Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2S-819-544/2017

Gintaras Pašvenskas Teisminio proceso Nr. 2-68-3-30250-2013-5

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos (ieškovės) S. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutarties proceso atnaujinimo klausimu civilinėje byloje Nr. 2-2370-466/2017 pagal ieškovės ieškinį atsakovėms M. Š., J. S., K. Č., I. Š. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovių M. Š., J. S., K. Č., I. Š. priešieškinį ieškovei S. J. dėl bendraturčių dalių bendrosios nuosavybes teisėje pasikeitimo ir atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2017 m. sausio 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas pareiškėjos (ieškovės) S. J. prašymas atnaujinti procesą dėl įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartimi patenkinto priešieškinio reikalavimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, priimti naują nutartį, kuria būtų atmestas atsakovių apeliacinis skundas bei paliktas galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimas. Procesiniuose dokumentuose pareiškėja nurodė, kad iš Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. gegužės 30 d. rašto matyti, kad atsakovė M. Š. bei J. S. žinojo, suprato ir neprieštaravo, kad nuosavybės teise valdo tik 1/3 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nes atsakovėms buvo skirta tik 1/3 dalis sklypo, kurį jos privatizavo bei sumokėjo už jį pinigus. Šią aplinkybę patvirtina pateiktas 1991 m. rugsėjo 24 d. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimas. Be to, kiti pateikiami dokumentai, susiję su žemės sklypo pirkimu, įrodo, jog visoms atsakovėms jau 1991 metais buvo žinoma, kad joms bendrai priklauso 1/3 dalis gyvenamojo namo, pastatų bei inžinerinių statinių. Atsakovės jokių veiksmų, susijusių su savo galimai pažeistų teisių gynimu, nesiėmė daugiau nei 20 metų. Todėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo data (1991 m. rugsėjo 24 d.) yra atskaitos taškas, nuo kurio turi būti pradėta skaičiuoti ieškinio senatis. Kartu pareiškėja pažymėjo, kad Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. gegužės 30 d. raštas jai anksčiau nebuvo žinomas, nes buvo surašytas jau pradėjus teisminį procesą.Atsiliepimu ir kitais procesiniais dokumentais atsakovės prašė atmesti pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo, nes jis nepagrįstas bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad pareiškėjos prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka įstatymo bei teismų praktikos suformuluotų reikalavimų, nes jos buvo ir galėjo būti žinomos visą laiką nuo jų atsiradimo momento. Pareiškėja viso teisminio proceso metu buvo atstovaujama profesionalios advokatės, kuri turėjo teisę susipažinti ir gauti reikiamą medžiagą iš valstybės ar savivaldybės institucijų. Tokiu būdu ir pati pareiškėja galėjo susipažinti su šia medžiaga dar civilinę bylą iš esmės nagrinėjant teisme bei pateikti jos nurodomus duomenis anksčiau, nei byla buvo išnagrinėta iš esmės. Papildomai pabrėžiama ir tai, kad šiuo atveju išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo spręstas klausimas dėl gyvenamojo namo, o ne dėl žemės sklypo dalių, o pareiškėjos nurodomas 1991 m. rugsėjo 24 d. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimas bylos nagrinėjimo teisme metu buvo pateiktas pačių atsakovių, dėl ko teismui, priimant procesinį sprendimą, buvo žinomas ir įvertintas.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas pareiškėjos S. J. prašymo netenkino.Konstatavo, kad pareiškėjos pateikti dokumentai yra oficialūs, ir, nors susiję su atsakovėmis, ieškovė turėjo galimybę juos gauti įstatymo nustatyta tvarka iš valstybės ar savivaldybės institucijų, ir ši teisė jai niekaip nebuvo apribota. Taigi pateikti duomenys ir informacija nėra nauji ir negali būti vertinami kaip pagrindas atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje. Be to, visi ieškovės naujai pateikti dokumentai yra susiję su žemės sklypo nuosavybės teise ir neturi jokios įtakos gyvenamojo namo nuosavybės dalių proporcijoms. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė M. Š. išsipirko tik 1/3 žemės dalį, nepaneigia gyvenamojo namo dalies priklausymo atsakovėms, juo labiau, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas ginčas būtent dėl gyvenamojo namo, o ne žemės sklypo nuosavybės proporcijų tarp šalių klausimas. Kartu pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsižvelgia į aplinkybę, kad byloje nebuvo ginčijamas faktas, kad namo plotas buvo padidintas atsakovių lėšomis su kitų bendraturčių sutikimu. Taigi pareiškėjos (ieškovės) pateikti dokumentai bei teiginiai negali turėti esminės įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir nelaikytini civilinio proceso atnaujinimo pagrindu.Skundžiamoje nutartyje taip pat nurodoma, kad ieškinio senatis skaičiuojama nuo subjektyvaus sužinojimo apie teisių pažeidimą, todėl nagrinėjamu atveju iš ieškovės pateiktų dokumentų matyti, jog atsakovėms buvo žinoma, kad joms priklauso 1/3 dalis žemės sklypo, o apie savo teisių pažeidimą atsakovės sužinojo tik pareiškėjai kreipusis į teismą dėl