- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-12-11
- Bylos Nr.
- e2-1096-881/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01318-2025-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Pareiškėjas
- R. P.
- Kategorijos
- 3.3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.4.3.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal R. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo R. P. pareiškimą dėl nemokumo (bankroto) bylos uždarajai akcinei bendrovei „Trastra EU“ iškėlimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas iškelti nemokumo (bankroto) bylą uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Trastra EU“.
2. Pareiškime nurodoma, kad pagrindinė bendrovės veikla yra susijusi su kriptovaliutų paslaugų teikimu, t. y. kriptovaliutų pirkimas, laikymas ir pardavimas, kriptovaliutų platinimas, sandorių, susijusių su kriptovaliutomis, vykdymas, investavimas ir kita bendrovės veiklos tikslams ir įstatymams neprieštaraujanti komercinė veikla. Tarp pareiškėjo ir bendrovės 2023 m. gegužės 17 d. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis. Šalys susitarė, kad mėnesinis atlyginimas pagal darbo sutartį pareiškėjui bus mokamas kas mėnesį. Nepaisant to, pareiškėjas nuo 2025 m. balandžio mėn. nebegauna šalių sulygto atlyginimo. Pareiškimo pateikimo metu bendrovės pareiškėjo atžvilgiu neįvykdyta prievolė yra 8 387,91 Eur. Pareiškėjui žinomos aplinkybės, kad bendrovė yra neįvykdžiusi prievolių ir kitiems kreditoriams. Vien iš viešai skelbiamų duomenų matyti, kad bendrovės skola Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) – 428 983,82 Eur, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV) – 1 469,69 Eur. Bendrovė yra nemoki, todėl jai turi būti iškelta bankroto byla, o pareiškėjas turi teisę inicijuoti bendrovei nemokumo procesą. Pareiškėjo reikalavimo teisė yra galiojanti, nėra ginčijama, bendrovė nepateikė prieštaravimų dėl 2025 m. spalio 31 d. pateikto pranešimo dėl bendrovės turimo įsiskolinimo ir nemokumo proceso inicijavimo. Priešingai, bendrovė pripažino, kad prievolės nėra pajėgi įvykdyti. Pareiškėjas 2025 m. spalio 31 d. kreipėsi į bendrovę su pranešimu dėl nemokumo proceso inicijavimo, kuriame nurodė, jog tuo atveju, jeigu per 15 dienų nuo pranešimo įteikimo bendrovei dienos nebus įvykdyta prievolė, nebus sudarytas susitarimas dėl pagalbos arba priimtas sprendimas bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, bus kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pranešimą pareiškėjas bendrovei išsiuntė 2025 m. spalio 31 d. elektroninių ryšių priemonėmis, o tą pačią dieną gavo bendrovės atsakymą, kuriame buvo nurodyta, jog bendrovė nėra pajėgi įvykdyti prievolę. Terminas prievolei įvykdyti baigėsi 2025 m. lapkričio 15 d. Iki termino pabaigos susitarimas dėl pagalbos nebuvo pasiektas, o sprendimas bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka taip pat nebuvo priimtas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. lapkričio 18 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir grąžino jį pateikusiam asmeniui.
4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nemokumo procesą bendrovei inicijuoja kaip kreditorius, t. y. darbuotojas. Iš 2013 m. gegužės 17 d. darbo sutarties matyti, kad pareiškėjas yra priimtas dirbti vadovo pareigose. Analogiški duomenys įtvirtinti ir Juridinių asmenų registre. Taigi, pareiškėjas, nors ir reiškia pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei kaip darbuotojas (kreditorius), tačiau iš pateiktų duomenų neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas yra bendrovės vadovas, kuris, bendrovei esant nemokiai, turi pareigą inicijuoti nemokumo procesą.
5. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas, kaip bendrovės vadovas, jau kreipėsi su pareiškimu į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos jo vadovaujamai bendrovei iškėlimo (civilinės bylos Nr. eB2-3188-880/2025), tačiau teismo 2025 m. spalio 30 d. nutartimi pareiškimą buvo atsisakyta priimti, pareiškėjui nepateikus teismui įrodymų apie tinkamai įgyvendintą imperatyviai reglamentuotą ikiteisminę ginčo sprendimo tvarką (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 8 straipsnis), taip pat neatlikus ir JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytų veiksmų. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų pakartotinai kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, pateikdamas teismui duomenis apie tai, jog imperatyvi ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka įgyvendinta.
6. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, būdamas bendrovės vadovu, kuriam įstatyme yra numatyta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vadovaujamai bendrovei, siekia išvengti įstatyme įtvirtintos imperatyvios ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos, ir teikia pareiškimą nurodydamas, jog yra bendrovės kreditorius. Teismas pripažino, kad pareiškėjas turėtų įgyvendinti jam įstatyme numatytą pareigą, todėl turėtų pašalinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 30 d. nutartyje nustatytus trūkumus, sukliudžiusius inicijuoti nemokumo procesą.
III. Atskirojo skundo argumentai
7. Pareiškėjas R. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 18 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Atsižvelgdamas į tai, kad bendrovė yra nemoki, pareiškėjas, kaip bendrovės vadovas, 2025 m. spalio 27 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos jo vadovaujamai bendrovei iškėlimo. Prieš kreipdamasis į teismą, pareiškėjas ėmėsi visų įmanomų ir pagrįstų priemonių, siekdamas užtikrinti JANĮ nustatytą ikiteisminę ginčo sprendimo tvarką, tiek, kiek tai buvo objektyviai įmanoma esamų aplinkybių kontekste. Bendrovė, veiklos laikotarpiu vykdydama vidaus tvarkos teisės aktuose numatytą veiklą, įgijo labai daug kreditorių – iš viso 3 463 kreditorius. Dauguma jų yra elektronines paskyras susikūrę asmenys (3 437 paslaugų naudotojai). Toks bendrovės kreditorių skaičius sukėlė sunkumus įvykdyti JANĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kreditorių informavimo procedūrą pranešimus kreditoriams siunčiant registruotu paštu arba juos teikiant elektroninių ryšių priemonėmis bei gaunat patvirtinimą apie pranešimo gavimą.
7.2. Bendrovei informuoti visus 3 463 kreditorius registruotu laišku per antstolius ar pasiuntinių paslaugų teikėjus, siunčiant pranešimus kreditoriams jų gyvenamosios vietos ar buveinės adresu, būtų pareikalavę pernelyg daug žmogiškųjų, finansinių ir laiko išteklių, o sulaukti patvirtinimų dėl pranešimų gavimo iš kiekvieno kreditoriaus realios galimybės nėra dėl objektyvių priežasčių – dėl pasikeitusių kreditorių kontaktinių duomenų, galimų įvairių techninių trikdžių ar paprasčiausio kreditorių nesuinteresuotumo atsakyti į gautą pranešimą.
7.3. Bendrovė, atsižvelgdama į tarp jos ir jos paslaugų naudotojų egzistuojančią taisyklę laikyti, kad elektroniniu paštu išsiųstas pranešimas yra gautas praėjus 4 valandoms nuo jų išsiuntimo momento, apie nemokumo proceso bendrovei inicijavimą informavo kreditorius elektroniniu paštu, t. y. per bendrovės platformą automatiniu būdu kreditorių elektroniniais pašto adresais išsiųsdamas pranešimus. Pagal susitarimą laikoma, kad visi kreditoriai pranešimus gavo praėjus 4 valandoms nuo jų išsiuntimo momento. Kartu su pareiškėjo, kaip bendrovės vadovo, teiktu pareiškimu buvo pridėtas kreditorių sąrašas (su kreditorių vardais, pavardėmis, jų elektroninių paštų adresais), kuriems buvo išsiųsti pranešimai.
7.4. Teismui buvo pateikti visi objektyviai galimi pateikti įrodymai, patvirtinantys kreditorių informavimo procedūrą. Be to, pats pareiškėjas yra atsakingas už platformos, kurios pagalba buvo siųsti pranešimai, administravimą, todėl tik jis gali patvirtinti, jog visi kartu su pareiškimu pateiktame kreditorių sąraše nurodyti asmenys buvo tinkamai informuoti dėl nemokumo proceso bendrovei inicijavimo.
