- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-07
- Bylos Nr.
- 2-545-157/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00484-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Čekanauskaitė
- Suinteresuotas asmuo
- R. S., A. G., V. S.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų R. S. ir A. G. atskiruosius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rolasa“ bankrotas pripažintas tyčiniu bankroto byloje Nr. B2-149-544/2015 pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rolasa“ bankroto administratoriaus prašymą; suinteresuoti asmenys – R. S., A. G., V. S..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi UAB „Rolasa“, kuri Juridinių asmenų registre įregistruota 2010-11-11, o jos pagrindinė veikla buvo susijusi su medienos ruoša, miško kirtimu ir ištraukimu, – iškelta bankroto byla, administratore paskirta UAB „Renavita“ (teismo nutartis įsiteisėjo 2014-02-13). Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi patvirtintas, o vėliau patikslintas bendrovės kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai; teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Šalies argumentai
Pareiškėjas BUAB „Rolasa“ bankroto administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalimi, 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktais, 2015-10-08 kreipėsi į teismą su pareiškimu pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.
Pareiškėjas nurodė, kad išanalizavęs bendrovės dokumentus nustatė, jog UAB „Rolasa“ nemokumą nulėmė sąmoningas, akivaizdžiai nesąžiningas ir neteisėtas buvusių įmonės vadovų ir savininkų elgesys valdant įmonę. Nurodė, kad nuo įmonės įsteigimo iki 2013-02-20 įmonės akcininku ir vadovu buvo R. S.; kad 2013-02-20 vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutartimi jo akcijas buvo įsigijusi A. G., kuri 2013-02-21 bendrovės vadovu paskyrė V. S.; kad A. G. 2013-04-12 sutartimi įmonės akcijas grąžino pradiniam akcininkui R. S., kuris buvusį direktorių iš pareigų atšaukė.
Pareiškėjas teigė, kad bendrovės finansinė padėtis vadovaujant R. S. blogėjo dėl vadovų ir akcininkų sprendimų ir neveikimo; kad buvo švaistomos ir pasisavinamos lėšos; kad vadovai ir akcininkai savalaikiai sąmoningai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nors įsiteisėjusioje teismo nutartyje, kuria buvo iškelta bankroto byla, nustatyta, kad bendrovė jau 2012-12-31 faktiškai buvo nemoki. Nurodė, kad direktorius R. S. 2012 m. pabaigoje – 2013 m. pradžioje nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nemokią įmonę perleido A. G., kuri nei pati, nei jos paskirtas direktorius taip pat nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi minėti asmenys pažeidė įstatyminę pareigą. Teigė, kad įsiteisėjusiame Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 27 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-13-783/2015, konstatuota, jog šie asmenys nevykdė taip pat ir kitų pareigų įmonės atžvilgiu, – aptariamu laikotarpiu nebuvo tvarkoma buhalterinė apskaita, įsigytas turtas nebuvo pajamuojamas, įtraukiamas į turto sąrašus, dėl ko negalima nustatyti, kam jis buvo naudojamas ir kur jis yra. Tvirtino, kad tokiu būdu kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo galimybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-526-330/2015). Pareiškėjas nurodė, kad bendrovės valdymo organai sudarė nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus įmonei sandorius, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu, buvo priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai, akcininkė A. G. ir direktorius V. S. neteisėtai ir nesąžiningai įmonės lėšomis apmokėjo 11 950,09 Eur už prekes, kurios nebuvo apskaitytos bendrovės apskaitoje kaip ilgalaikis ar trumpalaikis turtas, nepateko į bendrovės balansą, nebuvo naudojamos bendrovės naudai, o po bankroto bylos iškėlimo nebuvo nustatyta, kur jos yra; kad įsiteisėjusiu Kupiškio rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 27 d. sprendimu iš minėtų asmenų priteisė bendrovei 15 966,72 Eur žalos atlyginimą. Teigė, kad A. G. pagal 2013-03-07 darbo sutartį dirbo direktore komercijai už nustatytą 1 000 Lt darbo užmokestį, tačiau 2013-03-29 be teisėto pagrindo jai buvo priskaitytas 6 750 Lt priedas, neva už darbo krūvį, nors 2013-03-08 darbuotojai jau buvo atleisti, įmonė veiklos nebevykdė, o bendrovės vadovas tegavo 1 000 Lt atlyginimą; kad nėra jokių duomenų apie jos dirbtus viršvalandžius ar papildomą darbą.
