Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 30 d. sprendimu ieškovės Inti Kinnisvara OU ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi UAB „Egvilta“ iškelta bankroto byla; šio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartimi UAB „Egvilta“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto; atsakovės BUAB „Egvilta“ ir UAB „Altarė“ 2013 m. spalio 3 d. sudarė be varžytynių parduodamo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, kurių pagrindu BUAB „Egvilta“ pardavė atsakovei UAB „Altarė“ pastatą – daugiabutį gyvenamąjį namą, kurio baigtumo procentas – 1 % (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), už 500 000 Lt bei komercinį pastatą, kurio baigtumas – 3 % (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), už 300 000 Lt ( 1 t., b. l. 18-23); Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartimi į UAB „Egvilta“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą buvo įtraukas AS „UniCredit Bank“ Lietuvos skyrius su 1 993 884,34 Eur finansiniu reikalavimu, kuris užtikrintas įkeitimu; Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi vietoje kreditoriaus AS „UniCredit Bank“ į BUAB „Egvilta“ kreditorių sąrašą įtrauktas SIA „UniCredit Leasing“; Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 29 d. nutartimi į BUAB „Egvilta“ kreditorių sąrašą įtraukė ieškovę su 1 984 000 Eur dydžio įkeitimu užtikrintu finansiniu reikalavimu bei sumažino SIA „UniCredit Leasing“ įkeitimu užtikrintą kreditorinį reikalavimą iki 10 577,30 Eur. Teismas sprendė, jog nors ieškovė reiškia tiesioginį ieškinį, tačiau pagal ieškinio turinį nustatė, kad jis turi ir actio Pauliana būdingus motyvus (CK 6.66 str.), nes ieškovė nurodė, kad ginčijami sandoriai pažeidė ne tik hipotekos kreditoriaus, bet ir visų kreditorių teises. Įvertinęs, jog atsakovė BUAB „Egvilta“ prašo taikyti ieškinio senatį ir, kad ginčijami sandoriai sudaryti 2013 m. spalio 23 d., o ieškovė į teismą kreipėsi 2015 m. rugpjūčio 24 d., teismas konstatavo, jog ji praleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad kreditoriaus pasikeitimas perleidus reikalavimą neturi įtakos nei ieškinio senaties terminui, nei jo skaičiavimo tvarkai. Teismas, įvertinęs pastato (duomenys neskelbtini) Kadastro bylos bei prie jos pridėtą priedą – Pagrindinio pastato, jo dalių ir priestato kadastro duomenis, nustatė, kad šio pastato statybos pradžios metai – 2007 m., pabaigos – 2013 m.; kad statyba nebaigta; užstatytas plotas – 502 kv. m; kad jo tūris – 50 kub. m; baigtumo procentas – 3 proc.; bendras plotas – 0 kv. m; nėra sienų, perdangų, grindų, stogo konstrukcijos; aukštų skaičius – 1; pamatai – gelžbetonis (1 t., b. l. 28, 29); vidutinė rinkos vertė – 9 770 Lt ( 1 t., b. l. 30). Įvertinęs pastato (duomenys neskelbtini)Kadastro byloje bei jos priede esančius duomenis nustatė, kad šio objekto statybos pradžios metai – 2007 m., statybos pabaigos metai – 2013 m.; kad statyba nebaigta; kad užstatytas plotas – 1 078 kv. m; tūris – 108 kub. m; baigtumo procentas – 1 proc.; bendras plotas – 0 kv. m; nėra sienų, perdangų, grindų, stogo konstrukcijos; aukštų skaičius – 9; pamatai – gelžbetonis (1 t., b. l. 34, 35); vidutinė rinkos vertė – 13 800 Lt ( 1 t., b. l. 36), o taip pat atsakovės UAB ,,Matikada“ atliktuose kadastriniuose matavimuose užfiksuotas faktines aplinkybes, jog nuvykus atlikti kadastro darbų, buvo rasti atitinkantys pateiktą projektą ir polių planą iš statybos produktų (betono ir armatūros) atlikti statybos darbai (polių gręžimas, betonavimas, armavimas, kolonų ir sienų armavimas, betonavimas) – pastatytos laikančios konstrukcijos – gręžtiniai pamatai su rostverkais, sienos, kolonos; jog komercinio korpuso požeminėje dalyje buvo pastatytos jį laikančios sienos ir kolonos; gyvenamojo