Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio (kolegijos primininkas ir pranešėjas), Savinijaus Katausko ir Aurelijos Sadauskaitės,

asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, L. A. ir jo gynėjui advokatui Aivarui Raišučiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro Valdo Grabausko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. gruodžio 19 d. nutarties, kuria baudžiamoji bylą dėl kaltinimo L. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį nutraukta dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. L. A. buvo kaltinamas tuo, kad 2021 m. rugpjūčio 29 d., apie 23.38 val., Klaipėdoje, Naikupės g. 28, prie prekybos centro „Iki“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia peiliu dūrė vieną kartą K. K. (K. K.) į dešinę krūtinės pusę, padarydamas nukentėjusiajam durtinę-pjautinę žaizdą dešinėje krūtinės ląstos pusėje (ties užpakaline pažasties linija, 9 tarpšonkauliniame tarpe) su oro ir kraujo susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje ir kepenų pažeidimu, dėl to jis buvo sunkiai suluošintas (Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.9. punktas).

II. Apeliacinio skundo prašymai ir argumentai

2.1. Argumentuoja, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias būtinąją gintį. Nutartis yra nepagrįsta ir neteisinga, nes teismo padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Aktualios veikos padarymo aplinkybes teismas išdėstė šališkai, neobjektyviai. Tokiu būdu teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, nes neteisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, vertindamas įrodymus atsietai, suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, o kai kuriems bylos įrodymams visai neteikė reikšmės ir dėl jų nepasisakė. Teismas, priimdamas nutartį nutraukti bylą L. A., esant BK 28 straipsnyje 2 dalyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai, padarė išvadą, kad pastarasis durdamas peiliu nukentėjusiajam K. K. veikė ne nukentėjusiojo puolimo, o gynybos tikslais, nes smurtas buvo pavartotas tik po to, kai nukentėjusysis, pribėgęs, prie nuo jo bėgančio kaltinamojo, prieš jį užsimojo rankomis, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad kaltinamasis realaus ir akivaizdaus pavojaus jo sveikatai sąlygomis turėjo teisę į būtinąją gintį ir ja teisėtai pasinaudojo, neperžengdamas jos ribų (BK 28 straipsnio 3 dalis). Teismas netyrė ir visiškai nepasisakė, ar kaltinamojo L. A. pasirinkta gynybos priemonė buvo proporcinga ir ar jo gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Būtent šios aplinkybės yra svarbios sprendžiant būtinosios ginties proporcingumo klausimą, nes įstatyme numatyti tik du atvejai, kuriems esant nepripažįstama, kad peržengtos būtinosios ginties ribos – kai būtinosios ginties ribos peržengtos dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, ir kai buvo ginamasi nuo įsibrovimo į būstą. Teismas turėjo itin kruopščiai ištirti visas bylos aplinkybes ir savo išvadas pagrįsti konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes tik teisingas ir tikslus faktinių bylos aplinkybių nustatymas lemia tinkamą BK 28 straipsnio taikymą. Tačiau to nebuvo padaryta, dėl to išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, jų tikrumo ir tikslumo kelia abejonių. Pagal BK 28 straipsnio 3 dalį būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

