Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Albino Čeplinsko (pranešėjas), Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. B. ir L. D. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-237-568/2012 pagal ieškovų A. B., L. D. ieškinį atsakovui AB „Swedbank“, trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“, dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir kredito sutarties atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai prašė pripažinti atsakovo AB „Swedbank“ vienašališką 2007-10-09 kredito sutarties Nr. 07-113335-FA nutraukimą neteisėtu; įpareigoti atnaujinti sutarties galiojimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007-10-09 tarp šalių buvo pasirašyta kredito sutartis Nr. 07-113335-FA dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo, kuri užtikrinta būsto hipoteka bei UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2007-10-16 draudimo liudijimu. Mokėjimų nesklandumai pagal kredito sutartį atsirado tik 2008-11-12, kuomet pablogėjo finansinė padėtis. Buvo bandyta susitarti ir su trečiuoju asmeniu, siekiant tarpininkavimo, tačiau prašymas nebuvo patenkintas. Įspėjimo dėl sutarties nutraukimo nebuvo gauta, įmokas mokėjo, vėlavo tik du mėnesius, o sutartis buvo nutraukta ieškovų neįspėjus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. birželio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad ieškovai pripažino, jog nemokėjo savalaikiai pagal pasirašytą kredito sutartį dėl finansinių sunkumų, vėliau, jau 2009 m., kreipėsi dėl galimybės atidėti paskolos grąžinimą, ką patvirtina ir pateiktas rašytinis įrodymas 2009-01-12 prašymas (b.l. 96, 1 t.). Tačiau jau 2008-12-01 raštu Nr. A-SR-3261 atsakovas siūlė susidariusią situaciją spręsti geranoriškai bei nurodė, jog nepašalinus kredito sutarties pažeidimo per vieną mėnesį, kredito sutartis bus laikoma nutraukta (b.l. 90-91, 1 t.). Ši korespondencija ir buvo siunčiama ieškovų nurodytu adresu – (duomenys neskelbtini), ką patvirtina ir atžyma apie išsiųstą korespondenciją (b.l. 92-93, 1 t.). Remiantis kredito 2007-10-09 sutarties Nr. 07-113335-FA bendrosios dalies 15.2 punktu, visi pranešimai ir kitas susirašinėjimas, vykdant kredito sutartį, įteikiami pasirašytinai arba siunčiami paštu, faksimilių ryšiu, o paštu išsiųsti pranešimai laikomi gautais 5 kalendorinę dieną nuo jų išsiuntimo dienos. Atsakovas neturėjo papildomos informacijos apie ieškovo gyvenamosios vietos pasikeitimą, todėl teismas sprendė, jog ieškovas laiku ir tinkamai nepranešė apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, o atsakovas vykdė susitartiems sąlygas bei įsipareigojimą, skaičiuodamas laiko tarpą būtent nuo pranešimo išsiuntimo momento, nes toks susitarimas tarp šalių ir buvo įtvirtintas jų pasirašytoje 2007-10-09 sutartyje ir tai teismas laikė, jog informacija apie sutarties pažeidimą bei teisines pasekmes ieškovams pateikta laiku, netgi siekiant bendradarbiavimo. Teismas nurodė, kad nėra nuginčyta ar paneigta aplinkybė, jog ieškovai nustatytu vieno mėnesio terminu sutarties pažeidimo nepašalino, taigi, atsirado ieškovams pareiga grąžinti visą kreditą ir 4000 Lt buvo įmokėta 2009-01-12, tačiau jau po 2009-01-05 priimto sprendimo sutartį nutraukti. Šiuo atveju teismas vertino tai, kad ieškovai nesiekė būti aktyvūs ir savo veiksmais tik vengė bendradarbiauti su atsakovu, tokiu būdu, nevykdant sutartinių įsipareigojimų arba netinkamai juo vykdant, atsakovas įgijo teisę prieš terminą nutraukti sutartį. Ieškovai pripažino, jog mokėjimai buvo uždelsti dėl finansinės padėties, tačiau paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis, o eilinės paskolos sumos dalies laiku negrąžinus, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis (CK 6.874 str. 2 d.).

