- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-03
- Bylos Nr.
- e2A-766-856/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Suinteresuotas asmuo
- uždarosios akcinės bendrovės „Green Line Shipping“
- Pareiškėjas
- V. G.-M., E. M.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Green Line Shipping“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5436-641/2018 pagal pareiškėjų V. G.-M. ir E. M. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu suinteresuotiems asmenims Luminor Bank AB ir uždarajai akcinei bendrovei „Green Line Shipping“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė V. G.-M. ieškiniu kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, santuokoje įgyto turto padalinimo, bendros prievolės vykdymo nutraukus santuoką (e. b. I t., 1–4, 64–67 b. l.).
Atsiliepimas
2. Atsiliepimu į ieškinį atsakovas E. M. nurodė, kad su ieškinio reikalavimais sutinka (e. b. I t., 88 b. l.).
3. Atsiliepimu į ieškinį suinteresuotas asmuo Luminor Bank AB dėl įkeisto turto padalinimo tarp sutuoktinių neprieštaravo, nurodydamas, kad šalys pagal Kreditavimo sutartį atsako solidariai, o įkeisto turto padalinimo tarp sutuoktinių atveju hipoteka išlieka ir seka paskui daiktą (e. b. I t., 81–83 b. l.).
4. Suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Green Line Shipping“ rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad šalių pateikta taikos sutartis pažeidžia kreditoriaus interesus ir teises, todėl prašė taikos sutarties netvirtinti (e. b. I t., 133–135 b. l.).
5. 2018 m. birželio 12 d. šalys Šiaulių apylinkės teismui pateikė patikslintą taikos sutartį, prašė patvirtinti šią taikos sutartį (e. b. I t., 123–124 b. l.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2018 m. liepos 5 d. sprendimu santuoką, įregistruotą 1992 m. gegužės 1 d. Šiaulių miesto civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. 389, tarp E. M. ir V. G.-M., nutraukė bendru sutuoktinių sutikimu, po santuokos nutraukimo pareiškėjui paliko pavardę M., pareiškėjai – G.-M., patvirtino 2018 m. birželio 12 d. patikslintą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (e. b. II t., 25–32 b. l.).
7. Teismas nurodė, kad šalių santuoka faktiškai yra iširusi, nes pareiškėjai santuokinio gyvenimo nebegyvena ir bendro ūkio netvarko, ir negalima tikėtis, kad jie vėl gyvens kartu. Teismas padarė išvadą, kad 2018 m. birželio 12 d. pateikta patikslinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių neprieštarauja viešai tvarkai ir nepažeidžia sutuoktinių, kreditorių teisių ir teisėtų interesų, kadangi ja išspręsti išlaikymo vienas kitam bei turto ir kreditorinių įsiskolinimų pasidalinimo klausimai.
8. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas E. M. ir suinteresuotas asmuo UAB „Green Line Shipping“ 2016 m. spalio 21 d. sudarė laidavimo sutartį, pagal kurią pareiškėjas įsipareigojo atsakyti visu savo turtu, jeigu ŽŪB „Minaičiai“ tinkamai ir laiku neįvykdys visos ar dalies arba įvykdys netinkamai ŽŪB „Minaičiai“ prievolės grąžinti UAB „Green Line Shipping“ 449018,53 Eur dydžio skolą, atsiradusią pagal 2016 m. rugsėjo 30 d. paprastąjį vekselį. Laidavimo sutartį pasirašė UAB „Green Line Shipping“ direktorius A. B. ir E. M.. Ginčą dėl prievolės, kilusios iš Laidavimo sutarties, nevykdymo išnagrinėjo Šiaulių apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-764-372/2017 2017 m. rugsėjo 14 d. priėmęs sprendimą, kuriuo UAB „Green Line Shipping“ priteisė iš E. M. 450382,06 Eur skolą, procesines palūkanas ir 6535,09 Eur bylinėjimosi išlaidas. Šioje civilinėje byloje ieškovė UAB „Green Line Shipping“ neprašė teismo į bylos nagrinėjimą įtraukti pareiškėjo sutuoktinę kaip galimai solidariai su pareiškėju atsakingą pagal Laidavimo sutartį, nereiškė reikalavimo pripažinti prievolę, kilusią iš Laidavimo sutarties, solidaria ar bendra sutuoktinių prievole.
