Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Darius Lukaitis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenančio (duomenys neskelbtini), prašymą panaikinti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) – suėjus pusei jos vykdymo termino.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

A. V. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda, baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) dvejiems metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2019 m. rugpjūčio 30 d., bei automobilio Audi A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas. Minėtas teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2019 m. spalio 9 d.

Vilniaus miesto apylinkės teisme 2020 m. rugsėjo 8 d. gautas A. V. prašymas panaikinti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise (vairuoti kelių transporto priemones) – suėjus pusei jos vykdymo termino.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. V. prašymas atmetamas.

Pažymėtina, kad griežtas įstatyme nustatytų procedūrų laikymasis yra būtina sąlyga siekiant išvengti procesinių teisės pažeidimų bei užtikrinant tinkamą visų bylos aplinkybių įvertinimą ir priimtų sprendimų pagrįstumą. Remiantis BPK 362 straipsniu, vykdymo stadijoje teismas nagrinėja klausimus, susijusius su nuosprendžių vykdymu. Tuo tarpu nustatyti, ar A. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas – yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai, vykdymo stadijoje negalima. Šį klausimą buvo galima spręsti nagrinėjant bylą teisme iš esmės.

A. V. prašo panaikinti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise (vairuoti kelių transporto priemones) – suėjus pusei jos vykdymo termino, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme nereglamentuoja baudžiamojo poveikio priemonės panaikinimo, suėjus pusei jos vykdymo termino. BK 74 straipsnio 1 dalis nustato, kad bet kokia teismo paskirta BK 67 straipsnio 2 dalies 4 ar 5 punktuose nustatyta baudžiamojo poveikio priemonė, kurios asmuo negali įvykdyti dėl pateisinamų priežasčių, jo prašymu gali būti pakeista kita baudžiamojo poveikio priemone. Įstatymas nustato, kad gali būti pakeistos tik šios baudžiamojo poveikio priemonės: turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas, nemokami darbai. Šis sąrašas yra baigtinis. Remiantis esamu teisiniu reguliavimu, įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui, paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones trukmės klausimas nebegali būti peržiūrimas iš naujo. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 14 d. nutartis Nr. 1S-43-468/2020).

Baudžiamojo poveikio priemonės yra susijusios su skiriamomis bausmėmis, t. y. jos turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 68 straipsnio 1 dalis). Taigi skiriant asmeniui baudžiamojo poveikio priemonę, siekiama įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti asmenį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Baudžiamojo poveikio priemonė, kaip ir bausmė, bet kokiu atveju nuteistajam sukelia tam tikrus neigiamus padarinius. Įprastas žmogaus gyvenimas gali būti apsunkintas, tačiau tai nereiškia, kad represinio pobūdžio priemonė yra neproporcinga. Tam tikri apribojimai ar asmens suvaržymai yra natūralus nusikalstamos veikos padarymo rezultatas, kurio kaltininkas turėtų tikėtis, esant neteisėtiems jo veiksmams. Teismų praktikoje baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas nelaikomas neproporcingu ir įstatymams prieštaraujančiu kaltininko teisių suvaržymu tuo atveju, kai baudžiamojo poveikio priemonė apsunkina asmens darbinę veiklą, bet iš esmės neužkerta kelio ja užsiimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-103/2010). Taigi prašymo argumentai dėl A. V. darbinės veiklos (neturi darbo ir pragyvenimo šaltinio), šeiminės padėties (prižiūri garbaus amžiaus motiną), taip pat susiję su nusikalstamos veikos pobūdžiu (nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, ja nepadaryta žala) laikytini kaip neturintys teisinės reikšmės.

Šiame kontekste pasakytina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 28 d. nutartimi jau išsprendė iš esmės tokio paties pobūdžio A. V. prašymą (dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) – termino sutrumpinimo) ir atmetė nuteistojo prašymą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, A. V. prašymas panaikinti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise (vairuoti kelių transporto priemones) – suėjus pusei jos vykdymo termino netenkinamas, kadangi baudžiamasis įstatymas nenustato jokios galimybės panaikinti tokio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonę.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362, 364 straipsniais,

nutaria:

atmesti A. V. prašymą panaikinti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) – suėjus pusei jos vykdymo termino.

Nutartis per septynias dienas nuo jos nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.