Teismas taip pat pažymėjo, kad sutarties 11.2.1 punktas suteikia teisę nutraukti kredito sutartį, bet tai nėra įpareigojimas, ir, tik nustačius pažeidimo buvimo faktą, kuris kiekvienu atveju vertinamas atskirai, sutartis gali būti nutraukta, apie tai informavus skolininką. Tokia nuostata ir buvo vadovautasi, priimant atitinkamą sprendimą, perspėjant ieškovus dėl įsipareigojimo nevykdymo, galimybės susisiekti su banku ir papildomai susitarti dėl prievolės pažeidimo pašalinimo būdo, priešingu atveju – dėl sutarties nutraukimo. Be to, atsakovas negali bet kada nutraukti kredito sutarties, o tik esant aiškiai apibrėžtiems įvykiams, kurie nustatyti ir įtvirtinti kredito sutarties 11.2.1 punkte, įvertinant ir tai, jog ieškovams buvo suteikta teisė bet kada nutraukti kredito sutartį, grąžinti paskolą prieš terminą. Šiuo konkrečiu atveju kredito sutarties nutraukimas buvo suderintas su būsto paskolų draudimo sąlygomis, pagal kurias būtent palūkanų mokėjimo draudiminė apsauga apima tik 2 mėnesius besitęsiantį kredito sutarties pažeidimą. Tretysis asmuo - būsto paskolų draudimas pateiktame atsiliepime (b. l.106-108, 1 t.) nurodė, jog ieškovai siekia ne apginti savo pažeistas teises, o apsunkinti ir vilkinti priverstinį skolos išieškojimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sprendimas naikintinas dėl šių motyvų:

1. Teismas nepagrįstai pripažino, kad apeliantai buvo tinkamai informuoti apie galimą sutarties nutraukimą, žinojo apie gresiančias pasekmės, tačiau laiku nepašalino sutarties pažeidimų, todėl atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Apeliantai adresu (duomenys neskelbtini), sutarties nutraukimo metu, negyveno, todėl banko siųstų pranešimų negavo ir nieko nežinojo apie atsakovo ketinimus vienašališkai nutraukti sutartį. Apeliantų gyvenamoji vieta buvo Sukilėlių pr. 100-38, Kaunas. Atsakovo byloje pateikti įrodymai patvirtina tik faktą, jog pranešimai buvo siųsti, tačiau nėra jokių įrodymų, kad pranešimai buvo įteikti ir kad apeliantai faktiškai juos gavo bei su jais susipažino. Nors apeliantai ir neinformavo atsakovo apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, tačiau manytina, kad tai nebuvo būtina, nes apeliantės L. D. gyvenamoji vieta buvo nurodyta (duomenys neskelbtini). Todėl apeliantai pagrįstai galėjo tikėtis, kad bet koks pranešimas susijęs su sutarties vykdymu, taip pat bus siunčiamas L. D. gyvenamosios vietos adresu. Tai tik parodo, kad atsakovas neišnaudojo visų protingų galimybių informuoti apeliantus apie galimą sutarties nutraukimą. Nesant įrodymų, kad apeliantai gavo pranešimą apie sutarties sąlygų nevykdymą ar kad kitomis priemonėmis jie buvo informuoti apie gresiančias sutarties nevykdymo pasekmes, galima teigti, jog apeliantams nebuvo suteiktas terminas įvykdyti sutarties sąlygas, tai yra sumokėti pradelstas įmokas ir toliau sėkmingai bendradarbiauti su atsakovu. Apeliantams iš trečiojo asmens sužinojus, kad sutartis yra vienašališkai nutraukta, šie sumokėjo visas pradelstas mokėti įmokas ir taip pašalino visus sutarties pažeidimus, dėl ko sutartis negalėjo būti nutraukta. Apeliantams negaunant pranešimų dėl sutarties sąlygų nevykdymo, jie neturėjo galimybių būti aktyvūs ir bendradarbiauti, kas reiškia, jog bendrųjų sutarčių vykdymo principų apeliantai nepažeidė. Nepaisant to, apeliantai ne kartą žodžiu kreipėsi į atsakovą, prašydami atidėti įmokų mokėjimą, tačiau į apeliantų prašymus nebuvo atsižvelgta.