2.2. Teismų praktikoje išvada apie būtinosios ginties ribų peržengimą paprastai daroma nustačius, kad tiesiogine tyčia besikėsinančiajam padaryta aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo kėsinamasi, kai panaudotos gynybos priemonės konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Spręsdamas šį klausimą, teismas turėjo įvertinti kėsinimosi pobūdį, pavojingumą ir besikėsinančiajam padarytos žalos dydį. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besiginančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-31-788/2015). Teismas rėmėsi tais bylos įrodymais arba jų dalimi, kurie pagrindžia L. A. pateiktą įvykio versiją, o kiti įrodymai, nepatvirtinantys teismo išvadų, nevertinti arba vertinti fragmentiškai. Teismas neįvertino ir nepasisakė apie paties L. A. veiksmus ir elgesį bare, t. y. o būtent tai, kad jis nekviečiamas atsisėdo prie stalelio, kur sėdėjo svetimi žmonės, ir, kaip patvirtino liudytojai A. V. bei I. G., nors tai ir neišprovokavo konflikto, tačiau sukėlė jų nepasitenkinimą. Teismas neįvertino L. A. elgesio tik išėjus iš baro, nes liudytojai D. B. ir A. V. parodė, kad jiems belaukiant taksi, jis vėl atsirado šalia jų, ir, kaip parodė jis pats, po suduoto smūgio į veidą išsitraukė peilį pagąsdinimui, nors iš esmės turėjo visas galimybes veikti ne priešingu teisei elgesiu, t. y. turėjo telefoną, kuriuo galėjo išsikviesti pagalbą (jei jau buvo puolamas ar grėsė puolimas), be to, galėjo iš baro išėjęs eiti namo, tačiau būdamas neblaivus nusprendė viešoje vietoje demonstruoti šaltą nešaunamąjį ginklą – peilį, tai vienareikšmiškai nurodo, jog jo elgesys nebuvo gynybinis. Apklaustas kaip liudytojas A. V. patvirtino, jog L. A. juos kvietė, provokavo, sakė ateiti.

2.3. Nors L. A. ir nurodė, kad jam K. K. sudavė smūgį į veidą, bei eksperto išvada Nr. G 1234/2021 (03) L. A. konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau pats nukentėjusysis K. K. ir kiti kaip liudytojai apklausti asmenys (buvę įvykio vietoje) neigė smurto buvimo faktą prieš kaltinamąjį, ir byloje iš esmės nėra jokių duomenų (išskyrus L. A. parodymų ir eksperto išvados), kurie objektyviai galėtų patvirtinti faktą, jog prieš pastarąjį buvo vartotas fizinis smurtas. Todėl teismo padarytos išvados, kad kaltinamasis prieš įvykį galėjo patirti smurtą, todėl galėjo baimintis dėl savo saugumo, yra tik prielaidos, kurios niekaip nebuvo patvirtintos ir pagrįstos byloje esančiais duomenimis. Nukentėjusysis K. K. tiek ikiteisminio, tiek teisiamojo posėdžio metu davė nuoseklius parodymus, kurių metu nurodė, jog jokio konflikto tarp jo ir kaltinamojo L. A. nebuvo, o jis vijosi kaltinamąjį norėdamas jį sulaikyti, nes matė, kaip jis prie baro buvo išsitraukęs peilį ir ta situacija jam pasirodė pavojinga. Nukentėjusysis K. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog pribėgęs prie L. A. norėjo kažkaip jį sulaikyti, bandė jam suduoti, tačiau pamatė jo rankose peilį, todėl apsisuko ir pradėjo bėgti ir tuo metu pajuto smūgį į nugarą, o A. V. buvo atsilikęs nuo jų 20–30 metrų. Teisiamajame posėdyje apklaustas ekspertas R. R. nurodė, kad ,,jam labiausiais priimtina versija, kad nukentėjusysis atsitraukinėjo ir gavo smūgį iš nugaros smūgiuojant dešine ranka į dešinį šoną, nes taip suduoti paprasčiausiai“. Šie teismo eksperto komentarai ir pateikta išvada atitiko nukentėjusiojo K. K. nurodytas aplinkybes, jog, kai pamatė, kad A. V. yra toli nuo jų, suprato, kad vienas su L. A. nesusitvarkys, nes jis yra ginkluotas, tada apsisuko ir pradėjo nuo jo bėgti, ir tuomet pajuto iš nugaros smūgį. Taigi K. K. jau atsitraukinėjo nuo L. A., ir tuomet pajuto smūgį. Todėl teismo padaryta išvada, kad L. A. durdamas peiliu K. K. veikė ne nukentėjusiojo puolimo, o gynybos tikslais, laikytina nepagrįsta, neatitinkanti byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir padaryta remiantis prielaidomis, o ne konkrečiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