korpuso požeminėje dalyje įrengti gręžtiniai pamatai, rostverkai, ties būsimomis pirmo aukšto sienomis taip pat įrengtos kolonos, laikančios sienos, – sprendė, kad buvo galima nustatyti kadastriniams matavimas atlikti būtinus duomenis (plotą, tūrį ar kitus parametrus ir vertę). Taip pat sprendė, kad ieškovės nurodoma „armatūra ir betoniniai stulpai“ nagrinėjamu atveju ir sudaro techniniame projekte nurodytų statinių pamatus, o šių išvadų nepaneigia ir Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame nurodyta, kad adresu (duomenys neskelbtini), matomi išbetonuoti stulpai, o adresu (duomenys neskelbtini) – matoma virš žemės paviršiaus kyšanti armatūra ( 1 t., b. l. 38-41).Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad sumontuota dalis gelžbetoninių gręžtinių pamatų nėra atsitiktiniai daiktai žemės sklype, kuriuos galima būtų perkelti į kitą vietą iš esmės nesumažinus jų vertės ir panaudoti pagal numatytą paskirtį, todėl konstrukcijos, sudarančios pastatų pamatus, sudarė pagrindą atlikti kadastrinius matavimus. Pažymėjo, kad šių išvadų nepaneigia bylos aplinkybės, jog kadastro darbai buvo atliekami nesant pastatytoms ar pradėtoms statyti ginčo objekto sienoms. O tai, kad buvo apskaičiuotas ir užstatytas plotas bei tūris, nepagrįstais laikė ieškovės teiginius, kad jie negalėjo būti laikomi nekilnojamuoju turtu. Įvertinęs paminėtų aplinkybių visetą teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti ginčijamų objektų kadastrinių matavimų bylas. Vertindamas ieškovės teiginius, kad ginčo statiniai niekada neegzistavo ir negalėjo egzistuoti kaip atskiri turtiniai vienetai, nes jie buvo statomi kaip vienas pastatas, pažymėjo, kad patys kreditoriai nustato bankrutavusios bendrovės turto pardavimo kainą ir jo pardavimo tvarką ( ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas); kad šis nutarimas nebuvo apskųstas (1 t., b. l. 126 - 128); kad 2013 m. liepos 4 d. kreditorių susirinkimas priėmė sprendimus dėl naujai suformuotų turto objektų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo (1 t., b. l. 129-132); kad nutarimai buvo priimti pradinio kreditoriaus AS „UniCredit Bank“ lemiamais balsais; kad kreditorių susirinkimas 2013 m. rugpjūčio 6 d. dar kartą patvirtino padalintų turto objektų pardavimo tvarką ir kainas (1 t., b. l. 133-136); kad 2013 m. spalio 2 d. įvyko kreditorių susirinkimas, kurio metu buvo nagrinėjamas klausimas dėl visų padalintų objektų pardavimo kartu, kaip vieno objekto, t. y. kartu su BUAB „Egvilta“ priklausančiu pastatu (duomenys neskelbtini); kad pradinis kreditorius AS „UniCredit Bank“ balsavo prieš tokį sprendimą (1 t., b. l. 139-144). Įvertinęs šias aplinkybes teismas konstatavo, jog ieškovė nepagrįstai teigia, kad turto padalijimas į tris atskirus nekilnojamojo turto vienetus neatitiko kreditorių, įskaitant ir hipotekos kreditoriaus, interesų, o ieškovei 2015 m. gegužės 29 d. įrauktai į BUAB „Egvilta“ kreditorių sąrašą su perimtu reikalavimu iš kreditoriaus SIA „UniCredit Leasing“ (SIA „UniCredit Leasing“ į kreditorių sąrašą įstojo vietoje AS „UniCredit Bank“), yra privalomi veiksmai, atlikti pradinių kreditorių – AS „UniCredit Bank“ ir SIA „UniCredit Leasing“. Spręsdamas ieškovės reikalavimo, pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, t. y. kaip nesant sandorio dalyko (CK 4.2 straipsnio 1, 2 dalis, 6.396 straipsnis), pagrįstumą bei atsižvelgdamas į anksčiau nustatytas aplinkybes, t. y. tai, kad daiktai ginčijamose sutartyse apibrėžti ir individualizuoti, jiems suteikti atskiri unikalūs numeriai, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, – sprendė, kad nėra pagrindo sutikti su ieškove, kad ginčijami statiniai negalėjo būti civilinės apyvartos objektai. Įvertinęs paminėtas aplinkybes teismas