Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų Gintarės Bunikienės, Martyno Galvičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nerijaus Masiulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025-04-23 nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, bausmę sumažinus vienu trečdaliu, jam skirta 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, V. S. paskirta sumažinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024-10-02 nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme ir jam paskirta galutinė subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, į V. S. nuosprendžiu paskirtą galutinę subendrintą bausmę įskaitytas atliktas bausmės laikas pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024-10-02 nuosprendį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi, V. S. pripažintas recidyvistu.

Nuosprendžiu taip pat išspręsti civilinių ieškinių, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, kardomosios priemonės ir kiti procesiniai klausimai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. S. nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas padarė nukentėjusiajam V. J. nesunkų sveikatos sutrikdymą, o būtent, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2024-09-13, 13.16 val., namo patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, išgertuvių metu kilus konfliktui su V. J., tyčia panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį V. J., tai yra, suduodamas ne mažiau kaip tris smūgius nukentėjusiajam V. J. į galvos sritį ir kumščiais suduodamas nemažiau trijų smūgių V. J. į dešinės pusės šonkaulius, šiais savo tyčiniais veiksmais padarė V. J. nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: dešinio smilkinkaulio ir momenkaulio linijinį lūžį, galvos smegenų abiejų kaktinių skilčių sumušimus, kraujo išsiliejimą virš kietojo galvos smegenų dangalo dešinėje momens - pakaušio srityje, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinio smilkinio srityje, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešinėje kaktos, momens ir smilkinio srityse bei kairėje kaktos ir momens srityje, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, dešiniame sėdmenyje ir dešinėje šlaunyje, nes dėl padarytų sužalojimų nukentėjusiojo V. J. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025-04-23 nuosprendį ir sušvelninti jo teisinę padėtį, skirti minimalią laisvės atėmimo bausmę. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį recidyvistu, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 27 straipsnio 1 dalies nuostatų, neatsižvelgė į jo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį, jo nesunkumą, tarpusavio ryšį. Taip pat, teismas, skirdamas laisvės atėmimo bausmę ir jos trukmę, neatsižvelgė į BK 41 straipsnyje apibrėžtą bausmės paskirtį.

2.1. Teigia, jog bylos duomenimis nustatyta, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti veiką. Taip pat nustatyta, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Akivaizdu, jog teismas neatsižvelgė į šias, BK 59 straipsnyje išvardintas, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nes prieš taikydamas BK 64¹ straipsnį, skyrė nepelnytai didelę 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Kadangi konfliktinė situacija kilo tarp dviejų asmenų, kuriems buvo nustatytas ženklus girtumo laipsnis, laikytina, kad nukentėjusiojo provokuojantis elgesys smurtautojo atžvilgiu turėjo lemiamą reikšmę nusikalstamos veikos padarymui. Atitinkamai, apsvaigimas nuo alkoholio nuteistąjį įtakojo minimaliai, todėl teismas neturėtų laikyti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

2.2. Taip pat nurodo, kad teismas nuteistąjį V. S. recidyvistu pripažino nesilaikydamas BK 27 straipsnio 1 dalies reikalavimo motyvuose nurodyti, ar kaltininko asmenybė suponuoja prielaidą kvalifikuoti asmenį recidyvistu, nepasisakė, kaip ankstesni nesunkūs nusikaltimai lėmė teismo apsisprendimą pripažįstant nuteistąjį recidyvistu. Taip pat pažymi, jog teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad nuteistasis V. S. aktyviai prisidėjo iškviečiant nukentėjusiajam greitąją medicinos pagalbą, siekdamas išvengti sunkesnių padarinių.

2.3. Pažymi, kad teismas nesivadovavo 2025 metais įsigaliojusia BK 61 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad skiriant bausmės dydį, jį reikia skaičiuoti nuo jos vidurkio. Taip pat visiškai nesuprantamas nuosprendžio 12 punkto išaiškinimas, kuris aukštesniojo teismo turi būti panaikintas ir suformuluotas iš naujo. Taip pat teismas, skirtą bausmę bendrindamas su Šiaulių apylinkės teismo 2024-10-02 nuosprendžiu paskirta bausme, nesilaikė BK 63 straipsnio 4 dalies reikalavimo motyvuoti iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės parinkimo principo ir dydžio. Pažymi, jog jis pagal Šiaulių apylinkės teismo 2024-10-02 nuosprendį paskirtą bausmę atlieka nuo 2024-11-04.