7.5. Pareiškėjui neegzistavo būtinybė įgyvendinti JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą juridinio asmens vadovo pareigą nedelsiant informuoti juridinio asmens dalyvius apie juridinio asmens nemokumą ir siūlyti spręsti juridinio asmens mokumo atkūrimo klausimą, nes vienintelio bendrovės dalyvio vadovas taip pat yra pareiškėjas, todėl kreiptis į bendrovės dalyvį vien formaliais pagrindais nebuvo poreikio.
7.6. Vilniaus apygardos teismui 2025 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3188-880/2025 nepagrįstai atsisakius priimti pareiškėjo, kaip bendrovės vadovo, pareiškimą, motyvuojant jį JANĮ įtvirtintų nuostatų nesilaikymu, pareiškėjas dėl šios nutarties pateikė atskirąjį skundą, kuriame dar kartą išsamiai paaiškino teismui visas šias aplinkybes, patvirtinančias, jog JANĮ įtvirtintų reikalavimų buvo laikytasi tinkamai, o to pasėkoje pareiškimą buvo atsisakyta priimti nepagrįstai. Šio atskirojo skundo pagrindu užvestos civilinės bylos nagrinėjimas tebevyksta. Atsižvelgdamas į tai, kad nurodytą pareiškimą teismas atsisakė priimti, o bendrovė yra akivaizdžiai nemoki ir jai kuo greičiau turi būti iškelta bankroto byla, pareiškėjas pateikė pakartotinį pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei kaip kreditorius.
7.7. Aplinkybės, kad pareiškėjo reikalavimas bendrovei yra pagrįstas, neneigė ir pirmosios instancijos teismas, kuris apskųsta nutartimi deklaratyviai atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą, vadovaudamasis vien pareiškėjo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo jo vadovaujamai bendrovei.
7.8. Pareiškėjas yra teisinio neapibrėžtumo situacijoje, kadangi pareiškėjui iš esmės užkertamas kelias inicijuoti nemokios bendrovės bankroto bylą – tiek kaip bendrovės kreditoriui, tiek kaip bendrovės vadovui. Toks teismo sprendimas nepagrįstai apriboja pareiškėjo teisę į teisminę gynybą, kadangi pareiškėjui įstatymo garantuojama teisė ginti savo interesus tampa išimtinai deklaratyvia ir realiai neįgyvendinama.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl atsisakymo priimti pareiškimą, kai bendrovės vadovas inicijuoja nemokumo bylos iškėlimą kaip kreditorius
9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas R. P., kaip UAB „Trastra EU“ vadovas, kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, tačiau teismas atsisakė priimti pareiškimą, nes pareiškėjas nepateikė įrodymų apie tinkamai įgyvendintą ikiteisminę ginčo sprendimo tvarką. Nurodytų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, kuriam įstatymas numato pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vadovaujamai bendrovei, siekia išvengti įstatyme įtvirtintos imperatyvios ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos, ir teikia pareiškimą nurodydamas, jog yra bendrovės kreditorius.
10. Pareiškėjas R. P. atskirajame skunde nurodė šiuos esminius nesutikimo su apskųsta teismo nutartimi argumentus: 1) apeliantas įrodė, kad tinkamai įvykdė kreditorių informavimo pareigą; 2) teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškimą, nes bendrovė yra akivaizdžiai nemoki, todėl nemokumo byla turi būti iškelta kuo greičiau; 3) pirmosios instancijos teismas nekvestionavo pareiškėjo finansinio reikalavimo pagrįstumo, tik deklaratyviai atsisakė priimti pareiškimą; 4) buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisminę gynybą – pareiškėjui iš esmės užkertamas kelias inicijuoti nemokios bendrovės bankroto bylą – tiek kaip bendrovės kreditoriui, tiek kaip bendrovės vadovui.
11. Teisę kreiptis į teismą tam tikros kategorijos civilinėse bylose įstatymų leidėjas sieja su būtinybe laikytis įstatymo nustatytos išankstinės neteisminės ginčo sprendimo tvarkos. Išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos nesilaikymo pasekmės įtvirtintos CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte – jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, teismas ieškinį atsisako priimti.
