Kauno apygardos teismo nuosprendis

3. Nuteistasis D. M. skundžia Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 24 d. nuosprendį, prašo jį pakeisti ir perkvalifikuoti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje į nusikalstamą veiką numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, o dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje jį išteisinti. Taip pat, apeliaciniame skunde prašoma apeliacinės instancijos teisme atnaujinti įrodymų tyrimą ir užklausti Kauno apskrities Valstybinę mokesčių inspekciją dėl 2016 m. vasario 8 d. operatyvinio patikrinimo pažymos Nr. (14.2)FR1042-909 surašymo, išreikalauti šio patikrinimo medžiagą, nustatyti kur saugomi dokumentai, kurių pagrindu buvo atliekamas operatyvinis patikrinimas. Be to, prašoma gavus minėtus duomenis, kreiptis į Lietuvos Respublikos Finansinių tyrimų tarnybą prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, siekiant išsiaiškinti ar UAB „T“ 2015 m. pabaigoje – 2016 m. pradžioje vykdė veiklą, jei taip, tai kokia veikla buvo vykdoma ir kiek tuo metu bendrovėje dirbo socialiai apdraustų asmenų. Taipogi, apeliantas nurodo, jog atnaujinus įrodymų tyrimą turi būti apklausti UAB „N.“ darbuotojus apie subrangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) sudarytą tarp UAB „T“ ir UAB „N.“ bei pareikalauti, jog VĮ „Regitra“ pateiktų duomenis apie 2015-2016 metais UAB „T“ registruotas transporto priemones.

3.2. Apeliaciniame skunde teigiama, jog skundžiamame nuosprendyje buvo nepagrįstai nurodyta, jog D. M. užtušuodamas įmonių pavadinimus sutartyse iškraipė objektyvią tiesą apie neveikiančias ir bankrutavusias įmones, kadangi šis nuosprendžio argumentas yra niekuo neparemtas, o D. M. buvo įsitikinęs, jog Norvegijos įmonė yra veikianti ir neturėjo jokių galimybių patikrinti ar taip buvo iš tiesų. Be to, apelianto manymu baudžiamosios bylos duomenimis apskritai nebuvo įrodyta aplinkybė, jog jis užtušavo sutartyse įmonių duomenis, baudžiamosios bylos medžiagoje nėra minėtų sutarčių formų.

3.3. Be to, apeliaciniame skunde teigiama, jog skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad UAB „T“ neturėjo jokių realių planų ir realių galimybių atlikti užsakyme nurodomus darbus, todėl ir subrangos sutartį tarp UAB „T.“ ir UAB „S.“ sudarė pasinaudodamas A. Š. patiklumu. D. M. nurodo, jog teismas minėtos išvados negalėjo padaryti, kadangi apklausiamas liudytoju A. Š. parodė, kad pateiktas subrangos sutartis teikė juristams, kurie jas vertino ir teikė dėl jų rekomendacijas, o toks elgesys negali būti vertinamas kaip patiklumas. Be to, apeliantas pažymi, kad jis pateikė darbų techninius brėžinius, kuriuos vertino UAB „S.“ specialistai ir ši aplinkybė įrodo, jog minėta bendrovė gana atidžiai vertino sutarties sąlygas.

3.4. Taip pat apeliaciniame skunde nurodyta, jog skundžiamo nuosprendžio teiginys, kad D. M. sutartis pasirašė iš tiesų turėdamas tik vieną tikslą – tyčia apgaule pasisavinti svetimus pinigus, nėra niekuo pagrįstas. Apeliantas pažymi, kad dar apklausų metu nurodė, jog gauti 15 000 eurų buvo panaudoti įmonės reikmėms t. y. buvo įsigyta transporto priemonė, buvo išmokėti atlyginimai darbuotojams. Tačiau šios aplinkybės nebuvo nei patvirtintos, nei paneigtos dėl neišsaugotų bendrovės buhalterinių dokumentų. Taip pat, D. M. pažymi, jog teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo apklaustas liudytojas M. J., kuris parodė, jog nuteistasis prašė jo savo mikroautobusu nugabenti į Norvegiją darbininkus, tačiau sutartu laiku į Norvegiją neišvyko dėl minėtos transporto priemonės gedimo. Apelianto nuomone, ši aplinkybė patvirtina, jog jo veiksmuose nebuvo apgaulės ir įrodo, jog jis siekė įgyvendinti pasirašytą sutartį.

3.5. Apeliantas ginčija ir skundžiamo nuosprendžio argumento, jog įvykęs civilinis procesas tik patvirtina D. M. kaltę, pagrįstumą, teigdamas, kad tai yra tik teismo nuomonė, kurią paneigia jo parodymai, jog pasirašydamas laidavimą ir atsakydamas savo turtu jis parodė savo ketinimų rimtumą ir atsakomybę dėl sutarties vykdymo.