sprendė, kad iš byloje esančių įrodymų visumos nėra pagrindo pripažinti ginčijamų sandorių prieštaravimą imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Pasisakydamas dėl ieškovės argumentų, kad ginčijami sandoriai prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, nes jie sudaryti neegzistuojančio nekilnojamojo turto atžvilgiu, buvo nesilaikyta pagrindinių teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, taip pat buvo pažeistas viešasis interesas, neteisėtai perleista valstybinės žemės nuomos teisė, teismas pažymėjo, kad kadastriniai matavimai, kurių pagrindu buvo individualizuoti pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyti daiktai, atlikti laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų; kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą tais atvejais, kai žemės sklype yra keli savarankiški statiniai, žemės sklypo dalys nustatomos vadovaujantis matininko parengtu planu, kuriame išskiriamos žemės sklypo dalys, būtinos statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto registre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Įvertinęs tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „Altarė“ pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu nuosavybės teise įgijo ginčo objektus, konstatavo, jog valstybės įgaliota institucija turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą išnuomoti ne aukciono būdu valstybinę žemę, užstatytą atsakovui nuosavybės teise priklausančiais statiniais. Pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste vertinant sudarytus pirkimo–pardavimo sandorius, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad jie prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei.Apibendrindamas nurodytus argumentus, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis atsakovių BUAB „Egvilta“ ir UAB „Altarė“ 2013 m. spalio 3 d. sudarytas nekilnojamojo turto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo sutartis. Teismas, pasisakydamas dėl ieškininio reikalavimo panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2013 m. birželio 20 d. pažymą pažymėjo, kad iš ginčijamos pažymos (t. 1, b. l. 42) matyti, jog Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyriausiasis specialistas patvirtino, kad statytojas UAB ,,Egvilta“ stato statinius, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), be esminių nukrypimų nuo statinio projekto; kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2007 m. lapkričio 14 d. išdavė statybą leidžiantį dokumentą (statybos leidimą Nr. GN/1260/07-1365), o statinio kadastriniai matavimai atlikti 2013 m. birželio 1 d.. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal nustatytą reglamentavimą atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija tikrina pateiktus dokumentus, vertinant ar nėra esminių nukrypimų nuo statinio projekto. Įvertinęs tai, kad ieškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių esminius nukrypimus nuo Projekto, todėl ir šį reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą (CPK 185 straipsnis).

Apeliantė Estijos Respublikos bendrovė Inti Kinnisvara OU prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 20­16 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus: Teismas nepagrįstai sprendė, kad reikalavimas reiškiamas ir actio Pauliana pagrindu, nes sandoriai ginčijami kitais pagrindais, t. y. CK 1.80 straipsnyje ir 1.81 straipsnyje įtvirtintais. Pagrindinis argumentas, kuriuo remiantis ginčijami sandoriai, yra tai, kad jais perleisti nekilnojamieji daiktai apskritai neegzistavo ir visa jų formavimo procedūra buvo neteisėta, todėl atitinkamai šios aplinkybės ir buvo įrodinėjamos. Taigi pasisakydamas dėl; ieškinio pagrįstumo actio Pauliana instituto prasme, teismas peržengė ieškinio