Kauno apygardos teismo nutartis

2020-01-28 · Civilinė byla Nr. 2S-165-773/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-01-28
Bylos Nr.
2S-165-773/2020
Teisminio proceso Nr.
2-13-3-02730-2019-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Mindaugas Šimonis
Pareiškėjas
O. K.
Suinteresuotas asmuo
valstybės įmonei „Turto bankas“
Advokatai
Vytautas Tučkus
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2S-165-773/2020Teisminio proceso Nr. 2-13-3-02730-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 3.1.11.4. (S)
Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 28 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Mindaugas Šimonis,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos O. K. įgalioto atstovo advokato Vytauto Tučkaus atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos O. K. pareiškimą suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei „Turto bankas“ dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja O. K. pateikė pareiškimą dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą pripažinimo, kuriuo prašo patvirtinti, kad M. Z. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 1963 metais statytą gyvenamą namą, plane žymimą 1A1m ir namo priestatą, plane žymimą la1m, 1972 metais statytą šulinį, ūkinį pastatą, plane žymimą 4I1m, ūkinį pastatą, plane žymimą 5I1m, 1976 metais statytą ūkinį pastatą, plane žymimą 6I1m, 1977 metais statytą kiemo rūsį, plane žymimą 3I1p, viralinę, plane žymimą 2I1m. (b. l. 1-6). Nurodo, kad Pivašiūnų parapijos bažnyčioje M. Z. ir J. M. (duomenys neskelbtini) sudarė bažnytinę santuoką. M. Z. ir J. M. bažnytinės santuokos neįregistravo tuometės tarybinės civilinės metrikacijos skyriuje. Sudarę bažnytinę santuoką jie apsigyveno (duomenys neskelbtini), kur 1963 metais pasistatė gyvenamą namą, plane žymimą 1A1m ir namo priestatą, plane žymimą la1m, 1972 metais – šulinį, 1976 metais – ūkinį pastatą, plane žymimą 6I1m, 1977 metais – kiemo rūsį, plane žymimą 3I1p, viralinę, plane žymimą 2I1m. 1988 m. tuometis Alytaus tarpmiestinis techninės inventorizacijos biuras atliko statinių, esančių (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus ir jų pagrindu 1988 m. kovo 11 d. buvo sudaryta namų valdos techninės apskaitos byla. Visą šį turtą M. Z. ir J. M. sukūrė pagal teisinį reglamentavimą būdami kolūkiečių kiemo nariais ir faktiškai gyvendami kaip sutuoktiniai. J. M. mirė (duomenys neskelbtini). Paskutinė šio kolūkinio kiemo narė liko M. Z.. Alytaus rajono valdybos 1991 m. spalio 28 d. potvarkiu „Naujo gyvenimo“ kolūkis likviduotas. Alytaus apskrities viršininko administracija 1997 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 243 J. M. nuosavybės teises pripažino į gyvenamą namą ir jo priestatą, į tris ūkio pastatus, viralinę ir kiemo rūsį, esančius (duomenys neskelbtini). Šio įsakymo pagrindu 1997 m. birželio 2 d. visi statiniai įregistruoti J. M. asmeninės nuosavybės teise. M. Z. su J. M. vaikų neturėjo. M. Z. 1994 m. lapkričio 14 d. testamentu, notarinis registras Nr. 3-5427, visą turtą, kuris priklausys jai jos mirties dieną, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, paliko savo dukterėčiai pareiškėjai O. K.. M. Z. mirė (duomenys neskelbtini). Po jos mirties pareiškėja O. K., kaip testamentinė M. Z. palikimo įpėdinė, notarės B. Zabitienės kontoroje palikimą priėmė įstatymo nustatytu laiku, t.y. 2019 m. gegužės 7 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo, notarinio registro Nr. 1563, pagrindu tapo jos palikimo – 3 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininke, tačiau nepaveldėjo gyvenamos sodybos, kurioje po faktinio sutuoktinio mirties gyveno M. Z., nes šių statinių nuosavybė įregistruota J. M. vardu. Taip įvyko todėl, kad kai Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Taryba 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymo Nr. 1-806 4 straipsniu panaikino kolūkiečių kiemo šeimos bendrąją jungtinę nuosavybę, M. Z. būdama kolūkiečio kiemo narys per bendrąjį ieškinio senaties terminą nereikalavo nustatyti savo dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje ir neprašė padalinti ar atidalinti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą. M. Z. turėjo teises į dešimtmečiais su J. M. sukurtą turtą, nežiūrint į tai, kad nesikreipė reikalaudama nustatyti savo dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Taigi, pareiškėja O. K., budama M. Z. testamentine įpėdine, negali įgyvendinti savo kaip įpėdinės teisių į M. Z. faktiškai valdytą turtą – gyvenamąjį namą ir kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini) dėl to, kad nuosavybės teise į šį turtą įregistruota faktinio M. Z. sutuoktinio J. M. vardu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Alytaus apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės O. K. pareiškimą dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą pripažinimo kaip nenagrinėtiną teisme (b. l. 7-9).

3. Teismas pažymėjo, kad pastato valdymo nuosavybės teise faktas pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktą nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: pirma, pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); antra, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; trečia, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; ketvirta, nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Taigi, bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios.

4. Teismas atkreipė dėmesį, kad pati pareiškėja nurodo, jog jos turimi dokumentai nepatvirtina M. Z. nuosavybės teisės atsiradimo į minėtus statinius, atsiradusius tam tikru laiku iki kreipimosi į teismą. Pagal pridedamus prie pareiškimo dokumentus, teismas nustatė, kad ginčo pastatams atlikta teisinė registracija 1997 m. gegužės 22 d. ir ši teisinė registracija atlikta J. M. vardu. Kadangi pastatai teisiškai įregistruoti konkretaus fizinio asmens vardu, jam mirus atsiranda paveldėjimo teisiniai santykiai, todėl J. M. pastatus po jo mirties priimti galėjo tik testamentiniai ar įstatyminiai įpėdiniai. Tuo tarpu pareiškėjos tikslas šioje civilinėje byloje įteisinti savo vardu aukščiau paminėtų daiktų turto nuosavybę. Todėl atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, pareiškėja privalėtų įrodyti, kad yra testamentinė ar įstatyminė J. M. įpėdinė. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjos O. K. pareiškimą dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą pripažinimo pagal suformuluotus pareiškimo reikalavimus nustatyti valdymo faktą pagal CPK 524 – 529 straipsnius atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 3 straipsnio 6 dalis, 137 straipsnis).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

5. Atskiruoju skundu pareiškėjos O. K. įgaliotas atstovas prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartį (b. l. 11-15). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Pareiškėja, kreipdamasi į teismą, pareiškime nurodė visas jai žinomas aplinkybes ir pateikė jas pagrindžiančius įrodymus. M. Z. ir J. M. statinių statymo aplinkybės būnant faktinėje santuokoje yra praeities aplinkybės, kurioms patvirtinti statybos dokumentų, jungtinės veiklos sutarties ar kitų dokumentų – galimai teismo pasigendamų, nėra išlikę. M. Z. ir J. M. neregistruodami civilinės santuokos esant sovietinei santvarkai tokiu būdu protestavo prieš šią santvarką, o J. M. mirus įregistruoti santuokos civiline tvarka tuo labiau nebuvo galimybės. Dėl šių aplinkybių neturėtų būti paneigiamos M. Z. turtinės teisės į turtą, kurį ji valdė būdama faktinėje santuokoje su J. M.. Todėl nesant kitų dokumentų šią aplinkybę turėtų nustatyti teismas.

1.2. Pareiškėja O. K., būdama palikėjos M. Z. testamentinė įpėdinė, jau yra įgyvendinusi savo kaip paveldėtojos teises, tačiau negali įgyti nuosavybės dėl esamos teisinės registracijos mirusiojo J. M. vardu. Todėl teismui kilus abejonių dėl pareiškimo pagrįstumo, turėjo būti nustatyti pareiškimo trūkumai, bet ne atsisakyta priimti pareiškimą

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).

7. Byloje sprendžiamas klausimas dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl valdymo nuosavybės teise fakto patvirtinimo, pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas pareiškimą atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtiną teisme dėl to, kad egzistuojantys dokumentai patvirtina J. M. nuosavybės teisę į ginčo statinius, o pareiškėja neįrodinėja aplinkybės, jog yra įstatyminė ar testamentinė J. M. įpėdinė. Konstatavęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas atsisakė pareiškėjos O. K. pareiškimą priimti ne kaip pareikštą dėl juridinio fakto, numatyto 444 straipsnio 2 dalies 5 punkte, nustatymo, o kaip pareikštą dėl valdymo fakto patvirtinimo, nors pateikė motyvus būtent dėl negalimumo priimti pareiškimą dėl juridinio fakto, kad M. Z. valdė nuosavybės teise ginčo statinius, nustatymo.

8. CPK 443 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ypatingosios teisenos bylas teismas nagrinėja pagal CPK taisykles, su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato CPK V dalis ir kiti įstatymai. Pareiškimas dėl bylos iškėlimo turi atitikti procesinių dokumentų formai ir turiniui keliamus reikalavimus su papildymais, numatytais CPK V dalies atitinkamuose straipsniuose (CPK 443 straipsnio 2 dalis). Vienas iš procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų – nurodyti procesinio dokumento pobūdį ir dalyką (CPK 111 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Tuo tarpu byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas priklauso teismo kompetencijai ir atliekamas pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-916/2017). Taigi, pareiškimo priėmimo stadijoje teismas visų pirma turėjo tinkamai nustatyti, kokia pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą pareiškėja siekia apginti, ar pareiškimas atitinka CPK keliamus turinio ir formos reikalavimus.

9. pareiškėja kreipėsi į teismą iš esmės prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. Z. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 1963 metais statytą gyvenamą namą, plane žymimą 1A1m ir namo priestatą, plane žymimą la1m, 1972 metais statytą šulinį, ūkinį pastatą, plane žymimą 4I1m, ūkinį pastatą, plane žymimą 5I1m, 1976 metais statytą ūkinį pastatą, plane žymimą 6I1m, 1977 metais statytą kiemo rūsį, plane žymimą 3I1p, viralinę, plane žymimą 2I1m. Šis prašymas grindžiamas faktinėmis aplinkybės, kad M. Z., sudariusi bažnytinę santuoką su J. M., faktiškai statybos būdu sukūrė ginčo statinius, tačiau nuosavybės teisė į minėtus ginčo statinius įregistruota tik (duomenys neskelbtini) mirusio J. M. vardu. Dėl šios aplinkybės pareiškėja O. K., kaip M. Z. įpėdinė, negali įgyvendinti savo kaip įpėdinės teisių į faktiškai M. Z. kartu su J. M. sukurtus ginčo statinius. Reikšminga ir kita pareiškėjos nurodoma faktinė aplinkybė, kad M. Z. ir J. M. sukūrė ginčo turtą pagal tuomet galiojusį teisinį reglamentavimą būdami kolūkiečių kiemo nariais. Taigi, pareiškėja O. K., siekdama įgyvendinti teisę į paveldėtą M. Z. turtą, turi teisinį interesą nustatyti palikėjai M. Z. nuosavybės teisėmis priklausiusio turto faktą, įrodinėjant, kad ginčo turtą J. M. sukūrė su M. Z..

10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad asmens teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų (pavyzdžiui, negalima atsisakyti priimti ieškinio motyvuojant reikalavimo teisės neturėjimu ar ieškinio senaties termino praleidimu). Tai svarbu teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą. Toks teisinis reguliavimas siejamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisės į teisminę gynybą prieinamumo ir universalumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018. Teismų praktika. 2018, 50, p. 9-24). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškimą būtent motyvuodamas aplinkybe, kad pareiškėja neturi reikalavimo teisės nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog M. Z. nuosavybės teise valdė ginčo statinius, nes ginčo statiniai nuosavybės teise priklauso J. M.. Taigi, pirmosios instancijos teismas pareiškimo priėmimo stadijoje sprendė dėl paties pareikšto reikalavimo pagrįstumo, bet ne jo priimtinumo nagrinėti teisme. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl valdymo fakto patvirtinimo, nors pareiškėja prašo nustatyti valdymo nuosavybės teisėmis faktą.

11. CPK 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje. Teismo tvarka nustatytini juridiniai faktai išvardyti CPK 444 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Šis sąrašas nėra baigtinis, kadangi CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu nustatyta, kad teismas nagrinėja bylas ir dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai neįtvirtina jiems nustatyti kitokios tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018).

12. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju mirus palikėjai M. Z., pareiškėja O. K. neturi galimybės kitaip nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą, jog palikėja M. Z. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė ginčo statinius kaip tik kreipiantis į teismą. Ta aplinkybė, kad pareiškėja nepakankamai aiškiai suformulavo savo reikalavimą ir ne ginčo teisenos tvarka kreipėsi į teismą, negali būti aiškinama kaip apskritai užkertanti kelią pareiškėjai kreiptis į teismą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad jei pateiktu procesiniu dokumentu siekiama apginti pažeistą ar ginčijamą teisę arba įstatymų saugomą interesą (CPK 5 straipsnio 1 dalis), tačiau dokumentą pateikęs asmuo neaiškiai suformuluoja ieškinio pagrindą ir (ar) dalyką, tai procesinio dokumento trūkumai gali būti pašalinti taikant procesinio dokumento trūkumų šalinimo institutą (CPK 115 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2013). Taigi, nustačius, kad pagal pareiškėjos suformuluotą reikalavimą negalės būti efektyviai ginama asmens teisė arba įstatymų saugomas interesas, kuriuos, į teismą besikreipiančio asmens nuomone, reikėtų ginti, teismas gali bylos nagrinėjimo metu pareiškėjos reikalavimus tikslinti.

13. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes ir padaręs teisines išvadas, sprendžia, kad atskirasis skundas tenkintinas, Alytaus apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškimą, panaikinama ir pareiškėjos O. K. pareiškimo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 137 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos O. K. pareiškimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Mindaugas Šimonis