- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-17
- Bylos Nr.
- 2A-1344-259/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-14306-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Arvydas Žibas, Galina Blaževič
- Ieškovas
- A. B., L. D.
- Atsakovas
- AB „Swedbank“
- Trečiasis asmuo
- UAB „Būsto paskolų draudimas“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Galinos Blaževič, Gintauto Koriagino ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. B. ir L. D. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-237-568/2012 pagal ieškovų A. B., L. D. ieškinį atsakovui AB „Swedbank“, trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir kredito sutarties atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai prašė pripažinti atsakovo AB „Swedbank“ vienašališką 2007-10-09 kredito sutarties Nr. 07-113335-FA nutraukimą neteisėtu; įpareigoti atnaujinti sutarties galiojimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007-10-09 tarp šalių buvo pasirašyta kredito sutartis Nr. 07-113335-FA dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo, kuri užtikrinta būsto hipoteka bei UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2007-10-16 draudimo liudijimu. Mokėjimų nesklandumai pagal kredito sutartį atsirado tik 2008-11-12, kuomet pablogėjo finansinė padėtis. Buvo bandyta susitarti ir su trečiuoju asmeniu, siekiant tarpininkavimo, tačiau prašymas nebuvo patenkintas. Įspėjimo dėl sutarties nutraukimo nebuvo gauta, įmokas mokėjo, vėlavo tik du mėnesius, o sutartis buvo nutraukta ieškovų neįspėjus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. birželio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad ieškovai pripažino, jog nemokėjo savalaikiai pagal pasirašytą kredito sutartį dėl finansinių sunkumų, vėliau, jau 2009 m., kreipėsi dėl galimybės atidėti paskolos grąžinimą, ką patvirtina ir pateiktas rašytinis įrodymas 2009-01-12 prašymas (b.l. 96, 1 t.). Tačiau jau 2008-12-01 raštu Nr. A-SR-3261 atsakovas siūlė susidariusią situaciją spręsti geranoriškai bei nurodė, jog nepašalinus kredito sutarties pažeidimo per vieną mėnesį, kredito sutartis bus laikoma nutraukta (b.l. 90-91, 1 t.). Ši korespondencija ir buvo siunčiama ieškovų nurodytu adresu –(duomenys neskelbtini), ką patvirtina ir atžyma apie išsiųstą korespondenciją (b.l. 92-93, 1 t.). Remiantis kredito 2007-10-09 sutarties Nr. 07-113335-FA bendrosios dalies 15.2 punktu, visi pranešimai ir kitas susirašinėjimas, vykdant kredito sutartį, įteikiami pasirašytinai arba siunčiami paštu, faksimilių ryšiu, o paštu išsiųsti pranešimai laikomi gautais 5 kalendorinę dieną nuo jų išsiuntimo dienos. Atsakovas neturėjo papildomos informacijos apie ieškovo gyvenamosios vietos pasikeitimą, todėl teismas sprendė, jog ieškovas laiku ir tinkamai nepranešė apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, o atsakovas vykdė susitartiems sąlygas bei įsipareigojimą, skaičiuodamas laiko tarpą būtent nuo pranešimo išsiuntimo momento, nes toks susitarimas tarp šalių ir buvo įtvirtintas jų pasirašytoje 2007-10-09 sutartyje ir tai teismas laikė, jog informacija apie sutarties pažeidimą bei teisines pasekmes ieškovams pateikta laiku, netgi siekiant bendradarbiavimo. Teismas nurodė, kad nėra nuginčyta ar paneigta aplinkybė, jog ieškovai nustatytu vieno mėnesio terminu sutarties pažeidimo nepašalino, taigi, atsirado ieškovams pareiga grąžinti visą kreditą ir 4000 Lt buvo įmokėta 2009-01-12, tačiau jau po 2009-01-05 priimto sprendimo sutartį nutraukti. Šiuo atveju teismas vertino tai, kad ieškovai nesiekė būti aktyvūs ir savo veiksmais tik vengė bendradarbiauti su atsakovu, tokiu būdu, nevykdant sutartinių įsipareigojimų arba netinkamai juo vykdant, atsakovas įgijo teisę prieš terminą nutraukti sutartį. Ieškovai pripažino, jog mokėjimai buvo uždelsti dėl finansinės padėties, tačiau paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis, o eilinės paskolos sumos dalies laiku negrąžinus, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis (CK 6.874 str. 2 d.).