ribas (CPK 256 straipsnis). Nepagrįsta teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo galimybė nustatyti nebaigtų statyti statinių plotą, tūrį, vertę. Teismas negalėjo daryti tokių išvadų iš esmės remdamasis vien tik kadastro bylų duomenimis, kurios ir buvo ginčijamos šioje byloje, taip pat nepagrįstai rėmėsi atsakovės UAB „Matikada“ teiginiais apie galimumą atlikti statinių kadastrinius matavimus ir parengti kadastrinių matavimų bylas, nes jie prieštarauja nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimą ir kadastrinių matavimų atlikimo tvarką reglamentuojantiems teisės aktams (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymui, Kadastro nuostatams, Taisyklėms). Teismas nesigilino į Taisyklių, reglamentuojančių nebaigtų statyti statinių kadastro duomenų nustatymą, nuostatas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad šiuo atveju atsakovės UAB „Matikada“ pasirinktu būdu apskaičiuotas užstatytas plotas ir tūris laikytini tinkamu šių parametrų nustatymu. Remiantis Taisyklių 128 punktu, kadastrinių matavimu metu užimtas pastato žemės plotas galėtų būti apskaičiuojamas, kai yra pastatytos bent vieno antžeminės pastato dalies aukšto išorės sienos ir yra šio aukšto perdanga. Pastato tūris yra skaičiuojamas pagal Taisyklių 131 punktą, kuriame nurodyta, kad pagal pastato išorės matmenis ir nustatytą įkainojimo aukštį Hi apskaičiuojamas pastato antžeminės dalies, požeminės dalies ir viso pastato tūris. Taisyklių 133.1. punkte nurodyta, kad pagrindinio pastato tūris skaičiuojamas dauginant horizontalaus pjūvio plotą iš įkainojimo aukščio Hi. Liko neaišku, kaip tūris apskritai galėjo būti apskaičiuotas, kadangi abiejų pastatų atveju joks pirmas aukštas, pagal kurio lygį virš pamatų turi būti nustatytas horizontalus pjūvio plotas, būtinas statinių tūriui apskaičiuoti, nėra ir nebuvo pastatytas. Nepagrįsta teismo išvada, kad faktas, jog statiniai buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre paneigia ieškinio argumentus, kad atskirų nekilnojamųjų daiktų ginčo sutarčių sudarymo metu nebuvo. Teisinė registracija buvo atlikta šioje byloje ginčijamų sandorių, kadastrinių matavimų bylų ir Pažymos pagrindu. Pati teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, priklausomas nuo sandorio ar kito pagrindo buvimo ar nebuvimo, nes, panaikinus sandorį, išnyksta nekilnojamojo turto ir teisių į jį įregistravimo viešajame registre pagrindas. Priešingai nei sprendė teismas, aplinkybė, kad buvo projektuojami atskiri pastato korpusai nereiškia, jog galėjo būti formuojami atskiri statiniai, nes tai yra skirtingos teisinės kategorijos. Statant vieną statinį, jis statomas viename žemės sklype, po juo projektuojama viena stovėjimo aikštelė, numatomas įvažiavimas, vaikų žaidimo aikštelė, pėsčiųjų takai, požeminės infrastruktūros koridoriai, ir priešingai, numačius kelių atskirų statinių statybą, turėjo būti sprendžiami privažiavimo, automobilių stovėjimo vietų ir kiti klausimai. Tačiau teismas į šiuos ieškovės argumentus neatsižvelgė. Be to, teismo padarytos išvados dėl statinių (korpusų) tiesioginio ryšio nebuvimo prieštarauja į bylą pateiktiems statybos dokumentams, nes pagal techninio projekto ir statybos leidimo duomenis, jie buvo rengiami tik vienam objektui. Teismas netinkamai įvertino kreditorių susirinkimų nutarimų turinį ir bankroto administratorės UAB „Avere“ veiksmus, todėl nepagrįstai sprendė, kad patys kreditoriai siekė tokio turto realizavimo. Administratorės veiksmai, įgyvendinant 2013 m. balandžio 26 d. kreditorių nutarimą, neatitinka tikrosios kreditorių valios. Ydingas yra ne pats kreditorių nutarimas, o administratorės atliktas jo įgyvendinimas, nes kreditoriai nutarimą dėl turto skaidymo į atskirus vienetus priėmė vadovaudamiesi