2.4. L. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog „eidamas atbulas pamatė kaip vyras, kuriam dūrė, nubėgo į šalį, apibėgo aplinkui ten esančią parduotuvę „Iki“, kad jį apsupti ir po to greitai bėgo link jo iš šono, jis visą tą laiką atlenkiamą peilį laikė rankoje, ir kai vyras greitai prie jo pribėgo, kaip vėliau suprato, išsigandęs dūrė jam, bet tuo momentu jis dėl išgąsčio nesuprato, kad įdūrė, matė, kad vyras pritūpė ir jis ėmė bėgti“. L. A. apklaustas teisiamojo posėdžio metu parodė, jog nukentėjusysis užšoko ant jo, neprisimena to momento, kai jam įdūrė. Atnaujinus įrodymų tyrimą, L. A. teisme parodė, kad nukentėjusysis kažkaip labai greitai atsirado prie jo, net nesuprato, kaip, nes viskas vyko labai greitai. Neprisimena, kaip stovėjo su nukentėjusiuoju. Jis jau buvo atsitraukęs, o nukentėjusysis jam buvo iš priekio. Tokius L. A. parodymus vertina kaip nenuoseklius, prieštaringus, ir vertinta juos kritiškai, nes pastarasis tokiu būdu nori išvengti arba sušvelninti jam gresiančią baudžiamąją atsakomybę. Teismas rėmėsi liudytojų policijos pareigūnų G. R., V. J. bei A. G. parodymais, kurie atvyko į įvykio vietą vėliau, ir vykusius veiksmus matė tik peržiūrėjus vaizdo medžiagą. Teismas nurodė, jog L. A. vijosi ne tik nukentėjusysis, bet ir D. B. ir A. V., kurie patvirtino, kad norėjo sulaikyti kaltinamąjį, nors tam aiškios priežasties neturėjo, nes jis jokios realios grėsmės nekėlė ir nieko nė vienam jų nepadarė. Nesutinka su tokia teismo išvada, nes viešoje vietoje neblaivaus L. A. agresyvus peilio demonstravimas akivaizdžiai sukėlė pavojingą ir neprognozuojamą situaciją. Tai patvirtino nukentėjusysis ir įvykio vietoje buvę liudytojai. Be to, teismas neįvertino pareigūno V. J. nurodytos aplinkybės, jog L. A. bėgo nuo policijos pareigūnų, tačiau vėliau buvo pavytas ir sulaikytas, o į klausimus, kas įvyko, kodėl bėgo nuo policijos, nieko atsakyti nesugebėjo ir nieko nepaaiškino, nesakė, jog nukentėjo, ir nesakė, jog gynėsi nuo ko nors. Prieš L. A. buvo pavartota spec. priemonė – antrankiai, nes jo veiksmai buvo neprognozuojami. Šios pareigūno nurodytos aplinkybės dar kartą patvirtina tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų nurodytas aplinkybes, kad L. A. nuo pat pirmosios susitikimo minutės (kai nekviestas prisėdo prie stalelio) iki sulaikymo momento elgėsi neadekvačiai ir neprognozuojamai.

3. Teismo posėdyje apygardos teisme prokuroras V. Grabauskas prašė tenkinti apeliacinį skundą, asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, L. A. ir jo gynėjas advokatas A. Raišutis – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Taigi būtinosios ginties teisėtumo sąlygos yra šios: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinė nutartis Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinės nutartys Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022).

5. Apeliantas teigia, jog byloje nėra duomenų apie L. A. kilusią grėsmę, o vien tai, kad jį, jam prieš tai išsitraukus peilį ir jį demonstravus, vijosi K. K., A. V. bei D. B., nesudaro pagrindo konstatuoti, kad L. A. kilo reali grėsmė ir pavojus. Neblaivaus L. A. agresyvus peilio demonstravimas akivaizdžiai sukėlė pavojingą ir neprognozuojamą situaciją. Tuo momentu, kai K. K. prisivijo L. A., pašalinių asmenų šalia nebuvo, o K. K. jokio ginklo neturėjo ir nors galbūt bandė atlikti atitinkamus veiksmus rankomis, tačiau L. A. reakcija ir pasirinktas veikimo būdas, t. y. durti peiliu K. K. į gyvybiškai svarbius organus, aiškiai peržengia būtinosios ginties ribas. Teisėjų kolegija tokius apelianto teiginius atmeta kaip nepagrįstus.

6. Apylinkės teismas išsamiai atskleidė ginčo konfliktinės situacijos aplinkybes ir jos dalyvių veiksmų turinį, padarė ištirtais bylos įrodymais pagrįstas, logiškas išvadas, kurios leidžia įsitikinti tuo, jog šiuo konkrečiu atveju L. A. gynyba buvo proporcinga kėsinimosi pavojingumui. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas pagrįstai nesureikšmino aplinkybės, jog būdamas neblaivus L. A. demonstravo peilį bare. Tiek nukentėjusysis K. K., tiek liudytojai A. V. ir D. B., kaip teisingai motyvavo apylinkės teismas, nenurodė, kad tuo peiliu pastarasis grasino atlikti kokius nors neteisėtus veiksmus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokį neblaivaus L. A. elgesį bare lėmė tai, jog K. K. sudavė jam į veidą kumščiu, todėl, išsitraukęs peilį prieš K. K., kuris bare buvo vienoje kompanijoje su dar dviem vyrais – A. V. ir D. B. – bei I. G. (A. V. sugyventine), norėjo juos išgąsdinti ir tokiu būdu išvengti tolimesnio smurto prieš save. Jausdamas grėsmę, L. A. nusprendė bėgti nuo vyrų kompanijos, bet buvo pasivytas tik K. K., o jį taip pat besivejantys A. V. ir D. B. jo nepavijo.

7. L. A. sužalojimo veide aplinkybę patvirtina Specialisto išvada Nr. G1234/2021(03), kuria jam konstatuotas padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl muštinės žaizdos ir gleivinės nubrozdinimo apatinėje lūpoje, 32 danties intraalviolinio laisvumo. Sužalojimai padaryti ne mažiau kaip vienu trauminiu kontaktu dėl smūgio poveikio kietų, bukų daiktų kategorijai priskiriamu daiktu ar įrankiu. Todėl apeliantas nepagrįstai kritikuoja ir kaip prielaidomis grįstą vertina apylinkės teismo padarytą išvadą, kad kaltinamasis prieš įvykį galėjo patirti smurtą, todėl galėjo baimintis dėl savo saugumo.

8. Visi neblaivūs minėtos vienos kompanijos dalyviai, kurie beje nebuvo patenkinti nekviesta neblaivaus L. A. draugija bare, nurodė, kad pastarojo bare niekas iš jų nemušė ir jokių konfliktų su juo neįvyko. Tačiau tokie jų teiginiai nėra patikimi, nes ginčo įvykio situacijos eiga leidžia įsitikinti L. A. parodymų objektyvumu, o būtent tuo, jog kai jis gavo bare smūgį nuo K., tada išsitraukė peilį, nes manė, kad taip išgąsdins vyrus, sakė jiems, kad nenori konfliktų, tačiau tai turbūt juos dar labiau įsiutino. Be to, apylinkės teismas tinkamai įvertino A. V. ir D. B. duotų parodymų apie tai, dėl ko jie vijosi L. A., tikslų turinį. Liudytojas A. V. parodė, kad L. A. vijosi vien dėl to, kad šis pademonstravo peilį, o D. B. – dėl to, kad pastarąjį vijosi jo draugas A. V.. Tokie šių liudytojų parodymai leidžia pagrįstai manyti, kad jie tiesiog siekė kartu su K. K. pasivyti prieš juos bravūriškai bare pasielgusį L. A., o ne esant pavojui ar grėsmei dėl savo ar kitų asmenų sveikatos, gyvybės ir pan., sulaikyti jau iš baro prieigų pasišalinusį L. A..