2.4. Nurodo, kad nuteistasis teisiamojo posėdžio metu sutiko su nukentėjusiojo V. J. civiliniu ieškiniu pilna apimtimi, todėl prašo teismo į šią aplinkybę atsižvelgti ir sudaryti V. S. galimybę kuo greičiau gauti darbinių pajamų ir pradėti grąžinti civilinius ieškinius, dalį bausmės skiriant kaip laisvės apribojimo bausmę su galimybe užsidirbti.

3. Atsiliepimų į nuteistojo V. S. apeliacinį skundą negauta.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. S. ir jo gynėja advokatė prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

V. S. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamu atveju V. S. apeliaciniame skunde kaltė dėl padarytos nusikalstamos veikos ir veikos kvalifikavimas neginčijami, keliamas tik bausmės individualizavimo klausimas – nuteistasis skunde nurodo, kad teismas pripažindamas jį recidyvistu, nesilaikė BK 27 straipsnio nuostatų, teismas nepripažino nukentėjusiojo provokuojančio elgesio smurtautojo atžvilgiu, nepagrįstai teismas pripažino atsakomybę sunkinančią aplinkybę dėl apsvaigimo nuo alkoholio, kadangi nuteistąjį tai įtakojo minimaliai, bausmė buvo skiriama skaičiuojant nuo vidurkio, be to, bausmę bendrinant pagal BK 63 straipnio 4 dalį teismas savo sprendimo nemotyvavo. Nuteistasis prašo švelninti jo teisinę padėtį ir skirti minimalią laisvės atėmimo bausmę.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo

6. Nuteistasis V. S. apeliaciniame skunde nurodė, kad jo nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys.

7. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012 ir kt.). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų veiksmų, iš dalies nulėmusių tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog tam, kad nukentėjusiojo elgesys galėtų būti vertinamas kaip provokuojantis ar rizikingas, turi būti konstatuotas ne šiaip neetiškas, bet moralės normoms esmingai prieštaraujantis, įžeidžiančio pobūdžio, prieš kaltinamąjį ar jo artimuosius nukreiptas, aktyvus ir objektyviai pavojingas elgesys, turėjęs įtakos nusikalstamos veikos padarymui (kasacinės nutartys Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-377/2011, 2K-180-303/2023).

8. Šioje byloje duomenų, leidžiančių pagrįstai konstatuoti tokių kriterijų visumą, nėra. Vien tai, kad tarp nuteistojo V. S. ir nukentėjusiojo V. J. įvyko žodinis konfliktas, kurio metu nukentėjusysis galėjo elgtis iššaukiančiai ar neatsargiai, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog toks elgesys iš esmės išprovokavo nusikalstamos veikos padarymą. Nuteistasis V. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, kad konfliktas įvyko dėl to, kad nukentėjusysis nurodė palikti degtinę ir visiems eiti iš jo namų. Nuteistasis stovėdamas sudavė smūgius sėdinčiam nukentėjusiajam, kuris nuteistojo atžvilgiu neatliko jokių fizinių veiksmų. Be nuteistojo V. S. parodymų, šias aplinkybes patvirtino nukentėjusysis V. J. bei liudytojai O. B. – D., E. P., kurie nurodė, kad žodinio konflikto metu nukentėjusysis V. J. jokių fizinių veiksmų nuteistojo atžvilgiu neatliko. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės egzistavimo.

Dėl BK

60 straipsnio 1 dalies 13 punkto taikymo ir pripažinimo recidyvistu

9. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, kad jis nepagrįstai skundžiamu nuosprendžiu yra pripažintas recidyvistu.

10. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog recidyvisto sąvoka yra apibrėžta BK 27 straipsnyje. Nuteistojo V. S. padaryta nusikalstama veika padarymo metu galiojusioje BK 27 straipsnio redakcijoje buvo nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo nauja BK 27 straipsnio redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) ir šio straipsnio 1 dalyje jau nurodoma, jog teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Taigi įsigaliojus naujai baudžiamojo įstatymo redakcijai, teismas asmenį recidyvistu pripažįsta ne savaime (nustačius pakartotinės nusikalstamos tyčinės veikos padarymo faktą), tačiau įvertinęs padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, sunkumą, tarpusavio ryšį, kaltininko asmenybę ir kitas aplinkybes, tai yra motyvuotu sprendimu.

11. Aiškinant nuostatas dėl recidyvisto kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmens laikymas recidyvistu yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Taigi pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę recidyvistu asmuo gali būti pripažįstamas nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. BK 97 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu (BK 97 straipsnio 3 dalies 1 punktas), nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo: trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktis), penkerius metus, jeigu jie nuteisti už sunkų nusikaltimą (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto b papunktis).