12. Pagal JANĮ 9 straipsnio 1 dalį kreditorius nemokumo procesą inicijuoja registruotu laišku, per antstolius ar pasiuntinių paslaugų teikėjus pateikdamas pranešimą juridiniam asmeniui jo buveinės adresu, arba pateikdamas pranešimą elektroninių ryšių priemonėmis, jeigu užtikrinamas perduodamos informacijos saugumas ir galima nustatyti asmens tapatybę. Jeigu nemokumo procesas inicijuojamas elektroninių ryšių priemonėmis, turi būti gautas patvirtinimas apie pranešimo gavimą. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus 7 dienoms nuo jo išsiuntimo dienos, jeigu jis nebuvo pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pranešime nurodoma juridinio asmens neįvykdyta neginčijama prievolė ir pažymima, jog tuo atveju, jeigu per šiame pranešime nurodytą terminą prievolė nebus įvykdyta, nebus sudarytas susitarimas dėl pagalbos arba priimtas sprendimas bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, kreditorius kreipsis į teismą dėl restruktūrizavimo arba bankroto bylos iškėlimo juridiniam asmeniui. Prievolei įvykdyti, susitarimui dėl pagalbos sudaryti arba sprendimui bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka priimti nustatomas ne trumpesnis kaip 15 dienų ir ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas nuo pranešimo įteikimo juridiniam asmeniui dienos (JANĮ 9 straipsnio 3 dalis). JANĮ 9 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos gali būti netaikomos, jeigu tenkinama kuri nors iš šių sąlygų: 1) anksčiau sudarytas susitarimas dėl pagalbos nevykdomas arba netinkamai vykdomas; 2) antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus, nes juridinis asmuo neturi turto ar pajamų, iš kurių gali būti tenkinami reikalavimai (JANĮ 9 straipsnio 4 dalis).
13. Įstatymų leidėjas kreditoriaus teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo juridiniam asmeniui sieja su JANĮ 9 straipsnyje nustatyto turtinio pranešimo juridiniam asmeniui pateikimu bei jame nustatyto termino pasibaigimu, jeigu per pranešime nustatytą terminą: 1) skolininkas neįvykdo siūlymo įvykdyti neginčijamą prievolę; 2) su kreditoriumi nėra sudarytas susitarimas dėl pagalbos; 3) nėra priimtas sprendimas bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka. Kreipdamasis dėl bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimo kreditorius privalo pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius jo teisės kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo atsiradimą.
14. Lietuvos apeliacinis teismas, aiškindamas JANĮ 9 straipsnio nuostatas, yra nurodęs, kad pranešime kreditorius turi informuoti, įspėti skolininką, jog, nepasiekus nė vieno iš galimų alternatyvių ginčo sprendimo rezultatų, kreditorius galės inicijuoti bankroto procesą teisme. Įstatymas neįpareigoja kreditoriaus siūlyti skolininkui sudaryti susitarimą dėl pagalbos ar priimti sprendimą bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, o tiesiog numato galimus taikius ginčo sprendimo būdus, todėl negalima teigti, kad JANĮ yra nustatyta privaloma išankstinė ginčo sprendimo ne teisme tvarka. Kreditorius turi teisę pasirinkti, koks ginčo sprendimo būdas jam yra priimtiniausias, ir pranešime dėl ketinimo kreiptis į teismą nurodyti būtent jį. Visų galimų alternatyvų (siūlymas įvykdyti neginčijamą prievolę, sudaryti susitarimą dėl pagalbos, priimti sprendimą bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka) nenurodymas pranešime negali būti traktuojamas kaip netinkamas kreditoriaus pranešimas apie jo ketinimą inicijuoti skolininkui bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-781/2020; 2022 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-104-567/2022). Lietuvos apeliacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad juridinio asmens vadovas, gavęs tokį įspėjimą, privalėdamas būti rūpestingas bei atidus, turi galimybę pats susipažinti su nemokumo bylų iškėlimą reglamentuojančiais teisės aktais bei ieškoti būdų, padėsiančių išvengti bankroto bylos iškėlimo ir taikiai susitarti su kreditoriumi (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-781/2020).