Teismas taip pat pažymėjo, kad sutarties 11.2.1 punktas suteikia teisę nutraukti kredito sutartį, bet tai nėra įpareigojimas, ir, tik nustačius pažeidimo buvimo faktą, kuris kiekvienu atveju vertinamas atskirai, sutartis gali būti nutraukta, apie tai informavus skolininką. Tokia nuostata ir buvo vadovautasi, priimant atitinkamą sprendimą, perspėjant ieškovus dėl įsipareigojimo nevykdymo, galimybės susisiekti su banku ir papildomai susitarti dėl prievolės pažeidimo pašalinimo būdo, priešingu atveju – dėl sutarties nutraukimo. Be to, atsakovas negali bet kada nutraukti kredito sutarties, o tik esant aiškiai apibrėžtiems įvykiams, kurie nustatyti ir įtvirtinti kredito sutarties 11.2.1 punkte, įvertinant ir tai, jog ieškovams buvo suteikta teisė bet kada nutraukti kredito sutartį, grąžinti paskolą prieš terminą. Šiuo konkrečiu atveju kredito sutarties nutraukimas buvo suderintas su būsto paskolų draudimo sąlygomis, pagal kurias būtent palūkanų mokėjimo draudiminė apsauga apima tik 2 mėnesius besitęsiantį kredito sutarties pažeidimą. Tretysis asmuo - būsto paskolų draudimas pateiktame atsiliepime (b. l.106-108, 1 t.) nurodė, jog ieškovai siekia ne apginti savo pažeistas teises, o apsunkinti ir vilkinti priverstinį skolos išieškojimą.
Kauno apygardos teismas 2012-10-04 nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2012-06-11 sprendimą paliko nepakeistą. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog nevykdydami sutartinių prievolių ieškovai tinkamai bendradarbiavo su kredito davėju (atsakovu) Kredito sutarties 15.1–15.4 punktuose nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija sprendė, kad aplinkybę, jog ieškovai laiku (iki vienašalio Kredito sutarties nutraukimo) nevykdė sutartinių prievolių, patvirtina ne tik atsakovo 2009 m. gegužės 6 d. informacija trečiajam asmeniui UAB „Būsto paskolų draudimas“, šio 2009 m sausio 27 d. Sprendimas dėl draudimo išmokos išmokėjimo, bet ir tai, kad ieškovai gautą kreditą naudojo ne tik butui (duomenys neskelbtini), įsigyti, bet ir savo verslui, aptartam Kredito sutarties 3.2 punkte, plėtoti. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, įvertinęs pirmiau nurodytas aplinkybes ir tai, jog atsakovui įkeistu turtu ieškovai laidavo už trečiųjų asmenų (UAB „Pramogų era“) įsipareigojimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo sandorio nelaikė vartojimo sutartimi ir taikė ne CK 6.188 straipsnio 2 dalies nuostatas, bet 6.874 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Teisėjų kolegija atmetė ieškovų argumentus, kad, jiems 2009 m. sausio 12 d. ir 2009 m. vasario 5 d. atlikus mokėjimus, Kredito sutarties šalių valia sutartiniai santykiai tęsiami. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovų padarytas Kredito sutarties sąlygų pažeidimas buvo esminis, patvirtino ne tik Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2011 m. sausio 26 d. nutartimi nustatytos aplinkybės, bet ir tai, jog nuo 2009 m. liepos 10 d. inicijuodami teismo procesus Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme ieškovai bandė perkelti Kredito sutarties nutraukimo atsakomybę kitiems proceso dalyviams, nesirūpindami operatyviu ginčo išsprendimu. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovų teiginį dėl to, jog Kredito sutarties vykdymas iš esmės buvo suvaržytas dėl atsakovo veiksmų bei ne nuo ieškovų valios priklausančių aplinkybių, pakeitusių šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, atsiradimo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, tenkinant ieškovų prašymą atnaujinti Kredito sutarties galiojimą (iš esmės pakeisti Kredito sutarties sąlygas po jų pažeidimo ir sutarties nutraukimo), būtų neproporcingai pažeistos kitos sutarties šalies (atsakovo) teisės ir teisėti interesai, tai neatitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-05-14 nutartimi Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-10-04 nutartį panaikino ir bylą perdavė teismui iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Teismas konstatavo, jog kad teismai tinkamai vertino pranešimo apie sutarties nutraukimą įteikimo veiksmus, pripažino, jog ieškovams pranešimas dėl kredito sutarties nutraukimo buvo įteiktas tinkamai. Tačiau teismas pažymėjo, kad teismas sprendime neanalizavo Kredito sutarties vartojimo sutartis reglamentuojančių teisės normų kontekste, nevertino, ar ji atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuotus vartojimo sutarties požymius, nevertino ir nepasisakė dėl prielaidų, nustatančių atsakovo teisę vienašališkai nutraukti sutartį dėl esminių sutarties pažeidimų, teisėtumo, neanalizavo ginčo šalių santykių vykdant sutartį, nevertino vienašalį Kredito sutarties nutraukimą nustatančių Kredito sutarties sąlygų teisėtumo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovai prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sprendimas naikintinas dėl šių motyvų:
1. Teismas nepagrįstai pripažino, kad apeliantai buvo tinkamai informuoti apie galimą sutarties nutraukimą, žinojo apie gresiančias pasekmės, tačiau laiku nepašalino sutarties pažeidimų, todėl atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Apeliantai adresu Naujakurių 82-12, Kaunas, sutarties nutraukimo metu, negyveno, todėl banko siųstų pranešimų negavo ir nieko nežinojo apie atsakovo ketinimus vienašališkai nutraukti sutartį. Apeliantų gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini). Atsakovo byloje pateikti įrodymai patvirtina tik faktą, jog pranešimai buvo siųsti, tačiau nėra jokių įrodymų, kad pranešimai buvo įteikti ir kad apeliantai faktiškai juos gavo bei su jais susipažino. Nors apeliantai ir neinformavo atsakovo apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, tačiau manytina, kad tai nebuvo būtina, nes apeliantės L. D. gyvenamoji vieta buvo nurodyta (duomenys neskelbtini). Todėl apeliantai pagrįstai galėjo tikėtis, kad bet koks pranešimas susijęs su sutarties vykdymu, taip pat bus siunčiamas L. D. gyvenamosios vietos adresu. Tai tik parodo, kad atsakovas neišnaudojo visų protingų galimybių informuoti apeliantus apie galimą sutarties nutraukimą. Nesant įrodymų, kad apeliantai gavo pranešimą apie sutarties sąlygų nevykdymą ar kad kitomis priemonėmis jie buvo informuoti apie gresiančias sutarties nevykdymo pasekmes, galima teigti, jog apeliantams nebuvo suteiktas terminas įvykdyti sutarties sąlygas, tai yra sumokėti pradelstas įmokas ir toliau sėkmingai bendradarbiauti su atsakovu. Apeliantams iš trečiojo asmens sužinojus, kad sutartis yra vienašališkai nutraukta, šie sumokėjo visas pradelstas mokėti įmokas ir taip pašalino visus sutarties pažeidimus, dėl ko sutartis negalėjo būti nutraukta. Apeliantams negaunant pranešimų dėl sutarties sąlygų nevykdymo, jie neturėjo galimybių būti aktyvūs ir bendradarbiauti, kas reiškia, jog bendrųjų sutarčių vykdymo principų apeliantai nepažeidė. Nepaisant to, apeliantai ne kartą žodžiu kreipėsi į atsakovą, prašydami atidėti įmokų mokėjimą, tačiau į apeliantų prašymus nebuvo atsižvelgta.
2. Teismas, vertindamas, kad atsakovui nesumokėta kredito eilinė įmoka yra sutarties esminis pažeidimas, neatsižvelgė į tai, jog sutartis sudaryta su vartotoju, todėl nepagrįstai neišsiaiškino aplinkybės, ar sutarties sąlyga vienašališkai nutraukti sutartį nepažeidžia vartotojo, sudariusio sutartį prisijungimo būdu ir negalėjusio daryti įtakos kredito sutarties bendrosios dalies sąlygoms, rengiamoms neapibrėžtam skaičiui asmenų, interesų. Teismas nepagrįstai netyrė, ar šiuo atveju nebuvo pagrindo skirti papildomą protingą terminą sutarčiai įvykdyti, neįvertino, kad atsakovas, kaip sutarties šalis, apeliantams neįvykdžius įsipareigojimų, gauna turtą kaip sutarties įvykdymą ir nepraranda reikalavimo teisės iki tol, kol skola bus išieškota. Atsakovas nepatiria realių nuostolių, o apeliantai po sutarties nutraukimo nebeturi gynybos priemonių, privalo vykdyti įsipareigojimus, iš kurių neturėjo naudos, tuo tarpu atsakovas įgis turtą, jam bus grąžinta skola ir gaus pelno. Tokia situacija reiškia, kad vartotojo interesai visiškai neginami. Teismas neatsižvelgė į tai, kad prieš sutarties nutraukimą, apeliantai su atsakovu bendravo telefonu, atsakovas žinojo apie laikinus apeliantų finansinius sunkumus, žinojo apeliantės L. D. gyvenamosios vietos adresą. Dėl to teismas turėjo įvertinti aplinkybę, kad apeliantai apie planuojamą sutarties nutraukimą pagrįstai galėjo tikėtis gauti informaciją telefonu ar pranešimą L. D. gyvenamosios vietos adresu ir tuomet pašalinti sutarties pažeidimus. Atsakovas privalėjo pasinaudoti šiomis galimybėmis, to nepadaręs, sutartį vienašališkai nutraukė nepagrįstai. Apeliantų ir atsakovo sudaryta sutartis yra ilgalaikė, galutinis kredito grąžinimo terminas yra 31 metai, kreditas turi būti grąžinamas nedidelėmis dalimis kas mėnesį. Todėl teismas turėjo pareigą ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu. Konstatuotina, kad Sutarties bendrosios dalies 11.2.1 ir 11.2.1.1 punktuose įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, ir/arba nemokėjimas palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 str. 1 ir 2 d.).
