Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. A. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo L. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 5 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, bausmę subendrinus, prie Kauno miesto apylinkės teismo 2010-07-23 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies iš dalies pridėjus šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, L. A. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

L. A. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. kovo 16 d. apie 2.55 val. bute (duomenys neskelbtini), konflikto metu sugriebė sugyventinei L. N. už plaukų, nutempė ją į buto koridorių, stipriai pastūmė, dėl to ji trenkėsi į buto duris, kurios išlūžo, todėl L. N. išvirto į laiptinę ir nugriuvo ant grindų, po to jis suėmė L. N. už plaukų ir tempė ją laiptinėje iš penkto aukšto iki trečiojo aukšto, L. N. rankomis įsikibus į laiptų turėklus vis tiek ją tempė ir padarė jai dešinės plaštakos III-IV pirštų odos nubrozdinimus bei paviršutines žaizdeles, taip smurtaudamas artimoje aplinkoje sukėlė L. N. fizinį skausmą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja bei nukentėjusioji prašė sušvelninti paskirtą bausmę, paskiriant L. A. bausmę be laisvės atėmimo, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK) 328 straipsnio 1, 2 punktai).

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstas išvadas dėl L. A. kaltės sukėlus fizinį skausmą L. N., teisingai kvalifikavo jo nusikalstamus veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Nors nuteistasis tvirtina, kad jis smurtą L. N. atžvilgiu panaudojo gindamasis nuo neteisėtų nukentėjusiosios veiksmų, t. y. esant būtinajai ginčiai, tačiau byloje tokių aplinkybių nenustatyta. BK 28 straipsnio 1 dalyje numatyta asmens teisė į būtinąją gintį. BK 28 straipsnio 2 dalies prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taikant ir aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-558/2006, 2K-342/2006, 2K-627/2007, 2K-186/2008, 2K-336/2008, 2K-487/2009 ir kt.). Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinančio asmens veiksmai, sudarantys kėsinimosi turinį, nukreipti prieš kito asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas asmens teises ir laisves, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingu kėsinimusi laikomos tik tos baudžiamajame įstatyme numatytos veikos, kurios gali pasireikšti veikimu. Taigi, būtinoji gintis negalima prieš veiką, kuri padaroma neveikimu.

Iš byloje esančių surinktų ir ištirtų įrodymų matyti, kad nukentėjusioji L. N. pripažino pradėjusi konfliktą su L. A., tačiau aktyvių fizinių veiksmų jo atžvilgiu nenaudojo, t. y. jo neužpuolė, nesudavė nė vieno smūgio. Pats L. A. pripažino, kad tarp jo ir L. N. įvyko konfliktas – nukentėjusioji jam priekaištavo, jiedu pykosi, ir kad šio konflikto metu jis sugriebė L. N. už plaukų, pastūmė ją link durų, kad nukentėjusioji, atsitrenkusi į duris, išvirto į laiptinę. Taigi, pats apeliantas nenurodė, kad L. N. jo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą. Tai, kad nuteistasis ir nukentėjusioji pykosi, konfliktavo ir jų konfliktas truko ne penkias valandas, kaip nurodo apeliantas, o tik apie vieną valandą (nukentėjusioji parodė, jog ji apie 2 val. ėjo ieškoti L. A. ir tada su juo susipyko, o policijos pagalba buvo iškviesta 2.59 val.), nepatvirtina, kad buvo realaus kėsinimasis nuteistojo atžvilgiu. Įvertinus tai, kad L. A. atžvilgiu nukentėjusioji neatliko veiksmų, sudarančių realaus kėsinimosi turinį, daroma išvada, kad apeliantas neveikė būtinosios ginties sąlygomis. Dėl to nėra pagrindo nuteistojo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam L. A. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, nepažeidė BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Iš bylos matyti, kad L. A. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, veikdamas tyčia, jo padaryta nusikalstama veika yra baigta, nes nukentėjusiajai sukeltas fizinis skausmas atsirado dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų. Nuteistasis išsituokęs, pusmetį vedė bendrą ūkį su nukentėjusiąja L. N., padėjo išlaikyti tris jos vaikus, nedirba, nuo 2013-03-06 yra registruotas darbo biržoje (52 b. l.), Probacijos tarnybos charakterizuojamas patenkinamai (45 b. l.). Taip pat L. A. yra baustas administracine tvarka, bei anksčiau buvo teistas 6 kartus, paskutinį kartą už nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje, naują nusikalstamą veiką padarė lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos prieš terminą laikotarpiu. Apelianto ankstesnių teistumų skaičius, tai, kad nusikalto lygtinio paleidimo laikotarpiu, duoda pagrindą manyti, kad L. A. išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, yra linkęs nesilaikyti teisės normų, daro teisės pažeidimus, todėl BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebus pasiekti jam paskyrus BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą vieną iš švelnesnių bausmių – viešuosius darbus, laisvės apribojimą ar areštą. Be to, tai, kad apeliantas, būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, neišnykus teistumui už jį, vėl padarė naują tyčinį nusikaltimą, leidžia konstatuoti, kad L. A. yra recidyvistas (BK 27 straipsni), todėl recidyvistui pagal BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatą, paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantui paskyrė griežčiausią BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą.

BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas laisvės atėmimas iki 1 metų (bausmės vidurkis lygus 7 mėnesiai 15 dienų). Esant nustatytoms dviem nuteistojo atsakomybę lengvinančioms ir vienai sunkinančiai aplinkybei, bei atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo apeliantui paskirta žymiai mažesnė nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl jos mažinti nėra pagrindo.

Teismas taip pat nustatė, kad apylinkės teismas, subendrindamas apeliantui bausmę su neatlikta bausmės dalimi, BK 64 straipsnio nuostatų nepažeidė.

Taip pat nėra teisinio pagrindo atidėti L. A. paskirtos bausmės vykdymo, nes BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatos taikomos asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus ir jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip jau minėta, apeliantas naują nusikalstamą veiką padarė lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos prieš terminą laikotarpiu, teistas ne kartą, išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, yra recidyvistas, todėl kolegija mano, kad bausmės tikslais nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl L. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas neatidedamas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, tačiau Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas buvo papildytas nauju, t. y. BK 64¹ straipsniu (2013-07-02 įstatymo Nr. XII-499, redakcija, įsigaliojusi nuo 2013-07-13), kurio 1 dalyje įstatymo leidėjas numatė, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu, o 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas.

L. A. atžvilgiu baudžiamoji byla buvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka, nuteistasis iš esmės pripažino jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, t. y. pripažino savo kaltę, nuosprendis šiuo metu dar nėra įsiteisėjęs, todėl yra pagrindas apelianto atžvilgiu taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas ir jam pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu. Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kolegija,

nusprendžia:

Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. nuosprendį pakeisti:

Pripažinti L. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad įtakos nusikalstamos veikos padarymui turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, L. A. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirtą 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir nustatyti sumažintą bausmę laisvės atėmimą 3 mėnesiams 10 dienų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirtą 3 mėnesių 10 dienų laisvės atėmimo bausmę subendrinti, prie Kauno miesto apylinkės teismo 2010-07-23 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies iš dalies pridėti šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, ir L. A. paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.