Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. (D. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir D. B. paskirta 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausmė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje nuteistasis D. B. prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 26 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – D. B. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas – esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo

5. BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-128-489/2020).

6. Nors apeliaciniame skunde pateikiamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo teismų praktikos pavyzdys, vis dėlto pabrėžtina, kad teismų praktikoje vienareikšmiškai pripažįstama, jog atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

7. Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299-648/2015). Smurto artimoje aplinkoje atveju nei sutuoktinių (sugyventinių) nesutarimai, nei jų elgesio specifika, nei santuokos nutraukimo proceso ypatumai, nei tėvų pasirinkimas savo vaikus auklėti fizinį skausmą sukeliančiais veiksmais patys savaime nelemia padaryto nusikaltimo (pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo (BK 140 straipsnis)) mažesnio pavojingumo ir neįpareigoja teismo konstatuoti padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-299-648/2015). Kita vertus, teismų praktikoje yra pripažįstama, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktams tarp šeimos narių, sutuoktinių, buvusių sutuoktinių, asmenų, turinčių bendrų vaikų, kai yra nesutariama dėl esminių, susijusių su bendru gyvenimu ar vaikais, klausimų, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti visų konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus. Šios aplinkybės tampa svarbios teismui sprendžiant dėl nusikalstamos veikos pavojingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020).

8. Nagrinėjamos bylos duomenimis tarp sutuoktinių kilo žodinis konfliktas dėl suvartoto alkoholio kiekio. Dėl šio konflikto nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, o būtent: D. B. su kumščiu tyčia sudavė du kartus sutuoktinei į dešinės rankos petį ir tęsdamas nusikalstamą veiką, su kumščiu sudavė dar du kartus į kairės rankos petį. Tarnybiniame pranešime yra užfiksuota, kad iš karto po įvykusio konflikto K. B. teigė, kad D. B. ją sumušė ir išėjo nežinoma kryptimi, tačiau daugiau nieko nepaaiškino nurodydama, kad smurtas tarp sutuoktinių vyko pirmą kartą ir jos vyras daugiau nesmurtaus. Vis dėlto, K. B. nenorėjo, kad D. B. grįžtų namo, nenorėjo su pastaruoju bendrauti (b. l. 9). BIRT ataskaitos duomenimis, policijos pareigūnų nustatyta, kad nukentėjusiajai reikalinga medikų pagalba (b. l. 14). Pagal bylos medžiagą, nuteistojo D. B. ir nukentėjusiosios K. B. pozicija dėl pastarajai sukelto fizinio skausmo yra nuosekli. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji K. B. parodė, kad žodinio konflikto metu supykęs D. B. sudavė jai į dešinės rankos petį, vėliau sudavė dar du kartus į kairės rankos petį, bet smūgiai nebuvo stiprūs ir juos dešimt balų sistemoje vertina kokiais dviem balais (b. l. 45–46). Tokie jos parodymai patvirtina aplinkybę, kad veikos metu jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Ikiteisminio tyrimo metu įtariamuoju ir teisiamojo posėdžio metu kaltinamuoju apklaustas D. B. parodė, kad jis supyko, jog sutuoktinė suvartojo nemažai alkoholio, todėl su kumščiu jai sudavė du kartus į dešinį petį ir du kartus į kairį petį. Smūgiai nebuvo stiprūs. Tam, kad išvengtų didesnio konflikto, išėjo iš namų (b. l. 66–67, 118–122). Taigi, tiek nuteistasis, tiek ir nukentėjusioji byloje patvirtino, kad fizinio skausmo sukėlimas buvo žodinio konflikto pasekmė. Įvertinus nukentėjusiajai padarytų sužalojimų lokalizaciją ir pobūdį (fizinio skausmo sukėlimas kumščiu suduodant į kairės ir dešinės pusės pečius), atliktų smūgių skaičių, darytina išvada, kad nors padaryto nusikaltimo padariniai nėra žymūs, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo laikyti padarytą nusikaltimą mažareikšmiu. Taigi, aptarti nuteistojo objektyvūs veiksmai negali būti vertinami kaip mažareikšmiai ir suteikiantys pagrindą taikyti BK 37 straipsnį nagrinėjamoje situacijoje.

9. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad D. B. padaryta nusikalstama veika yra kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Nors D. B. padarytas nusikaltimas yra priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), tačiau ši aplinkybė taip pat nesudaro pagrindo BK 37 straipsnio nuostatų taikymui. D. B. padarytu nusikaltimu buvo kėsintasi į vieną svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų teisinių gėrių – asmens sveikatą. Nuteistasis smurtinius veiksmus atliko artimoje aplinkoje, panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį – sutuoktinę, su kuria kartu gyvena, smurtiniais veiksmais nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Be to, šiuo atveju nusikaltimas buvo padarytas sutuoktinių nuomojamame bute, t. y. namų aplinkoje, kur nukentėjusioji turėtų jaustis ypatingai saugiai. Pažymėtina, kad nors fizinio skausmo sukėlimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalies dispoziciją yra mažiausiai pavojingi šios nusikalstamos veikos padariniai, tačiau nuteistojo smurtas pasireiškė net kelių smūgių kumščiu sudavimu, kas rodo tokios veikos pakankamą pavojingumą baudžiamojo įstatymo kontekste. Dėl išvardintų priežasčių, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas formaliai konstatavo nukentėjusiajai sukeltą fizinį skausmą, kuris nėra pavojingas.

10. Atkreiptinas dėmesys, kad BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas yra tyčinis, t. y., asmuo, atlikdamas straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus, suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų nori (tiesioginė tyčia – BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia – BK 15 straipsnio 3 dalis). Dažniausiai fizinis skausmas yra sukeliamas tiesiogine tyčia, nes kaltininkas arba siekia šių padarinių, arba toks veikos padarinys yra neišvengiamas. Nagrinėjamu atveju D. B. sąmoningai pasirinko smurtinį elgesį, kas sukėlė baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius – fizinio skausmo sukėlimą nukentėjusiajai K. B., todėl pirmosios instancijos teismui pripažinus D. B. kaltu, buvo pagrįstai konstatuota, kad jis veikė tiesiogine tyčia. Pastebėtina, kad fizinio smurto pavartojimas artimoje aplinkoje, sukėlęs kad ir minimalius nusikalstamus padarinius, mažareikšmiu nusikaltimu gali būti pripažįstamas tik retais, išimtinais atvejais, kai yra ypatingų aplinkybių, rodančių itin mažą veikos pavojingumą, be kita ko, įvertinus ir kaltės formą. Nagrinėjamoje byloje kokių nors ypatingų aplinkybių, mažinančių D. B. veikos pavojingumą, nenustatyta, o nuteistojo veikimas tiesiogine tyčia nerodo šios veikos mažesnio pavojingumo.

11. Aptarti bei įvertinti D. B. padarytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai bei nukentėjusiajai nusikalstama veika padaryta žala, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nuteistojo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje, turėtų būti pripažinta mažareikšme.

12. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas formaliai priėmė sprendimą ir motyvavo tuo, kad D. B. nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu. Kaip matyti iš įtariamųjų, kaltinamųjų, nuteistųjų registro duomenų išrašo apie fizinį asmenį, D. B. yra teistas 7 kartus (b. l. 88–101). Be kita ko, D. B. 1 kartą yra teistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, kas reiškia, kad praeityje jis jau yra atlikęs bausmę už nusikaltimus žmogaus sveikatai. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš pataisos įstaigos nuteistasis už paskutinį jo padarytą nusikaltimą buvo paleistas 2023 m. rugsėjo 18 d., o nusikalstama veika buvo padaryta 2023 m. spalio 11 d. Taigi, D. B. nepraėjus nei mėnesiui nuo jo paleidimo iš pataisos įstaigos, padarė naują nusikalstamą veiką. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti, kad nors abu sutuoktiniai teigia, kad toks konfliktas tarp jų įvyko pirmą kartą ir byloje duomenų apie ankstesnį D. B. smurtinį elgesį sutuoktinės atžvilgiu nėra, tačiau šis atvejis dėl to negali būti sumenkinamas, pripažįstamas mažiau pavojingu ar mažareikšmiu. Nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką vertinant BK 37 straipsnio kontekste, reikšmės neturi ir apeliaciniame skunde pabrėžiama aplinkybė, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

13. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad aptarti objektyvieji ir subjektyvieji D. B. veikos požymiai (padaryta žala, veikos pobūdis, smūgių skaičius, motyvai), kitų aplinkybių įvertinimas leidžia spręsti, kad nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos nėra pagrindo pripažinti mažareikšme. Taip pat vertinant nagrinėjamą situaciją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, baudžiamosios teisės priemonių taikymas D. B. yra pagrįstas. Tai, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nesudaro pagrįsto pagrindo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio naikinimui.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo išieškojimo

14. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos matyti, kad iš D. B. valstybės naudai prašoma išieškoti 116,67 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir D. B. gynėju paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo D. B., į jo turtinę padėtį (dirbantis, tačiau darbo santykiai nutrūks dėl paskirtos arešto bausmės), sprendžia, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš D. B. neišieškotinos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. B. (D. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 26 d. nuosprendžio atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš D. B. neišieškoti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.