- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-09-29
- Bylos Nr.
- eI2-11256-1064/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07818-2023-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė, Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Sigita Fomičiova
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjui D. S. (D. S.), jo atstovui advokatui E. G.
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų gelbėtijos atstovei A. U.,
nuotoliniu būdu organizuotame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. (D. S.), skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 23S111706 dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui ir įpareigoti klausimą perduoti nagrinėti iš naujo; panaikinti Migracijos departamento 2023 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 23S112219 dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių laikotarpiui.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2020 m. liepos 6 d. iki 2021 m. liepos 2 d., atsakovas darbo pagrindu buvo išdavęs nacionalinę vizą; nuo 2021 m. liepos 16 d. iki 2023 m. liepos 2 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir pareiškėjas nuo 2020 m. liepos 10 d. dirbo vairuotoju įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“.
2023 m. gegužės 19 d. pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes ketino toliau dirbti tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju UAB „(duomenys neskelbtini)“. Prašymo pateikimo metu pareiškėjas užpildė Klausimyną, kuriame nurodė, kad nuo 2007 m. kovo 22 d. iki 2012 m. liepos 12 d. ir nuo 2014 m. spalio 24 d. iki 2019 m. rugsėjo 16 d. (duomenys neskelbtini) dirbo (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia į Klausimyno dešimtąjį klausimą („Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“) atsakęs „Ne“, o į vienuoliktąjį klausimą („Jūsų nuomone, kad legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“) atsakęs „Ukrainai“, taip patvirtindamas savo asmeninę poziciją.
Atsakovas, siekdamas nustatyti, ar nėra Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų pagrindų, kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą (toliau – ir VSD) dėl išvados apie pareiškėjo grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.
2023 m. birželio 29 d. atsakovas iš VSD gavo išvadą Nr. 18-7109 (toliau – Išvada), kurioje buvo konstatuota, kad pareiškėjas, dirbdamas (duomenys neskelbtini) 2007 iki 2012 m. ir nuo 2014 iki 2019 m. (duomenys neskelbtini) privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Šios išvados pagrindu atsakovas priėmė ginčijamus sprendimus, su kuriais pareiškėjas nesutinka. Jo nuomone, atsakovas nevertino įrodymų visumos ir nesiekė išsiaiškinti realaus pareiškėjo lojalumo Baltarusijos valdžios institucijoms bei tikrosios pozicijos šiuo klausimu. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis nei gyvendamas Baltarusijos Respublikoje, nei daugiau nei trejus metus gyvendamas ir dirbdamas Lietuvos Respublikoje, nepalaikė Baltarusijos Respublikos valdžios vykdomos politikos, nepakluso ir nebuvo lojalus jos institucijoms, todėl nėra ir negali būti potencialus Baltarusijos jėgos struktūrų verbavimo taikinys ir nekelia jokios grėsmės Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.
Pareiškėjo vertinimu, sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, pagal kurią asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi; ji turi būti grindžiama individualiomis, su pareiškėjo asmeniu susijusiomis, konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija, nes atsakovas, priimdamas skundžiamus sprendimus, vadovavosi vien tik paties pareiškėjo nurodyta faktine aplinkybe dėl darbo (duomenys neskelbtini) bei iš šios faktinės aplinkybės VSD padaryta išvada, jog pareiškėjas dėl savo praeityje dirbto darbo kelią grėsmę Lietuvos Respublikai.
Pareiškėjas pabrėžia, kad dirbdamas minėtą darbą Baltarusijoje niekados nevykdė jokių kitų funkcijų, kaip savo darbinės savo funkcijos – gelbėti žmones patekusius į nelaimę. Tai, kad pareiškėjo darbdave buvo valstybės institucija, nesudaro pagrindo automatiškai konstatuoti, jog toks asmuo dirba Baltarusijos jėgos struktūroms.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad 2019 metais, aštrėjant Baltarusijos Respublikos neteisingai politikai, nesutikdamas su institucijos kurioje dirbo požiūriu, nepakankant gaunamo atlyginimo, jis vienašališkai priėmė sprendimą išeiti iš darbo ir buvo atleistas ne pagal susitarimą su darbdaviu ar darbdavio susitikimu, o už pravaikštas, nes atsisakė daugiau dirbti. Tai patvirtina, kad pareiškėjo santykiai su institucija, kurioje dirbo, nebuvo pagrįsti tarpusavio sutarimu ir/ar lojalumu.
Pareiškėjas nurodo, kad jo akivaizdų nelojalumą Baltarusijos Respublikos valdžiai ir jos vykdomai politikai patvirtina (duomenys neskelbtini) miesto teismo 2021 m. lapkričio 12 d. Nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje pareiškėjui pagal Baltarusijos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 19.11 straipsnio 2 dalį buvo paskirta administracinė nuobauda – dešimties parų areštas, nekonfiskuojant įrenginių ir priemonių, už tai, kad jis per pokalbius internetu įkėlė nuotraukas pavadintas „(duomenys neskelbtini)“ ir persiuntė įrašus iš ekstremistinio „Telegram“ mesendžerio, pavadinto „(duomenys neskelbtini)“.
Pareiškėjo nuomone, atsakovas, nustatęs tik vieną formalią, visiškai deklaratyvią aplinkybę – pareiškėjo (duomenys neskelbtini) darbą Baltarusijoje ir nustatęs, jog pareiškėjo asmeninė pozicija nesutampa su Baltarusijos Respublikos valdžios vykdoma politika, nesiėmė jokių veiksmų, kad išsiaiškinti, surinkti papildomus duomenis ir/ar informaciją apie pareiškėją, taip pažeisdamas gero viešo administravimo principą bei nevertindamas byloje esančių įrodymų visumos.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad Migracijos departamentas 2023 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 23S111706 atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas 2023 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 23S112219 pareiškėjui uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos iki 60 mėn. (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Atsakovas pažymi, kad VSD 2023 m. birželio 29 d. išvadoje Nr. 18-7109 nurodoma, jog VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir konstatavo, jog pareiškėjas, 2007–2012 m. ir 2015–2019 m. tarnaudams Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Valstybės saugumo departamento vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
Atsakovo teigimu, Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.
Atsižvelgdamas į tai, kad, VSD vertinimu, pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumu ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, Migracijos departamentas priėmė ginčijamus sprendimus, kuriais pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus).
Motyvuojamoji dalis
Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad Nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo Šengeno informacinė sistema teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas nustatyta tvarka.
Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau - Kriterijų vertinimo tvarka) 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Įvertinus tai, kad VSD prašo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams, nenustatyti jo šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, socialiniai bei ekonominiai ryšiai nėra ilgalaikio pobūdžio (nepertraukiamai Lietuvoje dirba nuo 2020 m.), ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37 ir 38.3 punktus, pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, atsakovo vertinimu, vertintinas kaip proporcingas.
Atsakovas pažymi, kad jis nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas vadovaujasi Valstybės saugumo departamento pateiktais duomenimis ir išvadomis.
Atsakovo vertinimu, pareiškėjas pasirinkdamas tarnybą Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini), žinojo, kad šioje institucijoje personalui keliami itin griežti reikalavimai, o joje esanti personalo politika nėra autonomiška – ją formuoja aukščiausia Baltarusijos valdžia, t. y. jis privalo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą politiką. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad nors pareiškėjas savo skunde nurodė, jog jis iš minėtos institucijos buvo atleistas dėl pravaikštų, tačiau tokių savo teiginių nepagrindė jokiais įrodymais, todėl jo teiginiai laikytini deklaratyviais. Be to, pareiškėjas ne taip senai išėjo iš tarnybos Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) (2019 m.), todėl išlieka pagrįstas manymas, jog galimai iki šiol palaiko ryšius su asmenimis, kurie lojalūs ir patikimi Baltarusijos Respublikos valdžiai. Pažymi, kad pareiškėjas yra vedęs ir jo faktinė gyvenamoji vieta leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu yra Baltarusijoje, todėl jis, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, o tai pagrįstai vertinama kaip grėsmė Lietuvos saugumui, o ypač šiuo geopolitiškai jautriu metu.
