- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-28
- Bylos Nr.
- 2A-614-881/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10090-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Vaclovas Paulikas
- Atsakovas
- A. Š., Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Ieškovas
- A. Š., A. V.
- Kategorijos
- 2.5.5Palikimo priėmimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaclovo Pauliko ir Jūros Marijos Strumskienės.
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-8913-819/2016 pagal ieškovių A. Š. ir A. V. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu ir turto paveldėjimo pradėjus jį faktiškai valdyti juridinio fakto pripažinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų – Vilniaus miesto 24-ojo notarų biuro notaras A. D..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovės A. Š. ir A. V. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamos nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovės po J. V., mirusio (duomenys neskelbtini) mirties priėmė palikimą faktiškai pradėjusios jį valdyti. Taip pat prašė panaikinti paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą 2013 m. Vilniaus m. 24-ajame notaro biure Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos, į ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nurodė, kad 2015 m. vasario mėn. pabaigoje ieškovėms tapo žinoma, kad ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklauso atsakovui. A. V. yra mirusio J. V. sutuoktinė (santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini) ir buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendraturtė. A. Š. yra J. V. dukra, kuri kartu su J. V. gyveno ginčo bute iki jo mirties. Ieškovės po J. V. mirties pagal išgales rūpinosi turtu, naudojo jį kaip savo, jame ilgą laiką gyveno. Vėliau A. V. persikėlė gyventi į Vokietiją, o A. Š. (duomenys neskelbtini) susituokė su J. Š. ir persikėlė gyventi pas jį. Pagal susitarimą bute buvo palikti didesni daiktai, buvo kaupiama nenaudojama technika, butas įgijo sandėliavimo paskirtį. Išvažiuodama iš buto ieškovė A. Š. išsivežė šaldytuvą ir dalį kitų reikalingų namų apyvokos daiktų, kas liudija palikimo priėmimą. 2011 m. birželio 21 d. bute buvo registruotas A. Š. sūnus bei pati A. Š.. Ieškovės neneigia aplinkybės, kad jos nemokėjo mokesčių už visam butui teikiamas paslaugas, jo išlaikymą, tačiau tai sąlygojo ne palikimo atsisakymas, o neturėjimas pakankamų finansinių galimybių.Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad Valstybinė mokesčių inspekcija, siekdama informuoti J. V. įstatyminius įpėdinius – A. V., A. V., V. M., 2011 m. rugsėjo 29 d. registruotu paštu išsiuntė šiems asmenims raštus dėl turto paveldėjimo. Apie tai, kad valstybė ketina priimti J. V. palikimą, A. V. buvo informuota Vilniaus miesto 24-ojo notarų biuro notaro A. D. 2013 m. balandžio 29 d. raštu. Ieškovės praleido vienerių metų terminą ginčyti 2013 m. gegužės 17 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimą. Ieškovės nepateikė įrodymų, kad J. V. palikimą pradėjo valdyti per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo momento. Faktinio palikimo valdymo nepatvirtina ir gyvenamosios vietos deklaravimas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Paveldėjimo byla buvo inicijuota gavus UAB „Vilniaus energija“ prašymą priimti J. V. palikimą ir sumokėti susidariusią skolą už butui teikiamas paslaugas. Ši aplinkybė liudija, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, eksploatacija nebuvo rūpinamasi, o mokesčiai nebuvo mokami. Ieškovės elgėsi nerūpestingai, neapdairiai, nes dar 2011 m. galėjo išspręsti klausimą dėl palikimo, tačiau to nepadarė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 25 d. sprendimu ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.Teismas nustatė, kad po J. V. mirties notaro biure paveldėjimo byla nebuvo pradėta. Testamentų registre per tris mėnesius nuo jo mirties nebuvo registruotų J. V. palikimo priėmimo faktų. Mirties dieną J. V. vardu nuosavybės teise buvo registruotas butas (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Į Valstybinę mokesčių inspekciją kreipėsi UAB „Vilniaus energija“, prašydama priimti mirusio J. V. palikimą ir sumokėti susidariusį įsiskolinimą už butui teiktas komunalines paslaugas. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2011 m. rugsėjo 29 d. surašė raštą ieškovėms, taip pat V. M., kuriuo prašė iki 2011 m. spalio 30 d. imtis veiksmų J. V. palikimui priimti ir informuoti inspekciją apie atliktus veiksmus. 2013 m. balandžio 18 d. Valstybinė mokesčių inspekcija kreipėsi į Vilniaus miesto 24-ąjį notarų biurą su prašymu išduoti paveldėjimo liudijimą į J. V. palikimą valstybės vardu. Palikimo perėjimo valstybei liudijimas buvo išduotas 2013 m. gegužės 17 d., nurodant, kad mirusio J. V. palikimą sudaro ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir piniginės lėšos esančios bankų sąskaitose. Butą valstybė perėmė 2013 m. gegužės 22 d. turto perdavimo-priėmimo aktu, o 2013 m. birželio 6 d. jo perėjimo valstybei faktą paviešino Nekilnojamojo turto registre.Teismas pripažino, kad prašomas nustatyti faktas ieškovėms turi juridinę reikšmę.Teismas konstatavo, kad ieškovės A. Š. paaiškinimai, kad ji po J. V. mirties gyveno bute ir naudojo jį daiktams sandėliuoti, niekaip nepagrindžia ieškovės naudojimosi butu iš karto po J. V. mirties fakto. Kitų įrodymų minėtai aplinkybei pagrįsti byloje apskritai nėra pateikta. Ieškovės A. V. buvimas buto bendraturte taip pat nepagrindžia jos faktiškai atliktų aktyvių veiksmų mirusiojo J. V. palikimui priimti. Teismas sprendė, jog nagrinėjamam ginčui esminės reikšmės neturi ieškovės A. Š. 2014 m. vasario 11 d., 2014 m. gruodžio 3 d., 2015 m. vasario 25 d. atlikti mokėjimai už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teikiamas paslaugas, nes jie buvo atlikti po to, kai suėjo trijų mėnesių terminas palikimui faktiniu jo valdymu priimti, taip pat po to, kai J. V. palikimo perėjimas valstybei buvo įformintas ir paviešintas Nekilnojamojo turto registre.Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teismui spręsti, kad 2014 m. vasario 24 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos raštas ieškovėms buvo įteiktas tik 2015 m. vasario mėn. pabaigoje. Pripažino, jog byloje nėra nustatyta faktinė aplinkybė, kad ieškovėms siųsti ankstesni 2011 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus apskrities valstybės mokesčių inspekcijos raštas, 2013 m. balandžio 19 d. Vilniaus m. 24-ojo notarų biuro raštas būtų įteikti ieškovėms. Teismas nurodė, kad neturi jokio pagrindo abejoti, jog apie J. V. palikimo perėjimą valstybei ieškovėms turėjo būti žinoma žymiai anksčiau nei jos nurodo.Teismas padarė išvadą, kad ieškovės, siekdamos įgyti nuosavybės teisę į J. V. palikimą, veikdamos apdairiai ir rūpestingai, nepaisant jų išsilavinimo, sandorių sudarymo praktikos, turėjo suvokti, jog joms jokiu būdu neprotingai ilgą laiką neįforminus J. V. palikimo priėmimo, jis pagal įstatymo nuostatas pereis valstybei. Teismas atkreipė dėmesį, jog J. V. palikimo perėjimo valstybei įforminimas dar 2013 m. birželio 6 d. buvo paviešintas Nekilnojamojo turto registre.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė A. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi iš esmės vienintele aplinkybe, kad už butą nebuvo mokami mokesčiai, tačiau nevertino kitų byloje esančių įrodymų.Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kam ir kokie mokesčiai buvo mokami pirmaisiais metais po J. V. mirties. Iš pat pradžių ji mokėjo mokesčius, taip pat rūpinosi turto išsaugojimu, jį tvarkė. Tik vėliau neturėjo pakankamai finansinių galimybių sumokėti buto išlaikymui būtinus mokesčius.Butas buvo laikomas interesų centru ir valdomas bei naudojamas kaip savo. Bute ieškovė A. Š. gyveno po tėvo mirties ir deklaravo savo bei sūnaus gyvenamąją vietą. Nurodytos aplinkybės įrodo nuolatinį, ilgalaikį ieškovės ryšį su butu, jame esančiais daiktais.Susidariusi skola už komunalines paslaugas rodo ne ieškovės nenorą ar atsisakymą priimti palikimą, o sunkią jos materialinę padėtį. Ieškovei A. V. priklauso pusė buto, o mokesčiai nebuvo mokami už visą butą. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nemokėjimas už buto komunalinius mokesčius yra susijęs su finansiniais sunkumais, o ne su valios nepriimti palikimą išreiškimu. A. V. po J. V. mirties dirbdama Vokietijoje siuntė pinigus apmokėti su butu susijusius mokesčius.Pirmosios instancijos teismas neįvertino fakto, kad palikimą priima mirusiojo dukra ir sutuoktinė, t. y. artimiausi, pirmiausiai paveldintys asmenys. A. V. priklauso pusė buto įgyto kartu su mirusiuoju bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino turto priežiūros faktą ir visiškai neatsižvelgė į unikalią ieškovių situaciją, kai nei viena iš jų neturėjo pakankamai lėšų tvarkyti turto klausimus, tačiau tai negali paneigti jų valios tą turtą turėti.Ieškovėms tapo žinoma, kad ½ buto priklauso valstybei 2015 m. vasario mėn. pabaigoje, todėl terminas ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą nebuvo praleistas.Atsiliepimu į ieškovės A. Š. apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Ieškovės privalėjo pagrįsti, kad jos atliko mokėjimus už butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, rūpinuosi juo, ar atliko kitus veiksmus, kurie sukurtų ieškovių nuosavybės teises į butą. Tokių duomenų į bylą pateikta nebuvo, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės, susijusios su buto faktiniu valdymu per 3 mėnesius nuo palikėjo J. V. mirties, neegzistavo.
Apeliantei nepavyko įrodyti, kad ji tikrai naudojosi butu kaip savo po J. V. mirties, į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių apeliantės teiginius, o pačios apeliantės paaiškinimai yra nepakankamas įrodymas, siekiant nustatyti ieškinyje nurodomas aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymo, faktiškai pradėjus turtą valdyti, bei dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu.Apeliantė pareikštu pareiškimu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji po savo tėvo J. V. mirties priėmė jo palikimą, pradėjusi valdyti turtą, t. y. butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje.CK 5.50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tam, kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. CK 5.50 straipsnio 2 dalies redakcijoje galiojusioje iki 2011 m. spalio 31 d., t. y. J. V. mirties momentu, nurodyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Nurodyti veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 str. 3 d.). Praleidus šį terminą ir jo įstatymo nustatyta tvarka nepratęsus, įpėdinis praranda paveldėjimo teisę.Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantė nesikreipė į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo bei nepadavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimo apie palikimo priėmimą. Apeliantė įrodinėja, kad palikimą priėmė pradėjusi jį faktiškai valdyti. Ar asmuo priėmė palikimą, pradėjęs jį faktiškai valdyti, teismas sprendžia iš veiksmų fakto ir veiksmų pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147-687/2016). Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2011; išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-468/2009; kt.).Kai palikimą sudaro butas, faktiškas jo valdymas reiškia apsigyvenimą bute po palikėjo mirties ar tolesnį gyvenimą tame bute, jeigu įpėdinis jame gyveno iki palikėjo mirties; taip pat buto priežiūrą, prievolių, susijusių su butu, vykdymą (mokesčių, draudimo įmokų mokėjimą ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-657/2013).Apeliantė palikimo priėmimo faktą grindžia aplinkybe, kad po tėvo J. V. mirties gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, rūpinosi turto išsaugojimu, mokėjo su butu susijusius mokesčius. Teigia, kad bute deklaravo savo bei sūnaus gyvenamąją vietą.Nors apeliantė palikimo faktą bando įrodyti įvairiomis aplinkybėmis, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu nurodytos aplinkybės yra deklaratyvios, joms pagrįsti apeliantė nepateikė beveik jokių įrodymų. Apeliantė pateikė tik įrodymą, kad ginčo bute buvo deklaruota apeliantės ir jos sūnaus gyvenamoji vieta. Vien apeliantės paaiškinimai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamas pagrindas įrodyti palikimo priėmimo faktą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų teismui patikrinti apeliantės paaiškinimų pagrįstumą ir patikimumą.Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2012). Pagal teismų praktiką, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes, ir konstatuoti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2014).Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog įrodymo, kad ginčo bute buvo deklaruota apeliantės ir jos sūnaus gyvenamoji vieta, nepakanka patvirtinti, jog apeliantė aktyviais veiksmais perėmė turtą, valdė jį kaip savo ir laikė save turto savininke. Asmuo, grindžiantis savo reikalavimą – palikimo priėmimą faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis, kaip įpėdinis, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2009; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2010), tačiau apeliantė šių aplinkybių, kaip to reikalauja nurodytos įrodinėjimo taisyklės, neįrodė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė.Kasacinis teismas yra nurodęs, kad norint įrodyti, jog įpėdinis priėmė turtą kaip palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti per įstatyme nustatytą terminą, nepakanka įrodyti, jog įpėdinis tęsė naudojimąsi tuo turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės; vien nurodyti veiksmai vienareikšmiškai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į kokybiškai naują stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2009). Nagrinėjamoje byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių tokio pobūdžio apeliantės veiksmus, kurie būtų buvę atlikti per įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą palikimui priimti.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, aplinkybę, jog įpėdinis, siekdamas priimti palikimą aptariamu būdu, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir jis pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo, turi įrodyti asmuo, reiškiantis tokį reikalavimą (CPK 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2014), tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė šių aplinkybių neįrodė.Nors apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kam ir kokie mokesčiai buvo mokami po J. V. mirties, tačiau kaip matyti iš pateiktų mokėjimų už butą, kurie buvo atlikti 2014 m. vasario 11 d., 2014 m. gruodžio 3 d. ir 2015 m. vasario 25 d., jie buvo atlikti jau po to, kai 2013 m. gegužės 17 d. notaro A. D. į ½ dalį ginčo buto buvo išduotas Palikimo parėjimo valstybei liudijimas, taigi, pirmosios instancijos teismas formaliai turėjo teisę nevertinti ieškovės pateikiamų įrodymų, nes jie nėra susiję su faktiniais veiksmais, siekiant priimti palikimą po palikėjo mirties 2008 metais. Kita vertus, ieškovės pateikti mokėjimai už butą, nepaneigia aplinkybės, kad mokėjimai faktiškai buvo atliekami už A. V. priklausančią ½ dalį buto. Netgi aplinkybė, kad apeliantė po tėvo mirties galimai gyveno bute, savaime neįrodo palikimo priėmimo pradėjus jį valdyti, kadangi, kaip minėta aukščiau (nutarties 16 p.), palikimo priėmimas turėtų pasireikšti įpėdinio aktyviais veiksmais, iš kurių matytųsi, kad įpėdinis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku. Nagrinėjamu atveju apeliantė tokių veiksmų neatliko, todėl, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, savo valios valdyti ginčo butą kaip savo ir laikyti save turto savininke neįrodė.Apibendrinat išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė nepagrindė aplinkybės, jog priėmė J. V. palikimą faktiškai pradėjusi turtą valdyti. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovių reikalavimą nustatyti juridinę reikšmė turinti faktą, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.CK 5.8 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Taigi šioje teisės normoje nustatytas ne tik terminas paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti, bet nurodytas ir konkretus subjektas (kitas testamentinis ar įstatyminis įpėdinis, dar neįgyvendinęs paveldėjimo pagrindu atsiradusių teisių), kuriam šis terminas nustatytas, bei įvardintas konkretus tikslas (siekis paveldėti) teisinių veiksmų per įstatyme nustatytą terminą atlikimui. Nagrinėjimu atveju apeliantė yra mirusio J. V. duktė, t. y. įstatyminė įpėdinė, taigi tinkamas subjektas ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą ir išduotą paveldėjimo teisės liudijimą. Kita vertus, paveldėjimo teisės liudijimo išduoto Lietuvos Respublikai panaikinimas nesukurtų apeliantei jokių teisių ir pareigų, kadangi ji neįrodė, jog priėmė J. V. palikimą faktiškai pradėjusi turtą valdyti.Nurodytų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovės neturi reikalavimo teisės ginčyti išduotą paveldėjimo teisės liudijimą.Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės nagrinėjamo ginčo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliantės apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.