemonės valdytoju laikomas visų pirma ne transporto priemonės savininkas, kuris yra atsakingas už draudimo sutarties sudarymą, o transporto priemonę vairuojantis, t.y. faktiškai transporto priemonę valdantis asmuo. Be to, LR BPK 111 str. yra įtvirtinta, kad civiliniais atsakovais gali būti tėvai, globėjai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal istatymus materialiai atsako už nusikalstama itariamojo arba kaItinamojo veika padarytą žalą. Šiuo atveju, 2013-06-06 kelių eismo įvykio kaltininkas - A. M. eismo įvykio dieną buvo pilnametis, veiksnus, todėl jo tėvui V. M. nėra jokio įstatyminio pagrindo materialiai atsakyti už sūnaus A. M. padarytą žalą. Darytina išvada, kad šiuo atveju nebuvo jokio teisinio pagrindo civiliniu atsakovu traukti transporto priemonės savininko ir draudėjo V. M., kadangi jam nekyla civilinė atsakomybė dėl 2013-06-06 eismo įvykio, todėl civilinės ieškovės neturėjo ir neturi jokio teisinio pagrindo reikalauti iš transporto priemonės savininko V. M. žalos atlyginimo, kadangi žalą atlyginti gali tik už žalos padarymą atsakingas asmuo. Tačiau, kadangi byloje nėra gautas paties transporto priemonės savininko ir draudėjo V. M. apeliacinis skundas, todėl teismas išnagrinėjo bylą pateiktų apeliacinių skundų ribose ir šio klausimo nesprendžia.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti ar naikinti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nukentėjusiosios S. Č. ir civilinių ieškovių D. I. ir R. Ž. bei nuteistojo A. M. apeliacinius skundus atmesti.