ekonomine logika – siekdami padidinti įkeisto turto likvidumą, tačiau dėl kylančių padalijimo legitimumo klausimų (dėl statinio projekto korekcijos, vieno statybos leidimo, taip pat ištisinės stovėjimo aikštelės ir kt.) tokių padalintų daiktų valdymas, naudojimas ir disponavimas tapo ypač komplikuotas, o atskirų objekto dalių vertė ir likvidumas ne padidėjo, bet sumažėjo. Teismas neįvertino aplinkybės, kad šiuo atveju egzistavo absoliutus fizinis pirkimo – pardavimo sutarties dalyko neįmanomumas – sutarties dalykas fiziškai neegzistavo. Nors teismas nurodė, kad buvo galimybė pardavėjui daiktą parduoti, t. y. įsipareigoti jį perduoti pirkėjui nuosavybės teise už atlyginimą pinigais ir pirkėjo galimybė jį įgyti nuosavybės teise už atlyginimą, tačiau neįvertino to, kad nekilnojamojo turto perleidimo sutarties atveju galima įsipareigoti perduoti ne bet kokį daiktą, bet tik tam tikrus privalomus įstatymų kriterijus atitinkantį objektą, galintį būti pripažintu ir įregistruotu kaip nekilnojamojo turto vienetas. Teismas, atmesdamas reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.81 straipsnio pagrindu, neįvertino aplinkybės, kad šiuo atveju buvo perleisti ne realiai esantys pastatai, o neegzistuojantys daiktai, kurių faktiškai valstybinėje žemėje nėra. Tačiau iš pradžių nustatęs, kad ginčo statiniai buvo suformuoti teisėtai, teismas toliau sandorių atitikimą CK normoms vertino tik formaliai, argumentus dėstydamas atsižvelgiant tik į aukščiau padarytas išvadas dėl daiktų formavimo ir kadastrinių matavimų atlikimo galimumo. Nepagrįstai nevertino ieškinio argumentų dėl neadekvačios sandorių sumos ir draudimo perleisti teisę naudotis valstybine žeme. Kaip matyti iš ginčo sutarčių, BUAB „Egvilta“ perleido, o UAB „Altarė“ įsigijo armatūrą už 86 886,01 Eur (300 000 Lt) bei betoninius stulpus už 144 810,01 Eur (500 000 Lt). Tokios sandorių sumos, atsižvelgiant į perleidžiamus „statinius“ – jų fizinę būklę, atliktus statybos darbus, naudotas statybines medžiagas ir statybų baigtumą, akivaizdžiai parodo, kad buvo perleisti ne statiniai, o teisė pagal galiojančius teisės aktus naudotis valstybine žeme. Tai akivaizdžiai parodo, kad tokie sandoriai atitinka CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatytą sandorio absoliutaus negaliojimo pagrindą, nes teisė naudotis valstybine žeme negali būti perleidžiama (Žemės įstatymo 9 straipsnis). Nepagrįsta teismo išvada, kad nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys esminius nukrypimus nuo statinio projekto, todėl nėra pagrindo pripažinti negaliojančia Inspekcijos išduotą Pažymą. Ši pažyma buvo ginčijama būtent tuo pagrindu, kad statiniai, dėl kurių ji išduota, negalėjo būti formuojami atskirais turtiniais vienetais, nes nuo pat statybų pradžios pagal visus statybų dokumentus ginčo pastatai buvo vieno statinio – daugiabučio gyvenamojo namo dalimi. Nei sandorio sudarymo metu, nei šiuo metu nėra parengta jokio pastatų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) techninio projekto, tokių statinių statybai nėra išduotas ir statybos leidimas. Ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė išanalizavęs ne visus byloje esančius įrodymus ir išsakytus argumentus, kas laikytina esminiu procesinės teisės normų pažeidimu, turėjusiu įtakos nepagrįsto sprendimo priėmimui. Teismas visiškai nepasisakė dėl vieno pagrindinio byloje esančio įrodymo, t. y. dėl Tarnybos 2015 m. spalio 23 d. rašto Nr. 1SS-2911-(10.5), kuriuo patvirtinama, kad pastatų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kadastriniai matavimai negalėjo būti atliekami, nes jų metu nebuvo galima nustatyti būtinų statinių parametrų. O taip pat nevertino nei pradinio kreditoriaus AS „UniCredit Bank“ paaiškinimų, kokiomis aplinkybėmis buvo priimti kreditorių