- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-10
- Bylos Nr.
- 2-1196-798/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00964-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Antanas Rudzinskas
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų (apeliantų) D. P. ir A. P., atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 18 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Elguva“ bankrotas pripažintas tyčiniu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 12 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Elguva“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirtas A. S.; nutartis įsiteisėjo 2016 m. rugsėjo 22 d. 2017 m. kovo 13 d. nutartimi UAB „Elguva“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 2019 m. kovo 12 d. pateiktas bankroto administratoriaus prašymas dėl įmonės veiklos pabaigos.
2. 2019 m. kovo 14 d. teisme buvo gauti kreditorių I. B. bei J. B. ir UAB „Renova“ pareiškimai dėl BUAB „Elguva“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Pareiškėjai nurodė, kad 2015 m. kovo 6 d. buvo įsteigta įmonė UAB „Elguva gurmanams“. Į šią įmonę buvo perkelta visa veikla iš bankrutavusios bendrovės ir abi įmonės vykdo tą pačią veiklą, kurią vykdė BUAB „Elguva“. Nuo 2015 m. gegužės mėnesio BUAB „Elguva“ dirbo apie 36 darbuotojus, kurių įmonėje pradėjo drastiškai mažėti, kol tų pačių metų rugpjūčio mėnesį bendrovėje neliko nei vieno darbuotojo. Tuo tarpu nuo 2015 m. birželio 1 d. UAB „Elguva gurmanams“ darbuotojų tik didėjo. Į naują įmonę perėjo ir bankrutavusios bendrovės vadovė, ir didelė dalis darbuotojų. Be to, atkreipia dėmesį, jog, kreditorių žiniomis, nuo 2015 m. sausio 30 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. BUAB „Elguva“ su UAB „Dubingiai diamond resort“ sudarė 3 BUAB „Elguva“ priklausančių butų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis. Sandorių sudarymo metu BUAB „Elguva“ generalinė direktorė buvo D. P., kuri taip yra UAB „Dubingiai diamond resort“ steigėja bei akcininkė, kuriai priklauso 50 proc. įmonės akcijų. D. P. turėjo būti žinomos aplinkybės dėl kreditorių pareikštų reikalavimų, dėl ko nurodytos aplinkybės leidžia pagrįstai įtarti buvus sandorio šalių (BUAB „Elguva“ ir UAB „Dubingiai diamond resort“) nesąžiningumą sudarant šiuos sandorius. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad UAB „Dubingiai diamond resort“ direktorius bei vienas iš steigėjų ir akcininkų yra S. P., kuris buvo ir BUAB „Elguva“ atstovas, kai kreditoriai sudarė būsto pirkimo sutartį, iš kurios kyla jų reikalavimo teisė į BUAB „Elguva“; jis taip pat buvo (duomenys neskelbtini), parduodamų butų pardavimų vadovas. 2015 m. gegužės 29 d. BUAB „Elguva“ pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu UAB „Elguva gurmanams“ perleido dvi transporto priemones, tačiau duomenų, pagrindžiančių, kad UAB „Elguva gurmanams“ sumokėjo minėtų transporto priemonių kainą BUAB „Elguva“, nėra.
3. Kreditoriaus UAB „Renova“ teigimu, BUAB „Elguva“ buvusios vadovės D. P. veiksmai rodo, kad ji žinojo, jog BUAB „Elguva“ buvo valdoma netinkamai, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad įmonės valdymas būtų tinkamas ir dėl to nenukentėtų BUAB „Elguva“ kreditorių interesai, įmonės veiklą perkėlė į naują įmonę, tyčia vengė perduoti BUAB „Elguva“ buhalterinius ir apskaitos duomenis, iš kurių matytųsi, kokie veiksmai nulėmė BUAB „Elguva“ veiklos nutraukimą ir nemokumą. Nors 2015 m. rugpjūčio 25 d. BUAB „Elguva“ vadovu buvo paskirtas Rusijos federacijos pilietis O. S., tačiau ir jis nepateikė nei UAB „Finita“, kuri tuo metu tvarkė BUAB „Elguva“ apskaitą, nei bankroto administratoriui BUAB „Elguva“ buhalterinių ir apskaitos duomenų iki 2015 m. liepos mėn. Atsižvelgiant į tai, jog nuo 2015 m. liepos mėn. nebuvo galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti BUAB „Elguva“ turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, ar struktūros, kreditoriaus teigimu, tai yra dar vienas BUAB „Elguva“ tyčinio bankroto požymis. Nors oficialiai BUAB „Elguva“ buvo perleista užsienio valstybės piliečiui, tačiau faktiškai ją valdė ir jos interesais veikė vienas iš buvusių BUAB „Elguva“ savininkų, vadovų – veikė kaip faktinis vadovas.
Atsiliepimas
4. Bankroto administratorius pateikė teismui atsiliepimą, kuriame prašė klausimą dėl BUAB „Elguva“ bankroto pripažinimo tyčiniu spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad bankroto administratorius ne su visais pareiškėjų argumentais sutinka, kadangi nei vienas iš kreditorių nepateikė tiesioginių įrodymų kaip tyčiniai buvusių įmonės vadovų veiksmai prisidėjo prie konkretaus kreditoriaus žalos atsiradimo. Bankroto administratoriaus nuomone, nenustatytas šiuo atveju ir priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
5. Suinteresuotieji asmenys D. P. ir A. P. atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjų prašymu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Paaiškino, kad nuo 1994 m. BUAB „Elguva“ sėkmingai darbavosi visuomeninio maitinimo srityje, turėjo pramogų centrą – ELGUVA, konditerijos – kulinarijos cechus ir tai buvo pagrindinė veikla ir pagrindinė apyvarta iš šitos veiklos. Nurodo, jog 2005 m. BUAB „Elguva“ įsijungė į statybinių medžiagų verslą bei nekilnojamojo turto vystymo projektus. 2010 m. BUAB „Elguva“ akcininkai nutarė griauti pramogų centrą – ELGUVA, o tuo pačiu naikinti konditerinį ir kulinarinį cechą, apie tai buvo informuoti BUAB „Elguva“ darbuotojai. Maitinimo paslaugos, konditerinių gaminių gamyba, realizacija nuolat mažėjo dar ir dėl didžiulės konkurencijos rinkoje. Nurodo, jog daug konditerijos darbuotojų išėjo į kitas įmones, kiti sukūrė savo savarankiškus verslus. D. P. kaip buvusi BUAB „Elguva“ akcininkė įkūrė savo įmonę, o pavadinimas buvo paimtas tik dėl to, jog daug žmonių žinojo kai kuriuos gaminius iš BUAB „Elguva“ asortimento. Patvirtino, jog kai kurie žmonės, kurie anksčiau dirbo BUAB „Elguva“, perėjo dirbti į naujai sukurtą įmonę, nes jų paslaugų buvo atsisakyta dėl anksčiau nurodytų motyvų. Taip pat patvirtino, kad keletą objektų buvo parduota UAB „Dubingiai Diamond resort“, bet už rinkos kainą, pilnai atsiskaityta. Taip pat paaiškino, jog BUAB „Elguva“ pardavė UAB „Elguva gurmanams“ vienintelį daiktą – tuo metu nevažiuojantį 7 metų senumo lengvąjį automobilį Chraisler Sebring už rinkos kainą. Nurodė, kad BUAB „Elguva“ buvo parduota užsienio investoriui, kuris planavo vystyti nekilnojamojo turto projektus Vilniuje. Pažymi, jog akcijų pirkimo-pardavimo aktas buvo sudarytas notariškai, o BUAB „Elguva“ tuo metu vykdė visus įsipareigojimus. Pasirašius įmonės pardavimo dokumentus buvo pasirašyti ir BUAB „Elguva“ visos dokumentacijos priėmimo-perdavimo aktai tarp buvusios BUAB „Elguva“ direktorės D. P. ir naujojo BUAB „Elguva“ savininko O. S. ir perduota dokumentacija naujajam įmonės savininkui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 18 d. nutartimi pripažino BUAB „Elguva“ bankrotą tyčiniu.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog D. P. UAB „Elguva gurmanams“ vadove įregistruota 2015 m. kovo 6 d. Ji taip pat buvo BUAB „Elguva“ vadovė laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 16 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. Tiek UAB „Elguva gurmanams“, tiek ir BUAB „Elguva“ buveinė yra registruota adresu (duomenys neskelbtini). Daugiau nei pusę visų BUAB „Elguva“ darbuotojų (dirbusių 2015 m.) buvo įdarbinti naujai įkurtoje įmonėje – UAB „Elguva gurmanams“. Teismas atkreipė dėmesį, jog visi šie darbuotojai po atleidimo iš BUAB „Elguva“ jau kitą dieną buvo įdarbinti UAB „Elguva gurmanams“. Teismas padarė išvadą, kad UAB „Elguva gurmanams“ vykdoma pagrindinė veikla sutampa su viena iš pagrindinių ir BUAB „Elguva“ vykdytų veiklų. Be to, nors suinteresuotųjų asmenų D. P. ir A. P. teigimu, visuomeninio maitinimo paslaugos sudarė tik 1 proc. BUAB „Elguva“ apyvartos, tačiau teismui nebuvo pateikti jokie šią aplinkybę pagrindžiantys įrodymai. O aplinkybė, kad daugiau negu pusę BUAB „Elguva“ darbuotojų iškart po atleidimo iš BUAB „Elguva“ buvo įdarbinti UAB „Elguva“ gurmanams“, kurios pagrindinė veikla nurodoma kaip viešasis maitinimas ir konditerijos gaminių gamyba, leidžia konstatuoti tai, jog iš esmės šios dvi įmonės vykdė analogišką veiklą. Be to, abiejų įmonių pavadinimai yra beveik vienodi. Bylos duomenimis, BUAB „Elguva“ akcijos 2015 m. rugpjūčio 18 d. buvo perleistos O. S., kurio gyvenamoji vieta Rusijoje, bei kuris nuo 2015 m. rugpjūčio 19 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo įmonės vadovu. Nors suinteresuotieji asmenys D. P. ir A. P. atsiliepime teigė, kad BUAB „Elguva“ buvo parduota užsienio investoriui, kuris planavo vystyti nekilnojamojo turto projektus Vilniuje, tačiau byloje nėra jokių šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų, kuriais remiantis teismas galėtų daryti bent prielaidą apie tikėtinai buvusį tokį O. S. ketinimą, įsigyjant BUAB „Elguva“ akcijas. Teismas nenustatė, kad kreditorių nurodomi BUAB „Elguva“ nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai buvo ekonomiškai nenaudingi. Bylos duomenimis, bankroto administratoriui 2016 m. lapkričio 15 d. buhalterinės apskaitos dokumentų priėmimo-perdavimo aktu UAB „Finita“ perdavė BUAB „Elguva“ dokumentus, tačiau tik už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d.; šiame akte nurodyta, kad pradiniai likučiai 2015 m. birželio 30 d. UAB „Finita“ nebuvo pristatyti. Anot suinteresuotųjų asmenų D. P. ir A. P., visi įmonės dokumentai perduoti O. S., pastarajam perėmus įmonės akcijas. Savo ruožtu, O. S. siunčiami teismo procesiniai dokumentai bei bankroto administratoriaus siunčiami pranešimai grįžta neįteikti ir su šiuo asmeniu, bankroto administratoriaus teigimu, susisiekti nepavyksta. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės dėl naujos įmonės įsteigimo, akcijų perleidimo užsienyje gyvenančiam asmeniui, kuris vengia bendradarbiavimo šioje bankroto byloje, po šių akcijų perdavimo tolimesnės įmonės veiklos nevykdymo, vengimo pateikti apskaitą tvarkiusiai įmonei būtinus įmonės duomenis (kurių nebuvimas lėmė tai, jog sutarties vykdymo metu negalima buvo nustatyti nei nuosavo kapitalo, nei įsipareigojimų dydžio, nei turto dydžio), liudija apie tai, jog nagrinėjamu atveju labiau tikėtina, jog įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, dėl ko visais šiais veiksmais iš esmės buvo siekiama apsunkinti galimybes nustatyti tikrąją įmonės finansinę padėtį konkrečiu laikotarpiu. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, teismas padarė išvadą, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, todėl yra pagrindas pripažinti BUAB „Elguva“ bankrotą tyčiniu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
8. Atskiruoju skundu apeliantai D. P. ir A. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 18 d. nutartį. Nurodo, kad BUAB „Elguva“ buvo sudariusi projektavimų darbų sutartis su UAB „Renova“. Darbai buvo atlikti nekokybiškai, todėl apeliantai patyrė papildomų išlaidų. Kodėl įmonės kreditoriais yra patvirtinti I. B. ir J. B., apeliantai nežino. Tačiau jų manymu tik UAB „Renova“, Ieva ir J. B. yra suinteresuoti, kad bendrovės bankrotas būtų pripažintas tyčiniu. Kiti kreditoriai dėl to į teismą nesikreipė. Byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia. Kreditorių teiginiai apie turto, verslo perleidimą, neturi teisinio pagrindo. Įmonė pakeitė vykdomą veiklą, kadangi ir turtas, kuris buvo susijęs su kulinarijos-konditerijos veikla jau buvo susenęs. Bankrutavusi bendrovė net neturėjo patalpų kulinarijos-konditerijos veiklai vystyti, todėl ji negalėjo jų perduoti naujai bendrovei. Bendrovės akcijos buvo perleistos užsienio investuotojui, kuris 2015 metų pradžioje informavo, kad jį domina investiciniai projektai, todėl kulinarija jis neužsiims. Apeliantė jau nebūdama bankrutavusios bendrovės akcininke įkūrė savo įmonę. Vardas buvo pasirinktas atsižvelgiant į ilgametę BUAB „Elguva“ patirtį ir tradicijas. Taip pat atsirado naujų darbo vietų asmenims, dirbusiems konditerijos ir kulinarijos srityse. Argumentai apie verslo perkėlimą yra nepagrįsti, todėl, kad UAB „Elguva gurmanams“ yra smulkusis verslas ir jos veikla buvo nuostolinga 2015-2016 metais. Apeliantės teigimu, jei tokią veiklą būtų vykdžiusi BUAB „Elguva“ ji taip pat būtų nuostolinga, todėl tikėtina, kad naujasis akcininkas ir nepanoro dirbti kulinarijos srityje. Pažymėjo, kad bendrovės akcijos buvo parduotos 2014 m. lapkričio 28 d. A. S., o šis įgytas akcijas 2015 m. rugpjūčio 18 d. pardavė O. S.. Iki 2015 m. rugpjūčio mėnesio D. P. teigė ėjusi BUAB „Elguva“ direktoriaus pareigas. Nepagrįsti argumentai, jog naujasis akcininkas nebendradarbiavo su bankroto administratoriumi. Apeliantų žiniomis, jis siekė, kad įmonei nebūtų paskelbtas bankrotas. Tuo metu, kai Vilniaus apygardos teismas vis tiek priėmė nutartį pripažinti BUAB „Elguva“ bankrutavusia, tuomet jis atsisakė visų planuojamų investicinių projektų ir atsisakė bendradarbiauti su bankroto administratoriumi. Nėra aišku, kodėl bendrovei buvo paskelbtas bankrotas. Ji veikė pelningai, įsiskolinimų valstybei nebuvo. 2015 metais valstybinė mokesčių inspekcija vykdė bendrovės patikrinimą ir jokių pažeidimų nenustatė. Visa buhalterija po įmonės akcijų perleidimo buvo perduota naujajam akcininkui.
