Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimo bausme 10 metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2011 m. liepos 14 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 24 d., apie 18 val., asmeninio konflikto metu, namuose, esančiuose Vilniaus rajone, Pagirių seniūnijoje, Pagirių kaime, (duomenys neskelbtini), kambaryje, tyčia sudavė rankomis savo tėvui K. B. ne mažiau 12 kartų į veido, krūtinės ir pilvo sritį, padarydamas jam poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos dešinėje, dešiniųjų VI, VII, VIII šonkaulių viengubus lūžius su jų srityje esančia kraujosruva minkštuosiuose audiniuose, kairiųjų VII, VIII, IX šonkaulių viengubus lūžius su jų srityje esančia kraujosruva minkštuosiuose audiniuose; kraujosruvą kairio inksto apatinio poliaus kapsulėje; poodinės kraujosruvas veido kairėje, abejuose žastuose, odos nubrozdinimą su aplinkine poodine kraujosruva viršutinėje lūpoje,kraujosruvas minkštuosiuose audiniuose kairiame skruoste, pakaušio kairėje, kairėje smilkininėje srityje; muštines žaizdas kairio antakio srityje, kairiame skruoste, viršutinės lūpos gleivinėje; didžiosios taukinės plyšimą su aplinkiniu pakraujavimu minkštuosiuose audiniuose ir su plyšimo projekcijoje plonžarnės pasaito plyšimą su aplinkine kraujosruva minkštuosiuose audiniuose. Šie sužalojimai komplikavosi į ūmų vidinį nukraujavimą, nuo ko nukentėjusysis mirė. Šiais veiksmais R. B. tyčia nužudė savo artimą giminaitį – tėvą K. B. .

Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad namuose jis buvo iki 2010 m. liepos 24 d., 21 val. 30 min. Tačiau specialisto išvadoje nėra nurodyta K. B. mirties data ir valanda, t. y. kad jis mirė 2010 m. liepos 24 d. 18 val. – 21 val. 30 min. laikotarpiu. Apeliantas teigia, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo ištirtos ar patikrinto kitos K. B. mirties aplinkybės.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. B. neketina išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes priešingu atveju jis prašytų jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį.

Apeliacinės instancijos teisme prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo gynėja ir nukentėjusysis prašė šį skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

Neigdamas savo kaltę dėl tėvo nužudymo, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų, t. y liudytojų J. V. , T. V. ir I. V. parodymų vertinimu. Tokį nesutikimą nuteistasis grindžia tuo, kad minėti asmenys nematė įvykio, todėl jų duoti parodymai turėjo būti vertinami kaip spėlionės, o ne kaip įrodymai. Tačiau šis nuteistojo argumentas nėra pagrįstas. Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnis reglamentuoja, kokie duomenys baudžiamajame procese yra laikomi įrodymais. Pagal minėto straipsnio prasmę, jei turimi duomenys gali patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, jie laikytini įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia bei logiška grandine. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-334/2009, 2K-300/2010, 2K-627/2010, 2K-191/2011).