sprendimai parduoti įmonės turtą bei to, jog tikrosios kreditorių valios ir interesų neatitinka ne pats 2013 m. balandžio 26 d. kreditorių nutarimas, bet administratorės veiksmai jį įgyvendinant, nei argumentų dėl neadekvačios sandorių sumos ir draudimo perleisti teisę naudotis valstybine žeme. Trečiasis asmuo SIA ,,UniCredit Leasing“ prisidėjo prie ieškovės apeliacinio skundo, prašė skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį patenkinti visiškai.Nurodė šiuos pagrindinius argumentus: Teismas nepagrįstai ieškinio reikalavimus kvalifikavo kaip reiškiamus CK 6.66 straipsnio pagrindu ir tokiu būdu peržengė ieškinio ribas. Teismas nepagrįstai nevertino ieškovės argumentų, jog tikrosios kreditorių valios neatitinka ne pats 2013 m. balandžio 26 d. kreditorių nutarimas dėl turto padalinimo, bet administratorės veiksmai jį įgyvendinant. Teismas skundžiamame sprendime tik nurodė, kad pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnį vienas iš nekilnojamojo daikto formavimo būdų – padalijant nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamąjį daiktą į atskirus nekilnojamuosius daiktus, tačiau nevertino, kokiu teisėtu būdu ir pagrindais gali būti atliktas toks padalinimas ir naujų daiktų suformavimas, t. y. nevertino esminių aplinkybių, turėjusių reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Administratorei neteisėtu būdu įgyvendinus minėtą sprendimą atskirų projekto dalių vertė ir likvidumas ne padidėjo, o priešingai, neabejotinai sumažėjo. Tai rodo ir ginčijamų turto perleidimo sandorių sąlygos – ginčo turtas perleistas tik už 231 696,01 Eur kainą, kai likusios (apie 1/3) projekto dalies vertė sudaro net 1 870 000 Eur. Likusios projekto dalies nepavyksta parduoti jau šešerius metus, tikėtina, kad to priežastis –komplikuotos jo vystymo galimybės.

Atsakovė BUAB ,,Egvilta“ pateikė atsiliepimą į skundą, prašė jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus: Teismas visiškai pagrįstai padare išvadą, kad ieškinys turi actio Pauliana požymių, nes bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės kreditorių reiškiami ieškiniai negali būti savitiksliai – jie turi būti nukreipti tik į bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės finansinės padėties pagerinimą (turto kiekio ar turto vertes padidinimą), kuris gali turėti tiesioginės įtakos kreditorių turtiniams interesams – finansinio reikalavimo patenkinimo apimčiai. Teismas taip pat teisingai nustatė, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog ieškovė visiškai nepagrįstai nurodo, kad turto padalijimas į tris atskirus nekilnojamojo turto vienetus neatitiko kreditorių, įskaitant ir hipotekos kreditoriaus, interesų.

Atsakovė UAB ,,Altarė“ pateikė atsiliepimą į skundą, prašė jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus: Ieškovė visiškai be pagrindo remiasi CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo institutu, kaip kraštutine teisine priemone. Teismas visiškai tinkamai nustatė, kad ginčo sutartyje nurodyti daiktai yra apibrėžti ir individualizuoti, jiems suteikti atskiri unikalūs numeriai, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ginčijami statiniai negalėjo būti civilinės apyvartos objektais. Ginčijami sandoriai neprieštarauja viešajai tvarkai. Visi ginčo pastatai jau yra pradėti statyti ant valstybinės žemės, todėl bet kuriuo atveju jiems naudoti bus reikalinga naudotis ir po jais esančia žeme. Dėl to visiškai neaišku, kodėl sandoriai, kuriais tik pasikeitė statinių savininkas, galėtų pažeisti viešąjį interesą. Pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkas negali tikėtis naudotis valstybinės žemės dalimi, kuri yra užstatyta visiškai kitais statiniais. Taigi šių sandorių sudarymo faktas negali būti laikomas prieštaraujančiu viešajai tvarkai. Teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo pastatai teisėtai suformuoti kaip atskiri statiniai. Matininko veikla yra specifinė, kuriai taikomi ne tik teisės aktų reikalavimai, bet ir įvairūs dalykiniai (procesiniai) standartai, taisyklės ir metodai (pavyzdžiui, matininko darbe taikomi įvairios techninio pobūdžio matavimų, brėžinių braižymo ir pan. taisyklės), todėl įrodinėjimo požiūriu pažymėtina tai, kad ieškovė, kvestionuodama matininko veiksmų teisėtumą, privalėjo tai įrodinėti mažų mažiausia pasitelkdamas į pagalbą kitą šios srities specialistą, tačiau tai nebuvo daroma. Dėl to subjektyvios ieškovės interpretacijos statinių kadastrinių matavimų klausimu yra teisiškai nereikšmingos. Atlikti ir užfiksuoti kadastrinių matavimų bylose statybos darbai atitinka numatytus projekte, o ieškovės nurodoma „armatūra ir betoniniai stulpai“ nagrinėjamu atveju ir sudaro statinių pamatus. Taigi konstrukcijos, sudarančios pastatų pamatus, sudarė pagrindą atlikti kadastrinius matavimus. Šių išvadų nepaneigia ir bylos aplinkybės, kad kadastro darbai buvo atliekami nesant pastatytoms ar pradėtoms statyti ginčo objekto sienoms. Ginčo objektai pagrįstai įregistruoti kaip savarankiški nekilnojamieji daiktai. Nors ieškinyje ir apeliaciniame skunde kvestionuojami VĮ Registrų centro veiksmai įregistruojant ginčo objektus kaip atskirus statinius, tačiau ieškovė niekada neginčijo Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo atliktų įrašų. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsniu (taip pat CK 4.262 straipsniu), pagal kurį nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymas į Nekilnojamojo turto kadastrą yra laikomas nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre (3 dalis), o Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (4 dalis), todėl ieškovė šioje byloje iš viso neturi teisės kvestionuoti įrašų teisėtumo, kol jie nėra nuginčyti. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad ginčo statinys negalėjo būti padalintas į tris atskirus turinius vienetus. Praktikoje dažnos situacijos, kai pagal vieną statybos leidimą statomas statinys yra padalijamas į kelis nekilnojamuosius daiktus. Šiuo atveju ir buvo susiklosčiusi rinkoje visiškai įprasta situacija, kai pagal vieną statybos leidimą buvo statomi techniniu (statybos) požiūriu trys atskiri pastatai, o juos jungė tik tai, kad jie vienas su kitu yra sujungti požemine stovėjimo aikštele, tačiau visi trys objektai buvo statomi etapais, kada vienas pastatytas korpusas turėjo būti pripažintas tinkamu naudoti ir jame esančios patalpos realizuojamos. Tokiu būdu iš gautų lėšų turėjo būti finansuojama kito korpuso statyba., o tam, kad kiekvienas korpusas galėtų būti realizuotas, buvo būtina jį teisiškai įregistruoti kaip savarankišką objektą.

Žemesnės instancijos teismas

Trečiasis asmuo E. V. pateikė atsiliepimą į skundą, prašė jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus: Ieškovė laikėsi nuomonės, kad ginčijami sandoriai pažeidėjo ir kitų BUAB ,,Egvilta" kreditorių teises, todėl teismas privalėjo pasisakyti ir dėl to, ar pareikštas ieškinys gali būti tenkinamas actio Pauliana pagrindu. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad bankroto bylos turi viešo intereso pobūdį, todėl teismas privalėjo įvertinti, ar ginčijami sandoriai nepažeidė ieškovės ir / ar kitų BUAB ,,Egvilta" kreditorių teisių. Nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad ginčo pastatai, priešingai nei nustatė teismas, negali būti pripažinti nekilnojamaisiais daiktais. Teismui pateiktame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuoti „betoniniai stulpai“ būtent ir sudaro Techniniame projekte numatytus ir įrengtus Pastato 1 ir Pastato 2 pamatus, kurie yra