2. Teismas, vertindamas, kad atsakovui nesumokėta kredito eilinė įmoka yra sutarties esminis pažeidimas, neatsižvelgė į tai, jog sutartis sudaryta su vartotoju, todėl nepagrįstai neišsiaiškino aplinkybės, ar sutarties sąlyga vienašališkai nutraukti sutartį nepažeidžia vartotojo, sudariusio sutartį prisijungimo būdu ir negalėjusio daryti įtakos kredito sutarties bendrosios dalies sąlygoms, rengiamoms neapibrėžtam skaičiui asmenų, interesų. Teismas nepagrįstai netyrė, ar šiuo atveju nebuvo pagrindo skirti papildomą protingą terminą sutarčiai įvykdyti, neįvertino, kad atsakovas, kaip sutarties šalis, apeliantams neįvykdžius įsipareigojimų, gauna turtą kaip sutarties įvykdymą ir nepraranda reikalavimo teisės iki tol, kol skola bus išieškota. Atsakovas nepatiria realių nuostolių, o apeliantai po sutarties nutraukimo nebeturi gynybos priemonių, privalo vykdyti įsipareigojimus, iš kurių neturėjo naudos, tuo tarpu atsakovas įgis turtą, jam bus grąžinta skola ir gaus pelno. Tokia situacija reiškia, kad vartotojo interesai visiškai neginami. Teismas neatsižvelgė į tai, kad prieš sutarties nutraukimą, apeliantai su atsakovu bendravo telefonu, atsakovas žinojo apie laikinus apeliantų finansinius sunkumus, žinojo apeliantės L. D. gyvenamosios vietos adresą. Dėl to teismas turėjo įvertinti aplinkybę, kad apeliantai apie planuojamą sutarties nutraukimą pagrįstai galėjo tikėtis gauti informaciją telefonu ar pranešimą L. D. gyvenamosios vietos adresu ir tuomet pašalinti sutarties pažeidimus. Atsakovas privalėjo pasinaudoti šiomis galimybėmis, to nepadaręs, sutartį vienašališkai nutraukė nepagrįstai. Apeliantų ir atsakovo sudaryta sutartis yra ilgalaikė, galutinis kredito grąžinimo terminas yra 31 metai, kreditas turi būti grąžinamas nedidelėmis dalimis kas mėnesį. Todėl teismas turėjo pareigą ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu. Konstatuotina, kad Sutarties bendrosios dalies 11.2.1 ir 11.2.1.1 punktuose įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, ir/arba nemokėjimas palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 str. 1 ir 2 d.).

3. Teismas nustatė, kad apeliantai nesumokėjo kreditoriui kredito ir palūkanų už du iš eilės einančius mėnesius, tačiau pagal sutarties Specialiojoje dalyje pateiktą įmokų mokėjimo grafiką (už 2008 m. lapkričio ir gruodžio mėn.), tai sudaro 295,82 EUR pradelstos negrąžintos skolos. Šios aplinkybės leidžia teigti, jog termino praleidimas nėra susijęs su didele sutartinių įsipareigojimų dalimi (CK 6.209 str. 4 d.), nes visa paskolos suma buvo 102.815,11 EUR ir pradelstas mokėjimas sudarė tik labai nedidelę (apie 0,002 proc.) visos paskolos sutarties sumos dalį. Net ir priskaičiavus visas palūkanas bei delspinigius, tai nesudarytų didelės sumos lyginant su visa paskolos sutarties suma. Be to, apeliantams du mėnesius praleidus įmokų mokėjimo terminą, atsakovui neatsirado neigiamų padarinių (žalos), todėl šiuo atveju vien tik dėl formalaus sutarties esminių nuostatų pažeidimo nebuvo pagrindo sutarčiai pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį nutraukti.

4. Apeliantai siekė bendradarbiauti su atsakovu ir toliau vykdyti prisiimtus įsipareigojimus bei atnaujinti sutarties galiojimą. Tai patvirtina 2009-01-12 A. B. prašymas atsakovui dėl paskolos mokėjimo atidėjimo bei 4000,00 Lt sumokėjimas. Be to, trečiasis asmuo įvertinęs apeliantų veiksmus po atsakovo vienašališko sutarties nutraukimo, sprendė, jog yra pagrindas atnaujinti sutarties galiojimą ir sutiko atstatyti draudiminę apsaugą. Tai tik patvirtina, kad apeliantai siekė bendradarbiauti, jokių piktybiškų veiksmų vykdant sutarties sąlygas neatliko, o sutarties pažeidimai atsirado tik dėl laikinų finansinių sunkumų apeliantų šeimoje. Todėl vienašališkas sutarties nutraukimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, tai neatitinka šalių interesų pusiausvyros ir pažeidžia sąžiningumo ir teisingumo principus. Kita vertus, apeliantai 2009-01-12 ne tik sumokėjo visą skolą su delspinigiais, tokiu būdu visiškai atsiskaitydami, bet ir dar iki pareigos sumokėti eilinę įmoką 2009-02-05 atsiradimo, sumokėjo atsakovui papildomai, į ateitį 2979,43 Lt, tuo pagrįsdami savo ketinimus sutartį vykdyti ir ateityje. Atsakovas 2008-12-01 pranešimu nustatė apeliantams terminą iki 2009-01-02 Sutarties pažeidimams pašalinti. Jokio kito papildomo termino apeliantams nebuvo nustatyta. Sutartis vienašališkai 2009-01-05 buvo nutraukta prieš tai daugiau apeliantų neįspėjus, todėl atsakovas, nutraukdamas Sutartį, pažeidė CK 6.209 straipsnio 3 dalį. Taip pat svarbu ir tai, kad šios įstatyminės nuostatos netaikomos, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį (CK 6.209 str. 4 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011) ir kas šiuo atveju turi esminę reikšmę sprendžiant klausimą dėl atsakovo vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas pagrįstai vadovavosi kredito sutarties sąlygomis, reglamentuojančiomis šalių informavimą. 2008-12-01 raštas Nr. A-SR-3261 dėl įsiskolinimo padengimo arba kitokio bendradarbiavimo pasiūlymo buvo išsiųstas paskutiniu žinomu abiejų bendraskolių adresu (duomenys neskelbtini). Tai kredito sutartyje nurodytas kontaktinis A. B. adresas. Šiuo adresu yra butas, kurį abu ieškovai bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo iš banko gauto kredito. Kredito sutartyje nurodytu L. D. adresu (duomenys neskelbtini), pranešimas nesiųstas pagrįstai. Iš ankstesnio bendravimo su ieškovais banko atstovams buvo žinoma, kad L. D. gyvena ir veda bendrą ūkį su A. B. adresu (duomenys neskelbtini). 2012-03-20 vykusio teismo posėdžio metu L. D. patvirtino, kad iki kredito sutarties nutraukimo ji gyveno adresu (duomenys neskelbtini), taip pat paaiškino, kad kredito sutartyje nurodytu adresu Sukilėlių pr.100-38, Kaunas, ji buvo tik registruota, nes ten gyvena jos tėvai. Banko 2008-12-01 pranešimas buvo išsiųstas ir pasiekė ieškovų gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Iš pašto operatorės nuorodos matyti, kad 2008-12-04 neradus ieškovų namie I paliktas pranešimas apie gautą registruotą laišką. Gavę šį pranešimą ieškovai nenuvyko į paštą atsiimti registruotos siuntos, todėl ji grąžinta Bankui. Remiantis kredito sutarties Bendrosios dalies 15.2 punktu, visi pranešimai ir kitas susirašinėjimas, vykdant kredito sutartį, įteikiami pasirašytinai arba siunčiami paštu ar faksimiliu ryšiu. Paštu išsiųsti pranešimai laikomi gautais 5 (penktą) kalendorinę dieną nuo jų išsiuntimo dienos. Apie tinkamą informavimą taip pat pagrindžia kredito sutarties Bendrosios dalies 15.3 p. sąlyga.

2. Teismas teisingai vertino, kad kredito sutarties įvykdymą užtikrinus draudimu su 2 mėnesių draudimine apsauga, kredito sutarties pažeidimas besitęsiantis ir viršijantis du mėnesius turi esminę reikšmę. Apeliantai pripažįsta, kad pažeidė kredito sutarties sąlygas, tačiau nemano, kad tokiu būdu galėjo pažeisti kreditoriaus teises. Įstatyme nustatyta, kad bet kokia turtinė prievolė turi būti vykdoma laiku ir tinkamai (CK 6.38 str. 1 d.). Imperatyviai draudžiama vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas (CK 6.59 str.). Skolininko teisinio statuso bruožai negali atleisti nuo pareigos laiku ir tinkamai įvykdyti prievolės sąlygas. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad teismas netinkamai atliko Kredito sutarties sąlygų vertinimą pagal sąžiningumo kriterijus. Tačiau teismas pagrįstai aiškino, kad Kredito sutarties nutraukimo nuostatos turi būti vertinamos įvertinant abiejų sutarties šalių elgesį ir visas konkrečias tiek sandorio sudarymo, tiek vykdymo aplinkybes.

3. Byloje pateikti argumentai ir įrodymai neleidžia teigti, kad Kredito sutarties sąlygos yra nesąžiningos ar suteikia nepagrįsta pranašumą kreditoriui, kadangi Kredito sutartis nutraukta būtent dėl ieškovų padaryto pažeidimo bei vengimo bendradarbiauti. Bankas, vykdydamas kreditavimo veiklą, siekia maksimaliai atvirai ir bendradarbiaudamas su klientais rasti priimtinus abiem pusėm sprendimus. Šiuo tikslu Bankas išsiuntė ieškovams 2008-12-01 pranešimą, tačiau ieškovai visiškai vengė bendradarbiauti ir ieškoti galimą taikų sprendimą. Kredito sutartis užtikrinta draudimu, todėl šalys privalo atsižvelgti ne tik į kreditavimo, tačiau taip pat draudimo sutarties sąlygas, draudiminę apsaugą bei jos įgyvendinimo tvarką. Ieškovai žinojo visas Kredito sutarties bei draudimo sąlygas ir turėjo būti ypatingai aktyvūs. Būtent bankas kooperavosi su ieškovais, ieškojo galimų sprendimų, tačiau patys ieškovai nevykdė įsipareigojimų pagal sudarytą Kredito sutartį, vengė bendradarbiauti su kreditoriumi ir buvo nesąžiningai. Kadangi Lietuvos Respublikos Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai dėl sutarties nutraukimo nuostatų įtvirtinimo sutartyse, atsakovas mano, kad Kredito sutarties Bendrosios dalies 11.2 punktas neturi būti vertinamas nesąžiningumo atžvilgiu. Kredito sutartis nutraukta neautomatiškai. Kredito sutarties Bendrosios dalies 11.2.1 punktas suteikia teisę nutraukti sutartį, bet ne įpareigoja. Tik nustačius pažeidimo buvimo faktą, bankas kiekvienu atveju vertina pažeidimą, jo keliamas pasekmes ir grėsmę sutarties tolimesniam vykdymui ir kitas aplinkybes. CK 6.188 str. 2 d. išvardina vartojimo sutarčių sąlygas (kriterijus), kada sutarties sąlyga laikoma nesąžininga. Kredito sutarties 11.2.1 punktas neatitinka šių kriterijų. Iš visų CK 6.188 str. 2 d. išvardintų nesąžiningų sąlygų, su sutarties nutraukimu susijęs tik numatytas CK 6.188 str. 2 d. 6 p. Tačiau ir ši sąlyga šiuo konkrečiu atveju netaikytina, nes, pirma, Bankas negali bet kada nutraukti Kredito sutarties, o tik esant aiškiai apibrėžtiems įvykiams, numatytiems Kredito sutarties 11.2.1 p., antra, būtent ieškovai vadovaudamiesi Kredito sutarties Bendrosios dalies 11.1 str. turėjo teisę bet kada nutraukti Kredito sutartį ir grąžinti paskolą prieš terminą.