Aptariamu atveju liudytojų J. V. , T. V. ir I. V. parodymai pagal savo turinį ir yra netiesioginiai įrodymai. Pirmosios instancijos teisme minėti liudytojai neteigė matę, kas nutiko K. B. bute. Tačiau liudytoja T. V. be kitų aplinkybių pirmosios instancijos teisme parodė girdėjusi, kaip įvykio vakarą į namus grįžo R. B. , jis klausė tėvo, su kuo šis girtavo. Vėliau, atėjęs į jų namus, nuteistasis taip pat klausė, su kuo girtavo jo tėvas. T. V. teigimu, R. B. buvo piktas. Ši liudytoja taip pat parodė, kad, kai nuteistasis grįždavo į namus, ji girdėdavo triukšmą nukentėjusiojo namuose, pastarieji nuolat bardavosi. Apie K. B. mirtį tos pačios dienos naktį, T. V. teigimu, ji sužinojo iš R. B. (b. l. 41-42, t. 2). Apeliacinės instancijos teisme liudytoja T. V. parodė, kad įvykio metu, kai pas K. B. atvažiavo R. B. , ji girdėjo triukšmą ir bildesius jų namuose. Pagal garsus, kuriuos ji girdėjo įvykio metu, minėta liudytoja parodė mananti, kad nuteistasis su tėvu gal stumdėsi, tačiau ji nematė, kad vyko. T. V. taip pat parodė, kad po to, R. B. buvo užėjęs į jų (V.) namus, jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, piktas, klausė, su kuo girtavo jo tėvas. Liudytojos teigimu, įvykio metu po R. B. ir K. B. barnio ji negirdėjo ir nematė, kad koridoriuje būtų vaikščioję pašaliniai žmonės. Liudytojas J. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad atvažiavus R. B. , iš K. B. buto girdėjo smūgių garsus. Liudytojas taip pat teigė, kad iki 1 val., kai atėjęs nuteistasis pranešė, jog tėvas negyvas, K. B. namuose jokio triukšmo negirdėjo. Be to, J. V. parodė, kad jam R. B. sakė, jog tėvas gulės kape, o jis „atsėdės“ 10 metų (b. l. 42-44, t. 2). Apeliacinės instancijos teisme šis liudytojas parodė, kad jis girdėjo, kaip atvykęs R. B. mušė savo tėvą. Kad vyksta muštynės, jis suprato iš suduodamų smūgių garso. Po to, agresyviai nusiteikęs R. B. , atėjo į jų (V.) namus, klausė, su kuo gėrė jo tėvas ir pasakė, kad „dabar tėvas 3 savaites neišeis į darbą“ bei tai, kad „tėvas gulės kape, o aš 10 metų atsėdėsiu“. Liudytojas taip pat parodė, kad po R. B. ir K. B. barnio niekas koridoriuje nevaikščiojo, nes priešingu atveju, jis būtų tai girdėjęs. Liudytoja I. V. parodė, kad įvykio metu, galėjo būti ir 1 val., R. B. beldė į jos tėvų namus šaukdamas, kad jo tėvas tikriausiai negyvas ir reikia iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Ši liudytoja taip pat patvirtino, kad iš jos namuose esančios virtuvės girdėdavosi, kas vyksta K. B. namuose (b. l. 90, t. 2). Apeliacinės instancijos teisme ši liudytoja taip pat parodė nežinanti, kas įvyko tarp nukentėjusiojo ir jo sūnaus, nes tuo metu ji nebuvo savo namuose, tačiau po to, kai į įvykio vietą atvažiavo greitoji medicinos pagalba, ji iš tėvo išgirdo, kad R. B. mušėsi su savo tėvu.

Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nukentėjusįjį K. B. nužudė būtent R. B. iš dalies patvirtina ne tik aptarti liudytojų parodymai, bet ir paties nuteistojo parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas pirmą kartą nuteistasis sutiko su jam pareikštu įtarimu ir parodė, kad susiginčijęs su tėvu, jis jį pastūmė. Nuo šio pastūmimo jo tėvas nugriuvo ir krito į lovos kampą. Po to, R. B. teigimu, jis sudavė K. B. smūgį kumščiu į veidą ir praskėlė lūpą bei kumščiu trenkė į krūtinės sritį (b. l. 102-122, t. 1). Apie K. B. suduotus smūgius nuteistasis parodė ir 2010 m. rugsėjo 1 d. apklausoje (b. l. 123-125, t. 1). Parodymų patikrino vietoje metu R. B. parodė, kaip nuo jo pastūmimo tėvas griūdamas trenkėsi į lovos kraštą bei kaip tėvui trenkė į veidą ir į krūtinės sritį (b. l. 126-137, t. 1). Ankščiau duotus parodymus bei parodymų patikrinimo vietoje duotus parodymus R. B. patvirtino ir 2011 m. sausio 14 d. apklausoje (b. l. 139-141, t. 1). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis neprisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, tačiau tuo pačiu neneigė vartojęs prieš nukentėjusįjį smurtą, kaip ir ankstesnėse apklausose parodydamas kur kas mažesnį suduotų smūgių skaičių nei nustatė pirmosios instancijos teismas – 12 kartų į veido, krūtinės ir pilvo sritį. Tokius R. B. parodymus, sumažinant nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių ir neigiant savo veiksmų pasekmes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokio vertinimo nepaneigia apeliacinio skundo teiginys, kad R. B. neprašo perkvalifikuoti jo nusikalstamos veikos į Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį. Pastarasis Lietuvos Respublikos BK straipsnis numato atsakomybę už nužudymą labai susijaudinus, o šioje byloje apie tokią nuteistojo būseną jokių duomenų nėra. Todėl neprašymas veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį, nėra priežastimi laikyti, kad apelianto parodymai, tarp jų ir kaltės dėl tėvo nužudymo neigimas, yra teisingi.

