Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Eduardo Maškevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. L. bei M. S. ir jo gynėjo V. Janušausko apeliacinius skundus dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo E. L. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių; pagal BK 135 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. L. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams. Laisvės atėmimo bausmė skirta atlikti pataisos namuose.

M. S. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė.

Iš E. L., K. E., K. U., M. S., Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, į. k. 191351679, solidariai priteisti 483,31 Lt (keturi šimtai aštuoniasdešimt trys litai 31 centas) žalai atlyginti.

S. G. neturtinei žalai atlyginti priteisti: iš K. E. – 2000 Lt (du tūkstančius litų), iš M. S. – 2000 (du tūkstančius litų), iš E. L. – 30 000 Lt (trisdešimt tūkstančių litų).

Skundžiamuoju nuosprendžiu pagal BK 284 str. 1 dalį taip pat pripažinti kaltais ir nuteisti K. E. ir K. U., tačiau dėl jų apeliaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. L. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir 135 str. 1 d., K. E., K. U. ir M. S. pripažinti kaltais pagal BK 284 str. 1 d. už tai, kad 2010 m. spalio 31 d. naktį, apie 1 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje – viešoje vietoje, veikdami bendrininkų grupe, dėl mažareikšmės dingsties, šiurkščiai pažeisdami viešąją tvarką, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką, kitų asmenų akivaizdoje, įžūliais veiksmais, tyčia – M. S. kumščiu sudavė vieną kartą S. G. į smakrą, iškart po to, jau (duomenys neskelbtini), prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ ant šaligatvio K. E. kumščiu sudavė vieną kartą S. G. į skruostą, vieną kartą M. L. į skruostą, dėl to jie abu nugriuvo ant betoninio šaligatvio, M. L. bandant atsistoti, K. U. kumščiu sudavė du kartus M. L. į nugarą, dėl to pastarasis taip ir liko sėdėti ant betoninio šaligatvio, o S. G. atsistojus, iš nugaros pribėgęs E. L. kumščiu sudavė vieną kartą S. G. į galvą, dėl to jis griūdamas galva atsitrenkė į betoninį šaligatvį, tada E. L. gulinčiam S. G. dar kumščiu sudavė 5–10 smūgių į galvą, taip sumušė nukentėjusįjį S. G., padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą, K. E. sumušdamas S. G. sukėlė jam fizinį skausmą, o su K. U. sumušdamas M. L. padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, K. E. ir M. S. sumušdami S. G. sukėlė jam fizinį skausmą.

Nuteistasis E. L. pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. nuosprendį ir bylą grąžinti apylinkės teismui nagrinėti iš naujo, kadangi ją išnagrinėjo šališkas teismas. Nurodo, jog pripažįsta, kad S. G. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, tačiau tai buvo padaryta ne tik dėl jo, bet ir dėl kitų bendrininkų pavartoto smurto. Mano, kad iš komisinės ekspertizės akto išvados taip pat akivaizdu, jog S. G. buvo sulaužyta nosis ir šis sužalojimas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau nuosprendyje apskritai apie tai nieko nepasisakyta, nenustatyta, kas iš bendrininkų padarė šį sužalojimą. Apeliantas mano, jog apylinkės teismas jį nepagrįstai nuteisė pagal BK 135 str. 1 dalį ir pagal BK 284 str. 1 dalį tik dėl neobjektyvaus ir šališko byloje surinktų įrodymų vertinimo.