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismas nustatė, kad apeliantai nesumokėjo kreditoriui kredito ir palūkanų už du iš eilės einančius mėnesius, tačiau pagal sutarties Specialiojoje dalyje pateiktą įmokų mokėjimo grafiką (už 2008 m. lapkričio ir gruodžio mėn.), tai sudaro 295,82 EUR pradelstos negrąžintos skolos. Šios aplinkybės leidžia teigti, jog termino praleidimas nėra susijęs su didele sutartinių įsipareigojimų dalimi (CK 6.209 str. 4 d.), nes visa paskolos suma buvo 102.815,11 EUR ir pradelstas mokėjimas sudarė tik labai nedidelę (apie 0,002 proc.) visos paskolos sutarties sumos dalį. Net ir priskaičiavus visas palūkanas bei delspinigius, tai nesudarytų didelės sumos lyginant su visa paskolos sutarties suma. Be to, apeliantams du mėnesius praleidus įmokų mokėjimo terminą, atsakovui neatsirado neigiamų padarinių (žalos), todėl šiuo atveju vien tik dėl formalaus sutarties esminių nuostatų pažeidimo nebuvo pagrindo sutarčiai pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį nutraukti.
4. Apeliantai siekė bendradarbiauti su atsakovu ir toliau vykdyti prisiimtus įsipareigojimus bei atnaujinti sutarties galiojimą. Tai patvirtina 2009-01-12 A. B. prašymas atsakovui dėl paskolos mokėjimo atidėjimo bei 4000,00 Lt sumokėjimas. Be to, trečiasis asmuo įvertinęs apeliantų veiksmus po atsakovo vienašališko sutarties nutraukimo, sprendė, jog yra pagrindas atnaujinti sutarties galiojimą ir sutiko atstatyti draudiminę apsaugą. Tai tik patvirtina, kad apeliantai siekė bendradarbiauti, jokių piktybiškų veiksmų vykdant sutarties sąlygas neatliko, o sutarties pažeidimai atsirado tik dėl laikinų finansinių sunkumų apeliantų šeimoje. Todėl vienašališkas sutarties nutraukimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, tai neatitinka šalių interesų pusiausvyros ir pažeidžia sąžiningumo ir teisingumo principus. Kita vertus, apeliantai 2009-01-12 ne tik sumokėjo visą skolą su delspinigiais, tokiu būdu visiškai atsiskaitydami, bet ir dar iki pareigos sumokėti eilinę įmoką 2009-02-05 atsiradimo, sumokėjo atsakovui papildomai, į ateitį 2979,43 Lt, tuo pagrįsdami savo ketinimus sutartį vykdyti ir ateityje. Atsakovas 2008-12-01 pranešimu nustatė apeliantams terminą iki 2009-01-02 Sutarties pažeidimams pašalinti. Jokio kito papildomo termino apeliantams nebuvo nustatyta. Sutartis vienašališkai 2009-01-05 buvo nutraukta prieš tai daugiau apeliantų neįspėjus, todėl atsakovas, nutraukdamas Sutartį, pažeidė CK 6.209 straipsnio 3 dalį. Taip pat svarbu ir tai, kad šios įstatyminės nuostatos netaikomos, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį (CK 6.209 str. 4 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011) ir kas šiuo atveju turi esminę reikšmę sprendžiant klausimą dėl atsakovo vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:
1. Teismas pagrįstai vadovavosi kredito sutarties sąlygomis, reglamentuojančiomis šalių informavimą. 2008-12-01 raštas Nr. A-SR-3261 dėl įsiskolinimo padengimo arba kitokio bendradarbiavimo pasiūlymo buvo išsiųstas paskutiniu žinomu abiejų bendraskolių adresu(duomenys neskelbtini) . Tai kredito sutartyje nurodytas kontaktinis A. B. adresas. Šiuo adresu yra butas, kurį abu ieškovai bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo iš banko gauto kredito. Kredito sutartyje nurodytu L. D. adresu(duomenys neskelbtini), pranešimas nesiųstas pagrįstai. Iš ankstesnio bendravimo su ieškovais banko atstovams buvo žinoma, kad L. D. gyvena ir veda bendrą ūkį su A. B. adresu (duomenys neskelbtini). 2012-03-20 vykusio teismo posėdžio metu L. D. patvirtino, kad iki kredito sutarties nutraukimo ji gyveno adresu (duomenys neskelbtini), taip pat paaiškino, kad kredito sutartyje nurodytu adresu (duomenys neskelbtini) ji buvo tik registruota, nes ten gyvena jos tėvai. Banko 2008-12-01 pranešimas buvo išsiųstas ir pasiekė ieškovų gyvenamąją vietą(duomenys neskelbtini). Iš pašto operatorės nuorodos matyti, kad 2008-12-04 neradus ieškovų namie I paliktas pranešimas apie gautą registruotą laišką. Gavę šį pranešimą ieškovai nenuvyko į paštą atsiimti registruotos siuntos, todėl ji grąžinta Bankui. Remiantis kredito sutarties Bendrosios dalies 15.2 punktu, visi pranešimai ir kitas susirašinėjimas, vykdant kredito sutartį, įteikiami pasirašytinai arba siunčiami paštu ar faksimiliu ryšiu. Paštu išsiųsti pranešimai laikomi gautais 5 (penktą) kalendorinę dieną nuo jų išsiuntimo dienos. Apie tinkamą informavimą taip pat pagrindžia kredito sutarties Bendrosios dalies 15.3 p. sąlyga.