12. Iš bylos medžiagos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad V. S. tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas anksčiau teistas 4 kartus už tyčinius nusikaltimus, padarytus būnant pilnamečiu, jo teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka. Be to, minėtus 4 kartus asmuo buvo teistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už fizinio skausmo ar nežymaus sveikatos sutrikdymą artimam giminaičiui ar šeimos nariui. Be to, nuteistasis tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje įvykdė 2024 m. balandžio 29 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Tai rodo, kad nuteistasis išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, nusikalstamų polinkių nekeičia, priešingai, toliau vykdo analogiškus nusikaltimus. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nuteistojo naujai padaryto nusikaltimo pavojingumą bei jo asmenybę, pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, jog V. S. nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas recidyvistas, ir tai pagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) ir nuteistąjį V. S. pripažino recidyvistu.

Dėl nuteistajam V. S. paskirtos bausmės

13. Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kartu pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

14. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. S. bausmę už jo padarytą nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, atsižvelgė į tai, jog pastarasis padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą žmogaus sveikatai, anksčiau jau yra teistas 4 kartus pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, po šios nusikalstamos veikos padarymo buvo nuteistas 5 kartą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu (t. 2, b. l. 95–109), baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 110–112), nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės – veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, be to, veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 13 punktas).

15. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, baudžiama laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog bausmės tikslai V. S. bus pasiekti paskyrus jam pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmę, nustatant jos trukmę didesnę nei sankcijos vidurkis – 2 metų laisvės atėmimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta.

16. Pastebėtina, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. keitėsi BK 61 straipsnio, nustatančio bausmių skyrimo taisykles, nuostatos. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio BK 61 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusio BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį, o minėto straipsnio 4 dalis numato, jog jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti. Taigi nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigalioję BK 61 straipsnio pakeitimai panaikino skiriamos bausmės dydžio skaičiavimą nuo bausmės vidurkio. Teisėjų kolegijos vertinimu, naujoji BK 61 straipsnio 2 bei 4 dalies redakcija šiuo atveju V. S. teisinės padėties lengvinimo aspektu niekaip neįtakoja, nes nors ir nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tačiau nustatytos net dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, todėl taikyti šiuo metu galiojančią BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatą nuteistojo atžvilgiu skiriant minimalią laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo.

17. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, pirmosios instancijos teismo nurodytus motyvus, dar kartą įvertinusi bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui aktualias aplinkybes ir pagrįstai bei motyvuotai nuteistajam V. S. paskyrė baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančią, tinkamai individualizuotą, padarytam nesunkiam nusikaltimui ir jo asmenybei adekvačią bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta ar per švelni, todėl nėra pagrindo jos keisti. Be to, apylinkės teismas, pritaikęs BK 64¹ straipsnio nuostatas, nuteistajam V. S. paskirtą 2 metų laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu, paskirdamas apeliantui sumažintą 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Be to, apylinkės teismas tinkamai taikė BK 63 straipsnio 4 dalies, 9 dalies nuostatas, atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje nagrinėjamą nusikaltimą V. S. padarė iki Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo paskirta bausmė subendrinta Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu, priėmimo.

18. Pagal BK 63 straipsnį bausmės gali būti bendrinamos apėmimo arba visiško ar dalinio sudėjimo būdais. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, kai bausmės iš dalies sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės ir nurodomi kiekvienos iš pridedamų bausmės dalių parinkimo motyvai. Pridedamos bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį. Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu bausmes subendrindamas dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežtesnės skundžiamu nuosprendžiu paskirtos 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėjęs dalį Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. spalio 2 d. nuosprendžiu paskirtos švelnesnės 1 metų laisvės atėmimo bausmės, tai yra 8 mėnesius, atsižvelgęs į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, be to, parinko palankesnį nuteistajam bausmių bendrinimo būdą ir taikė dalinį, o ne visišką jų sudėjimą.

19. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, teismai, taikydami dalinio bausmių sudėjimo būdą, prie griežčiausios iš paskirtų bausmių turi pridėti bent po dalį nuo kiekvienos paskirtos už atskiras nusikalstamas veikas bausmės. Nagrinėjamo klausimo kontekste atkreipiamas dėmesys, kad teismas pats sprendžia, kokias paskirtų bausmių už atskirus nusikaltimus dalis pridėti prie griežčiausios iš paskirtų bausmių, baudžiamasis įstatymas to nenurodo. Bendrinant bausmes turėtų būti atsižvelgiama į BK VII skyriuje nustatytus minimalius atitinkamų bausmių rūšių dydžius, siekiant, kad už kelias nusikalstamas veikas nebūtų paskirta nepagrįstai švelni bausmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-686/2006, Nr. 2K-316/2009, Nr. 2K-21-628/2021). BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės – bendrieji bausmių skyrimo pagrindai kaip visuma taikytini ir skiriant bausmę už atskiras nusikalstamas veikas, ir parenkant bausmių bendrinimo būdą – dalinį ar visišką bausmių sudėjimą, taip pat parenkant atskiras bausmių dalis ir skiriant galutinę subendrintą bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-578/2012, Nr. 2K-21-628/2021).