Nuteistasis E. L. pažymi, kad iš skundžiamojo nuosprendžio susidaro toks įspūdis, kad kiti bendrininkai prieš nukentėjusiuosius pavartojo tik tokį smurtą, kad tik jiems nepadarytų kiek žymesnio sužalojimo, kad ir pastaruosius neįtartų, jog dėl jų pavartoto smurto S. G. buvo sulaužyta nosis, padarytas kaukolės pamato lūžis. Todėl bendrininkai M. S., K. E. ikiteisminio tyrimo metu tyrėjams ir davė prieštaringus parodymus. Tačiau, apelianto įsitikinimu, nukentėjusiajam sunkus sužalojimas atsirado ne dėl jo vieno suduotų smūgių, bet dėl visų jam suduotų bendrininkų smūgių visumos. Kad taip ir buvo, tai įrodo pirminiai K. E. duoti parodymai 2011 m. kovo 30 d. Vėlesni jo ir kitų nuteistųjų parodymai yra neteisingi, nes yra akivaizdus siekis išvengti sunkesnio nusikaltimo. Akcentuoja, jog kategoriškai neigia, kad sudavė S. G. į sprandą ir šis dėl suduoto smūgio griuvo veidu į betonines trinkeles. Pažymi, kad ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teismo posėdžio metu teismui nurodė, kad S. G. sudavė į veidą iš priekio ir jis po smūgio nugriuvo atbulas ant nugaros. Šią aplinkybę patvirtino K. E. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu (2011-06-29 įtariamojo apklausos protokolas ir teismo posėdžio protokolas) bei nukentėjusysis M. L.. Apelianto manymu, iš pateiktų įrodymų galima padaryti tik vieną išvadą, kad ne dėl jo suduoto smūgio S. G. atsirado kaukolės pamato lūžis. Tad kaltinamajame akte ir teismo nuosprendyje nurodyta įvykių ir smurto panaudojimo seka prieš nukentėjusįjį S. G. neatitinka realios tikrovės, nes S. G. smūgį į sprandą turėjo suduoti kitas bendrininkas.

Nuteistojo M. S. ir J. A. parodymus apie tai, kad jis S. G. sudavė į sprandą ir dėl to šis krito veidu į betonines trinkeles, reikėtų vertinti kritiškai, nes šie parodymai prieštarauja ir nuteistojo K. E. bei nukentėjusiojo M. L. parodymams, be to, apelianto manymu, jis galėjo būti apkalbėtas, nes M. S. pats prieš S. G. pavartojo smurtą, o iš M. L. parodymų galima teigti, kad tik dėl M. S. smūgio galėjo S. G. atsirasti tokios pasekmės. M. S. ir J. A. yra pusbroliai, be to, pastarasis šioje byloje taip pat buvo įtariamasis, todėl jau vien dėl to jie turi interesą vienas kitam padėti išvengti atsakomybės.

Apeliantas pažymi ir tai, jog nuosprendyje teismas apskritai nepasisako apie tai, kas S. G. sulaužė nosį, paprasčiausiai šis padarytas sužalojimas teismo liko nutylėtas be jokio juridinio įrodymų vertinimo. Nors aplinkybę, kad S. G. nosį galėjo sulaužyti kiti bendrininkai, įrodo faktiniai duomenys. Anot nuteistojo E. L. iš daugelio liudytojų parodymų nustatyta, kad konflikto pradžioje jam į žandikaulį kumščiu sudavė S. G.. Po to nubėgo į namus pasiimti pagalį. Sugrįžęs maždaug po dviejų minučių pamatė, kad G. iš nosies bėgo kraujas. Kad S. G. buvo kruvinas, tai nurodė ir 2011-03-31 įtariamojo apklausos protokole. Šitie duomenys, apelianto manymu, patvirtina, jog S. G. nosies nesulaužė.

Nuteistasis M. S. ir jo gynėjas V. Janušauskas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. nuosprendžio dalį, kurioje M. S. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir jam priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad nepadarė nusikalstamos veikos, nes inkriminuojamo nusikaltimo įvykdymo metu ramiai stovėjo ir kalbėjosi su draugais, jokio triukšmo nekėlė. Teigia, jog ne buvo jokios priežasties triukšmauti ar kaip kitaip pažeidinėti viešąją tvarką. Tuo metu Laukuvos miestelio aikštėje, be jų kompanijos, būriavosi ir kiti būreliai jaunuolių. Buvo tik pasibaigusi diskoteka, todėl dar nebuvo spėję išsiskirstyti, laukė, kol atvažiuos vežtis vienos iš draugių. Tuo tarpu atėję du girti vyriškiai pradėjo šaukti, liepė tučtuojau skirstytis, pradėjo sklaidytis kumščiais. Apeliantų teigimu, jis matė, kaip vienam vaikinui kumščiu buvo suduota. Todėl, apeliantų teigimu, kai vyrai priėjo, suprato, kad šie atėjo negerais kėslais. Tuo tarpu, kai pamatė, kad vyriškis užsimojo suduoti pusbroliui, apelianto M. S. teigimu, jis pirmasis sudavė jam smūgį į veidą. Sudavė nestiprų smūgį, siekdamas jį pargriauti ar sužeisti, smūgį, nesukeliantį skausmo, pabauginantį, kad žinotų, jog gali apsiginti ir ginsis, jeigu bus užpultas. Pasak M. S., jo dalyvavimas šiame įvykyje tuo ir pasibaigė, nes S. G. užsipuolė kitus jaunuolius ir su jais pradėjo muštynes, į kurias neįsivėlė, tik buvo stebėtojas, bet neilgai, gal tik tol, kol jis priėjo prie kitos jaunuolių grupės ir pradėjo muštis. Nebuvo ir nematė, kaip S. G. buvo sumuštas.