2. Teismas teisingai vertino, kad kredito sutarties įvykdymą užtikrinus draudimu su 2 mėnesių draudimine apsauga, kredito sutarties pažeidimas besitęsiantis ir viršijantis du mėnesius turi esminę reikšmę. Apeliantai pripažįsta, kad pažeidė kredito sutarties sąlygas, tačiau nemano, kad tokiu būdu galėjo pažeisti kreditoriaus teises. Įstatyme nustatyta, kad bet kokia turtinė prievolė turi būti vykdoma laiku ir tinkamai (CK 6.38 str. 1 d.). Imperatyviai draudžiama vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas (CK 6.59 str.). Skolininko teisinio statuso bruožai negali atleisti nuo pareigos laiku ir tinkamai įvykdyti prievolės sąlygas. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad teismas netinkamai atliko Kredito sutarties sąlygų vertinimą pagal sąžiningumo kriterijus. Tačiau teismas pagrįstai aiškino, kad Kredito sutarties nutraukimo nuostatos turi būti vertinamos įvertinant abiejų sutarties šalių elgesį ir visas konkrečias tiek sandorio sudarymo, tiek vykdymo aplinkybes.
Atsiliepimas
3. Byloje pateikti argumentai ir įrodymai neleidžia teigti, kad Kredito sutarties sąlygos yra nesąžiningos ar suteikia nepagrįsta pranašumą kreditoriui, kadangi Kredito sutartis nutraukta būtent dėl ieškovų padaryto pažeidimo bei vengimo bendradarbiauti. Bankas, vykdydamas kreditavimo veiklą, siekia maksimaliai atvirai ir bendradarbiaudamas su klientais rasti priimtinus abiem pusėm sprendimus. Šiuo tikslu Bankas išsiuntė ieškovams 2008-12-01 pranešimą, tačiau ieškovai visiškai vengė bendradarbiauti ir ieškoti galimą taikų sprendimą. Kredito sutartis užtikrinta draudimu, todėl šalys privalo atsižvelgti ne tik į kreditavimo, tačiau taip pat draudimo sutarties sąlygas, draudiminę apsaugą bei jos įgyvendinimo tvarką. Ieškovai žinojo visas Kredito sutarties bei draudimo sąlygas ir turėjo būti ypatingai aktyvūs. Būtent bankas kooperavosi su ieškovais, ieškojo galimų sprendimų, tačiau patys ieškovai nevykdė įsipareigojimų pagal sudarytą Kredito sutartį, vengė bendradarbiauti su kreditoriumi ir buvo nesąžiningai. Kadangi Lietuvos Respublikos Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai dėl sutarties nutraukimo nuostatų įtvirtinimo sutartyse, atsakovas mano, kad Kredito sutarties Bendrosios dalies 11.2 punktas neturi būti vertinamas nesąžiningumo atžvilgiu. Kredito sutartis nutraukta neautomatiškai. Kredito sutarties Bendrosios dalies 11.2.1 punktas suteikia teisę nutraukti sutartį, bet ne įpareigoja. Tik nustačius pažeidimo buvimo faktą, bankas kiekvienu atveju vertina pažeidimą, jo keliamas pasekmes ir grėsmę sutarties tolimesniam vykdymui ir kitas aplinkybes. CK 6.188 str. 2 d. išvardina vartojimo sutarčių sąlygas (kriterijus), kada sutarties sąlyga laikoma nesąžininga. Kredito sutarties 11.2.1 punktas neatitinka šių kriterijų. Iš visų CK 6.188 str. 2 d. išvardintų nesąžiningų sąlygų, su sutarties nutraukimu susijęs tik numatytas CK 6.188 str. 2 d. 6 p. Tačiau ir ši sąlyga šiuo konkrečiu atveju netaikytina, nes, pirma, Bankas negali bet kada nutraukti Kredito sutarties, o tik esant aiškiai apibrėžtiems įvykiams, numatytiems Kredito sutarties 11.2.1 p., antra, būtent ieškovai vadovaudamiesi Kredito sutarties Bendrosios dalies 11.1 str. turėjo teisę bet kada nutraukti Kredito sutartį ir grąžinti paskolą prieš terminą.