3.6. Be to, apeliaciniame skunde pažymėta, jog D. M. veiksmai niekaip neapsunkino UAB „S.“ pažeistų teisių atstatymo civilinėmis teisinėmis priemonėmis, kadangi civilinė byla Nr. eL2-9696-214/2017 yra išnagrinėta, ieškovui UAB „V.“ priteista 15624,66 eurų, o apeliantas šio teismo įsakymo neskundė t. y. pripažino priteistą skolą ir įsiskolinimą artimoje ateityje planuoja padengti.

3.7. Taipogi, apeliaciniame skunde teigiama, jog skundžiamo nuosprendžio argumentas, kad D. M. pateikė melagingus duomenis, apie tai, jog UAB „T“ yra klestinti įmonė ir dėl to iš anksto numatė, kad dėl to nukentėjusiesiems kils žala, yra niekaip nepagrįstas. Apeliaciniame skunde pažymėta, jog pirmosios instancijos teismui, prieš baigiant įrodymų tyrimą, buvo pateikti duomenys apie tai, kad 2015- 2016 metais UAB „T“ dirbo 33 asmenys bei pateikta 2016 m. vasario 8 d. Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (14.2) FR 1042-909, kurioje nurodyta, kad operatyvinio patikrinimo, atlikto 2018 m. vasario 8 d., metu buvo pateikti UAB „T“ dokumentai t. y. tuo metu vykdoma darbų rangos sutartis su MB „R. “ ir subrangos sutartis su UAB „N.“. Be to, minėtoje pažymoje teigiama, kad patikrinimo metu buvo sutikrintas pinigų judėjimas tarp kasos, avansinių apyskaitų ir bankų sąskaitų, o neatitikimo nustatyta nebuvo. Taip pat, šioje pažymoje nurodyta, kad tuo metu įmonėje dirbo 12 darbuotojų, kuriems buvo mokamas minimalus atlyginimas (7 t, 19-20 b. l.). Tačiau, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas šių duomenų niekaip nevertino, (nors akivaizdu, kad minėtas patikrinimas buvo atliktas iš karto po subrangos sutarčių pasirašymo tarp UAB „T“ ir UAB „S.“) ir nepagrįstai konstatavo, kad jis pateikė melagingus duomenis apie bendrovę „T“.

3.8. Apeliaciniame skunde pažymėta, jog apylinkės teismas, priimdamas D. M. apkaltinamąjį nuosprendį vadovavosi VšĮ (duomenys neskelbtini) 2017 m. gruodžio 1 d. raštu (3 t., 93 b. l.), kuriame nurodyta, jog tarp ligoninės ir UAB „T“ nebuvo sudarytos statybos/renovacijos sutartys. Tačiau, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog iš Kauno VMI pažymos matyti, kad su minėta ligonine, kaip rangovai ir subrangovai sutartis buvo pasirašę MB „R. “ ir UAB „N.“, kurios savo ruožtu sutartis buvo pasirašiusios ir su UAB „T.“. D. M. be kita ko nurodo, jog pirmosios instancijos teismui, taip pat buvo pateiktas UAB „T.“ (duomenys neskelbtini) banke esančios sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad vien per 2015 m. gruodžio mėnesį UAB „N.“ pervedė UAB „T“ 3000 eurų avansą pagal rangos sutartį. Apelianto nuomone, šie duomenys patvirtina, kad UAB „T 2015 metų pabaigoje – 2016 metų pradžioje vykdė aktyvią veiklą, o pateikti duomenys UAB „S.“ direktoriui buvo teisingi, o ne melagingi. Tačiau, D. M. vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į minėtas aplinkybes ir vadovavosi minėtu 2017 m. gruodžio 21 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) raštu, jog tarp ligoninės ir UAB „N.“ jokios rangos sutartys pasirašytos nebuvo (3 t., 97 b.1. ). Todėl, anot apelianto, esant tokiems akivaizdiems neatitikimams apylinkės teismas nepagrįstai neiškvietė apklausai UAB „T“ specialisto išvadą surašiusios specialistės ir nepaskyrė papildomos užduoties nustatyti ir patikrinti naujai paaiškėjusioms aplinkybėms, t. y. nebuvo atlikti priešpriešiniai patikrinimai su UAB „N.“ ir UAB „R. “.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis D. M. ir jo gynėjas Darius Karabinas nurodė palaikantys apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.