9. Taip pat teisėjų kolegija, priešingai nei teigia apeliantas, neturi pagrindo nepritarti apylinkės teismo motyvams, jog L. A., patyręs fizinį smurtą bare iš K. K., pastarojo elgesį pagrįstai įvertino kaip pavojingą. Šiuo atveju K. K. neva sulaikyti L. A. siekė padėti ir kartu su juo jį vijosi dar du neblaivūs vyrai – D. B. ir A. V.. Tačiau akivaizdu, jog imtis savarankiškų iniciatyvų ir (ar) savo jėgomis imtis persekioti, sulaikyti neblaivų bei peilį bare jiems tik parodžiusį L. A., nei K. K., nei A. V. ir (ar) D. B. neturėjo jokio teisėto pagrindo ir tam jokios būtinybės kilę nebuvo. L. A. parodė kompanijai turįs peilį tik po to, kai gavo smūgį kumščiu į veidą, tačiau toks jo veiksmas jokios realios grėsmės ar pavojaus niekam iš šios kompanijos dalyvių ir (ar) kitiems asmenims nesukėlė. L. A., kaip buvo minėta, iš karto po to apskritai pasišalino iš baro, nes pajautė trijų neblaivių vyrų jėgos persvarą ir realią grėsmę ir jau buvo sumuštas jo veidas. Todėl kaip nepagrįstas vertinamas prokuroro teiginys, jog viešoje vietoje neblaivus L. A. agresyviai demonstravo peilį ir tokiu būdu akivaizdžiai sukėlė pavojingą ir neprognozuojamą situaciją.

10. Liudytojai G. R., V. J. ir A. G. patvirtino, kad jie vaizdo įraše matė nukentėjusiojo K. K. rankų judesius dar prieš L. A. išsitraukiant peilį ir matė, kaip K. K. apibėgo L. A. ir jie susidūrė. K. K. ne tik vijosi L. A., kai šis bandė pabėgdamas pasišalinti nuo jo, D. B. bei A. V., bet ir pavijęs, prieš sužalojimą, atliko kažkokius judesius rankomis ir jiedu susistumdė. Liudytojas A. G. parodė, kad vaizdo įraše matė ne tik tai, kad L. A. ir K. K. susistumdė, bet ir tai, kad, jiems besistumdant, L. A. nukrito nugara ant žemės, o K. K. griuvo ant jo. Pažymėtina, kad ekspertas R. R. apylinkės teisme paaiškino, kad negali atmesti, jog nukentėjusiojo sužalojimai galėjo būti patirti jam užgriuvus ant kaltinamojo, tačiau griuvimas turėjo būti dešiniu šonu, užpakaline dalimi, kad būtų padarytas toks sužalojimas; labiau tikėtina, kad nustatytas dūris buvo iš nugaros arba iš šono, arba buvo grumtynės ir asmuo buvo apkabintas. Taigi ekspertas R. R., kaip pagrįstai motyvavo apylinkės teismas, kategoriškai nepaneigė, kad L. A. galėjo K. K. sužaloti ir šiam užgriuvus ant L. A. ar jiems susigrūmus, o ši aplinkybė nepaneigia L. A. nurodytų aplinkybių, kad K. K. jį puolė, t. y. bėgo link jo ir ant jo šoko, todėl ir dūrė jam arba pastarasis pats įsidūrė į jo ištiestoje rankoje laikomą nedidelį peilį.

11. Visetas aptartų aplinkybių leidžia kaip pagrįstą vertinti apylinkės teismo išvadą, jog K. K. kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus. L. A., pasišalinęs iš baro, netgi bėgdamas iš ten, nesiekė sužaloti K. K., o savo veiksmais spontaniškai sureagavo į pastarojo netikėtą užpuolimą. Be to, L. A. suprato, kad gali būti pavytas ir apsuptas, nes kartu su K. K. jį dar vijosi minėtieji D. B. ir A. V.. Taigi K. K., besivydamas L. A. ir jį užsipuldamas, sukėlė pavojingą, akivaizdžią ir realią grėsmę L. A., todėl, būdamas jo užpultas, L. A. turėjo teisę į būtinąją gintį ir realizavo šią teisę neperžengdamas jos ribų.