4. Po kredito sutarties nutraukimo 2009-01-12 ieškovai pateikė Bankui prašymą atidėti prievolės vykdymą vienerių metų terminui. 2009-04-21 Bankas taip pat gavo trečiojo asmens raštą su sutikimu atnaujinti draudiminę apsaugą. Vertinant trečiojo asmens pasiūlymą nustatyta, kad skolininkų pajamos nepakankamos kredito sutarties vykdymui. Apeliantai atskirai visu savo turtu laidavo už UAB „Pramogų era" įsipareigojimų įvykdymą „Swedbank lizingas". 2008-06-09 UAB „Pramogų era" iškelta bankroto byla, likusių neįvykdytų įmonės įsipareigojimų lizingo bendrovei dydis siekia 240 527,67 Lt. Už visišką šių įsipareigojimų įvykdymą taip pat atsako solidarūs bendraskoliai A. B. ir L. D.. Kadangi skolininkai pažeidė dar galiojančią kredito sutartį, vėliau pateikė prašymą atidėti sutarties vykdymą vieneriems metams bei visu savo turtu solidariai privalo įvykdyti nemokios bendrovės įsipareigojimus, buvo aišku, kad skolininkai yra nemokūs grąžinti kreditą. Todėl bankas pagrįstai nutraukė kredito sutarti ir pasinaudojo draudimine apsauga. Apeliantai nepateikia įrodymų, kad yra mokūs ir galės vykdyti atnaujintos kredito sutarties sąlygas. Teisme savo mokumą ieškovai grindė kreditoriniais reikalavimais, patvirtintais UAB „Pramogų era" bankroto byloje. Tokiu turtu ieškovai negalėtu atsiskaityti su banku. Be to, bankrutavusią įmonę likvidavus, taip pat pasibaigia ir visos kreditorių teisės. Ieškovams neturint lėšų mokėti pagal kredito sutartį, bankas būtų priverstas iš naujo ginti savo teises nutraukdamas sutartį ir realizuodamas užtikrinimo priemones. Trečiasis asmuo 2009-01-30 išmokėjo bankui 103692,05 Eur dydžio draudimo išmoką ir 2009-02-09 Reikalavimo perleidimo sutartimi įgijo visas banko teises ieškovų atžvilgiu. Kauno m. apylinkės teismo 2011-01-26 nutartimi civilinėje byloje Nr.2-3781-285/2011 trečiojo asmens naudai iš ieškovų priteista 358223,71 Lt skola nukreipiant išieškojimą į įkeistą turtą. Ši teismo nutartis yra įsiteisėjusi ir pateikta vykdymui. Todėl teismo sprendimas, kuriuo kredito sutarties nutraukimas būtų pripažintas neteisėtu, negalėtų būti įvykdytas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad neturi prieštaravimų dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimo, nes teismas tinkamai išnagrinėjo ieškinį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje nustatyta, jog A. B. ir L. D. 2007 m. spalio 9 d. ir atsakovė AB Swedbank (sutarties sudarymo metu buvusi AB bankas “Hansabankas“) sudarė Kredito sutartį Nr. 07-113335-FA, pagal kurią ieškovams atsakovė suteikė 102 815,11 EUR kreditą nekilnojamojo turto įsigijimui (t. 1, b. l. 13-20). Ieškovai įsipareigojo grąžinti jiems suteiktą kreditą priede Nr.1 prie kredito sutarties Nr.07-113335-FA (t.1, b. l. 22-27) nustatyta tvarka ir terminais, tačiau ne vėliau kaip iki 2038-06-05, įsipareigodami nuo 2008-02-05 bankui grąžinti kreditą dalimis ir terminais, nustatytais aukščiau paminėtame Kredito sutarties priede Nr. 1 bei 7 kredito sutarties dalies nuostatose. Kredito grąžinimas buvo užtikrintas kredito draudimu (t. 1, b. l. 28). Ieškovams laiku nevykdant savo prievolių bankui, bankas 2008-12-01 pranešė skolininkams, kad jų skola 2008-12-01 dienai sudaro 684,92 EUR bei nustatė terminą iki 2009-01-02 skolai sumokėti, priešingu atveju, nurodė, jog Kredito sutartis bus nutraukta (b. l. 90). Ieškovams per nustatytą terminą skolos nesumokėjus, 2009-01-05 bankas Kredito sutartį nutraukė.
Ieškovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, jog teismas nepagrįstai pripažino, kad apeliantai buvo tinkamai informuoti apie galimą sutarties nutraukimą, žinojo apie gresiančias pasekmės, tačiau laiku nepašalino sutarties pažeidimų, todėl atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Šiuos ieškovų argumentus įvertino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-05-14 nutartyje, nurodydamas, jog teismai tinkamai vertino pranešimo apie sutarties nutraukimą įteikimo veiksmus, pripažino, jog ieškovams pranešimas dėl kredito sutarties nutraukimo buvo įteiktas tinkamai, todėl spręsdamas bylą iš naujo, apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų plačiau nepasisako.