Pareiškėjas tvirtino, kad minėtų trijų asmenų nesąžiningi, nerūpestingi ir neteisėti tyčiniai veiksmai lėmė bendrovės bankrotą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2015 m. gruodžio 7 d. nutartimi patenkino bankroto administratoriaus prašymą – pripažino BUAB „Rolasa“ bankrotą tyčiniu.
Teismas sprendė, kad administratorius, remdamasis byloje esančiais įrodymais, Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 27 d. sprendime (civilinė byla Nr. 2-13-783/2015), Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendime (civilinė byla Nr. 2A-526-330/2015) nustatytais faktais bei padarytomis išvadomis, įrodė, jog įmonė nemoki tapo dėl suinteresuotų asmenų – akcininkų, vadovų R. S., A. G., V. S. veiksmų / neveikimo, tai yra dėl tyčinį bankrotą apibūdinančių ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje, 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktuose numatytų požymių visumos (CPK 178 str.).
Teismas, pagrįsdamas tokią išvadą, rėmėsi Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 27 d. sprendime (civilinė byla Nr. 2-13-783/2015) bei Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendime (civilinė byla Nr. 2A-526-330/2015) nustatytais faktais, kad bendrovei nuo 2012 m. pabaigos esant faktiškai nemokiai valdymo organai ir savininkai nevykdė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos ir nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, toliau didino jos įsipareigojimus, nevykdė Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio reikalavimų dėl buhalterinės apskaitos vedimo; 2013-11-15-2014-02-12 laikotarpiu UAB „Rolasa“ vadovo nurodymu VĮ Kupiškio miškų urėdija už atliktus darbus 199 023,52 Lt sumokėjo ne į bendrovės sąskaitą, bet pareiškėjo pasirinktiems kreditoriams (CK 6.930¹ str., ĮBĮ 20 str. 3 d. 2 p.); 2013-01-01-2013-12-31 vadovaujant akcininkei A. G. ir direktoriui V. S. buvo nupirkta 11 950,09 Eur vertės prekių, reikalingų bendrovės veiklai, kurios nebuvo apskaitytos nei kaip ilgalaikis, nei kaip trumpalaikis turtas ir nerastos; 2013-03-29 V. S. akcininkei ir direktorei komercijai A. G. paskyrė ir sumokėjo 6 750 Lt priedą už darbo krūvį, kai įmonė veiklos nebevykdė, darbuotojai buvo atleisti, duomenų apie papildomą ar viršvalandinį darbą nėra.
Teismas rėmėsi tuo, kad Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi dėl UAB „Rolasa“ bankroto bylos iškėlimo, įsiteisėjusia 2014-02-13, nustatyta, jog 2013-10-31 jos turtas sudarė 314 485 Lt, iš jo 118 664 Lt per vienerius metus gautinos sumos, 328 632 Lt mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, o pradelsti įsipareigojimai buvo 291 091,18 Lt; jog bendrovė buvo nemokumo būsenoje – jau nuo 2012 metų turto vertė mažėjo, o įsiskolinimai kreditoriams didėjo, 2012 metus bendrovė baigė nuostolingai ir faktiškai buvo nemoki.
Teismas konstatavo, kad bendrovės akcininkas ir vadovas R. S. (2010-11-04 iki 2013-02-20) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nesiėmė priemonių bendrovės ūkinei komercinei veiklai pagerinti, bet 2013-02-20 pirkimo–pardavimo sutartimi akcijas perleido A. G., kuri 2013-02-22 bendrovės vadovu paskyrė V. S., šis 2013-02-27 įgaliojo akcininkę A. G. atstovauti bendrovei įvairiose įstaigose, o 2013-03-07 priėmė ją į darbą direktore komercijai. Sprendė, kad šie asmenys neabejotinai turėjo žinoti ir žinojo tikrąją bendrovės turtinę padėtį, tai yra, jog bendrovė dėl nemokumo nebegali atsiskaityti su kreditoriais, – tačiau taip pat nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 1 d.).