Nuteistasis E. L., jo gynėjas bei nuteistojo M. S. gynėjas pateiktuose apeliaciniuose skunduose prašo jų skundus tenkinti.

Prokuroras prašo nuteistųjų E. L. bei M. S. ir jo gynėjo V. Janušausko apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų E. L. bei M. S. ir jo gynėjo V. Janušausko apeliaciniai skundai atmestini.

Šilalės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Naikinti jo apeliantų skunde nurodytais motyvais apygardos teismas neturi teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas itin išsamiai ištyrė faktinius bylos duomenis, nurodė motyvus, kuo remdamasis ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis pripažįsta įrodymais, pagrindžiančiais E. L. bei M. S. kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų, numatytų atitinkamai BK 135 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Ir apylinkės teismo padarytų išvadų apeliantų skundo argumentai nepaneigia.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalį), išdėsto motyvuotas išvadas dėl apeliacinių skundų esmės. Tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tuo tarpu nuteistiesiems nepriimtinos apylinkės teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar vertintinos, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs bylos įrodymus, neatkartodamas jų detaliai, pripažįsta, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos, ir atmeta apeliantų argumentus. Teisėjų kolegija nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, jokio teisinio pagrindo neturi. Byloje, remiantis nukentėjusiųjų M. L., S. G., liudytojų L. G., A. V., D. Z., M. M., R. L., E. E., J. A., o ir iš dalies pačių nuteistųjų E. L., K. E., K. U., M. S. parodymais, specialisto išvadomis bei kitais ištirtais įrodymais nustatyta, kad E. L. sunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą bei pažeidė viešąją tvarką, M. S. pažeidė viešąją tvarką. Tuo tarpu pačių apeliantų byloje nustatytų aplinkybių savitas interpretavimas vertintinas kaip pasirinkta gynybos pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

Įrodymų vertinimas, kaip ir tikrinimas, yra logikos dėsniais grindžiama mąstomoji veikla. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad „teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu“. Vidinis įsitikinimas nereiškia, kad teisėjas įrodymus gali vertinti bet kaip. Vidinis įsitikinimas negali priklausyti nuo teisėjo nuotaikos, atsitiktinumų, vidinės nuojautos, intuicijos, siekio vertinti įrodymus pagal savo asmeniškus norus ir pan. Teisėjo vidinis įsitikinimas susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių. Būtina vidinio įsitikinimo objektyvumo sąlyga yra įrodymus vertinančio teisėjo nepriklausomumas ir nešališkumas vykdant jam pavestą procesinę funkciją.

Teismas tam tikrose situacijose, kai vertina įrodymus ir pan., negali būti laikomas šališku jau vien todėl, kad atlieka šiuos procesinius veiksmus: laikantis įstatymo reikalavimų teismo pateiktas byloje surinktų įrodymų vertinimas nėra pagrindas pripažinti teismą šališku, nes byloje surinktų įrodymų vertinimas yra normali teismo veikla ir jos rezultatas neleidžia daryti išvados, kad bylą nagrinėjęs teismas dar prieš pradėdamas nagrinėti bylą ar bylos nagrinėjimo metu būtų turėjęs ar įgijęs išankstinių nuostatų dėl bylos baigties.

Nagrinėjamuoju atveju, nuteistasis E. L. teismo šališkumą vertina tik pagal byloje esančių duomenų, kurie buvo apylinkės teismo pripažinti įrodymais, vertinimą, kuris neatitinka paties E. L. vertinimo. Tokia nuteistojo E. L. pozicija, be abejo, negali būti traktuojama kitaip nei jo pasirinkta gynybos pozicija, ir teisine prasme negali būti pripažinta kaip teismo šališkumą savaime įrodanti aplinkybė. Šališku teismu pirmiausiai suvokiamas teismas, kuris turi ar (ir) reiškia išankstinį nusistatymą prieš tam tikrus proceso dalyvius, kaip šiuo atveju E. L.. Aplinkybių, kad bylą nagrinėjantis teisėjas būtų elgęsis su tam tikrais proceso dalyviais nevienodai ir nesąžiningai ar suteikęs kažkuriam(-iems) palankesnę teisinę padėtį, byloje nebuvo nustatyta, jų apeliaciniame skunde nepateikė ir nuteistasis E. L.. Priešingai, apylinkės teismas itin išsamiai aptarė visas aplinkybes ir byloje esančius duomenis, kurie ir suponavo apylinkės teismo išvadą dėl E. L. kaltės jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymu. Todėl teisėjų kolegija nuteistojo apeliacinio skundo argumentą dėl šališko teismo vertina kaip nepagrįstą.

Dėl nuteistojo E. L. veikos teisinio vertinimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį

Šioje byloje 2012-08-16 atlikus komisinę ekspertizę, jos akte Nr. EKG 1535/11 (03) nustatyta, kad S. G. padaryti sužalojimai: gilus odos nubrozdinimas kairėje kaktos pusėje ir kairės akiduobės zonoje (apie kairę akį) bei nedidelė muštinė kaktos kairės pusės žaizda, masyvios kraujosruvos kairės akies vokuose, kraujosruva po kairės akies obuolio jungine, nosies kaulų lūžis, akytkaulio kairės pusės (kairio smilkinkaulio piramidės srities) lūžis su kraujo išsiliejimu kairėje būgninėje ertmėje, galvos smegenų sukrėtimas. Sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai trimis trauminiais poveikiais: į nosį (1), į kaktos kairę pusę ir kairę akiduobę(1) ir kairį smilkinį (1). S. G. nosies kaulai galėjo lūžti nuo tiesioginio smūgio kumščiu į nosį. Mažiau tikėtina, kad nosies kaulų lūžis galėjo atsirasti nuo griuvimo ant kieto pagrindo (veidu į grindinį). S. G. padarytas kaukolės pamato kaulų lūžis negalėjo atsirasti nuo smūgio kumščiu į galvą. Toks lūžis galėjo atsirasti nuo griuvimo ant kieto pagrindo, galva atsitrenkiant į grindinį (betoninėmis trinkelėmis išklotą šaligatvį). S. G. patirtas kaukolės pamato vidurinės duobės kaulų lūžis negalėjo atsirasti nuo tiesioginio smūgio kumščiu į nosį. Toks kaukolės pamato lūžis galėjo atsirasti po smūgio į sprandą, nukentėjusiajam kairiąja galvos puse atsitrenkiant į betoninėmis trinkelėmis išklotą šaligatvį. Nuo M. S. ir K. E. smūgių rankos kumščiu į skruostą–žandikaulį negalėjo būti padarytas kaukolės pamato lūžimas. S. G. padarytas kaukolės pamato lūžis sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. S. G. padarytas nosies kaulų lūžis, akytkaulio kairės pusės celių lūžis ir galvos smegenų sukrėtimas, vertinant atskirai, sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Kiti sužalojimai (veido odos nubrozdinimai ir kraujosruvos, kaktos žaizda) yra nežymaus sveikatos sutrikdymo masto. Dėl patirtų sužalojimų S. G. liko nosies deformacija ir pertvaros iškrypimas, todėl 2011-07-07 jis operuotas VšĮ VUL „Santariškių klinikose“, be to, susilpnėjo nukentėjusiojo klausa (t. 3, b. l.140–146).