Apeliantai apeliaciniame skunde kelia klausimą, ar aplinkybė, kad ieškovai nesumokėjo keleto eilinių kredito įmokų bankui, laikytinas esminiu Kredito sutarties pažeidimu, kuris suteikė bankui teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindas vienašališkai nutraukti civilinę sutartį gali būti jos pažeidimas iš kitos šalies pusės. Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. 1 d.). Esminiu sutarties pažeidimu gali būti toks pažeidimas, kai jis tokiu yra laikomas pagal įstatymą (CK 6.217 str. 2 d., nagrinėjamu atveju ir CK 6.889 str.) arba pagal sutartį, t.y. kai šalys sutartyje tam tikrą jos vykdymo pažeidimą yra sutarusios laikyti esminiu, sudarančiu pagrindą kitai šaliai vienašališkai nutraukti sutartį. Jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2013). Sutartyje numatytas sutarties nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, kuri gali būti tesimo kontroliuojama teisėtumo aspektu, t. y. teismas tikrina, ar ši sutarties sąlyga nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo normų (CK 1.80 str.), viešosios tvarkos ir geros moralės (CK 1.81 str.), teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų (CK 1.5 str., 6.188 str. ir kt.). Nagrinėjamu atveju pagal Kredito sutarties 11.2.1.1 punktą šalys buvo susitarusios, kad bankas turi teisę, ne mažiau kaip prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus, vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti Sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai iki Sutarties nutraukimo dienos grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjai ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų (t. 1, b. l. 19). Taigi, šalys Kredito sutartimi esminiu jos pažeidimu susitarė laikyti aplinkybę, kad kredito gavėjai neįvykdo kurios nors savo piniginės prievolės bankui pagal Kredito sutartį. Pabrėžtina, kad iš Kredito sutarties turinio matyti, kad esminiu sutarties pažeidimu laikoma ne tik kredito grąžinimo įmokų, bet ir kitų piniginių sutartinių prievolių nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Pastebėtina, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovai, kaip kredito gavėjai, netinkamai vykdė pinigines prievoles pagal Sutartį ir tai truko gerokai ilgiau nei 30 dienų. Iš atsakovo 2008-12-01 pranešimo apie reikalavimą sumokėti skolą, matyti, jog ieškovų skola bankui 2008-12-01 dienai buvo 684,92 EUR (t. 1, b. l. 90). Iš Sutarties Priedo Nr. 1 matyti, jog ieškovai per mėnesį privalėjo vidutiniškai mokėti po 102,65 EUR skolos (t. 1, b. l. 22). Tokie skaičiai rodo, jog ieškovai laiku nesumokėjo keleto įmokų, t.y. keletą kartų praleido nustatytą 30 dienų terminą skolai sumokėti. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Kredito sutartį skolininkai nuo 2008-02-05 iki kredito sutarties nutraukimo, t.y. 2009-01-05, bankui iš viso turėjo sumokėti 1068,03 EUR kredito įmokų, tuo tarpu 2008-12-01 ieškovų skola bankui sudarė daugiau nei pusę visų ieškovų mokėtinų įmokų, t.y. 684,92 EUR. Tokios aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti išvadą, jog ieškovai Kredito sutartį pažeidė iš esmės, bankas negavo, to, ko teisėtai tikėjosi. Be to, paminėta Kredito sutarties 11.2.1.1 punkto sąlyga yra nenuginčyta, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovo veiksmai nutraukiant Sutartį dėl aplinkybių, atitinkančių Sutarties 11.2.1.1 punkte įtvirtintą vienašalio sutarties nutraukimo pagrindą, nepažeidė šalių susitarimo.
