- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-07
- Bylos Nr.
- 2K-627/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Olegas Fedosiukas (pirm.), Vytautas Masiokas, Albinas Sirvydis (pran.)
- Nuteistasis
- V. J. Ž.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Vytauto Masioko ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. Ž. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu dvylikai metų, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu V. J. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 18 d. nutartis, kuria nuteistojo V. J. Ž. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjos, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. J. Ž. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteistas už tai, kad 2008 m. kovo 7 d. 23 val. – kovo 10 d. 8 val. laikotarpiu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu nustūmė savo tėvą G. J. Ž. nuo laiptų ir sudavė jam rankomis bei kojomis ne mažiau kaip septynis smūgius į galvą, ne mažiau kaip keturis smūgius į kitas kūno vietas, vieną kartą suspaudė krūtinę. Nuo galvos sumušimo kraujui išsiliejus į smegenų žievę, požievį bei po smegenų dangalais, atsiradus komplikacijoms, G. J. Ž. mirė.
V. J. Ž. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2008 m. kovo 8 d. 13.50 val. – kovo 10 d. 13.50 val. laikotarpiu tame pačiame name tyčia sudavė rankomis ne mažiau kaip šešis smūgius savo motinai S. Ž. į veidą ir abi plaštakas, taip padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu V. J. Ž. prašo panaikinti teismų sprendimus ir jį pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 140 straipsnio 1 dalį išteisinti. Kasatorius, neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų ir savaip interpretuodamas bylos aplinkybes, teigia, kad teismų sprendimai dėl jo kaltės yra pagrįsti tik netiesioginiais įrodymais, o liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai yra neteisingi. Melo detektorius, kasatoriaus nuomone, taip pat negalėjo nustatyti, kad jis nužudė savo tėvą, o motinos parodymai patvirtina, kad kasatorius prieš ją smurto nenaudojo. Tuo tarpu teismai netinkamai įvertino bylos aplinkybes bei joje esančius įrodymus, neatkreipė dėmesio, kad ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai, ir priėmė neteisingus sprendimus, taip netinkamai pritaikydami baudžiamąjį įstatymą ir padarydami esminius BPK pažeidimus. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir skiriant bausmę, nes, kasatoriaus nuomone, nesilaikant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų jam buvo paskirta per griežta bausmė.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl V. J. Ž. veikos
V. J. Ž. apkaltinamasis nuosprendis priimtas pagrįstai, nes nuosprendyje išdėstyti įrodymai patvirtina jo kaltę padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikaltimą – savo tėvo G. J. Ž. nužudymą – ir BK 140 straipnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą – nežymų savo motinos S. Ž. sveikatos sutrikdymą. V. J. Ž., savaip interpretuodamas bylos aplinkybes, nurodo, kad jis nei prieš tėvą, nei prieš motiną nesmurtavo. Tačiau iš pirmiau nurodytų įrodymų, tarp jų – liudytojų parodymų, specialistų išvadų, matyti, kad konflikto metu V. J. Ž., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia sudavė smūgius savo tėvui į įvairias kūno vietas, tarp jų – ne mažiau kaip septynis smūgius į galvą, o nuo galvos sumušimo kraujui išsiliejus į smegenų žievę, požievį bei po smegenų dangalais, atsiradus komplikacijoms, G. J. Ž. mirė. Minėti įrodymai taip pat patvirtina, kad V. J. Ž. smurtavo ir prieš savo motiną, taip padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai bei liudytojų parodymai patvirtina, kad V. J. Ž. piktnaudžiavo alkoholiu ir buvo linkęs smurtauti prieš savo tėvą bei motiną. Byloje nėra asmenų, kurie tiesiogiai matė, kaip įvykio metu buvo sumušti nuteistojo tėvai, tačiau iš netiesioginių įrodymų – liudytojų parodymų, S. Ž. ikiteisminio tyrimo pradžioje nurodytų aplinkybių matyti, kad įvykio metu tarp V. J. Ž. ir jo tėvo įvyko konfliktas, po kurio sumuštas G. J. Ž. mirė. Specialistai paneigė aplinkybes, kad G. J. Ž. galėjo susižaloti pats, liudytoja S. Ž. iš pradžių pripažino, kad