Atsakovo vertinimu, pareiškėjui paskirta administracinė nuobauda dėl jo atlikto vienkartinio duomenų persiuntimo internete niekaip nepaneigia jo galimos grėsmės nacionaliniam saugumui. Pažymi, kad pareiškėjo pateikta darbdavio charakteristika, nors ir teigiamai apibūdina pareiškėją, tačiau joje tik deklaratyviai nurodoma, kad jis nepritaria karui Ukrainoje ir Rusijos Federacijos bei Baltarusijos Respublikos valdžios institucijų vedamai agresyviai politikai, t. y. nėra pateikti jokie tokius teiginius patvirtinantys duomenys, todėl toks darbdavio teiginys, atsakovo vertinimu, irgi nepaneigia užsieniečio grėsmės valstybės saugumui.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentu, kad ginčijamuose sprendimuose turi būti nurodyti konkretūs veiksmai ir duomenys, pagrindžiantys pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Visų pirma kaip jau buvo minėta pirmiau pagal jau suformuotą teismų praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Antra, toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Trečia, buvo įvertinti ir pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai. Iš jų matyti, kad pareiškėją su Lietuva iš esmės siejo tik ekonominiai ryšiai, kurie nenusveria jo grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjui uždrausta atvykti tik į Lietuvą, bet nėra įtrauktas draudimas atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje.
Pažymi, kad Migracijos departamentas neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti ginčijamuose sprendimuose nurodytas aplinkybes, tokios pareigos nenustato ir Įstatymas, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui.
Ginčijami sprendimai, atsakovo nuomone, atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, priimant ginčijamus sprendimus buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai (nenustatyti), socialiniai ir ekonominiai, kurie nėra ilgalaikiai ir nenusveria pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
VSD nuomone, skundžiami Departamento sprendimai yra priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.
VSD nurodė, kad vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 ir 4 dalimis, įpareigojančiomis VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD atsakovui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD nuomone, pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės teisėsaugos tarnybose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
VSD nurodė, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Baltarusijos valstybės institucijose ar tarnaujantys šios šalies ginkluotosiose pajėgose, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis šių valstybių valdantiesiems režimams.
VSD paaiškino, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujas žvalgybines galimybes – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).
VSD teigimu, Lietuvos Respublika neturi teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
Posėdžio metu pareiškėjas, jo atstovas ir atsakovo atstovė palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytas pozicijas.
Pareiškėjas, atsakydamas į teismo klausimus, nurodė, kad darbo (duomenys neskelbtini) metu buvo gavęs (duomenys neskelbtini) laipsnį, kuris buvo aukščiausias įmanomas karinis laipsnis pagal jo turėtą išsilavinimą (baigė koledžą). Pareiškėjas nurodė turįs karinį bilietą, bet nebuvęs pašauktas į komisariatą. Pareiškėjas nurodė neturįs įrodymų, iš kurių būtų matyti, už kokias konkrečiai pravaikštas jis buvo atleistas iš darbo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas patvirtino, kad jo šeima (buvusi sutuoktinė su vaikais ir dabartinė sutuoktinė su vaikais) gyvena Baltarusijoje. Pareiškėjo teigimu, paprasti žmonės nežino ar t. t. kanalas internete yra uždrausta, tai bet koks pasidalijimas gali būti laikomas ekstremistine veikla; nurodo nepamenantis, ką konkrečiai 2021 m. būdamas Lietuvoje pakomentavo internete; teigė po viena iš protesto nuotraukų parašęs „šaunuoliai vaikinai“.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 23S111706 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui ir 2023 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 23S112219 dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių laikotarpiui. Sprendimai priimti tuo pagrindu, kad asmens gyvenimas gali grėsti valstybės saugumui.
Dėl Sprendimo atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi
Sprendime atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi nurodyta, kad pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno klausimus nurodė 2007-2012 m. ir 2015-2019 m. tarnavęs Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini).
Migracijos departamentas 2023 m. birželio 29 d. gavo VSD raštą Nr. 18-7109, kuriame nurodyta, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD vertinimu, pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys.
VSD vertinimu, išdavus pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo, todėl jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Sprendime nurodyta, kad vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, buvo nustatyta, jog jam nuo 2020 m. liepos 6 d. iki 2021 m. liepos 2 d. buvo išduota nacionalinė viza; nuo 2021 m. liepos 16 d. iki 2023 m. liepos 2 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi; pareiškėjas nuo 2020 m. liepos 10 d. dirbo Lietuvoje. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Ginčo santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio (ginčui aktuali redakcija) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Taigi, Įstatyme įtvirtinta, kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia Valstybės saugumo departamentas.
Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Šioje dalyje nurodytos išvados pateikiamos ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos. Tuo atveju, jeigu dėl svarbių priežasčių Valstybės saugumo departamentas ir policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba negali pateikti šiame straipsnyje nurodytų išvadų per nustatytą terminą, jie apie tai informuoja Migracijos departamentą. Bendras išvadų pateikimo terminas negali viršyti 28 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi ar kitas Įstatymo nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Nagrinėjamu atveju Įstatyme nurodytas pagrindas – grėsmė valstybės saugumui – buvo konstatuota atsižvelgiant į VSD išvadą, kad pareiškėjo tarnavimas Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) 2007-2012 metais ir 2015-2019 metais suponuoja jo galimą pažeidžiamumą ir iš to galinčią kilti grėsmę.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Klausimyne pareiškėjas nurodė (duomenys neskelbtini) tarnavęs 2007-2012 metais ir 2014 (ne 2015)-2019 metais. Tai laikytina rašymo apsirikimu, kuris nekeičia situacijos vertinimo.
Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).
EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
LVAT yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.
EŽTT taip pat yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.
Tokiose bylose būtina įvertint individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).
Nors Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, ir jis nėra Įstatymo įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą gauti papildomus pareiškėjo paaiškinimus, tačiau teismui atliekant Migracijos priimto sprendimo teisminę kontrolę teismas vertina tiek Migracijos departamento sprendimo, tiek VSD išvados, kuriuos pagrindu buvo priimtas sprendimas, teisėtumą ir pagrįstumą.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas Baltarusijos (duomenys neskelbtini) tarnavo 2007-2012 metais ir 2014-2019 metais, t. y. iš viso dešimt metų. Nors pareiškėjo teigimu, jo pareigos tebuvo susijusios su žmonių, patekusių į nelaimę, gelbėjimu, bet teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog iš pareiškėjo pateiktos darbo knygelės ir kitų dokumentų negalima nustatyti, kokias konkrečiai pareigas ((duomenys neskelbtini) ar kokias kitas; eilinio darbuotojo ar vadovaujančias) užėmė pareiškėjas, nes jos nenurodytos. Darbo knygelėje yra įrašai apie pareiškėjo priėmimą į darbą „(duomenys neskelbtini)“, kurie pareiškėjo eitų pareigų neapibūdina ir nekonkretizuoja. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas Klausimyne nurodė privalomosios karinės tarnybos (duomenys neskelbtini) metu įgijęs (duomenys neskelbtini), o teismo posėdžio metu nurodė darbą (duomenys neskelbtini) baigęs turėdamas jam aukščiausią galimą (pagal turėtą išsilavinimą) (duomenys neskelbtini) laipsnį. Taigi, pareiškėjo Baltarusijos (duomenys neskelbtini) užimtos pareigos buvo susijusios su statutine tarnyba, kuriai būdingas pavaldumas pagal laipsnius ir kuri neatsiejama nuo lojalumo pareigos. Pažymėtina ir tai, kad iš paties pareiškėjo į bylą pateikto Baltarusijos prezidento nutarimo, reglamentuojančio atleidimo iš (duomenys neskelbtini) ir padalinių tvarką matyti, jog asmenys iš tarnybos, net ir padarę prasižengimą, atleidžiami į atsargą. Šios aplinkybės patvirtina, kad tarnaudamas (duomenys neskelbtini) pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą politiką, ir ši pareiga nepasibaigia pabaigus tarnybą.
Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių kad jo tarnyba (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta būtent dėl jo nelojalumo Baltarusijos Respublikai. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas buvo atleistas dėl prasižengimo, tačiau iš bylos duomenų nėra galimybės nustatyti, kokį konkrečiai prasižengimą padarė pareiškėjas. Nors pareiškėjo atstovas nurodė, jog pareiškėjas įsidarbino kitoje įmonėje dar iki atleidimo iš (duomenys neskelbtini), tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina, jog būtent ši aplinkybė buvo pagrindas pareiškėjo prasižengimui konstatuoti. Ji pati savaime taip pat nepatvirtina pareiškėjo nelojalumo, nes, kaip savo skunde nurodo pats pareiškėjas (skundo 31 punktas), jo išėjimas iš tarnybos be kita ko buvo nulemtas ir ekonominių priežasčių – nepakankamas atlyginimas. Pozicijos, kad toliais atvejais pareiškėjo teiginiai laikomi deklaratyviais, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausioje praktikoje (žr. 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2049-463/2023).
Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad pareiškėjas nebeina pirmiau nurodytų pareigų, savaime nereiškia, kad jis ne(be)gali kelti grėsmės nacionaliniam saugumui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) tarnavo ilgą laiką (10 metų), jam buvo suteiktas aukštesnis karinis laipsnis, nuo tarnybos pabaigos (2019 m.) yra praėjęs sąlyginai neilgas laiko tarpas; pareiškėjas nepaneigė, jog jis yra išleistas į atsargą, kaip tai nurodoma Baltarusijos prezidento nutarime; kad tarnybos metu jis buvo saistomas lojalumo pareigos. Tai suponuoja situaciją, kurioje pareiškėjas gali būti išnaudojamas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, ypatingai turint omenyje situaciją, kad pareiškėjo šeima tebegyvena Baltarusijoje.
Pažymėtina, kad tai, jog ilgą laiką trukę asmens savanoriškai pasirinkti santykiai su užsienio valstybės karinėmis struktūromis gali būti laikomi galinčiais kelti grėsmę, nurodoma ir LVAT praktikoje (žr., pvz., 2023 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1824-525/2023).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo į bylą pateiktas nutarimas administracinio nusižengimo byloje pats savaime nepaneigia VSD išvados dėl jo tarnybos metu buvusio lojalumo Baltarusijos valdžiai, tos tarnybos metu susiformavusių ryšių ir jų galimos grėsmės, siekiant išnaudoti pareiškėją užduočių vykdymui.
Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija laiko, kad pareiškėjas nepaneigė VSD konstatuotos jo ryšių su Baltarusijos tarnybomis galimybės ir iš to galinčios kilti grėsmės.
Pažymėtina, kad analogiškos pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje, kurioje pareiškėjo praeityje užimtos pareigos, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepaneigė ryšių su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis galimybės, buvo laikomos pakankamu faktoriumi konstatuoti galimos grėsmės egzistavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023). Šioje byloje teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimas baigėsi 2023 m. liepos 2 d. ir vien tai, jog pareiškėjas turėjo darbo sutartį su Lietuvos Respublikoje veikiančia įmone, savaime nereiškia, jog jis įgijo teisėtą lūkestį tikėtis gauti naują leidimą laikinai gyventi. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimo išdavimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
Pažymėtina ir tai, kad keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su pareiškėju susijusių aplinkybių vertinimas, todėl vien tai, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduoti leidimai, savaime nereiškia, kad toks leidimas turi būti išduotas ir ateityje.
Teisėjų kolegijos vertinimu, VSD pareiškėjo asmeninę situaciją, susijusią su jo buvusia tarnyba Baltarusijos Respublikoje, pagrįstai vertino tarptautiniame kontekste, susiklosčiusiame dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, o Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą atsižvelgė į pareiškėjo ekonominius ryšius (darbą) Lietuvos Respublikoje bei į faktą, kad šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis nėra nustatyta.
Dėl Sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką
Pareiškėjas Migracijos departamento 2023 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 23S112219 dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ginčijo pateikdamas analogiškus argumentus, susijusius su grėsmės valstybės saugumui nebuvimu.
Nagrinėjamoje byloje teismui konstatavus, kad Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra teisėta ir pagrįsta, vertinant sprendimo dėl uždraudimo atvykti teisėtumą pirmiau nurodyti argumentai nekartojami.
Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
Nagrinėjamu atveju faktinis pagrindas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką buvo jo keliama grėsmė valstybės saugumui, todėl Migracijos departamentas, nustatydamas 60 mėnesių draudimo atvykti laikotarpį Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė, nes, kaip minėta, tokiu atveju gali būti nustatymas ir ilgesnis nei 5 metai draudimo laikotarpis.
Įstatymo 133 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.
Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 1 punkte nurodyta, kad ji reguliuoja pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, sąrašą ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio.
Tvarkos 5 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.
Tvarkos devintasis skirsnis (37-41 punktai) reguliuoja atvejus, kai draudimas atvykti nustatomas užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.
Tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1 punktas); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2 punktas).
Nagrinėjamu atveju VSD siūlė uždrausti pareiškėjui penkerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką, atsakovas analogišką terminą nustatė ir ginčijamame sprendime. Pareiškėjas neįrodinėjo, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeistų jo teises į šeiminius ryšius, priešingai, jis patvirtino, kad jo šeima gyvena Baltarusijoje.
Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuota, kad pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo abejoti Migracijos departamento 2023 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 23S112219 teisėtumu ir pagrįstumu.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Netenkinus pareiškėjo skundo, jis neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. S.(D. S.) skundą atmesti.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.