gyvenamojo namo ir kitų statinių dalies nustatymo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėja prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti procesą civilinėje byloje, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartį ir priimti naują nutartį, kuria atmesti atsakovių apeliacinį skundą bei palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimą. Nurodo, kad naujai byloje pateikti dokumentai yra neabejotinai reikšmingi sprendžiant bylos atnaujinimo klausimą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į tai, kad išperkamo žemės sklypo dalys yra susijusios su gyvenamojo namo bendraturčiams priklausančiomis dalimis ir kad išperkamos žemės sklypo plotas yra proporcingas turimoms gyvenamojo namo dalims. Be to, pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino ir 1991 m. rugsėjo 24 d. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo duomenis, kadangi jie patvirtina, jog ieškinio senatis prasidėjo būtent nuo šio momento, todėl, atsakovėms pareiškiant priešieškinį, ji jau buvo suėjusi. Taigi šiuo atveju neteisingas ieškinio senaties momento atsiradimo nustatymas turėjo tiesioginės reikšmės priimant neteisėtą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą.Kartu atskirajame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjant civilinę bylą iš esmės nebuvo ginčijama aplinkybė, kad namo plotas buvo padidintas atsakovių lėšomis su kitų bendraturčių sutikimu, kadangi ieškovė viso teisminio proceso metu teigė ir grindė įrodymais aplinkybę, jog jokio bendraturčių sutikimo padidinti namo plotą atsakovių lėšomis nebuvo. Atsiliepimu atsakovės prašo atmesti pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad pateiktas atskirasis skundas yra neteisėtas ir nepagrįstas, pareiškėja tik siekia toliau vykdyti teisminį procesą dėl jau išspręstų klausimų. Atskirajame skunde nurodomos aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos bei neatitinka proceso atnaujinimo instituto reikalavimų.Papildomai atsakovės pateikė skundą dėl pareiškėjos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis bei prašymą dėl nuostolių atlyginimo, kuriais prašo paskirti pareiškėjai S. J. baudą dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, iki 50 procentų šios baudos lygiomis dalimis skiriant atsakovėms, ir įpareigoti pareiškėją atlyginti atsakovių patirtą neturtinę žalą – 1000 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.Kaip matyti iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų, Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės S. J. ieškinį atsakovams M. Š., J. S., K. Č., I. Š. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, ir atsakovių M. Š., J. S., K. Č., I. Š. priešieškinį ieškovei S. J. dėl bendraturčių dalių bendrosios nuosavybės teisėje pasikeitimo ir atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškovės ieškinys buvo tenkintas, o priešieškinis – atmestas. Tačiau Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 10 d. nutartimi atsakovių M. Š., J. S., K. Č., I. Š. apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir: panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimą dalį, kuria atmestas atsakovių priešinis ieškinys dėl bendraturčių dalių bendrojoje nuosavybėje pakeitimo ir šioje dalyje priėmė naują sprendimą – atsakovių priešinį ieškinį tenkino iš dalies, pakeitė atsakovių turimas dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje – gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), nustatant 58554/100000 dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje bendrai atsakovėms M. Š., J. S., K. Č., I. Š. ir 41446/100000 ieškovei S. J.; kitoje dalyje priešinį ieškinį dėl dalių padidinimo atmetė; panaikino sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškovės ieškinys ir atmestas atsakovių priešinis ieškinys dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir bylos dalį dėl atidalijimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pateiktu prašymu atnaujinti procesą ieškovė S. J. nurodė, kad yra paaiškėjusios naujos aplinkybės, t. y. ieškovei tapo žinomas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. gegužės 30 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini) turinys, iš kurio matyti, kad atsakovė M. Š. kartu su I. Š., J. S., K. Š. turi teisę proporcingai valdomai nuosavybės teise turto daliai, esančiai žemės sklype, išsipirkti 245 kv. m. (1/3 dalį) žemės sklypo, už kurį M. Š. yra sumokėjusi 1992 m. rugsėjo 29 d. Taigi atsakovės žinojo, suprato ir nepriekaištavo, kad jos nuosavybės teise valdo tik 1/3 dalį gyvenamojo namo. Pateiktame prašyme dėl proceso atnaujinimo kartu buvo pabrėžiama ir tai, kad šią išvadą taip pat patvirtina mokėjimo pranešimas Nr. (duomenys neskelbtini) bei 1991 m. rugsėjo 24 d. Paveldėjimo pagal įstatymą liudijimas. Be to, šie dokumentai patvirtina, kad yra suėjęs atsakovių reiškiamo reikalavimo dėl dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimo senaties terminas, dėl ko priešieškinis šioje dalyje turėjo būti atmestas. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės nurodomos aplinkybės bei pateikti dokumentai neatitinka proceso atnaujinimo dėl naujų paaiškėjusių aplinkybių reikalavimo, o atsakovių reikalavimų senaties klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo procesiniu sprendimu. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu visiškai sutinka. Pažymėtina, kad proceso atnaujinimas, kaip išimtinė subjektinių teisių gynybos forma, turi turėti teisinę prasmę ir atspindėti šios procedūros ekstraordinarumą, jos išimtinį pobūdį. Lietuvos civilinio proceso įstatyme nustatytos šios išnagrinėtos civilinės bylos proceso atnaujinimo privalomos sąlygos: 1) civilinė byla turi būti užbaigta; 2) pareiškėjas turi būti dalyvaujantis byloje asmuo; 3) turi egzistuoti įstatyme įtvirtintas konkretus proceso atnaujinimo pagrindas; 4) pareiškėjas neturi būti praleidęs CPK 368 straipsnyje nustatyto termino kreiptis su pareiškimu dėl proceso atnaujinimo. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, teismas turi atsisakyti atnaujinti procesą. CPK 368 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Įstatymų leidėjo nustatyta, kad, skaičiuojant termino kreiptis dėl proceso atnaujinimo pradžią, atsižvelgiama ne tik į pareiškėjo nurodomą sužinojimo momentą, bet įvertinama ir tai, kada asmuo objektyviai turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, veikdamas atitinkamoje situacijoje kaip bonus pater familias, t. y. apdairiai ir rūpestingai rūpindamasis savo galbūt pažeistų teisių gynyba (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009). Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujintas, jei naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. gegužės 30 d. raštą, mokėjimo pranešimą Nr. (duomenys neskelbtini) bei 1991 m. rugsėjo 24 d. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą, kuriais grindžia naujų aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti procesą, egzistavimą. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas vertino, kad šie dokumentai, nors ir yra susiję su atsakovėmis, tačiau ieškovė turėjo galimybę juos gauti įstatymo nustatyta tvarka iš valstybės ar savivaldybės institucijų, ir ši teisė jai niekaip nebuvo apribota, o, be to, informacija nėra nauja ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiu vertinimu. Kaip matyti iš pareiškėjos pateiktų dokumentų, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. gegužės 30 d. rašte yra nurodomi duomenys apie perkamo žemės sklypo, o ne ginčo gyvenamojo namo, dalių kainą. Be to, šiame rašte pabrėžiama, kad perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį (3 t., 132 – 133 b. l.). Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantė, jos pateiktas Nacionalinės žemės tarnybos raštas patvirtina, jog gyvenamojo namo dalys nėra nustatomos pagal bendraturčiams priklausančias žemės sklypo dalis, dėl ko ši aplinkybė nėra esminė ir nekeičia įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nustatytų aplinkybių. Tokią pačią išvadą leidžia daryti ir pareiškėjos nurodomų mokėjimo pranešime Nr. (duomenys neskelbtini) (3 t., 134 b. l.) bei 1991 m. rugsėjo 24 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime (3 t., 141 b. l.) užfiksuotos aplinkybės, kurios, nors ir yra susijusius su atsakovių įsigyto žemės sklypo dalimi bei paveldėtu turtu, tačiau neleidžia abejoti teismų nustatytomis aplinkybėmis dėl namo priestato, kuriuo buvo padidintas ginčo namo gyvenamasis plotas, atsiradimo aplinkybių bei jo teisinio vertinimo nustatant bendraturčių nekilnojamojo turto dalis bendrojoje nuosavybėje. Taigi akivaizdu, jog pareiškėjos pateikti dokumentai yra susiję su žemės sklypo nuosavybės teise, dėl ko nėra reikšmingi sprendžiant gyvenamojo namo nuosavybės dalių nustatymo klausimą. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pareiškėjos S. J. pateikti dokumentai taip pat neatitinka ir kito CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto reikalavimo, t. y. kad nurodomos aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu. Matyti, kad pareiškėja (ieškovė) S. J. viso civilinės bylos nagrinėjimo metu buvo atstovaujama profesionalaus teisininko – advokatės, kuri, pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo nuostatas (44 straipsnis), galėjo gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų, taigi ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. gegužės 30 d. rašte užfiksuotą informaciją, mokėjimo pranešimą Nr. (duomenys neskelbtini) bei kitus duomenis. Duomenis, susijusius su nagrinėjama byla, buvo galima prašyti išreikalauti ir teismo (CPK 199 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad civilinę bylą dėl dalių bendrojoje nuosavybėje nustatymo nagrinėjusiems teismas iš esmės ir taip buvo žinomos aplinkybės, susijusios su atsakovių turto dalių paveldėjimu, kadangi iš atsakovių pateiktų procesinių dokumentų buvo galima suprasti ir nustatyti, jog jos paveldėjo būtent 1/3 gyvenamojo namo (2 t., 32 –41 b. l.). Byloje esančiame Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, jog atsakovėms priklauso po 1/12 gyvenamojo namo dalį 1991 m. rugsėjo 24 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu (1 t., 9 – 11 b. l.). Atsižvelgdamas į visas nutarties 19 – 22 punktuose išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, jog pateikti dokumentai yra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl gyvenamojo namo dalių bendraturčiams nustatymo klausimą. Jie nesudaro pagrindo abejoti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 10 d. procesinio sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.Apeliantės argumentai, susiję su atsakovių pareikšto reikalavimo dėl dalių bendrojoje nuosavybėje nustatymo senaties termino praleidimu, atmestini, nes yra nepagrįsti. Pažymėtina, jog teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolė yra vykdoma griežtai laikantis įstatymo nuostatų. Civilinių bylų apskundimą apeliacine ir kasacine tvarka reikalavimus nustato CPK XVI – XVII skyrių nuostatos. Proceso atnaujinimo institutas nėra susijęs su teismų priimtų procesinių sprendimų peržiūrėjimu ir negali būti vertinamas kaip dar viena teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo priemonė. CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, o įsiteisėjęs procesinis sprendimas tampa privalomu, įgyja res judicata bei prejudicinę galią. CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas bendrųjų civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas. Ši norma įtvirtina bendrą principinę nuostatą, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo negali nepaisyti asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012). Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė S. J., šią civilinę bylą nagrinėjant iš esmės, taip pat kėlė atsakovių reikalavimo dėl bendraturčių dalių bendrosios nuosavybės nustatymo senaties termino klausimą. Tačiau Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartyje, kuri yra įsiteisėjusi ir šalims turi įstatymo galią, yra konstatuota, jog senaties terminas atsakovių pareikštiems reikalavimams nėra suėjęs. Vilniaus apygardos teismas pastarojoje nutartyje sprendė, kad atsakovės apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik ieškovei pateikus ieškinį dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Taigi apeliantės keliamas senaties klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Be to, atskirajame skunde nurodomos aplinkybės, kaip jau minėta pirmiau, Vilniaus apygardos teismui priimant minėtą procesinį sprendimą ne tik buvo žinomos, tačiau ir įvertintos, o jokių naujų duomenų, kurie nebuvo žinomi bylą iš esmės nagrinėjusiems teismams, pateikta nebuvo. Taigi atskirojo skundo argumentai, susiję su proceso atnaujinimo nuostatų taikymu dalyje dėl senaties termino skaičiavimo, yra atmetami kaip nepagrįsti.Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų skunde išdėstytų argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui.Atsižvelgus į virš išdėstytą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės nuostatas (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tinkamai nustatė faktinės bylos aplinkybes, todėl padarė pagrįstą išvadą bei priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti ar keisti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Atsakovės prašo pareiškėjai S. J. dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pateikiant atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutarties skirti baudą bei atsakovėms priteisti 1000 Eur dydžio neturtinę žalą. Šis atsakovių prašymas netenkinamas. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas piktnaudžiaujančia procesinėmis teisėmis šalimi yra pripažįstama tokia šalis, kuri nesąžiningai pareiškia nepagrįstą reikalavimą arba sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010). Nagrinėjamu atveju pareiškėja S. J. padavė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutarties, kuria atmetė pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos S. J. nesutikimas su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir atskirojo skundo pateikimas pats savaime negali būti laikomas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, kadangi ji, naudodamasi procesine teise apskųsti žemesnės instancijos teismo procesinį sprendimą, kreipėsi į aukštesnės instancijos teismą, siekdamas apginti, jos vertinimu, pažeistus interesus. Tokio kreipimosi į teismą negalima laikyti akivaizdžiu procesinės teisės naudojimu ne pagal jos paskirtį, todėl atsakovių prašymas skirti apeliantei baudą CPK 95 straipsnio 2 dalies pagrindu netenkinamas.Iš atsakovių prašymo matyti, kad joms neturtinę žalą iš ieškovės prašoma priteisti dėl ieškovės (pareiškėjos) procesinio elgesio, t. y. dėl to, kad ji be pagrindo pateikė atskirąjį skundą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalį, neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, o taip pat visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Šiuo atveju įstatymai nenumato galimybės priteisti neturtinę žalą dėl proceso šalies procesinių veiksmų atlikimo, todėl toks reikalavimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį nepakeistą.

Netenkinti atsakovių M. Š., J. S., K. Č., I. Š. prašymo dėl baudos ieškovei (pareiškėjai) S. J. už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo bei 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.