ją sumušė sūnus V. J. Ž., ir įtarė jį nužudžiusį savo tėvą, tuo tarpu paties V. J. Ž. parodymai apie šio konflikto aplinkybes buvo nenuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu V. J. Ž. dėl tėvo nužudymo kėlė įvairias versijas, kurių esmė ta, kad G. J. Ž. galėjo susižaloti pats, tačiau ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, paneigiančių kasatoriaus parodymus. Teigti, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai, nėra jokio pagrindo, o kasatoriaus teiginiai šiuo klausimu yra deklaratyvūs. Todėl teismai, motyvuotai atmetę V. J. Ž. versijas, savo išvadas dėl G. J. Ž. nužudymo ir S. Ž. sužalojimo grindė iš esmės nuosekliais liudytojų parodymais bei juos patvirtinančiais kitais teismų sprendimuose aptartais įrodymais. Įvertinę įrodymų tarpusavio ryšį teismai padarė pagrįstą išvadą, kad konflikto metu G. J. Ž. mirtinus sužalojimus padarė V. J. Ž., o vėlesnius S. Ž. parodymus, kuriais ji neigė V. J. Ž. kaltę tiek dėl tėvo nužudymo, tiek dėl jos pačios sužalojimo, bei V. J. Ž. parodymus, kad jo tėvas pats susižalojo, teismai atmetė remdamiesi įrodymų visuma. Byloje nėra duomenų, kad G. J. Ž. nužudymo metu įvykio vietoje, be V. J. Ž., dar buvo ir kitų asmenų.
Tas, kas nužudė savo tėvą, atsako pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Nežymus sveikatos sutrikdymas, nesant nusikaltimą kvalifikuojančių požymių, yra kvalifikuojamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Pagal šiuos baudžiamuosius įstatymus ir buvo kvalifikuota V. J. Ž. veika. Motyvų, susijusių su veikos kvalifikavimu, kasatorius skunde nenurodo, todėl šie klausimai nutartyje plačiau nenagrinėjami. Bylos aplinkybių ir įrodymų naujas vertinimas nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.
Dėl kitų kasacinio skundo motyvų
Kasatoriaus motyvai, kuriais jis grindžia savo teiginius dėl esminių BPK pažeidimų, yra susiję su tuo, kad šioje byloje nebuvo gauti tiesioginiai jo kaltės įrodymai, nes, kasatoriaus nuomone, pagal BPK nuostatas netiesioginiais įrodymais negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Tokie kasatoriaus motyvai yra nepagrįsti.
BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.
Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Laikyti, kad teismai, vertindami bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su V. J. Ž. kaltės ar veikos kvalifikavimo klausimais, nesilaikė šių BPK reikalavimų, nėra pagrindo.
Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad skiriant jam bausmę buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes nesilaikant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų jam buvo paskirta per griežta bausmė. Kasatoriaus teiginiai dėl bendrųjų bausmės pagrindų nesilaikymo nėra konkretūs. Tuo tarpu iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad V. J. Ž. už jo padarytus nusikaltimus teismas paskyrė bausmes laikydamasis BK 54 straipsnio nuostatų ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, o šias bausmes subendrino laikydamasis BK 63 straipsnio reikalavimų. Teismo sprendimas skirti V. J. Ž. laisvės atėmimo bausmę yra pagrįstas ir motyvuotas. Teismas, nustatydamas V. J. Ž. laisvės atėmimo bausmės dydį, atsižvelgė į tai, kad byloje yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kurios kasatorius neginčija, nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, ir už kiekvieną nusikaltimą paskyrė mažesnę už nusikaltimo padarymo metu galiojusios sankcijos vidurkį terminuoto laisvės atėmimo bausmę, kurias subendrino apėmimo būdu. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė ir į kitas aplinkybes, tarp jų – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, taip pat į V. J. Ž. asmenybę apibūdinančius požymius. Kolegija laiko, kad V. J. Ž. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir jos švelninti nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad V. J. Ž. yra pagrįstai nuteistas už savo tėvo nužudymą ir nežymų savo motinos sveikatos sutrikdymą, nutarties aprašomojoje dalyje minėtą sveikatos sutrikdymą kai kuriose vietose pavadino nesunkiu. Šis apsirikimas laikytinas spausdinimo klaida.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo V. J. Ž. kasacinį skundą atmesti.