neatsiejamai susiję su žeme (yra įrengti iki 18 m. gylio) ir jų negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės. Šių pastatų pamatų sąlytis su žeme yra patvarus, t. y. neleidžiantis perkelti juos į kitą vietą, ir pasižymi atsparumu, neleidžiančiu pamatams atsidurti kitoje vietoje, veikiant įprastoms gamtos jėgoms. Kadastro tvarkytojas įrašė nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą, todėl laikytina, kad atsakovės UAB ,,Matikada“ suformuotos kadastro duomenų bylos yra teisingos, pastatai galėjo būti formuojami ir registruojami kaip atskiri nekilnojamojo turto vienetai. Nepagrįsti skundo teiginiai, kad ginčo pastatai niekada neegzistavo ir negali egzistuoti kaip atskiri turtiniai vienetai. Sprendimą dėl nebaigto statyti daugiabučio gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), padalinimo priėmė šio statinio savininkas – BUAB „Egvilta".?Statybos techninio projekto aiškinamojo rašto 3.6 punkte numatyta, kad „projektuojamas pastatas susideda iš trijų antžeminių korpusų. Du 9 aukštų gyvenamieji korpusai talpinami palei rytinę ir vakarinę sklypo kraštines. Šiuos du korpusus palei pietinę sklypo kraštinę sujungia 1 aukšto komercinės paskirties korpusas“, Statybos techninio projekto statinių nužymėjimo plane nubraižyti trys atskiri pastatai (korpusai) su nuoroda „Projektuojami pastatai“, statybos techninio projekto aukštų planai parengti atskirai kiekvienam korpusui, korpuso aukšto plano brėžinyje rašoma – „Pastatas. Tipinio aukšto planas. Rytinis korpusas; Pastatas. Tipinio aukšto planas. Vakarinis korpusas“, kiekvienas iš šių atskirų korpusų – pastatų yra suprojektuotas su savo laikančiomis konstrukcijomis, inžinerinėmis komunikacijomis, elektros skydinėmis, šilumos mazgais ir kt, į kiekvieną iš jų suprojektuotas atskiras patekimas(ai), jie tarpusavyje neturi tiesioginio ryšio, – visos šios aplinkybės yra tinkamas pagrindas formuoti atskirus nekilnojamuosius daiktus – pastatus (Pastatą 1 ir Pastatą 2). Ieškovė ginčija administracinius aktus ir sandorius tuo pagrindu, kad pastatai negalėjo būti formuojami kaip atskiri nekilnojamojo turto vienetai ir ginčijami sandoriai pažeidė imperatyvias teisės normas bei ieškovės ir kitų BUAB „Egvilta“ kreditorių teises. Teismas, vertindamas ieškovės išdėstytas aplinkybes, neprivalėjo pasisakyti dėl šių skunde keliamų klausimų, nes tokiu būdu būtų išėjęs už ieškinio reikalavimų ribų. Byloje nebuvo sprendžiamas ginčas dėl pastatų naudojimosi tvarkos nustatymo, nes šie klausimai yra sprendžiami arba pasirašant susitarimus su nauju savininku, šiuo atveju UAB ,,Altarė“, arba atitinkamai keičiant Statybos techninį projektą bei Statybos leidimą. Visiškai neaišku, kokiais įrodymais remiantis ieškovė daro išvadas, kad įkeisto turto suskaidymas sukeltų tik dar didesnių turto likvidumo problemų, į bylą nepateikti šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai. Taip pat negalima sutikti su ieškove, kad administratorė neužtikrino, jog ginčo pastatai būtų likę įkeisti hipotekos kreditoriui. Pradiniam hipotekos kreditoriui buvo įkeistas tik pirmas korpusas, o ginčo pastatai turėjo būti įkeisti po to, kai bus išmokėta atitinkama kredito dalis, tačiau ši sąlyga nebuvo įgyvendinta. Priešingai nei teigiama skunde, iš teismui pateiktų turto pirkimo–pardavimo sutarčių matyti, kad jose yra nurodyti visi duomenys, įtvirtinti CK 6.396 straipsnio 1 dalyje – nurodytas nekilnojamas daiktas, kuris yra parduodamas, jį individualizuojantys (identifikuojantys) duomenys (unikalus numeris, adresas, pažymėjimas plane, baigtumo procentas ir t.t.) (sutarčių 1.1. punktai), taip pat jo vieta žemės sklype (sutarčių 1.1. ir 1.2. punktai). Taigi ginčo Sutartys jų sudarymo metu atitiko ir šiuo metu atitinka CK 6.396 straipsnio 1 dalies reikalavimus.