Atsiliepimas
9. Atsiliepime į atskirąjį skundą UAB „Renova“ nurodė, kad su atskirojo skundo argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismas nutartimi nustatė net 3 tyčinio bankroto požymius. Negana to, kad D. P. savo naujai įkurtą įmonę pavadino beveik identišku pavadinimu, tai atskirajame skunde apeliantai tik deklaratyviai nurodo, kad bankrutavusi bendrovė jokio turto neperleido. Iš oficialių, teismui pateiktų dokumentų matoma, kad bankrutavusi bendrovė naujai įkurtai perleido dvi transporto priemones, tačiau iš paslėptų ar sunaikintų apskaitos dokumentų nėra įmanoma nustatyti, kiek iš tikrųjų bendrovė perleido neregistruoto turto. Byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kad Rusijos pilietis O. S. ketino vykdyti investicinę veiklą Lietuvoje ir dėjo visas pastangas, kad įmonei nebūtų iškeltas bankrotas. Labiau tikėtina, kad akcijų perleidimas buvo fiktyvus, nes faktiškai BUAB „Elguva“ ir toliau valdė buvę jos vadovai ir su jais susiję asmenys. Kreditoriaus vertinimu teismas nepagrįstai nepripažino, kad bankrutavusios bendrovės sandoriai sudaryti su UAB „Dubingiai diamond resort“ buvo ekonomiškai nenaudingi, kadangi nėra duomenų apie tai, kad pastaroji su bendrove būtų atsiskaičiusi.
10. Atsiliepime į atskirąjį skundą I. B. ir J. B. prašo apeliantų atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Kreditorių įsitikinimu, atskirajame skunde išdėstyti iš esmės deklaratyvaus pobūdžio teiginiai (neparemti jokiais objektyviais įrodymais) niekaip nepaneigia Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 18 d. nutartyje nustatytų faktinių aplinkybių, nulėmusių bankroto pripažinimą tyčiniu. Didžioji dalis atskirajame skunde išdėstytų argumentų apskritai net nėra aktualūs ginčo nagrinėjimui. Patys apeliantai nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių jų argumentus, kad bankrotas neteisėtai pripažintas tyčiniu. Kreditorių nuomone, įvertinus visas byloje kreditorių nurodytas ir Vilniaus apygardos teismo nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su BUAB „Elguva“ bankrotu ir UAB „Elguva gurmanams“ įsteigimu, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai pripažino bankrotą tyčiniu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
11. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl atskirojo skundo netenkinimo
12. Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „Elguva“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo klausimas.
Žemesnės instancijos teismas
13. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
14. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
15. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
16. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
17. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, sprendžia, kad suinteresuotų asmenų D. P. ir A. P. atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl BUAB „Elguva“ tyčinio bankroto požymių egzistavimo.
18. Pirmosios instancijos teismas BUAB „Elguva“ bankrotą tyčiniu pripažino ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 5 punktuose nustatytais pagrindais ir 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta prezumpcija, t. y. dėl nuostolingų ir ekonomiškai įmonei nenaudingų sandorių sudarymo, netinkamai (aplaidžiai) tvarkytos buhalterinės apskaitos bei veiklos ir turto į kitą įmonę perkėlimo. Atskiruoju skundu apeliantai nesutinka su teismo nustatytais pagrindais ir teigia, kad nebuvo jokio pagrindo konstatuoti tyčinį bankrotą.
19. Pirmiausia pažymėtina, kad apeliantai atskirajame skunde iš esmės pakartoja jau anksčiau į bylą teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus ir nenurodo jokių pirmosios instancijos teismo padarytų materialiosios ar proceso teisės normų taikymo klaidų. Nors apeliacinės instancijos teismo paskirtis tikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia pakartotinio bylos ar atskiro procesinio klausimo nagrinėjimo. Taigi vien apeliantų nesutikimas su tuo, kaip šias aplinkybes įvertino teismas, nesuponuoja išvados, jog teismas netinkamai sprendė bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą. Apeliantai atskirajame skunde nesutikdami su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Taigi apeliantai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė bylą nagrinėjęs teismas. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, šio teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys tyčinio bankroto sąlygų (ne)egzistavimą, teismo nebuvo įvertinti.
Dėl įmonės akcijų pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo su O. S.
20. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.
21. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad BUAB „Elguva“ akcijų perleidimo metu įmonėje dirbo tik vienas darbuotojas – D. P., kuri jau kitą dieną po sandorio sudarymo (2015 m. rugpjūčio 19 d.) buvo atleista. O. S. įmonė buvo perleista be jokių ankstesnių BUAB „Elguva“ darbuotojų. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad aplinkybės, jog iki akcijų perleidimo momento per trumpą laiko tarpą buvo atleisti visi įmonės darbuotojai, įmonė po akcijų perleidimo toliau jokios veiklos nevykdė, leidžia spręsti apie tai, jog akcijų perleidimas nebuvo sąlygotas tikslo išsaugoti ir plėtoti BUAB „Elguva“ komercinę veiklą, užtikrinant šios veiklos tęstinumą.
22. Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014). Pažymėtina ir tai, kad vertindami šalių pateiktus įrodymus, teismai remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).
23. Nors apeliantai D. P. ir A. P. atskirajame skunde teigia, kad BUAB „Elguva“ buvo parduota užsienio investoriui, kuris planavo vystyti nekilnojamojo turto projektus Lietuvoje ir po įmonės akcijų įgijimo sudarė preliminarius pirkimo-pardavimo sandorius su trečiaisiais asmenimis, sumokėjo jiems avansus, tačiau į bylą nėra pateikta jokių šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Abejonių šiomis aplinkybėmis sukelia ir tai, jog O. S. 2015 metais buvo vieną kartą atvykęs į Lietuvą sudaryti BUAB „Elguva“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties, paskui atvyko 2016 m. vasario 22 d. ir tą pačią dieną išvyko. Todėl sutiktina su kreditoriaus UAB „Renova“ argumentais, kad realių bendrovės akcijų pirkimo-pardavimo padarinių šiuo atveju neatsirado. Atsižvelgiant į tai, kritiškai vertintini apeliantų argumentai, jog O. S. dėjo visas pastangas, kad įmonei nebūtų iškelta bankroto byla ir tik tuomet, kai jam nepavyko, jis priėmė sprendimą nebendradarbiauti su bankroto administratoriumi. Įvertinus bylos duomenis pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai apie, tai byloje nėra jokių įrodymų, kuriais remiantis teismas galėtų daryti bent prielaidą apie O. S. ketinimą toliau vystyti BUAB „Elguva“ veiklą, todėl labiau tikėtina ir vertintina, kad akcijų perleidimas buvo sąlygotas galimai išvengti atsakomybės prieš kreditorius.
24. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo atskirojo skundo tenkinimui ir pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „Elguva“ bankrotas pripažintas tyčiniu, naikinimui.
Dėl netinkamai (aplaidžiai) tvarkytos buhalterinės apskaitos
25. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
26. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, pagal contra spoliatorem prezumpciją, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti bylai reikšmingus įrodymus ar aplinkybes, laikoma egzistuojant nepalankiausius tai šaliai faktus, kuriuos jie būtų patvirtinę. Kasacinis teismas pažymėjo, kad šiai prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikšmingus įrodymus, tačiau ir tokio atsisakymo priežastis ir jas lemiančias aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).
27. Atskirajame skunde apeliantai nurodė, kad 2015 metais Valstybinė mokesčių inspekcija vykdė BUAB „Elguva“ patikrinimą ir nenustatė jokių buhalterinės apskaitos pažeidimų ar nusižengimų. Vėliau visi buhalteriniai dokumentai perduoti naujajam akcininkui.