10.1. Skunde teigiama, jog skundžiamame nuosprendyje buvo nepagrįstai nurodyta, jog D. M. užtušuodamas įmonių pavadinimus sutartyse iškraipė objektyvią tiesą apie neveikiančias ir bankrutavusias įmones, kadangi šis nuosprendžio argumentas yra niekuo neparemtas, o D. M. buvo įsitikinęs, jog Norvegijos įmonė yra veikianti ir neturėjo jokių galimybių patikrinti ar taip buvo iš tiesų. Tačiau teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka. Pažymėtina, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausiamas liudytojas A. Š. nurodė, kad D. M. jam pateikė pasiūlymą perimti verslo kontraktą, sudarytą tarp jo (t. y. D. M.) įmonės ir Norvegijos karalystėje veikiančios įmonės, o sutarties tarp jo A. Š. įmonės UAB „S.“ ir D. M. įmonės UAB „T“ pasirašymo metu, nuteistasis kontraktų sudarytų su Norvegijos įmone, jam nepateikė (pateikė tik darbų, kuriuos reikės atlikti techninius projektus), o aptariamo kontrakto kopiją pateikė „savaitės bėgyje“ po sutarties pasirašymo, tačiau joje (kopijoje) dalis informacijos buvo užklijuota ir „užtepta“ (6 t., 183 b. l.). Šią aplinkybę, apklausiamas apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir pats nuteistasis, nurodydamas, jog tai, kad jis užtušavo dalį sutarties informacijos – yra normali praktika neatskleisti užsakovo (7 t., 120 b. l.). Nors skunde ši aplinkybė ginčijama, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog tai, kad D. M. A. Š. pateikė sutarties kopiją, kurioje buvo užtušuoti šią sutartį pasirašiusių Norvegijoje veikiančių įmonių pavadinimai, yra įrodyta baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, t. y. liudytojo A. Š. ir nuteistojo D. M. parodymais. Papildomai pažymėtina ir tai, kad sprendžiant nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje sudėties požymių egzistavimo D. M. veiksmuose klausimą, aplinkybė, jog jis galimai siekė nuslėpti nuo A. Š. Norvegijos karalystėje registruotos įmonės, su kuria neva tai buvo pasirašęs paslaugų teikimo sutartį, duomenis, nėra reikšminga, kadangi šiuo atveju lemiamą reikšmę turi tai ar minėtos sutartys aplamai buvo pasirašytos.

10.2. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog D. M. A. Š. nenurodydamas informacijos apie nagrinėjamu atveju reikšmingas Norvegijos įmones, nesiekė jo apgauti, kadangi nežinojo (ir negalėjo žinoti), jog šios įmonės yra bankrutavusios, tačiau ir šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, jog apklausiamas teisminio bylos nagrinėjimo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose metu, D. M. ne kartą nurodė anksčiau gyvenęs Norvegijoje ir turintis leidimą ten gyventi, turintis savo vardu registruotą individualią įmonę bei ten gyvenančių pažįstamų asmenų, kurie jam ir pateikė pasiūlymą atlikti kelio darbus (iškasti tunelį ir pratiesti laidus). Taip pat, nuteistasis teigė, jog dėl minėtų darbų atlikimo su Norvegijos karalystėje registruotos įmonės atstovu jis pasirašė paslaugų teikimo sutartį, kurios kopiją vėliau ir pateikė UAB „S.“ direktoriui. Įvertinusi šias, paties apelianto nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad turėdamas tvirtus socialinius ir darbinius ryšius Norvegijos karalystėje bei interesą pasirašytos sutarties pagrindu gauti savo įmonei pelno, D. M. turėjo visas galimybes gauti informaciją tiek apie įmonę, su kuria pasirašo sutartį, tiek apie tai, ar asmuo įmonės vardu pasirašęs su juo sutartį yra minėtos įmonės atstovas ir turi įgaliojimus susitarimams įmonės vardu pasirašyti. Todėl apeliacinio skundo argumentas, jog D. M. sutarties pasirašymo tarp UAB „T“ ir UAB „S.“ pasirašymo metu nežinojo, jog Norvegijos karalystėje registruotos įmonės „N. B. AS“ ir „O.“ nevykdė jokios veiklos, atmetamas kaip nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog, pagal D. M. parodymus, duotus bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, jis netikrino, ar sutartis pasirašo su nurodytų įmonių įgaliotais atstovais, be to minėtos sutartys nebuvo rastos pas D. M., šių sutarčių jis nepateikė ir bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui. Be to, D. M. nepateikė ne tik pačių sutarčių su Norvegijos įmonėmis, bet ir duomenų, patvirtinančių, jog minėtos įmonės su juo (D. M. įmone ,,T“ nutraukia šias sutartis (kas leistų spręsti, jog sutartys realiai buvo sudarytos).