4. Po kredito sutarties nutraukimo 2009-01-12 ieškovai pateikė Bankui prašymą atidėti prievolės vykdymą vienerių metų terminui. 2009-04-21 Bankas taip pat gavo trečiojo asmens raštą su sutikimu atnaujinti draudiminę apsaugą. Vertinant trečiojo asmens pasiūlymą nustatyta, kad skolininkų pajamos nepakankamos kredito sutarties vykdymui. Apeliantai atskirai visu savo turtu laidavo už UAB „Pramogų era" įsipareigojimų įvykdymą „Swedbank lizingas". 2008-06-09 UAB „Pramogų era" iškelta bankroto byla, likusių neįvykdytų įmonės įsipareigojimų lizingo bendrovei dydis siekia 240 527,67 Lt. Už visišką šių įsipareigojimų įvykdymą taip pat atsako solidarūs bendraskoliai A. B. ir L. D.. Kadangi skolininkai pažeidė dar galiojančią kredito sutartį, vėliau pateikė prašymą atidėti sutarties vykdymą vieneriems metams bei visu savo turtu solidariai privalo įvykdyti nemokios bendrovės įsipareigojimus, buvo aišku, kad skolininkai yra nemokūs grąžinti kreditą. Todėl bankas pagrįstai nutraukė kredito sutarti ir pasinaudojo draudimine apsauga. Apeliantai nepateikia įrodymų, kad yra mokūs ir galės vykdyti atnaujintos kredito sutarties sąlygas. Teisme savo mokumą ieškovai grindė kreditoriniais reikalavimais, patvirtintais UAB „Pramogų era" bankroto byloje. Tokiu turtu ieškovai negalėtu atsiskaityti su banku. Be to, bankrutavusią įmonę likvidavus, taip pat pasibaigia ir visos kreditorių teisės. Ieškovams neturint lėšų mokėti pagal kredito sutartį, bankas būtų priverstas iš naujo ginti savo teises nutraukdamas sutartį ir realizuodamas užtikrinimo priemones. Trečiasis asmuo 2009-01-30 išmokėjo bankui 103692,05 Eur dydžio draudimo išmoką ir 2009-02-09 Reikalavimo perleidimo sutartimi įgijo visas banko teises ieškovų atžvilgiu. Kauno m. apylinkės teismo 2011-01-26 nutartimi civilinėje byloje Nr.2-3781-285/2011 trečiojo asmens naudai iš ieškovų priteista 358223,71 Lt skola nukreipiant išieškojimą į įkeistą turtą. Ši teismo nutartis yra įsiteisėjusi ir pateikta vykdymui. Todėl teismo sprendimas, kuriuo kredito sutarties nutraukimas būtų pripažintas neteisėtu, negalėtų būti įvykdytas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad neturi prieštaravimų dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimo, nes teismas tinkamai išnagrinėjo ieškinį.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus ex officio patikrina ar nėra LR CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovai A. B. ir L. D. 2007 m. spalio 9 d. ir atsakovė AB Swedbank (sutarties sudarymo metu buvusi AB bankas “Hermis“) sudarė Kredito sutartį Nr. 07-113335-FA, pagal kurią ieškovams atsakovė suteikė 102 815,11 EUR kreditą (Sutarties 1.6 punktas) nekilnojamojo turto įsigijimui. Ieškovai įsipareigojo grąžinti jiems suteiktą kreditą priede Nr.1 prie kredito sutarties Nr.07-113335-FA (t.1, b. l. 22-27) nustatyta tvarka ir terminais, tačiau ne vėliau kaip iki 2038-06-05, įsipareigodami nuo 2008-02-05 bankui grąžinti kreditą dalimis ir terminais, nustatytais aukščiau paminėtame Kredito sutarties priede Nr. 1 bei 7 kredito sutarties dalies nuostatose. Kartu pažymėtina, jog šalys ta pačia ginčo pagrindą sudarančia sutartimi, aiškiai susitarė ir dėl sutartinių prievolių nevykdymo pasekmių, numatančių kredito davėjo, t. y. ieškovo teisę vienašališkai nutraukti kredito gavėjams pažeidus sutartį (Sutarties 7.1 ir 7.2 ir 7.3 punktų reikalavimai). Iš byloje esančios medžiagos, kaip pagrįstai skundžiamame teismo sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovai, nevykdydami sutartinių prievolių, patys tinkamai bendradarbiavo su kredito davėju, t. y. atsakovu, Kredito sutarties 15.1-15.15.4 punktuose nustatyta tvarka. Pažymėtina, jog patys apeliantai savo skundo argumentuose dėl atsakovo nepagrįsto ir jiems netikėto vienašalio Kredito sutarties nutraukimo prieštaringai nurodo aplinkybes, teigdami ir, kad „negavo pranešimo L. D. nurodytu gyvenamosios vietos adresu – (duomenys neskelbtini)“ ir, kad „prieš sutarties nutraukimą apeliantai su atsakovu bendravo telefonu bei atsakovas žinojo apie laikinus apeliantų finansinius sunkumus“, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ginčo atveju pagrįstai sprendė, jog atsakovas su apeliantais nevengė bendradarbiauti.