28. Bylos duomenimis nustatyta, kad bankroto administratoriui 2016 m. lapkričio 15 d. buhalterinės apskaitos dokumentų priėmimo-perdavimo aktu UAB „Finita“ perdavė BUAB „Elguva“ dokumentus, tačiau tik už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d. Šiame akte nurodyta, kad pradiniai likučiai 2015 m. birželio 30 d. UAB „Finita“ nebuvo pristatyti. Taip pat į bylą yra pateiktas 2017 m. kovo 16 d. UAB „Finita“ raštas, kuriame nurodoma, kad sutarties vykdymo metu negalima buvo nustatyti nei nuosavo kapitalo, nei įsipareigojimų dydžio, nei turto dydžio, nes buvo pristatytos tik darbuotojų asmens kortelės už 2016 m. ir dalinai banko sąskaitų išrašai už einamuosius mėnesius. Apskaitą tvarkanti įmonė taip pat nurodė, kad su įmonės direktoriumi O. S. niekuomet nebendravo ir jo nematė. Pažymėtina ir tai, kad į bylą pateiktas 2015 m. rugpjūčio 18 d. BUAB „Elguva“ buhalterinių dokumentų priėmimo-perdavimo aktas nepatvirtina aplinkybių, kad jame nurodytas bendrovės turtas ir dokumentai buvo iš tikrųjų perduoti naujajam BUAB „Elguva“ akcininkui O. S.. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantai, nei teikdami atsiliepimą į kreditorių pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, nei teikdami atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, niekaip neargumentuoja, kodėl buhalterinės apskaitos dokumentai UAB „Finita“ taip ir nebuvo perduoti, nors akivaizdu, kad šiais buhalterinės apskaitos dokumentais apeliantai disponavo (2015 m. rugpjūčio 18 d. BUAB „Elguva“ buhalterinių dokumentų priėmimo-perdavimo aktu, kaip teigia D. P., jie perduoti O. S.). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog finansinius dokumentus perduoti UAB „Finita“ buvo vengiama.
29. Aplinkybė, kad teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų, pagal Lietuvos apeliacinio teismo suformuotą praktiką (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015; 2016 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-841-381/2016) leidžia spręsti apie tyčinį bankrotą kvalifikuojančio požymio – netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkytos įmonės buhalterinės apskaitos, dėl ko įprastai nėra galimybės nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ir įvertinti turtą, identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis, egzistavimą.
30. Sutiktina visiškai su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nustatytos aplinkybės dėl naujos įmonės įsteigimo, akcijų perleidimo užsienyje gyvenančiam asmeniui, kuris vengia bendradarbiavimo šioje bankroto byloje, po šių akcijų perdavimo tolimesnės įmonės veiklos nevykdymo, vengimo pateikti buhalterinę apskaitą tvarkiusiai įmonei būtinus bankrutuojančios bendrovės duomenis (kurių nebuvimas lėmė tai, jog sutarties vykdymo metu negalima buvo nustatyti nei nuosavo kapitalo, nei įsipareigojimų dydžio, nei turto dydžio), liudija apie tai, jog nagrinėjamu atveju labiau tikėtina, jog įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, dėl ko visais šiais veiksmais iš esmės buvo siekiama apsunkinti galimybes nustatyti tikrąją įmonės finansinę padėtį konkrečiu laikotarpiu.
31. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo atskirojo skundo tenkinimui šioje dalyje ir pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „Elguva“ bankrotas pripažintas tyčiniu, naikinimui.
Dėl veiklos ir turto į kitą įmonę perkėlimo
32. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys.
33. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, kad tiek BUAB „Elguva“, tiek UAB „Elguva gurmanams“ buveinė yra tuo pačiu adresu, abiejų įmonių vadove buvo D. P., į naujai įsteigtą įmonę perėjo dauguma buvusių BUAB „Elguva“ darbuotojų, naujai įkurtos įmonės vykdoma pagrindinė veikla sutampa su viena iš pagrindinių bankrutavusios bendrovės veiklų. Apeliantų nurodoma aplinkybė, kad maitinimo paslaugos sudarė vos 1 procentą BUAB ,,Elguva“ apyvartos, nepaneigia dalies abiejų bendrovių veiklos sutapimo. Be to, į bylą nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių apeliantų nurodomas aplinkybes.
34. Kaip minėta, išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nurodytų aplinkybių visumos pagrindu pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio egzistavimo nagrinėjamu atveju nepaneigia apeliantų atskirajame skunde nurodomi argumentai.
Dėl bylos procesinės baigties
35. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios panaikinti atskirajame skunde nurodytais teiginiais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
36. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.