12. Nors L. A. pavyko atremti K. K. užpuolimą tik pastarajam pajutus jo rankose laikyto peilio dūrį, tačiau nėra pagrindo manyti, kad L. A. tam iš anksto ruošėsi ar kitaip tyčia tokiu būdu norėjo sužaloti K. K.. Todėl kaip nepagrįsti atmetami apelianto teiginiai, kad būtinosios ginties situacija nekilo, nes fizinis kontaktas įvyko tik tarp dviejų asmenų – nukentėjusiojo ir kaltinamojo, o kitų asmenų arti nebuvo, nes jie buvo atsilikę 10–20 metrų, ir daugiau ėjo nei bėgo. Galiausiai nutartyje išdėstyti ištirti posėdyje objektyvūs, nuoseklūs liudytojų G. R., V. J. ir A. G. parodymai ir kartu aptarti eksperto R. R. paaiškinimai leidžia pagrįstai teigti, kad K. K. buvo sužalotas, kai užgriuvo ant žemės nuvirtusio L. A., kuris tuo metu rankoje turėjo peilį. Todėl kaip nederantis su L. A. ir K. K. kontakto būdu vertinamas apelianto argumentas, jog K. K. pajuto smūgį peiliu tuo metu, kai jau neva atsitraukinėjo nuo L. A.. Aplinkybė, jog L. A. turėjo peilį, priešingai nei teigia apeliantas, nesustabdė K. K. ir jokios persvaros L. A. nesuteikė, nes užpuldamas L. A. neabejotinai žinojo, kad jis turi peilį. Be to, tuo metu prie L. A. artėjo dar du kompanijos vyrai, o tai suteikė K. K. pasitikėjimo savo fiziniu pranašumu, todėl L. A. tokios jo, prieš tai dar sumušto bare, užpuolimo aplinkybės buvo neabejotinai grėsmingos ir pavojingos jo sveikatai bei gyvybei.

13. Apeliantas L. A. parodymus vertina kaip nenuoseklius, prieštaringus, tačiau vien tai, kad pastarasis aiškiai neprisiminė, kaip konkrečiai įvyko kontaktas su jį pasivijusiu K. K., juolab, kad L. A. buvo neblaivus ir apskritai nesuprato, kaip įdūrė peiliu K. K., nereiškia, kad duodamas informatyvius parodymus jis norėjo išvengti baudžiamosios atsakomybės. Liudytojų, policijos pareigūnų – G. R., V. J. bei A. G. – parodymais, priešingai nei teigia apeliantas, apylinkės teismas rėmėsi pagrįstai ir nebuvo bei nėra jokio pagrindo netikėti tuo, ką jie matė minėtame įvykio vaizdo įraše ir aiškiai, išsamiai atpasakojo teismo posėdyje.

14. Nurodydamas, jog L. A. bėgo nuo policijos pareigūnų, tačiau vėliau buvo pavytas ir sulaikytas, o į klausimus, kas įvyko, kodėl bėgo nuo policijos, nieko atsakyti nesugebėjo ir nieko nepaaiškino, nesakė, jog nukentėjo ir nesakė, jog gynėsi nuo ko nors ir prieš L. A. buvo panaudota spec. priemonė – antrankiai, apeliantas nepagrįstai vertina, kad pastarojo veiksmai buvo neprognozuojami. L. A. po įvykio netoli įvykio vietos sulaikė pareigūnas V. J., surakino jį antrankiais. Tačiau toks greitas L. A. sulaikymas dar nereiškia, kad jo veiksmai, kaip teigia apeliantas, buvo neprognozuojami. Be to, L. A. po kontakto su K. K. pats jautė fizinį skausmą ir pareigūnams iš pat pradžių ir toliau procese neginčijo aplinkybės, kad peiliu sužalojo šį asmenį.

15. Apibendrindama anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, nutraukė baudžiamąją bylą L. A. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, nustatęs jo baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį. Nutartyje teismo išvados yra pagrįstos įrodymų visuma, juridiškai motyvuotos. Nutartis priimta išsamiai, objektyviai išnagrinėjus bei įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, ginčijamos veikos pobūdį. Todėl naikinti nutarties ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro Valdo Grabausko apeliacinį skundą atmesti.