Teismas nustatė, kad R. S. 2013-04-12 atpirko iš A. G. bendrovės akcijas, nuo 2014-04-19 tapo jos direktoriumi, tačiau ir toliau nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tuo laikotarpiu – 2013-04-23, kreditorius UAB „Saitema“ įspėjo bendrovę, kad kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei nebus atsiskaityta, ir 2013-11-13 kreipėsi į teismą, o 2013-11-15 apie tai buvo paskelbta viešai specialiame internetiniame tinklapyje (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p.). Tačiau nežiūrint to, laikotarpiu nuo 2013-11-15 iki 2014-02-12 R. S. nurodymu darbų užsakovas 199 023,52 Lt sumokėjo ne pačiai bendrovei, bet jo nurodytiems pasirinktiems kreditoriams, nors bendrovė nebeturėjo turto, kurio pakaktų kreditorių reikalavimams patenkinti, o teisme jau buvo sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendime (civilinė byla Nr. 2A-526-330/2015) nustatyta, kad tuo metu įmonė buvo nemoki, turėjo pirmesnės eilės kreditorių (CK 6.930¹ str., ĮBĮ 20 str. 2 d. 4 p., 3 d. 2 p.).
Teismas rėmėsi tuo, kad Kupiškio rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 27 d. sprendime (civilinė byla Nr. 2-13-783/2015) konstatavo, jog A. G. esant akcininke, o V. S. direktoriumi, nebuvo užtikrinta, kad būtų laikomasi Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų – nebuvo tvarkoma buhalterinė apskaita, 2013-03-05 iki 2013-02-27 įgytas 11 950,09 Eur vertės turtas nebuvo įtrauktas į apskaitą ir balansą, nebuvo nurašomos bendrovės sąnaudos, todėl neįmanoma nustatyti, kaip turtas panaudotas, kur jis buvo bankroto bylos iškėlimo dieną (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p.). Nežiūrint to, jog 2013-03-08 buvo atleisti darbuotojai, bendrovė veiklos nebevykdė, akcininkei ir direktorei komercijai A. G. 2013-03-29 įsakymu dėl darbo krūvio sumokėtas 6 750 Lt priedas prie kovo mėnesio atlyginimo, nors jokių įrodymų apie papildomą, viršvalandinį darbą ar darbą švenčių dienomis byloje nėra. Teismas nurodė, kad minėtu įsiteisėjusiu Kupiškio rajono apylinkės teismo sprendimu iš šių asmenų bendrovei priteista 6 750 Lt neteisėtais veiksmais padarytiems nuostoliams atlyginti ir 15 966,72 Eur žalos.
Teismas sprendė, kad dėl suinteresuotų asmenų – akcininkų, vadovų R. S., A. G., V. S., veiksmų / neveikimo yra pakankamas pagrindas konstatuoti BUAB „Rolasa“ bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 str. 2, 3 d.), tai yra, kad veikiant bendrovės vardu tyčia sudaryti sandoriai, veiksmai ir neveikimas patvirtina, jog buvo nuosekliai ir kryptingai veikiama siekiant įmonės nemokumo, vengiant atsiskaitymų su kreditoriais ar dėl asmeninio suinteresuotumo suteikiant prioritetus susijusiems asmenims ar kitiems kreditoriams, jog turtas nebuvo racionaliai naudojamas ir išsaugotas, pinigai naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Suinteresuoti asmenys R. S. ir A. G. pateikė atskiruosius skundus, kuriuose prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškėjo BUAB „Rolasa“ bankroto administratoriaus pareiškimą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo R. S. atskirajame skunde nurodo, kad:
Teismo nutartis naikintina, nes išvados dėl tyčinio bankroto ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje, 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktuose numatytais pagrindais yra deklaratyvios – nepagrįstos objektyviu ir visapusišku bylos aplinkybių išnagrinėjimu – nenagrinėti jo atsikirtimų argumentai, nepateikta jokių motyvų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp jo kaip bendrovės vadovo veiksmų / neveikimo tuo laikotarpiu ir įmonės nemokumo, nulėmusio bankrotą, tai yra, kad sudarant sandorius ir kt. kryptingai – tyčia, buvo siekiama išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, ir kad tai nulėmė įmonės bankrotą. Tokios išvados nepatvirtina faktas, kad įmonė buvo