Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Zitos Smirnovienės ir Henricho Jaglinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. P. ieškinį atsakovui R. P., institucijos teikiančios išvadą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Trakų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, tretysis asmuo „Swedbank“, AB dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir kitų reikalavimų ir atsakovo R. P. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir kitų reikalavimų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas tvirtino, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, o jam teko išeiti iš namų dėl ieškovės netinkamo elgesio jo atžvilgiu. Atsakovo teigimu, ieškovė yra jam neištikima, ji ieško naujų pažinčių internetiniame portale. Atsakovas tvirtino, kad dirbo keliuose darbovietėse ir išlaikė šeimą, statė namą, o ieškovė ilgą laiką nedirbo, nevertino jo pastangų, neatliko savo pareigų. Pasak atsakovo, dėl ieškovės netinkamo gyvenimo būdo jis patyria patyčias iš aplinkinių žmonių, giminių, bendradarbių, prarado pasitikėjimą moterimis, iš naujo turi kurti savo buities gyvenimo sąlygas, dėl to prašo priteisti jam iš ieškovės 10 000 Lt neturtinę žalą. Atsakovas teigė, kad jis niekada nenaudojo smurto ieškovės atžvilgiu, o namo negrįždavo kartais todėl, kad kartais fiziškai neturėjo galimybės sugrįžti namo, nes iš vienos darbovietės važiuodavo dirbti tiesiai į kitą, kas ieškovei buvo žinoma. Atsakovas sutiko, kad sūnaus gyvenamoji vieta būtų nustatyta su motina bei sutiko mokėti sūnaus išlaikymui po 400 Lt mėnesiui, nurodė, kad jis vaikui perka įvairius daiktus, ir nenori, kad vaikui skirti pinigai būtų naudojami ieškovės kitų vaikų poreikiams tenkinti. Paimtos paskolos, pasak atsakovo, buvo panaudotos namo statybai, šeimos poreikių tenkinimui ir ieškovei šios aplinkybės buvo žinomos, todėl prievolė bankui turi būti solidari. Žemės sklypas ir nebaigtas namas yra įgyti iš bendrų sutuoktinių lėšų, todėl turi būti dalinami kaip sutuoktinių turtas lygiomis dalimis. Atsakovas nurodė, kad sutinka, jog žemės sklypas su namu tektų ieškovei, o jam būtų išmokėta kompensacija. Ieškovė pardavė pagal įgaliojimą automobilį Mercedes Benz,230, tačiau jis pinigų už jį negavo, tad ieškovė turi jam sumokėti už šį automobilį 2600 Lt kompensaciją.

Vilniaus VTAS ir Trakų VTAS pateikė išvadas. Prašė bylą nagrinėti skyrių atstovams nedalyvaujant.

Rezoliucinė dalis

Nutraukti R. P. ir R. P. santuoką, sudarytą 2003 m. lapkričio 21 d. Vilniaus miesto CMS, akto įrašo Nr. 3377 dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Po santuokos nutraukimo palikti R. P. santuokinę P..

Nustatyti nepilnamečio sūnaus E. P., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su motina R. P..

Priteisti iš atsakovo R. P. nepilnamečio sūnaus E. P. išlaikymui po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo dienos (2013-02-21) iki sūnaus pilnametystės, indeksuojant išlaikymo sumą kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, nustatant, kad pinigines lėšas uzufrukto teisėmis valdys vaiko motina R. P..

ieškovei R. P. natūra priteisti: žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su nebaigtu statyti gyvenamuoju namų, 250 000 Lt vertės; keleivinį automobilį Fiat, Brava, v/n (duomenys neskelbtini), 900 Lt vertės; automobilį Mercedes Benz, 230, v/n (duomenys neskelbtini) 0 Lt vertės. Viso natūra priteisti turto už 250 900 Lt.

atsakovui R. P. natūra priteisti: keleivinį automobilį VW, Vento, v/n (duomenys neskelbtini), 2000 Lt vertės, keleivinį automobilį VW, Transporter, v/n (duomenys neskelbtini) 0 Lt vertės. Viso natūra priteisti turto už 2 000 Lt.

Įpareigoti ieškovę R. P. išmokėti atsakovui 82 300 Lt kompensaciją už jai tenkančio natūra turto didesnę dalį.

Nustatyti, kad įsipareigojimai „Swedbank“, AB pagal 2010-02-11 Vartojimo kredito sutartį Nr. 10-010178-GV, 2010-02-11 Kreditinės fiksuotų įmokų kortelės sutartį Nr. 10-010141-EG po santuokos nutraukimo yra laikomi solidariomis R. P. ir R. P. prievolėmis.

Įpareigojo atlikti šalims priteistų sumų užskaitą ir atlikus užskaitą įpareigoti ieškovę R. P. išmokėti atsakovui 82 150 Lt kompensaciją.

Paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, vertindamas santuokos nutraukimo priežastis, sprendė, jog abu sutuoktiniai netinkamai vykdė ir iš esmės pažeidė savo santuokines lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės paramos, visapusiško rūpinimosi visa šeima bei kitas įstatyme nustatytas pareigas, todėl konstatavo, jog dėl santuokos nutraukimo kalti yra abu sutuoktiniai. Atsižvelgdamas į tai, kad santuoka nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės, pirmos instancijos teismas atmetė ir ieškovės, ir atsakovo reikalavimus dėl neturtinės žalos jiems priteisimo. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad ginčo tarp šalių dėl sūnaus gyvenamosios vietos nėra, todėl nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina. Įvertinęs visus surinktus duomenis bei sutuoktinių turtinę padėtį ir nepilnamečio vaiko poreikius, iš atsakovo priteisė 500 Lt mėnesinių periodinių išmokų išlaikymą sūnui nuo ieškinio padavimo teismui dienos (2013-02-21) iki jam sukaks pilnametystė. Teismas nustatė, kad dalinamo turto balansas yra 252 900 Lt; pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog visas įsigytas sutuoktinių turtas santuokos metu buvo įgytas tik jos asmeninėmis lėšomis. Nurodė, kad įsigyjant žemės sklypą ir namą nebuvo išreikšta jos aiški valia įsigyti šį turtą asmeninėn nuosavybėn ir ieškovė pati pripažįsta, kad šis turtas buvo įsigytas sutuoktinių kaip bendroji sutuoktinių nuosavybė ir nėra jos asmeninis. Kadangi atsakovas pripažįsta, kad turto įsigijimui buvo panaudotos ieškovės asmeninės lėšos, tad atsižvelgiant į tai, teismas nukrypo nuo lygių dalių principo ir visą sutuoktinių įgytą turtą nutarė padalinti natūra, nelygiomis dalimis, t.y. ieškovei 2/3 dalis turto, o atsakovui 1/3 dalį. Turtas buvo padalintas pagal šalių pageidavimą. Ieškovei buvo nutarta priteisti žemės sklypą, namą bei 2 automobilius, o atsakovui 2 automobilius, taip pat ieškovė buvo įpareigota sumokėti atsakovui 82 300 Lt kompensaciją už jai tenkančio natūra turto didesnę dalį. Taip pat teismas sprendė, kad įsipareigojimai „Swedbank“, AB pagal 2010-02-11 2010-02-11 Vartojimo kredito sutartį Nr. 10-010178-GV, 2010-02-11 Kreditinės fiksuotų įmokų kortelės sutartį Nr. 10-010141-EG po santuokos nutraukimo yra laikytini bendra sutuoktinių prievole, nes lėšos iš banko buvo gautos santuokos metu ir panaudotos sutuoktinių turto įsigijimui, ir kurį sutuoktiniai dalinasi kaip bendrą jungtinį sutuoktinių turtą bei šeimos poreikių tenkinimui.

Ieškovė R. P. apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį, kuria ieškovė buvo įpareigota išmokėti atsakovui 82 300 Lt kompensaciją už jai tenkančio turto natūra didesnę dalį, nenumatant jokios kompensacijos priteisimo; 2) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad įsipareigojimai „Swedbank“, AB pagal 2010-02-11 Vartojimo kredito sutartį Nr. 10-010178-GV, 2010-02-11 Kreditinės fiksuotų įmokų kortelės sutartį Nr. 10-010141-EG po santuokos nutraukimo yra laikomi solidariosiomis R. P. ir R. P. prievolėmis ir pripažinti, kad šios prievolės yra asmeninės R. P. prievolės; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė pažymi, kad visas santuokoje įgytas ir sukurtas turtas buvo jos asmeninės lėšomis, kad sutuoktinis prie turto kūrimo visiškai neprisidėjo, todėl prašo teismą šimtu procentų nukrypti nuo santuokoje įgyto turto lygių dalių principo. Taip pat apeliantė nurodo, kad pirmos instancijos teismas suklydo nustatydamas prievolių pagal Swedbank“, AB 2010-02-11 Vartojimo kredito sutartį Nr. 10-010178-GV ir 2010-02-11 Kreditinės fiksuotų įmokų kortelės sutartį Nr. 10-010141-EG prigimtį. Pažymėjo, kad atsakovas neįrodė, jog jo pasiskolinti pinigai buvo panaudoti šeimos interesams.

Atsakovas R. P. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, todėl prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, kad turtas buvo įgytas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, tokia buvo ieškovės valia, todėl bendrame turte sutuoktinių dalys turi būti lygios. Kadangi turtas buvo pirktas ir sukurtas iš dalies panaudojant ieškovės lėšas, tai atsakovo vertinimu, pirmos instancijos teismas pagrįstai nukrypo nuo lygių dalių principo būtent tokiomis dalimis:2/3 dalys ieškovei ir 1/3 – atsakovui. Taip pat atsakovas tvirtina, kad pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo ir tai, jog pagal prisiimtas prievoles bankui šalys yra solidarūs skolininkai, nes paskolos buvo paimtos žinant ieškovei, be to, panaudotos šeimos poreikiams tenkinti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad ieškovė su pirmos instancijos teismo sprendimu iš dalies sutinka, o nesutinka tik su tuo, kaip pirmos instancijos teismas išsprendė klausimą dėl santuokoje įgyto turto padalinimo bei kreditorinių įsipareigojimų vykdymo nutraukus santuoką. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, ir pasisakys tik dėl šių dviejų ginčijamų pirmos instancijos teismo sprendimo dalių.

Kai šalys nesutaria dėl teisių į konkretų turtą apimties, šį klausimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, išsprendžia teismas. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmos instancijos teismas nustatė, jog sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu, kurių vertė yra 250 000 Lt. Taip pat teismas nustatė, kad šis turtas buvo įgytas santuokos metu. Minėtas žemės sklypas ir namas Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas nuosavybės teise kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Žemės sklypo įsigijimo pagrindas yra 2007 m. birželio 5 d. pirkimo - pardavimo sutartis (1 T., b.l. 140-143, 203). Sklypas buvo įsigytas už 28 000 Lt, kuriuos šalys sumokėjo pardavėjams prieš pasirašant sutartį (Sutarties 3.1 p.). Pagal 2007-06-05 paskolos sutartį šalys lygiomis dalimis pasiskolino iš A. K. 129 375 Lt paskolą, kurią įsipareigojo grąžinti iki 2007 m. rugsėjo 5 d. (1 T., b.l.138-139). 2007 m. birželio 12 d. ieškovė pardavė jai priklausantį butą, (duomenys neskelbtini), už 280 000 Lt (1 T., b.l. 144-148), 2007-10-31 už 160 000 Lt žemės sklypą su sodo pastatu SB „Neris (1 T., b.l.149-151), o 2005-12-22 - butą, (duomenys neskelbtini), kuris priklausė jai asmeninės nuosavybės teise, už 41 800 Lt (1 T., b.l. 152-154). Ieškovė tiek bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, tiek savo apeliaciniame skunde tvirtina, kad gautos lėšos už jos 2007 m. parduotą turtą buvo panaudotos žemės sklypo įsigijimui, namo statybai bei paskolos grąžinimui, o gautos lėšos 2005 m. už turto pardavimą buvo panaudotos šeimos pragyvenimui. Gyvenamasis namas ir namų ūkio pastatas pradėti statyti nupirktame žemės sklype 2007-09-27 pagal leidimą vykdyti statybos darbus ir jų statyba nėra baigta. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad namas nuo 2007 m. rugsėjo mėnesio iki bylos iškėlimo buvo statomas šalių santuokos metu. Pirmos instancijos teismo vertinimu, nors ieškovė pardavusi jai priklausantį turtą ir grąžinusi gautą paskolą turėjo lėšų žemės sklypui įsigyti ir namo statybai bei kitam turtui įsigyti, tačiau vien tas faktas, kad ji turėjo lėšų, nereiškia, kad ji visas turėtas (gautas) lėšas panaudojo šio turto įsigijimui. Taip pat teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog visas įsigytas sutuoktinių turtas santuokos metu buvo įgytas tik jos asmeninėmis lėšomis. Tuo tarpu apeliantė tvirtina, kad iš į bylą pateiktų įrodymų visumos darytina išvada, kad visas santuokos metu įsigytas turtas buvo įgytas tik jos asmeninėmis lėšomis, todėl šiuo pagrindu prašo nukrypti nuo turto padalinimo lygių dalių principo.