Taigi, kaip matyti iš paminėtos ekspertizės išvados, S. G. padarytas kaukolės pamato kaulų lūžis negalėjo atsirasti nuo smūgio kumščiu į galvą. Toks lūžis galėjo atsirasti nuo griuvimo ant kieto pagrindo, galva atsitrenkiant į grindinį (betoninėmis trinkelėmis išklotą šaligatvį). S. G. patirtas kaukolės pamato vidurinės duobės kaulų lūžis negalėjo atsirasti nuo tiesioginio smūgio kumščiu į nosį. Toks kaukolės pamato lūžis galėjo atsirasti po smūgio į sprandą, nukentėjusiajam kairiąja galvos puse atsitrenkiant į betoninėmis trinkelėmis išklotą šaligatvį. Todėl apelianto E. L. nuomonė, kad nustatyta S. G. sunki galvos trauma buvo nuo visų nuteistųjų suduotų smūgių visumos, negali būti pripažinta teisinga ir pagrįsta. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto E. L. pozicija, kad netiesiogiai nuo jo suduotų smūgio nukentėjusysis S. G. patyrė nustatytą sunkų sveikatos sutrikdymą. Tačiau S. G. patirta sunki galvos trauma buvo susijusi tiesioginiu priežastiniu ryšiu su E. L. veiksmais – po E. L. smūgio S. G. krito ir taip susižalojo galvą. Pažymėtina, kad baudžiamosios teisės teorija priežastinį ryšį tarp veikos ir kilusių padarinių įvardija kaip asmens įtaką padarinių atsiradimui. Ir ši veika turi būti būtina nusikalstamų pasekmių atsiradimo sąlyga.

Pirmosios instancijos teismas itin detaliai aptarė visų nuteistųjų S. G. suduotų smūgių seką (jų apeliacinės instancijos teismas pakartotinai neatkartoja) ir tik įvertinęs nustatytas aplinkybes padarė motyvuotą išvadą dėl E. L. veikos vertinimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Kaip matyti iš nuteistojo E. L. parodymų pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu jis pats parodė, kad S. G. krito po jo suduoto smūgio. Tą pačią aplinkybę teisiamojo posėdžio metu nurodė ir nuteistasis K. E. bei K. U..

Teisėjų kolegijos nuomone, būtent E. L. smūgis buvo lemiamas, po kurio nukentėjusysis S. G. ir krito ant žemės. Faktinės bylos aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai manyti ir tai, kad E. L. smūgis buvo pakankamai stiprus, kad S. G. po jo kristų, nes E. L. įtūžo tiek, kad po konflikto pirmojo etapo nubėgo namo atsinešti lazdos, iš kur galėjo ir negrįžti, jei tikrai buvo išsigandęs dėl savo saugumo. Tačiau to nepadarė, maža to, pasirūpino priemonėmis, kurios jam leido būti tikram savo fiziniu pranašumu, tačiau jų nepanaudojo tik dėka kartu buvusių merginų, nes šios E. L. atsineštą grėbliakotį atėmė. Tačiau realizuodamas savo įtūžį, E. L. jau gulinčiam S. G. į galvą – itin pavojingą gyvybei kūno sritį, kaip nurodė pats E. L., sudavė dar apie 10 smūgių, nors iš esmės S. G. jau nesipriešino, nes, jo teigimu, po smūgio jis prarado sąmonę. Taigi nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, aiškiai rodo E. L. tikslą – kiek įmanoma labiau sumušti nukentėjusiuosius. Tad suduodamas smūgį S. G. apeliantas E. L. pasitelkė savo fizinę jėgą tiek, kad nukentėjusįjį „tinkamai pamokyti“ už pastarojo elgesį. Ir pasirinkti E. L. veiksmai nukentėjusiajam sukėlė sunkius padarinius.

Tuo tarpu vertinant apelianto E. L. skundo argumentą, kad, anot jo, nuosprendyje nepasisakyta dėl S. G. nosies sužalojimo, pastarasis laikytinas kaip nepagrįstas.

2012-08-16 atlikus komisinę ekspertizę nustatyta, kad S. G. nosies kaulai galėjo lūžti nuo tiesioginio smūgio kumščiu į nosį. S. G. padarytas nosies kaulų lūžis, akytkaulio kairės pusės celių lūžis ir galvos smegenų sukrėtimas, vertinant atskirai, sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Kiti sužalojimai (veido odos nubrozdinimai ir kraujosruvos, kaktos žaizda) yra nežymaus sveikatos sutrikdymo masto.