9. Teismo vertinimu, Laidavimo sutartį pasirašė tik pareiškėjas E. M., jo sutuoktinės sutikimo sudaryti Laidavimo sutartį nėra, kitų įrodymų, kad pareiškėja V. G.- M. davė sutikimą sutuoktiniui sudaryti Laidavimo sutartį, byloje nėra. Suinteresuotas asmuo UAB „Green Line Shipping“, nagrinėjant ginčą dėl prievolės, kilusios iš Laidavimo sutarties, nereiškė reikalavimo pareiškėjai V. G.-M., ji nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą, suinteresuotas asmuo nereiškė reikalavimo dėl prievolės pobūdžio. Leistinų įrodymų, kad Laidavimo sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, suinteresuotas asmuo nepateikė. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti prievolę, kylančią iš Laidavimo sutarties ir atitinkamai Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-764-372/2017, bendra sutuoktinių ar solidariąja prievole.
10. Teismas netenkino atsakovo E. M. prašymo suinteresuotam asmeniui UAB „Green Line Shipping“ skirti baudą, nurodydamas, jog byloje nepateikta įrodymų, kad kreditorius siekė vilkinti bylos nagrinėjimo procesą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
11. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo UAB „Green Line Shipping“ prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. liepos 5 d. sprendimo dalį, kuria patvirtinta, jog 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-765-372/2017 pagrindu atsiradusi prievolė yra asmeninė E. M. prievolė, todėl dėl jos vykdymo atsakingas E. M., ir šią sprendimo dalį pakeisti, nustatant, kad ši prievolė yra bendra E. M. ir V. G.-M. prievolė, todėl dėl jos įvykdymo atsakingi E. M. ir V. G.-M. (e. b. II t., 43–46 b. l.). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Garso įrašas, 2016-12-29 padarytas kreditoriaus UAB „Green Line Shipping“ vadovo A. B., buvusio UAB „Green Line Shipping“ vadovo bei esamo skolininko ŽŪB „Minaičiai“ vadovo R. M. ir atsakovo, faktinio ŽŪB „Minaičiai“ vadovo ir savininko, kaip niekas kitas atskleidžia turtinių operacijų ir vykdomų funkcijų, atsakovui draudžiamų pagal užimamą statusą (veiklą vykdantis advokatas) ir nuosavybės realizavimo per trečiuosius asmenis turinį, todėl kreditoriaus UAB „Green Line Shipping“ pateiktas įrodymas - 2016-12-29 garso įrašas - teismo nepagrįstai buvo pripažintas neleistinu įrodymu civiliniame procese.
11.2. Garso įrašo turinys daugiau nei pakankamai patvirtina, kad, apeidamas įstatymo nustatytus draudimus eiti kitas pareigas, dalyvauti juridinio asmens veikloje, atsakovas faktiškai ėjo skolininko ŽŪB „Minaičiai“ vadovo pareigas, dar daugiau, atsakovas tokiu būdu valdė faktiškai jam per trečiuosius, statytinius asmenis, priklausantį turtą - ŽŪB „Minaičiai“, už kurio prievolių įvykdymą kreditoriui atsakovas laidavo. Šiuo aspektu formalus nuosavybės ir valdymo fakto paneigimas, nagrinėjamoje byloje pateiktas nominalaus skolininko ŽŪB „Minaičiai“ vadovo, atsakovo brolio R. M., faktinių ieškovės ir atsakovo nuosavybės į ŽŪB „Minaičiai“ santykių nepaneigė. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo išvados buvo priimtos netinkamai įvertinus byloje pateiktus įrodymus.