ant nemokumo ribos (CPK 329 str. 1 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 str. 1 d.).Teismas savo išvadas jo atžvilgiu dėl CK 6.930¹ straipsnyje nustatytos tvarkos pažeidimo neteisingai grindė faktu, jog nuo 2013-11-15 iki 2014-02-12 jo nurodymu atskiriems kreditoriams buvo sumokėti 199 023,52 Lt, nes bankroto byla bendrovei buvo iškelta Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2014-02-13, o šie kreditoriai lėmė bendrovės gyvavimą – tiekė kurą, atliko darbus.Teismas savo išvadas jo atžvilgiu neteisingai grindė Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2A-526-330/2015), nes šis teismas sprendė dėl actio Pauliana sąlygų taikymo, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad šiais sandoriais buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo A. G. atskirajame skunde nurodo, kad:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas be pagrindo sprendė, kad jos veiksmai vadovaujant BUAB „Rolasa“ traktuotini kaip atitinkantys pirmiau minėtose ĮBĮ normose nustatytus tyčinio bankroto požymius, nes suinteresuotas asmuo R. S. iki pat 2013-03-19 nebuvo perdavęs nei bendrovės dokumentų, nei turto; kad jai bei suinteresuotam asmeniui V. S. tik po 2013-03-19 paaiškėjo, kad šis asmuo, parduodamas akcijas, pateikė susipažinti suklastotus finansinės apskaitos dokumentus; kad R. S. dėl jam reiškiamų pretenzijų siūlė atpirkti akcijas, grąžinti jai 11 255,92 Lt investicijas. Akcijos jam buvo grąžintos 2013-04-12.Teismas be pagrindo nurodė, kad įmonė nuo 2013-02-30 iki 2013-04-12 nevykdė jokios veiklos, nes buvo sudaromos sutartys, perkama įranga, teikiamos paslaugos, o tai patvirtinančius dokumentus 2013-04-12 V. S. turėjo perduoti R. S.. Turtą, buvusį pas ją kieme, R. S. perdavė tiesiogiai.Teismas neteisingai vertino faktą, kad už 2013 m. kovo mėn. jai buvo sumokėtas 5 890 Lt priedas – tą mėnesį buvo labai daug darbo, susijusio su 2013-03-19 gautų įmonės dokumentų analize, be to, šį klausimą sprendė administracijos vadovas V. S..Teismas be pagrindo nustatė, kad ji, kaip įmonės akcininkė, yra atsakinga už 61 789,90 Lt žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2013-02-25 iki 2013-04-19, nes akcijos buvo grąžintos 2013-04-12.
Atsiliepimas
Pareiškėjas BUAB „Rolasa“ bankroto administratorius atsiliepime prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas, spręsdamas dėl suinteresuoto asmens A. G. atsakomybės, teisingai nurodė, kad laikotarpiu, kai BUAB „Rolasa“ vadovavo V. S., o vienintele jos akcininke bei direktore komercijai buvo A. G., dėl šių asmenų kaltės kilo 15 966,72 Lt žala, kuri galiojančiais teismų sprendimais iš jų yra priteista solidariai.Teismas teisingai rėmėsi galiojančiuose Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 27 d. sprendime (civilinė byla Nr. 2-13-783/2015), Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 sprendime (civilinė byla Nr. 2-568-280/2014) bei Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendime (civilinė byla Nr. 2A-526-330/2015) nustatytais faktais ir pagrįstai konstatavo, kad dėl bendrovės akcininkų bei vadovų veiksmų buvo pažeisti Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnio reikalavimai. Panevėžio apygardos teismas 2013 m. gruodžio 10 d. nutartyje, spręsdamas klausimą dėl UAB „Rolasa“ bankroto bylos iškėlimo, konstatavo, jog tiek 2012 metais, tiek 2013 metais įmonės finansinė padėtis atitiko nemokumo kriterijus, taigi jau 2012-12-31 ji buvo faktiškai nemoki, o jos vadovas R. S. neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, nesustabdė finansinių prievolių vykdymo, o visiškai nemokią bendrovę perleido A. G., kuri kartu su vadovu V. S. pasisavino jos finansinį turtą ir taip padarė turtinę žalą dėl ko dar labiau sumažėjo kreditorių reikalavimų patenkinimo galimybės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 str., 338 str.).