Pirmosios instancijos teismo išvadų dėl R. B. kaltės ir jo veikos kvalifikavimo nepaneigia ir apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, jog specialisto išvadoje nėra nurodyta K. B. mirties data ir valanda, t. y. kad jis mirė 2010 m. liepos 24 d. 18 val. – 21 val. 30 min. laikotarpiu. Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. M 1045/10(01) matyti, kad lavoninių reiškinių būklė, konstatuota lavono tyrimo metu 2010 m. liepos 27 d., 9 val., rodo, kad nuo K. B. mirties iki lavoninių reiškinių tikrinimo jo lavone praėjo 1-3 paros laiko. Išvados 8 punkte nurodyta ir tai, kad nuo sužalojimo iki K. B. mirties galėjo praeiti nuo keliolikos iki keliasdešimties minučių (b. l. 36-41, t. 1). Teisiamajame posėdyje apklaustas specialisto išvadą surašęs teismo medicinos specialistas Dmitrij Fomin paaiškino, kad, kai lavono reiškinių stadija yra vėlesnė, mirties laiką galima nustatyti paros tikslumu, o valandos tikslumu galima nustatyti tik pradinėse stadijose (b. l. 89, t. 2). Toks specialisto išvadoje nustatytas sužalojimų padarymo K. B. laikotarpis atitinka liudytojų J. V. , T. V. parodymus apie tai, kad konfliktas tarp K. B. ir apelianto vyko 2010 m. liepos 24 d. antroje dienos pusėje. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas specialisto išvadą surašęs teismo medicinos specialistas D. Fomin taip pat paaiškino, kad jeigu R. B. muštų tėvą rankomis, po smūgių sudavimo nebūtinai pasiliktų kažkokie pėdsakai ar žaizdos ant jo rankų (b. l. 89, t. 2). Šis paaiškinimas paneigia apeliacinio skundo teiginius, kad sužalojimų ant nuteistojo kūno nebuvimas patvirtina, jog smurto prieš tėvą jis nenaudojo. Pažymėtina ir tai, kad ir pats nuteistasis neneigė sudavęs keletą smūgių K. B. . Tai patvirtina, kad sužalojimai ant apelianto kūno nebūtinai turėjo atsirasti.

Apeliaciniame skunde, nesutinkant su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodoma, kad teisiamajame posėdyje nebuvo apklaustas liudytojas R. Ž. . Bylos duomenys patvirtina, kad apklausti šį liudytoją pirmosios instancijos teisme nepavyko. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad R. Ž. buvo įteiktas teismo šaukimas, tačiau į teismo posėdį jis neatvyko (b. l. 37, t. 2). Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas priėmė nutartį dėl minėto liudytojo atvesdinimo (b. l. 53, t. 2). Į teismo posėdį, vykusį 2011 m. gegužės 3 d., 13 val. R. Ž. buvo atvesdintas, tačiau jis savavališkai pasišalino iš teismo (b. l. 89, t. 2). Tą pačią dieną teismas priėmė kitą nutartį dėl R. Ž. atvesdinimo į teismo posėdį (b. l. 93, t. 2). 2011 m. birželio 16 d. Vilniaus apygardos teisme buvo gautas raštas iš Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato. Šiame rašte nurodyta, kad nuvykus į R. Ž. namus, pastarasis gulėjo lovoje, nesiorientavo aplinkoje, su juo susikalbėti buvo neįmanoma, nes jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, todėl atvesdinti jį į teismo posėdį galimybės nėra (b. l. 103, 104, t. 2). 2011 m. birželio 16 d. vykusiame teismo posėdyje buvo dar kartą sprendžiamas klausimas dėl minėto liudytojo apklausos: teisėjų kolegija nutarė tęsti bylos nagrinėjimą neapklausus liudytojo R. Ž. bei kitų asmenų (b. l. 109-110, t. 2).