Be to, aplinkybę, jog patys apeliantai laiku, t. y. iki vienašališko kredito sutarties nutraukimo, patys nevykdė sutartinių prievolių, patvirtina ne tik atsakovo 2009-05-06 informacija trečiajam asmeniui UAB „Būsto paskolų draudimas“ bei 2009 m sausio 27 d. Sprendimas dėl draudiminės išmokos išmokėjimo (t.1, b. l. 34, 71, 75), bet ir tai, kad patys apeliantai gauto kredito sumas naudojo ne vien butui esančiam Naujakurių g. 82-12, Kaune, įsigyti, bet ir savo komercinio pobūdžio verslui aptartam Kredito sutarties 3.2 punkte vystyti, todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei įvertinęs tai, jog apeliantai atsakovui įkeistu turtu laidavo už trečiųjų asmenų (UAB „Pramogų era“) kreditorinius įsipareigojimus (t.2, b. l. 6, 7) pagrįstai nelaikė ginčo sandorio vartojimo sutartimi ir taikė ne CK 6.188 straipsnio 2 dalies nuostatas, bet 6.874 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nesudaro pagrindo laikyti pagrįstais apeliacinio skundo argumentus dėl sutartinių, t. y. kredito sutarties santykio vykdymo po jos nutraukimo 2009-01-05 įrodymais – apelianto 2009-01-12 ir 2009-02-05 atliktais mokėjimus, nes jie nereiškia, kad kredito sutarties šalių valia sutartiniai santykiai tęsiami. Būtent dėl to, kad tiek apelianto A. B. sąskaitos išrašo duomenys, tiek ieškovo „Swedbank“ AB raštų, esančių byloje turinys, informuojant bylos dalyvius, turinys (t.1, b. l. 68, 71-72) tik patvirtina sutartinės skolos sumokėjimo pagrindą bei ieškovo prašymo dėl draudiminės išmokos reikalavimo pagrįstumą ginčo atveju, todėl šis apeliacinio skundo argumentais taip pat pripažintinas nepagrįstu.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo išvadą apie tai, jog ginčo atveju apeliantų padarytas kredito sutarties sąlygų pažeidimas buvo esminis, patvirtina ne tik 2011 m. sausio 26 d. Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos nutartimi (t.1, b. l. 63-64) nustatytos aplinkybės, bet ir tai, kad apeliantai nuo 2009-07-10 inicijuodami teisminius procesus Vilniaus m. 2 apylinkės teisme ( t.1, b. l. 98-101) tokiu būdu bandė perkelti Kredito sutarties nutraukimo atsakomybę kitiems proceso dalyviams, patys nesirūpindami operatyviu ginčo išsprendimu kas yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (t.1, b. l. 102-104) (CPK 182 str. 2 p.).

Esant aukščiau išvardintoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčo atveju nėra jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovų (apeliantų) teiginį , kad kredito sutarties vykdymas iš esmės buvo suvaržytas dėl atsakovo veiksmų bei ne nuo apeliantų valios priklausančių aplinkybių, kurios iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, atsiradimo. Būtent dėl šių, teisėjų kolegijos konstatuotų aplinkybių, nėra pagrindo pripažinti pagrįstu ir apeliantų skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl CK 6.209 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, nes sutarties sąlygų keitimas yra kiekvienoje byloje individualus, todėl teismas, spręsdamas, ar šalių sutartinių prievolių pasikeitimas yra esminis, turi vertinti byloje šalių pateiktų įrodymų visumą ir kiekvienu konkrečiu atveju spręsti atsižvelgiant į konkrečios situacijos ypatybes.

Nagrinėjamu atveju ieškovai savo prašymą atnaujinti kredito sutarties galiojimą, t. y. esminiai pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas jau po jų pažeidimo ir sutarties nutraukimo, šį savo veiksmą motyvuoja tuo, jog dėl pasikeitusios ekonominės padėties, jie negalėjo įvykdyti savo sutartinių įsipareigojimų, laikytina, kad ignoravus sutarties terminus bei vien formaliai įvertinus sandorio netesybų mąstą ir jame numatytus terminus, būtų neproporcingai pažeistos kitos sutarties šalies, t. y. atsakovo teisės ir teisėti interesai, kas neatitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Vadovaudamasi išdėstytų aplinkybių visuma ir teisėjų kolegijos išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad nėra pagrindo apeliantų skunde išdėstytais motyvais naikinti ar keisti iš esmės teisingą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl ieškovų apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.