11.3. Teismas, pripažindamas prievolių, kylančių iš 2016-10-21 Laidavimo sutarties, ir 2017 m. rugsėjo 14 d. teismo sprendimo asmeninį pobūdį net nekėlė klausimo kodėl, dėl kokių priežasčių atsakovas, kuris anot teismo formaliai niekaip nesusijęs su kreditoriaus UAB „Green Line Shipping“ skolininku ŽŪB „Minaičiai“, priėmė sprendimą suteikti laidavimą kreditoriui UAB „Green Line Shipping“ ne mažesnei nei 449 018,53 Eur sumai už su juo nesusijusį juridinį asmenį. Atsakovas aktyviai ir tiesiogiai dalyvavo skolininko ŽŪB „Minaičiai“ veikloje, ne patarinėjo, o priiminėjo sprendimus, susijusius su skolininko veikla, davė privalomus nurodymus nominaliam skolininko ŽŪB „Minaičiai“ vadovui, kas patvirtina, kad atsakovas buvo faktiniu skolininko, per kurį buvo „išplautos“ kreditoriaus (-ių) piniginės lėšos, skolininką ŽŪB „Minaičiai“ ir jo turtą panaudojant atsakovo ir ieškovės šeimos poreikių tenkinimui, savininku ir vadovu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad prievolės, kylančios iš 2016-10-21 laidavimo sutarties, laikytinos asmeninėmis atsakovo prievolėmis.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjai V. G.-M. ir E. M. nurodė, kad apeliacinis skundas pateiktas pasibaigus apskundimo terminui, todėl apeliacinis skundas turi būti grąžintas apeliantei. Kadangi apeliantė siekia nustatyti turtinę prievolę ieškovei, t. y. siekia nustatyti, kad ieškovė yra solidariai skolinga trečiajam asmeniui 456 917,15 Eur bei 5 procentų palūkanas, neabejotinai toks reikalavimas yra turtinio pobūdžio, todėl apeliantė už apeliacinį skundą turėjo sumokėti 5869 Eur žyminį mokestį, tuo tarpu apeliantas sumokėjo tik 75 Eur. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo reiškia naują reikalavimą, kurio pirmosios instancijos teismui neteikė. Suinteresuotas asmuo negali pakeisti susitarimą pasirašiusių asmenų valios, todėl reikalavimas pakeisti taikos sutarties sąlygas net teoriškai negali būti patenkintas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad laidavimas yra asmeninio pobūdžio prievolė (e. b. II t., 67–68 b. l.).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliantės UAB „Green Line Shipping“ apeliacinis skundas netenkinamas.
13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti ieškovės teiginiai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis).
15. CPK 42 straipsnis numato šalių procesines teises ir pareigas. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šalys gali užbaigti bylą taikos sutartimi. Taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.983 straipsnio 1 dalis).
16. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2018 m. liepos 5 d. sprendimu patvirtino V. G.-Morkūnienės ir E. M. pasirašytą taikos sutartį, kuria šalys šeštuoju punktu patvirtino, jog 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-764- 372/2017 (kuriuo laidavimo sutarties pagrindu iš atsakovo E. M. ieškovei UAB „Green Line Shipping“ priteista 450 382,06 Eur skola, 5 procentų metinės palūkanos už priteistą 450 382,06 Eur skolą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 6 535,09 Eur bylinėjimosi išlaidos) pagrindu atsiradusi prievolė yra asmeninė E. M. prievolė, todėl dėl jos įvykdymo atsakingas E. M..
17. Suinteresuotas asmuo UAB „Green Line Shipping“ nesutinka su 2018 m. liepos 5 d. sprendimu dalyje dėl Laidavimo sutarties pagrindu atsiradusios prievolės pripažinimo asmenine atsakovo E. M. prievole, prašydamas nustatyti, kad ši prievolė yra bendra E. M. ir V. G.-M. prievolė, už kurios įvykdymą yra atsakingi E. M. ir V. G.-M. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad pirmosios instancijos teismas 2016-12-29 garso įrašą nepagrįstai pripažino neleistinu įrodymu civiliniame procese ir tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo išvados buvo priimtos netinkamai įvertinus byloje pateiktus įrodymus.
18. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį, garso įrašas gali būti įrodinėjimo priemonė, jeigu jis padarytas nepažeidžiant įstatymų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jurisprudencijoje dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo yra pasisakęs dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1406/2002; 2004 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2004; 2006 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2006). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismas, nagrinėdamas bylą, kiekvienu konkrečiu atveju turi tirti garso įrašo padarymo aplinkybes, aiškintis, kuriam tikslui, kur, koks įrašas buvo daromas ir kaip jis naudojamas. Nustatinėjant asmens privatumo neliečiamumo pažeidimą reikia išsiaiškinti, ar asmuo, kuris remiasi šios jo teisės pažeidimu, nepiktnaudžiauja šia teise, ar jis nesielgia nesąžiningai. Nustačius, kad asmuo elgiasi nesąžiningai ir tokį savo elgesį bando slėpti privatumo apsaugos motyvais, teismas gali atsisakyti ginti jo privatumo teisę ir nepripažinti, kad vienos šalies be kitos šalies sutikimo padarytas įrašas pažeidžia to asmens teises į privatumą. Apie tai, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2004; 2005 m. gegužės 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2005; 2006 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2006; kt.).
19. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 177 straipsnio 2 dalimi, 180 straipsniu, konstatavo, kad ieškovės pateiktas įrodymas – telefonu darytas garso įrašas – neatitinka įrodymų leistinumo ir sąsajumo reikalavimų, motyvuodamas tuo, kad neaiškus garso įrašo padarymo laikas, vieta, aplinkybės, nežinoma garso fiksavimo priemonė, nebuvo gautas sutikimas daryti garso įrašą, o garso įraše nėra jokių įrodymų apie ŽŪB „Minaičiai“ priklausymą pareiškėjams. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.
20. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, į bylą pateiktas garso įrašas padarytas be atsakovo sutikimo, neaišku kur ir kada buvo padarytas šis garso įrašas, kokiomis aplinkybėmis, ar atsakovas apie garso įrašą buvo informuotas, taigi, šiuo atveju garso įrašas negali būti pripažintas leistinu įrodymu. Iš 2016-12-29 garso įrašo turinio nustatyta, jog pokalbyje dalyvaujantys asmenys kalba apie nepasirašytą laidavimo sutartį, kai tuo tarpu bylos duomenys patvirtina, jog laidavimo sutartis tarp E. M. ir suinteresuoto asmens UAB „Green Line Shipping“ buvo pasirašyta 2016 m. spalio 21 d. Pokalbyje taip pat kalbama apie neparduotą grūdų derlių, tačiau visiškai neaišku, kieno nuosavybė yra šis derlius. Nors ieškovės atstovas nurodo, kad šis garso įrašas patvirtina aplinkybę, jog juridinis asmuo ŽŪB “Minaičiai“ faktiškai nuosavybės teisėmis priklauso pareiškėjams, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad garso įraše nėra jokių užuominų, patvirtinančių šias ieškovės nurodomas aplinkybes.
21. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-340/2011 ir kt.).
22. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl 2016-12-29 garso įrašo nepatikimumo. Garso įrašą įvertindamas kaip įrodymą, paneigiantį nurodomas aplinkybės, jog žemės ūkio bendrovė „Minaičiai“ nuosavybės teisėmis priklauso pareiškėjams, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, rėmėsi byloje esančių įrodymų visetu, todėl sprendimą priėmė tinkamai pritaikęs materialiosios teisės normas bei atsižvelgdamas į aukštesniųjų teismų formuojamą praktiką aktualiu klausimu. Įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu nelaikytina ir tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip juos vertina pati apeliantė.
23. Pažymėtina ir tai, kad Šiaulių apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-764-372/2017, kuriuo priteisė 450 382,06 Eur skolą, procesines palūkanas ir 6535,09 Eur bylinėjimosi išlaidas iš laiduotojo E. M., nurodė, kad laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas. Kad laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio, konstatavo ir pirmosios instancijos teismas šiame sprendime. Visiškai pritartina teismo motyvams, kad byloje nėra įrodymų, jog V. G.-M. būtų davusi sutikimą sudaryti laidavimo sutartį, ar kad sandoris būtų sudarytas šeimos interesais, o taip pat kad suinteresuotas asmuo niekada nereiškė reikalavimo V. G.-M, neįtraukė jos į civilinės bylos Nr. e2-764-372/2017 nagrinėjimą, sutiko su prievolės pobūdžiu ir dėl to jokių pretenzijų nereiškė.
24. Vadovaudamasis anksčiau nurodytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų, neįrodė, kad Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo pagrindu atsiradusi prievolė yra bendra V. G.-M ir E. M. prievolė, ir kad už jos įvykdymą atsakingi V. G.-M. ir E. M..
25. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Kadangi skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas išsamiai ir teisingai motyvuotas, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, vadovaudamasis pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, kurių nekartoja, priima nutartį skundžiamo teismo sprendimo nekeisti.
26. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, remiantis išdėstytais motyvais, kasacinio teismo praktika, įstatymo nuostatomis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.