Apeliacinės instancijos teisme šis liudytojas buvo apklaustas ir patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai yra teisingi. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų šio liudytojo parodymų žinoma, kad 2010 m. liepos mėnesio pabaigoje į jo duris beldė R. B. . Jis buvo labai agresyvus, tikriausiai neblaivus, keikėsi. R. Ž. jo išsigando, todėl durų neatidarė. R. B. grasino, sakydamas, kad dar sugrįš. Girdėjo, kad R. B. nuėjo pas kaimyną J. V. . Kiek ten buvo – neprisimena. Po to jokio triukšmo koridoriuje liudytojas negirdėjo. R. Ž. taip pat parodė, kad K. B. bute blogai atsirakindavo spyna, todėl pastarasis kartais iš vidaus užsirakindavo sklende. Tokiu atveju, jei pas jį kas nors ateidavo, reikėdavo stipriai belsti į duris, ir jis (R. Ž. ) tą beldimą girdėdavo. Įvykio dieną, į K. B. namus po R. B. sukelto triukšmo niekas nesibeldė, tik po kurio laiko R. Ž. girdėjo, kad atvyko policijos pareigūnai (b. l. 72-73, t. 1). R. Ž. apeliacinės instancijos teisme taip pat kaip ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio metu, kai prie jo buto durų atėjo ir į namus veržėsi išgėręs ir agresyvus R. B. , jis (R. Ž. ) jo neįleido. Po to liudytojas girdėjo, kaip R. B. nuėjo pas kaimyną J. V. . R. Ž. taip pat patvirtino liudytojo J. V. parodymus, kad pirmiau įvyko muštynės tarp R. B. ir K. B. , o po to R. B. vaikščiojo ir triukšmavo. Liudytojas taip pat parodė, kad po to, kai nurimo barnis tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo bei R. B. triukšmavimo koridoriuje, jokio triukšmo jis daugiau negirdėjo. Taigi liudytojo R. Ž. parodymai atitinka ankščiau aptartus liudytojų J. V. , T. V. parodymus apie R. B. sukeltą triukšmą bei konfliktą ir patvirtina, jog įvykio vietoje, po to, kai R. B. sudavė mirtinus smūgius savo tėvui K. B. , šio namuose jokie kiti asmenys, galėję mirtinai jį sužaloti, nesilankė. Tokios išvados nepaneigia ir liudytojos I. V. nurodyta aplinkybė apie tai, kad to namo koridoriuje įvykio metu buvo kilimas. Dėl kilimo buvimo gali sunkiau girdėtis ar nesigirdėti žmogaus žingsnių garsas, tačiau liudytojo R. Ž. parodymai patvirtina, kad kieno nors atėjimas pas K. B. būdavo išgirstamas ne dėl žingsnių, bet dėl kitų garsų, kuriems įtakos kilimo buvimas nedaro – dėl to, kad K. B. bute blogai atsirakindavo spyna, todėl pastarasis kartais iš vidaus užsirakindavo sklende. Tokiu atveju, jei pas jį kas nors ateidavo, reikėdavo stipriai belsti į duris.

Visuma šių duomenų leidžia teigti, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad R. B. tyčia sudavė rankomis ne mažiau 12 smūgių savo tėvui K. B. į veido, krūtinės ir pilvo sritį, kuris nuo patirtų sužalojimų, išsivysčius komplikacijai, mirė. Todėl R. B. veika tinkamai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą kaip tyčinis šeimos nario nužudymas.

Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalis nusikaltimo padarymo metu numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Už K. B. nužudymą R. B. paskirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, kad padarytas labai sunkus, tyčinis nusikaltimas, sukėlęs nepataisomas pasekmes – nukentėjusiojo mirtį, tai pat atsižvelgė į R. B. charakterizuojančią medžiagą – jis nėra teistas (b. l. 145, t. 1), charakterizuojamas pakankamai teigiamai (b. l. 57, 63, t. 2). Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Pastarojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo nukentėjusiojo provokuojantis elgesys – nepagrįsti priekaištai sūnui dėl pastarojo veiksmų, kuriais jis siekė nutraukti tėvo nuolatinį girtavimą bei dėl nemokėjimo už komunalines paslaugas (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Įvertinęs visumą šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas apeliantui už tėvo nužudymą pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkis. Ši bausmė nėra aiškiai per griežta ir nešvelnintina, nes bausmės dydis atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio ir 61 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria: