Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

M. B., kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, atstovei advokatei Jurgitai Mačiulskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal M. B., kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 24 d. nutarties, kuria M. B., padariusiam nepakaltinamumo būsenoje baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 str. 3 d., taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. M. B., pripažintas nepakaltinamumo būsenoje padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 str. 3 d., kad 2015-06-25, apie 10.00 val., adresu (duomenys neskelbtini), dešinės rankos plaštaka sugriebė mažamečiui nukentėjusiajam A. J. J., gim. (duomenys neskelbtini), už kaklo, tokiu būdu mažamečiui A. J. J. sukėlė fizinį skausmą.

2. Skundžiamoje nutartyje apylinkės teismas padarė išvadą, kad įrodyta, jog M. B., būdamas nepakaltinamumo būsenoje, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 str. 3 d., todėl nutarė jam taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje).

3. Apeliaciniame skunde M. B. aiškaus reikalavimo nenurodė.

3.1. Skunde jis teigia, kad dešinės rankos plaštaka lėtai ir atsargai, nesukeldamas fizinio skausmo, prilietė A. J. J. kaklą, taip išvengdamas sužalojimo su adata, kurią pastarasis laikė rankose. Jokių smurto žymių ant kaklo nenustatyta, savo veiksmų esmę suprato. Jis teigia, kad už kaklo nesugriebė, bet išsigandęs arba supykęs vaikas pradėjo verkti, nes dėl savo amžiaus klaidingai suprato juntamą skausmą. Toje patalpoje įvykio metu be jo ir A. J. J. daugiau nieko nebuvo, o kitame kambaryje buvo S. B., kuris tik girdėjo kas vyksta, bet nieko nematė.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje advokatė prašė jos atstovaujamojo M. B. skundą tenkinti, nukentėjusiojo atstovė A. B. aiškaus reikalavimo neišreiškė, o prokurorė prašė M. B. apeliacinį skundą atmesti.

5. M. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl M. B. kaltės pagal BK 140 str. 3 d.

6. M. B. savo skunde aiškaus reikalavimo nepateikė, tačiau iš jo skundo turinio matyti, kad jis prašo būti išteisintas, nes, kaip jis teigia, fizinio skausmo nesukėlė, nes dešinės rankos plaštaka lėtai ir atsargai prilietė A. J. J. kaklą, taip išvengdamas sužalojimo su adata, kurią pastarasis laikė rankose. Tačiau sutikti su tokiais apeliacinio skundo motyvais negalina, nes jie yra paneigti bylos medžiaga. Nukentėjusiojo A. J. J. atstovė A. B. parodė, kad jos sūnaus M. B. elgesys ėmė kelti įtarimų jau anksčiau, jis kibdavo prie vaikų, neklausydavo, niekur nedirbo. A. sakė, kad jam labai skaudėjo, kai M. jį suėmė už kaklo. A. labai išsigando Mindaugo, kurį mylėjo, bet dabar brolio bijo. Ekspertė – psichiatrė N. M. teisme patvirtino teismo psichiatrijos ekspertizės aktą ir paaiškino, kad M. B. serga lėtiniu psichiniu susirgimu. Tiriant kontaktas su juo buvo blogas, bendrauti buvo sunku. Nors liga diagnozuota neseniai, savo veikai ir būklei jis nekritiškas. M. B. emocijos yra šaltos ir atstumiančios. Jis nesilaiko asmens higienos, nebendrauja su bendraamžiais, būna nuošalyje. M. B. paskirtas stacionarinis gydymas, kuris jam reikalingas, nes jis nesuvokia, kad serga. Tai, kad M. B. nepakaltinamumo būsenoje padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 str. 3 d., patvirtinta ir byloje esanti rašytinė medžiaga, t. y. tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje, kuriame nurodyta, jog nukentėjusysis Asintas J. J. pareiškė, kad skaudėjo. Išorinių smurto žymių ant jo nesimatė; 2015-11-05 Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Kauno I teismo psichiatrijos skyriaus išvada Nr. 93TPK-1013, kurioje nurodyta, kad M. B. tyrimo metu konstatuoti mąstymo sutrikimai, todėl tikslinga skirti stacionarinę kompleksinę teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę Utenos ekspertiniame skyriuje; 2016-01-20-2016-02-19 Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 75U-II-13/2016, kuriuo konstatuota, jog M. B. nusikaltimo padarymo metu ir šiuo metu nustatoma nediferencijuota šizofrenija, jis nusikaltimo padarymo metu negalėjo ir šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. M. B. reikalingas priverstinis gydymas – stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis. Abejoti šiais byloje esančiais įrodymais ir rašytine bylos medžiaga teisėjų kolegija pagrindo neturi, nes byloje nėra duomenų, kurie paneigtų mažamečio A. J. J. aiškinimą.

6.1. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo apklaustas liudytojas S. B. (M. B. ir A. J. J. brolis), kuris parodė, kad įvykio metu jis, M. B. ir A. J. J. buvo kambaryje. A. J. J. buvo pasiėmęs adatą, o M. B. liepė jam adatą padėti, gal todėl, kad galėjo susižeisti, bet A. J. J. neklausė. Tada M. B. supyko ir griebė A. už sprando, dėl ko pastarasis pradėjo labai verkti, net pats S. B. išsigando. S. B. kalbėjo su A. J. J., bet jis nenorėjo kalbėti, buvo susiėmęs už kaklo, sakė, kad jam skauda. M. B. tuo metu elgėsi keistai, anksčiau jis taip nesielgė, imdamas A. J. J. už kaklo jis atrodė kaip sergantis, buvo kitoks nei anksčiau. Netikėti liudytojo S. B. parodymais kolegija neturi pagrindo, o šie parodymai paneigia M. B. skundo motyvą, kad toje patalpoje įvykio metu be jo ir A. J. J. daugiau nieko nebuvo ir įvykio nematė.

6.2. Įvertinus paminėtas aplinkybes konstatuojama, kad apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje padarė teisingą išvadą, kad M. B., būdamas nepakaltinamumo būsenoje, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 str. 3 d. ir jam pagrįstai taikė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje).Tuo pagrindu M. B. skundo motyvai, kad jis A. J. J. nesukėlė fizinio skausmo, nes pastarojo kaklą paėmė savo dešinės rankos plaštaka lėtai ir atsargai, o išsigandęs arba supykęs vaikas pradėjo verkti, nes dėl savo amžiaus klaidingai suprato juntamą skausmą, yra atmetami kaip nepagrįsti. Ta aplinkybė, jog jokių smurto žymių ant kaklo nenustatyta, nepaneigia, jog M. B. jam inkriminuotais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, o išorės sužalojimų požymių dėl jo veiksmų objektyviai galėjo nesimatyti, nes jų nebuvo. M. B. taip pat teigia, kad savo veiksmų esmę suprato, tačiau tokį jo skundo argumentą paneigia 2016-01-20 – 2016-02-19 Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 75U-II-13/2016, kuriuo konstatuota, jog M. B. nusikaltimo padarymo metu ir šiuo metu nustatoma nediferencijuota šizofrenija, jis nusikaltimo padarymo metu negalėjo ir šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Daroma išvada, kad skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti ją M. B. apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Dėl proceso išlaidų

7. Byloje gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos M. B., išlaidas sudaro 162,12 Eur (2 t., 6 b. l.). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš M. B. nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.