Nesutikdami su atsakovo vienašališku kredito sutarties nutraukimu ir pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo sutarties nutraukimas pripažintas teisėtu, apeliantai teigia, kad atsakovas vienašališkai nutraukdamas sutartį, pažeidė CK nuostatas, reguliuojančias vartojimo sutarties teisinius santykius. Taigi iš esmės byloje ginčas kilo ne tik dėl vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo, bet ir sutarties kvalifikavimo, t. y. ar šalys sudarė vartojimo kredito sutartį, ar ieškovai gali būti laikytini vartotoju ir taikytinos vartotojų apsauginės nuostatos. Vartojimo kredito sutarties samprata pateikta CK6.886 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (LAT 2003 m. gegužės 12 d. nutartis Nr. 3K-3-579/2003; 2008 m. vasario 29 d. nutartis Nr. 3K-3-211/2008). Vartojimo sutarčių ypatumas yra tas, kad jas sudariusios šalys yra vertinamos ne kaip lygiavertės, vartotojas laikomas silpnesniąja šalimi ir jo teisių apsaugai taikomas specialus vartotojo teisių gynimo mechanizmas. Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje yra pagrindas spręsti, kad ieškovai pripažintini vartotojais. Ta aplinkybė, kad gautas kreditas buvo tikslinis, t.y. asmeniniam būstui pirkti, rodo, kad kreditas buvo paimtas asmeniniams poreikiams tenkinti. Nors ir padaręs tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovų argumentu, jog jų teisių gynyba šiuo atveju turi viršenybę prieš banko interesų gynybą. Pirmiausia pažymėtina tai, kad byloje nėra pateikta duomenų, dėl kokių priežasčių kreditas nebuvo mokamas bankui tinkamai ir laiku. Byloje nenustatytos aplinkybės, kad ieškovai būtų netekę darbinių pajamų, būtų susiklosčiusi sunki jų finansinė padėtis, ieškovai geranoriškai būtų derėjęsi su banku dėl galimybės atidėti kredito įmokų mokėjimą vėlesniam laikui ar imtųsi kitokių veiksmų, kad ir toliau galėtų mokėti kreditą, nenutraukiant sutarties. Kaip matyti iš ieškovo A. B. 2009-01-12 prašymo (t. 1, b. l. 96), ieškovas kreipėsi į banką dėl galimybės derėtis dėl sutarties vykdymo atidėjimo tik 2009-01-12, t.y. kai Kredito sutartis jau buvo nutraukta. Toks delsimas, tuo pačiu nevykdant prisiimtų prievolių, nepateisina ieškovų, nors ir silpnesniosios sutarties šalies, neveikimo ar netgi sutarties sąlygų ignoravimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo veiksmai, vienašališkai nutraukiant sutartį su ieškovais, atitiko protingumo kriterijų, nes tokie banko veiksmai buvo proporcingi ieškovų padarytam sutarties pažeidimui. Ieškovams per 1 metus laiko nesumokėjus daugiau kaip pusės visų privalomų per metus mokėtinų mokėjimų, atsakovas turėjo teisę imtis atitinkamų priemonių ginti savo interesus. Banko veikimas, kai skolininkai buvo tinkamai ir ne kartą informuoti apie savo prievolių nevykdymą, buvo proporcingas ir iš esmės nepažeidžiantis sutarties šalių lygiateisiškumo principo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas sutartį su ieškovais nutraukė teisėtai.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas šioje byloje nurodė, jog teismai turėtų įvertinti ir vienašalį Kredito sutarties nutraukimą nustatančių Kredito sutarties sąlygų teisėtumą. CK 6.217 str. nustato, jog sutartis gali būti nutraukta sutartyje numatytais atvejais. Kaip matyti iš byloje pateiktos Kredito sutarties turinio, šios sutarties 11.2.1 punktas suteikė bankui tik teisę, bet neįpareigojo banko nutraukti sutartį tuo atveju, jeigu skolininkai laiku ir tinkamai nevykdys savo prievolių. Pripažintina, jog kiekvienu atveju, nustačius sutarties pažeidimo faktą, bankas privalo įvertinti faktiškai susiklosčiusią situaciją. Kaip matyti, Sutarties 11.2.1 punktas įpareigojo banką, prieš sprendžiant dėl sutarties nutraukimo, informuoti skolininkus apie prievolių nevykdymą bei nustatyti terminą šioms prievolėms įvykdyti. Sutarties nutraukimo galimybė Kredito sutartyje įtvirtinta tik tada, jeigu skolininkai nereaguoja į perspėjimus ir savo prievolių dalies neįvykdo per protingą terminą. Iš bylos duomenų matyti, jog 2008-12-01 pranešimu bankas nustatė skolininkams 30 dienų terminą, t.y. iki 2009-01-02 prievolių daliai įvykdyti. Tai rodo, jog skolininkams buvo sudarytos sąlygos realiai įvertinti sutarties pažeidimo buvimo faktą, jo pasekmes ir grėsmę tolimesniam sutarties vykdymui. Tokia sutarties sąlyga atitinka CK 6.209 str. nuostatas, įpareigojančias kreditorių sutarties nevykdančiam asmeniui nustatyti terminą prievolėms pagal sutartį įvykdyti. Be to, kaip matyti, išlaikant abiejų šalių teisių ir interesų pusiausvyrą, Kredito sutarties 11.1 punktas nustatė ir skolininkų teisę nutraukti sutartį tuo atveju, jeigu skolininkai grąžintų kreditą prieš terminą. Tokios aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, jog nagrinėjamos Kredito sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas, buvo lygiavertės, nepažeidė šalių lygiateisiškumo principo. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Kredito sutarties 11.2.1 punktas griežtai reglamentavo sutarties nutraukimo tvarką, kurios bankas privalėjo laikytis, negalėdamas sutarties nutraukti jokiais kitais, negu sutartyje numatytais atvejais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog vienašalį Kredito sutarties nutraukimą nustatančios2007-10-09 Kredito sutarties Nr. 07-113335-FA sąlygos atitiko šalių interesus, užtikrino jų lygiateisiškumą kreditavimo teisiniuose santykiuose, todėl nustatytos sąlygos negali būti vertinamos kaip nesąžiningos.
Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė materialiosios ir procesinės teisės normų, dėl ko priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra. Todėl ieškovų apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.