15. Anksčiau nurodyta kreditoriaus kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei skolininkei tvarka ir tikslai. Analizuodamas apelianto atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad skunde nurodytos aplinkybės dėl bendrovės kreditorių, jų prievolinių teisinių santykių su bendrove specifikos, taip pat kreditorių informavimo pareigos vykdymo pareiškėjui kreipiantis dėl bankroto bylos iškėlimo kaip bendrovės vadovui, nagrinėjamoje byloje neturi esminės teisinės reikšmės. Iš LITEKO duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2025 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3188-880/2025 atsisakė priimti pareiškėjo R. P. pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Trastra EU“ iškėlimo, o Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. gruodžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1042-854/2025 apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą. Taigi, šiuo atveju kreditorių informavimo pareigos vykdymas buvo atitinkamai įvertintas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, todėl pakartotinai negali būti kvestionuojamas nagrinėjamoje byloje.
16. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai įvertina apelianto argumentus, kad dėl akivaizdaus UAB „Trastra EU“ nemokumo, bankroto byla pastarajai bendrovei turi būti iškeliama kuo greičiau, o pirmosios instancijos teismui atsisakius priimti pareiškėjo, kaip kreditoriaus, pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, buvo apribota pareiškėjo teisė į teisminę gynybą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekis kuo greičiau ir efektyviau iš rinkos pašalinti nemokų juridinį asmenį, kaip viešojo intereso ir tinkamos valstybės ekonominės sąrangos bei raidos užtikrinimas, nesudaro pagrindo nesilaikyti įstatyme numatytų procedūrų dėl nemokumo bylos inicijavimo.
17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, bendrovei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo bendrovės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus bendrovės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. bendrovei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-381/2025).
18. Juridinio asmens vadovo pareiga inicijuoti nemokumo procesą, jeigu juridinis asmuo yra nemokus, įtvirtinta JANĮ 5 straipsnio 1 punkte. Pagal JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktą juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą. Juridinio asmens vadovas privalo laiku, tinkamai reaguoti į įmonės nemokumą. Tinkamas, laiku juridinio asmens vadovo pareigos inicijuoti nemokumo procesą vykdymas yra svarbi veiksmingo nemokumo proceso užtikrinimo sąlyga, į kilusias juridinio asmens mokumo problemas būtina reaguoti kuo operatyviau, dėl to netinkamas (uždelstas) juridinio asmens vadovo pareigos inicijuoti nemokumo procesą vykdymas ar šios pareigos neįvykdymas gali būti atsakomybės, nustatytos JANĮ 13 straipsnyje, pagrindas (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-399-854/2025).
19. Anksčiau nurodytas teisinis reguliavimas ir jį plėtojanti teismų praktika suponuoja išvadą, kad būtent bendrovės vadovas yra subjektas, turintis pareigą laiku inicijuoti nemokumo procesą juridiniam asmeniui, kurios tinkamas įgyvendinimas reglamentuojamas JANĮ 8 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši pareiga apima ne tik savalaikį pareiškimo dėl nemokumo bylos iškėlimo pateikimą teisminio bankroto procedūros atveju, tačiau ir tinkamą CPK ir JANĮ numatytų procesinių pareigų, tarp jų ir išankstinės ginčo sprendimo tvarkos laikymąsi, vykdymą, kurio, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, negali būti siekiama išvengti bendrovės vadovui kreipiantis dėl bankroto bylos iškėlimo kaip bendrovės kreditoriui.
20. Šiame kontekste taip pat kritiškai įvertinami atskirojo skundo argumentai dėl teisės į teisminę gynybą apribojimo, atsisakymas priimti pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo bendrovei, tinkamai įgyvendinus JANĮ 8 straipsnio 1–3 dalių, 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.
Dėl procesinės bylos baigties
21. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė aktualias JANĮ nuostatas, reglamentuojančias pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimą, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti dėl atskirajame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo. Dėl to atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.