Pažymėtina, kad teismas, dalydamas sutuoktinių turtą, vadovaujasi CK ir CPK nuostatomis, atsižvelgia į nustatytas aplinkybes ir parenka tokį šio turto padalijimo būdą, kuris geriausiai atitiktų CK nuostatas ir civilinių teisinių santykių reglamentavimo tikslus. Preziumuojama, kad sutuoktinių dalys bendrame turte yra lygios (CK 3.117 str. 1 d.). Nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik CK nustatytais atvejais (CK 3.117 str. 2 d.), tokie nurodyti CK 3.123 straipsnyje. CK 3.123 str. 1 d. pateiktas aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, teismas gali pripažinti svarbiomis bei įgalinančiomis nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir kitas aplinkybes, tačiau, nukrypdamas nuo šio principo „kitų svarbių aplinkybių“ pagrindu, teismas turi nustatyti, kad toks nukrypimas pagrįstas tam tikrų teisinių gėrių, kurių gynyba aplinkybių visumos kontekste būtų pagrįsta teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apsauga.

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kiekvienu atveju nukrypimo nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių mastas ir turto padalijimo būdas priskirtini teismo diskrecijai, įvertinant individualias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2007). Pagal CPK 185 straipsnį bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Pastebėtina, kad atsakovo finansinės galimybės buvo labai ribotos, tai patvirtina VSDFV Vilniaus skyriaus pažyma bei VMI informacinės sistemos duomenys apie atsakovo gautas pajamas santuokos laikotarpiu. Atsakovas nuo 2003 iki 2004 metų per mėnesį vidutiniškai gaudavo apie 839-860 Lt (atskaičius mokesčius) su darbo teisiniais santykiais susijusių pajamų, 2005 metais atsakovo vidutinės mėnesio pajamos nesiekė 265 Lt per mėnesį, o nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. vidurio atsakovas apskritai niekur nedirbo (1 T., b.l. 73-80), į bylą nebuvo pateikta jokių įstatymo leistinų įrodymų, kad atsakovas būtų turėjęs kitokių, ne su darbo teisiniais santykiai susijusių pajamų, iš kurių būtų galėjęs finansiškai prisidėti prie bendro šeimos biudžeto. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas praktiškai neturėjo realių galimybių prisidėti finansiškai prie nekilnojamojo turto įsigijimo. Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausęs nekilnojamasis turtas buvo parduotas būtent žemės sklypo pirkimo ir namo statybų metu, o į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad ieškovė gautą ženklią pinigų sumą už parduotą nekilnojamąjį turtą būtų investavusi kitur. Pastebėtina ir tai, jog ir pats atsakovas teismo posėdžio metu pripažino, kad ieškovės didesnė dalis pajamų buvo investuota į santuokos metu įsigytą nekilnojamąjį turtą (2 T., b.l. 38). Pagal CPK 185 str., vertinant įrodymus, taikomas tikimybių pusiausvyros principas. Jo turinys ne kartą atskleistas teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-147/2005; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2008). Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas faktines aplinkybes ir į bylą pateiktus įrodymus, mano, kad nagrinėjamu atveju yra labiau tikėtina, jog visas santuokos metu įgytas turtas buvo iš ieškovės asmeninių lėšų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šie teisiškai reikšmingi byloje nustatyti faktai sudaro pagrindą, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatas, nustatyti nelygias sutuoktinių dalis ginčo turte. Pažymėtina, kad tokios praktikos laikomasi ir kasacinio teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2006). Tačiau nagrinėjamu atveju bet kuriuo atveju būtina atsižvelgti ir į tai, kad vis dėlto turtas buvo įgytas santuokos metu, o ieškovė nebuvo išreiškusi savo valios įsigyti šį turtą asmeninėn nuosavybėn, bei į tai, jog tikėtina, kad atsakovas prie namo statybos prisidėjo savo darbu, kartu su ieškove vedė bendrą ūkį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad ginčo dėl turto vertės bei turto padalinimo būdo nėra, spręstina, kad ieškovei tenkanti turto dalis, atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo principus, turėtų sudaryti 4/5 viso turto, o atsakovui – 1/5. Taigi ieškovei tenka turto už 202 320 Lt, o atsakovui – už 50 580 Lt. Esant nurodytoms aplinkybėms, keistina pirmos instancijos teismo sprendimo dalis dėl santuokoje įgyto turto padalinimo, nurodant, kad ieškovė įpareigotina išmokėti atsakovui 50 580 Lt kompensaciją už jai tenkančio natūra turto didesnę dalį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių, yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai kreditoriams atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008). Dėl sutuoktinių prievolių kreditoriams, taip pat kai kuriais kitais, su tuo susijusiais klausimais teismų praktika yra suvienodinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 5 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010. Sutuoktinių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles reglamentuota CK trečiosios knygos VII skyriuje. Iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės yra išvardytos CK 3.109 str. 1 d. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotos iš vieno iš sutuoktinių sudarytų sandorių atsirandančios solidariosios prievolės. Bendroms sutuoktinių prievolėms, kurios turi būti vykdomos iš bendro turto pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą, priskiriamos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Kito sutuoktinio sutikimo prezumpcija yra įtvirtinta CK 3.92 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad ši prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 5 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Sutikimo prezumpcija netaikoma sandoriams, kuriems sudaryti reikalingas rašytinis sutuoktinio sutikimas (CK 3.92 str. 3 d.), taip pat sandoriams dėl bendrosios jungtinės nuosavybės, kuriems sudaryti būtinas asmeninis sutuoktinio dalyvavimas ar kitam sutuoktiniui išduotas įgaliojimas (CK 3.92 str. 4 d.). Pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis kaip paskolos gavėjas sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovo ir trečiojo asmens paskolos sutartis galėtų būti priskirta prie antrosios grupės prievolių pagrindų, jeigu ji būtų sudaryta šeimos interesais. Tokiu atveju atsakovas, siekdamas, kad jo prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole ir padalyta tarp sutuoktinių, turėjo procesinę pareigą įrodyti, jog ši paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais (CPK 178 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad atsakovo pasiskolinti pinigai galėjo būti panaudoti šeimos interesais. Be to, net ir pats atsakovas nesugebėjo paaiškinti, kur šeimos interesais buvo išleista paskola. Atsakovas teismo posėdžio metu aiškino, kad už paskolos pinigus buvo betonuojamos grindys, sudėti langai ir durys (2 T., b.l. 38), tačiau šiems savo teiginiams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, kurie bent jau galimai patvirtintų jo teiginių teisingumą. Teisėjų kolegija, atsakovo prašymu teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymus vertina kritiškai, nes atsižvelgia į tai, jog liudytojai yra atsakovo draugai, todėl siekdami atsakovui palankaus teismo sprendimo, jie galėjo nurodyti ne visas aplinkybes, dalį jų nutylėti, o tam tikras aplinkybes aiškinti atsakovo naudai (CPK 177 str. 2 d., 185 str.). Nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina ir tai, kad 2013-02-14 Swedbank pažymoje Nr. RL-SR-13-874 apie R. P. sąskaitų likučius aiškiai nurodyta, kad 2010 m. vasario 11 d. buvo išduota asmeninė paskola (1 T., b.l. 67).