Baudžiamojo įstatymo 284 straipsnio saugoma papildoma vertybė yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Pažymėtina, kad viešosios tvarkos pažeidimas, kaip nusikaltimas, „apima“ nežymų sveikatos sutrikdymą, priešingai nei sunkų. Tad tuo atveju, kai pažeidžiant viešąją tvarką yra nežymiai sužalojamas žmogus, kaltininko veika kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnį. Nagrinėjamuoju atveju dėl S. G. bei M. L. padarytų nežymių sveikatos sutrikdymų pažeidžiant viešąją tvarką tiek apelianto E. L., tiek kitų nuteistųjų veika ir buvo kvalifikuota kaip viešosios tvarkos pažeidimas bendrininkų grupe, kadangi visų jų tyčia buvo bendra – viešoje vietoje, pažeidžiant viešąją tvarką, sumušti, jų nuomone, netinkami besielgusius nukentėjusiuosius.

Dėl M. S. veikos teisinio vertinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

BK 284 str. 1 d. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto pavartojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 str. 1 d. neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis BK straipsnis ima apsaugon tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. Todėl papildoma vertybė, saugoma BK 284 straipsnio, yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 284 str. 1 d.

Tuo tarpu vertinant kelių asmenų veiksmus, kaip atliktus bendrininkų grupe, privalomas subjektyvusis bendrininkavimo požymis yra bendrininkų susitarimas, kuris gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, bei įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, iki bus pasiektas norimas rezultatas. Susitarimas gali būti tiek išankstinis, tiek spontaniškas, staigus. Esant bendrininkavimui visi bendrininkai atsako už bendrus veiksmus.

Apelianto M. S. bei jo gynėjo nuomone, M. S. suduotas smūgis nukentėjusiajam negali būti vertinamas kaip nusikalstamas, nes šio veiksmo tikslas buvo apsiginti, jei bus užpultas.

Tačiau teisėjų kolegija įvertinusi šią apeliantų poziciją, atkreipia dėmesį, jog teisė į būtinąją gintį galima nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą ir pan. Tačiau būtinoji gintis turi atitikti ginties teisėtumo sąlygas – turi būti ir kėsinimasis (pavojingas, akivaizdus ir realus), ir gynyba, kuri turi atitikti šiuos požymius: žala padaroma tik besikėsinančiajam, žala padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi ir žala padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų.

Nagrinėjamuoju atveju teisėjų kolegija nemano, kad M. S. buvo kilusi reali grėsmė jo sveikatai ar gyvybei, kad buvo būtina pirmajam realizuoti neteisėtus veiksmus – smūgiuoti nukentėjusiajam S. G., nes tiek E. L., tiek K. E., tiek K. U. bei pats M. S. nurodė, kad jie visi buvo blaivūs, o nukentėjusieji buvo labai girti, dėl girtumo vos paėjo, svirduliavo. Vien tai, kad nukentėjusieji šukavo, liepė skirstytis, nebuvo pretekstas imtis neteisėtų veiksmų. Juolab, kad M. S. nebuvo vienas, greta buvo kiti draugai ir akivaizdu, kad fizinių jėgų santykis buvo ne nukentėjusiųjų naudai. Teisėjų kolegijos nuomone, kilusį konfliktą lėmė neadekvati tiek vienos, tiek kitos ginčo šalių reakcija į vienas kito elgesį, veiksmus. Ir nuteistieji E. L., K. E., K. U. bei M. S. pritardami vienas kito daromiems veiksmais ir atitinkamai neprieštaraujantys jiems, taip savo konkliudentiniais veiksmais išreiškė ir pritarimą vienas kitam, ir savo valią, norą atlikti nusikalstamus veiksmus. Suvokdami, kad kėsinasi į tą patį objektą – viešąją tvarką bei nukentėjusiųjų sveikatą ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius, todėl nuteistųjų E. L., K. E., K. U. bei M. S. veiksmai, kaip nuskalstama veika, numatyta BK 284 straipsnio 1 dalyje, pagrįstai įvertinti kaip įvykdyti bendrininkų grupe.

Taigi, įvertinus nustatytas faktines bylos aplinkybes bei byloje esančius duomenis, teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kad įrodyta, jog E. L. padarė jam inkriminuotą BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, M. S. – BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Bylos aplinkybės įvertintos tinkamai, tinkamai kvalifikuotos nuteistųjų E. L., M. S. veikos, todėl tenkinti apeliacinius skundus nurodytais motyvais teismui nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų E. L. bei M. S. ir jo gynėjo Vaclovo Janušausko apeliacinius skundus atmesti.