Remdamasis bylos medžiaga, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas kruopščiai ir išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis taisyklėmis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo procesą, juos tinkamai įvertino, teisingai nustatė aktualias aplinkybes, apibrėžė byloje taikytiną teisę, išaiškino bei pritaikė atitinkamas proceso, materialiosios teisės normas ir pripažindamas BUAB „Rolasa“ bankrotą tyčiniu priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).
Skundžiamoje teismo nutartyje konstatuota, kad BUAB „Rolasa“ bankroto administratoriaus pateiktų įrodymų pakanka pripažinti, jog ši bendrovė suinteresuotų asmenų R. S., A. G. ir V. S. veiksmais / neveikimu prie bankroto buvo privesta tyčia, jog yra įrodyta ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje, 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktuose numatytų požymių visuma (įmonės valdymo organų veiksmais nevykdant įstatymuose ir įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu; įmonės valdymo organų veiksmais neperduodant įmonės turto ir dokumentų; atsiskaitymų vykdymu pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnį ir teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos netinkamu tvarkymu, dėl ko negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veikos, jos turto).
Kaip žinia, tyčinio bankroto požymiai yra apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje, o to paties straipsnio 3 dalyje yra įvardytos teisinės bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcijos, kurias paneigiančius įrodymus pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą (lot. affirmanti incumbit probatio) turi teikti buvę juridinio asmens valdymo organai ar dalyviai (CPK 12, 178 str.). Šios teisės normos 2 punkte nurodyta, kad tyčinis bankrotas preziumuojamas, jeigu, be kita ko, atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo. Tuo tarpu pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį – jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi ir šis nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.
Teismas, pasisakydamas dėl suinteresuotų asmenų R. S., A. G. atskiruosiuose skunduose pateiktų argumentų, visų pirma pažymi, kad byloje nėra ginčijami faktai, jog R. S. 2010-11-04 iki 2013-02-20 buvo šios bendrovės akcininkas ir vadovas; 2013-02-20 pirkimo–pardavimo sutartimi akcijas perleido A. G., kuri 2013-02-22 bendrovės vadovu paskyrė V. S., o šis 2013-02-27 įgaliojo akcininkę A. G. atstovauti bendrovei įvairiose įstaigose; 2013-03-07 ji buvo priimta dirbti direktore komercijai; 2013-04-12 R. S. atpirko bendrovės akcijas iš A. G., o 2014-04-19 tapo jos direktoriumi.
Antra, pirmiau šioje nutartyje nurodytuose teismų sprendimuose, kurie yra įsiteisėję ir galioja (CPK 18 str., 182 str. 1 d. 2 p.), jau yra konstatuota, kad bendrovė nuo 2012 m. pabaigos buvo faktiškai nemoki; kad 2013-11-15-2014-02-12 laikotarpiu VĮ Kupiškio miškų urėdijos UAB „Rolasa“ mokami pinigai – 199 023,52 Lt, vadovo nurodymu buvo neteisėtai sumokėti ne į bendrovės sąskaitą, bet pastarojo pasirinktiems kreditoriams, nors tuo metu įmonė buvo nemoki ir turėjo pirmesnės eilės kreditorių nei pasirinktieji ir nebeturėjo turto, kurio pakaktų kreditorių reikalavimams patenkinti, o teisme jau buvo sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo; kad 2013-01-01-2013-12-31 buvo nupirkta 11 950,09 Eur vertės prekių, reikalingų bendrovės veiklai, kurios neteisėtai nebuvo apskaitytos nei kaip ilgalaikis, nei kaip trumpalaikis turtas ir nerastas, o kadangi nebuvo nurašomos bendrovės sąnaudos, neįmanoma nustatyti, kaip turtas panaudotas, kur jis buvo bankroto bylos iškėlimo dieną; kad 2013-03-29 akcininkei ir direktorei komercijai A. G. neteisėtai buvo paskirtas ir sumokėtas 6 750 Lt priedas už darbo krūvį, kai įmonė veiklos nebevykdė, darbuotojai buvo atleisti, duomenų apie papildomą ar viršvalandinį darbą nėra.