Visų nurodytų aplinkybių kontekste spręstina, kad įsipareigojimai „Swedbank“, AB pagal 2010-02-11 2010-02-11 Vartojimo kredito sutartį Nr. 10-010178-GV ir 2010-02-11 Kreditinės fiksuotų įmokų kortelės sutartį Nr. 10-010141-EG po santuokos nutraukimo negali būti laikytini bendra sutuoktinių prievole, todėl pirmos instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo nustatyta, jog įsipareigojimai „Swedbank“, AB pagal 2010-02-11 Vartojimo kredito sutartį Nr. 10-010178-GV, 2010-02-11 Kreditinės fiksuotų įmokų kortelės sutartį Nr. 10-010141-EG po santuokos nutraukimo yra laikomi solidariomis R. P. ir R. P. prievolėmis, keistina, nurodant, jog įsipareigojimai „Swedbank“, AB pagal 2010-02-11 Vartojimo kredito sutartį Nr. 10-010178-GV, 2010-02-11 Kreditinės fiksuotų įmokų kortelės sutartį Nr. 10-010141-EG po santuokos nutraukimo yra laikomi asmenine atsakovo R. P. prievole.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra išskirtinių aplinkybių, kurios negalėtų būti tinkamai išspręstos remiantis vien bylos rašytine medžiaga ir šalių rašytiniais paaiškinimais. Šalių suformuluota pozicija yra aiški. Manytina, kad siekiant užtikrinti greitą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą, tikslinga bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.). Pažymėtina, jog nagrinėjimo metu žodinio proceso atveju apeliacinės instancijos teismas išklauso dalyvaujančių byloje asmenų kalbas, kalbų turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turiniui (CPK 324 str. 2 d.); įstatymas draudžia teikti naujus apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teisme, nesvarbu kokia tvarka apeliacinis skundas nagrinėjamas – žodinio ar rašytinio proceso tvarka. Naujų įrodymų pateikimas ir tyrimas apeliacinės instancijos teisme taip pat yra ribojamas (CPK 314 str.), beje akivaizdu, jog tiek apeliantės, tiek atsakovo papildomi pateikti rašytiniai įrodymai galėjo būti pateikti pirmos instancijos teismui; proceso dalyviai šia teisę nepasinaudojo, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina ir neaptarinėja. Visi argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo turi būti išdėstyti apeliaciniame skunde, todėl vien minėtų argumentų išdėstymas žodžiu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nesudaro pagrindo tenkinti apelianto prašymo. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliantės prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nepagrįstas ir netenkintinas (CPK 322 str.).