20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsižvelgiant į išdėstytus įstatyme numatytus reikalavimus bei aktualiu klausimu suformuotą teismų praktiką, skundžiamame Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. balandžio 23 d. nuosprendyje nenurodyti pridedamos bausmės dalies parinkimo motyvai (BK 63 straipsnio 4 dalis), todėl aukštesnysis teismas, spręsdamas nuteistojo V. S. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, įvertina BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, taikytinas ir parenkant bausmės dalį bei skiriant galutinę subendrintą bausmę.

21. Iš apeliaciniam skundui nagrinėti pateiktos baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad skundžiamu Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu V. S. pripažintas kaltu padaręs vieną nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi; BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) aplinkybė bei dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės (nusikalstamos veikos padarymo metu asmuo buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir girtumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnip 1 dalies 9 punktas) bei veiką asmuo padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Praeityje nuteistasis V. S. buvo teistas 4 kartus, po šios nusikalstamos veikos asmuo nuteistas 5 kartą už analogiškus nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 2 dalyje. Skundžiamame nuosprendyje teismas taip pat įvertino tai, jog minėtą nusikaltimą įvykdė Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Teismas taip pat įvertino tai, jog V. S. praeityje ne kartą teistas už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, baustas administracine tvarka.

22. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija – viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant (taip pat ir subendrinant) tokią bausmę, kuri atitiktų BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį.

23. Kaip minėta aukščiau, šiuo skundžiamu Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu apeliantui V. S. už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą skiriama 2 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, mažintina vienu trečdaliu ir skiriama 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su skundžiamu Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu nuteistajam V. S. parinktu bausmių bendrinimo būdu, numatytu BK 63 straipsnio 4 dalyje, todėl prie griežčiausios Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu paskirtos 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, pridedama dalis bausmės, paskirtos Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. spalio 2 d. t. y. 8 mėnesiai iš Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. spalio 2 d. nuosprendžiu paskirtos 1 metų laisvės atėmimo bausmės, ir atitinkamai skiriama galutinė subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

24. Kaip minėta, įstatymas imperatyviai reglamentuoja teismo pareigą, skyrus arešto arba laisvės atėmimo bausmę, motyvuoti savo sprendimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo galimybės, pirmosios instancijos teismui nesprendus ir neaptarus galimybės V. S. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, dėl to pasisakys apeliacinės instancijos teismas.

25. Aukštesnysis teismas, spręsdamas dėl galimybės asmeniui taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą, pažymi, jog skundžiamu nuosprendžiu V. S. pripažintas kaltu padaręs vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis, 138 straipsnio 1 dalis), jam paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų, todėl egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad V. S. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip jau buvo minėta, nuteistasis V. S. nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas 4 kartus, po šios nusikalstamos veikos padarymo asmuo buvo nuteistas 5 kartą, visais atvejais asmens nusikalstamos veikos padarytos žmogaus sveikatai, be to, minėtą nusikaltimą asmuo įvykdė Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Anksčiau jam skirtos bausmės jo elgesio nepakeitė, teigiamo poveikio nepadarė ir asmuo toliau daro įvairaus pavojingumo nusikalstamas veikas.

26. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų V. S. polinkį nusikalsti ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuteistojo V. S. atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatos netaikytinos ir skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas neatidėtinas.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

27. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2025 m. birželio 9 d. nutartimi nuteistajam V. S. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė (3 t., b.l. 161). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ginant V. S. yra 172,92 Eur, kurios turi būti priteistos iš jo valstybei. 2025-11-11 Šiaulių apygardos teisme gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir mediacijos paslaugų administravimo skyriaus sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo V. S. iš kurio matyti, kad V. S. yra atleidžiamas nuo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, mokėjimo nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1A-167-953/2025 apeliacinės instancijos teisme. Esant šiai aplikybei, nuteistojo V. S. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Neišieškoti iš nuteistojo V. S. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei.

Šiaulių apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.