Trečia, byloje nustatyta, kad UAB „Rolasa“ bankroto bylos iškėlimą inicijavo kreditorius UAB „Saitema“ 2013-04-23 pranešimu įspėjęs bendrovę, jog kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei su ja per nustatytą terminą nebus atsiskaityta, o neatsiskaičius šiuo klausimu 2013-11-13 kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą. Šio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2014-02-13, UAB „Rolasa“ buvo iškelta bankroto byla, administratoriumi buvo paskirta UAB „Renavita“, teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi buvo patvirtintas vėliau tikslintas bendrovės kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai, o 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Esant tokioms aplinkybėms, priešingai nei tvirtina apeliantai, pirmosios instancijos teismas vienareikšmiai turėjo pagrindą išvadai, kad BUAB „Rolasa“ bankroto administratorius, pateikęs teismui byloje esančius įrodymus, o taip pat vadovaudamasis Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 27 d. sprendime (civilinė byla Nr. 2-13-783/2015), Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendime (civilinė byla Nr. 2A-526-330/2015) nustatytais faktais bei padarytomis išvadomis, – įrodė, jog dėl suinteresuotų asmenų apeliantų R. S., A. G., veiksmų / neveikimo, bendrovėje buvo pažeisti CK 6.930¹ straipsnio, Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio įsakmūs reikalavimai, nevykdyta ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga ir nesikreipta į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, toliau didinant jos įsipareigojimus, tai yra, kad įrodyta tyčinį bankrotą apibūdinančių ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje, 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktuose numatytų požymių visuma (CPK 263 str. 1 d., 178 str.). Pagal kasacinio teismo praktiką, tam, kad būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nėra būtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama būtent aplinkybių visuma (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-686/2015, kt.).
Teismas konstatuoja, kad priešingai nei tvirtina apeliantai, turint omenyje aukščiau šioje nutartyje nurodytą byloje sprendžiamo klausimo teisinį reglamentavimą, galiojančiais teismų sprendimais nustatytus faktus bei padarytas išvadas, skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo laikyti deklaratyvia, nepagrįsta objektyviu ir visapusišku bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir kt., priimta pažeidžiant CPK 329 straipsnio 1 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Kaip nepagrįsti atmestini suinteresuoto asmens R. S. motyvai, jog su atskirais kreditoriais buvo atsiskaitoma teisėtai, nes jų paslaugos lėmė bendrovės gyvavimą; jog neteisėtai remtasi Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimu, nes šis teismas sprendė dėl actio Pauliana sąlygų taikymo, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad šiais sandoriais buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Taip pat atmestini suinteresuoto asmens A. G. motyvai, nes ji suprato / turėjo suprasti, kad įsigydama 100 procentų bendrovės akcijų, ji tuo pat metu įsigyja ir visas pareigas, susijusias su bendrovės strateginiu valdymu – taigi iki sudarydamas šį sandorį privalėjo žinoti, kokį turtą ši turi, kur jis yra saugomas, tai yra bendrovės ūkinę-finansinę būklę, tuo klausimu remtis teisininkų, kitų specialistų žiniomis etc. (ABĮ 14-18 str., CK 2.45 str.).
Kiti atskirųjų skundų, atsiliepimo į jį argumentai šios bylos išnagrinėjimo procesiniam rezultatui teisinės reikšmės neturi, todėl apeliacinis teismas dėl jų nepasisako, nes, kaip žinoma, konstatavus, kad yra atskleista bylos esmė, o kilęs ginčas išnagrinėtas teisingai, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą, o suinteresuotų asmenų apeliantų R. S., A. G. atskiruosius skundus atmeta (CPK 329 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies pirmu punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.