Tenkinus apeliacinį skundą iš dalies, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų apimčiai paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovės bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme sudaro tik jos sumokėtas už apeliacinį skundą žyminis mokestis, kuris sudarė 2 469 Lt. Ieškovė 200 Lt buvo sumokėjusi (2 T., b.l. 62), o kitos dalies žyminio mokesčio mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo. Ieškovės apeliacinį skundą tenkinus tik iš dalies, papildomai iš ieškovės priteistina 1 317,48 Lt žyminio mokesčio, o likusi žyminio mokesčio dalis, t.y. 951,55 Lt, priteistina iš atsakovo. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas patyrė 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (2 T., b.l. 69). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytus dydžius 8.11. papunktyje nustatyta, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas koeficientas 1,5. Teismas, atsižvelgdamas į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio nuostatas, į suteiktos pagalbos pobūdį (atsiliepimas į apeliacinį skundą), bylos sudėtingumą bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, daro išvadą, kad atsakovo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma yra pagrįsta ir atitinkanti protingumo ir teisingumo kriterijus, todėl proporcingai atmestų ieškovės apeliacinio skundo reikalavimų daliai iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 307,3 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 1 d., 3d.).

Vadovaujantis išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad apeliacinio skundo motyvais yra pagrindas pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą dalyje dėl santuokoje įgyto turto padalinimo, nurodant, kad ieškovei priteistinos 4/5 dalys turto, o atsakovui 1/5. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovė įpareigotina išmokėti atsakovui 50 580 Lt kompensaciją už jai tenkančio natūra turto didesnę dalį. Taip pat keistina ir pirmos instancijos teismo sprendimo dalis dėl kreditorinių įsipareigojimų vykdymo nutraukus santuoką, nurodant, kad įsipareigojimai „Swedbank“, AB pagal 2010-02-11 Vartojimo kredito sutartį Nr. 10-010178-GV, 2010-02-11 Kreditinės fiksuotų įmokų kortelės sutartį Nr. 10-010141-EG po santuokos nutraukimo yra laikomi asmenine atsakovo R. P. prievole (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą dalyje dėl turto padalinimo pakeisti, nurodant, kad:

1) ieškovei R. P. priteistinos 4/5 dalys turto, o atsakovui R. P. 1/5;

2) ieškovė R. P. (a/k (duomenys neskelbtini) įpareigotina išmokėti atsakovui R. P. (a/k (duomenys neskelbtini) 50 580 Lt (penkiasdešimt tūkstančių penkis šimtus aštuoniasdešimt litų) kompensaciją už jai tenkančio natūra turto didesnę dalį;

3) įsipareigojimai „Swedbank“, AB pagal 2010-02-11 Vartojimo kredito sutartį Nr. 10-010178-GV, 2010-02-11 Kreditinės fiksuotų įmokų kortelės sutartį Nr. 10-010141-EG po santuokos nutraukimo yra laikomi asmenine atsakovo R. P. (a/k (duomenys neskelbtini) prievole.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Iš ieškovės R. P. (a/k (duomenys neskelbtini) atsakovo R. P. (a/k (duomenys neskelbtini) naudai priteisti 307,3 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Iš ieškovės R. P. (a/k (duomenys neskelbtini) priteisti 1 317,48 Lt žyminio mokesčio (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j.a.k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300 AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660).

Iš atsakovo R. P. (a/k (duomenys neskelbtini) priteisti 951,55 Lt žyminio mokesčio (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j.a.k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300 AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660).