10.3. Kaip nepagrįstas atmetamas ir apeliacinio skundo argumentas, jog skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad UAB „T.“ neturėjo jokių realių planų ir realių galimybių atlikti užsakyme nurodomus darbus, todėl ir subrangos sutartį tarp UAB „T.“ ir UAB „S.“ D. M. sudarė pasinaudodamas A. Š. patiklumu. Teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybė, kad sutartis tarp UAB „T“ ir UAB „S.“ buvo sudaryta pasinaudojant A. Š. patiklumu nei kaltinime, nei teismo nuosprendžiu pripažintose įrodytomis bylos aplinkybėse – nenurodyta. D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, jog ,,jis UAB „S.“ direktoriaus atžvilgiu panaudojo apgaulę, t. y. pateikė melagingus duomenis apie tai, jog UAB „T“ yra pelninga ir klestinti įmonė, nors iš anksto žinojo, kad sutarties sąlygų nevykdys, o vėliau informavo A. Š., kad sutartį nutraukia, nors sutartis su jokia Norvegijos įmone sudaryta nebuvo“.

10.4. Svarbu pažymėti ir tai, jog, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, baudžiamojoje byloje esantys duomenys, patvirtina, jog UAB „T“ kaltinime nurodytu metu nebuvo pelninga įmonė ir neturėjo galimybių įvykdyti neva tai sudarytos paslaugų teikimo sutarties. Nors apeliaciniame skunde ir teisingai nurodyta, kad baudžiamojoje byloje esantis išrašas iš „Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjo registro“ patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. įmonėje UAB „T“ buvo įdarbinti 33 asmenys (7 t., 30-31 b. l.), tačiau atkreipiamas dėmesys, jog apeliacinės instancijos teisme apklausiama UAB „T“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusi specialistė L. J. nurodė, jog nors užduotyje atlikti objektų tyrimą ir nebuvo pateiktas klausimas, kokio dydžio darbo užmokestis buvo mokamas minėtos įmonės darbuotojams, tačiau nagrinėjant iš UAB ,,S.“ gautų pinigų panaudojimo klausimą, matyti, kad darbo užmokesčiui išmokėta A. T. 13.92 Eur, E. K. 7.71 Eur, Ž. D. 108.89 Eur., N. M. 24,39 Eur, G. K. 41.61 Eur. ir panašiai. Be to, minėta specialistė pažymėjo, kad tyrimo metu peržiūrėjus įmonės teikiamas metines išmokų ir nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijas už 2015 metus nustatyta, kad 28 darbuotojams per tą laikotarpį iš viso buvo išmokėta 1307,87 Eur., o 2016 metais 22 darbuotojams per visą ataskaitinį laikotarpį buvo išmokėta 9797,08 Eur. (7 t., 116 b. l.). Atsižvelgiant į tai, jog UAB „T“ darbuotojams buvo išmokami visiškai neadekvatūs atlyginimai bei, įvertinus Specialisto išvados „Dėl uždarosios akcinės bendrovės ,,T.“ ūkinės finansinės veiklos“ duomenis, patvirtinančius, jog minėtos įmonės apyvarta 2015-2016 metais buvo itin maža – pritartina skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, jog įmonė savo veiklą vykdė sėkmingai.

11. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nėra pagrindo teigti, jog įmonės veikla buvo nesėkminga, kadangi sėkmingą įmonės veiklą kaltinime nurodytu laikotarpiu patvirtina ir Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. vasario 8 d. Operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (14.2) FR 1042-909, kurioje nurodyta, jog patikrinimo metu buvo pateikta vykdoma darbų rangos sutartis su MB „R. “ ir subrangos sutartis su UAB „N.“ bei pažymėta, kad sutikrinus pinigų judėjimą tarp kasos, avansinių apyskaitų ir bankų sąskaitų, neatitikimo nenustatyta, įmonėje dirba 12 darbuotojų, kuriems buvo mokamas minimalus atlyginimas (7 t., 19-20 b. l.). Tačiau teisėjų kolegija su tokiu apeliaciniu skundo argumentu sutikti negali. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme apklausta specialisto išvadą surašiusi specialistė L. J. nurodė, jog operatyvinis patikrinimas negali būti prilyginamas mokestiniam įmonės veiklos tyrimui, kadangi operatyvinio patikrinimo metu yra patikrinamos tik tos aplinkybės, kurios yra būtinos kiekvienos įmonės veiklos vykdymui, pavyzdžiui tikrinama ar įmonė turi kasos aparatą, registruotą veiklos vietą ir pan. Be to, specialistė pažymėjo, kad operatyvinio patikrinimo metu netiriami įmonės apskaitos dokumentai ir ar juose nurodyti skaičiavimai yra teisingi, todėl ir šioje baudžiamojoje byloje esančioje UAB „T“ operatyvaus patikrinimo medžiagoje yra tiktai užfiksuotas faktas, kad operatyvinio skyriaus specialistai atvyko į įmonės patalpas ir matė ar gavo dokumentus, tačiau nei jų analizės, nei mokestinio tyrimo (kurio metu iš Valstybinės mokesčių inspekcijos būtų gauti duomenys) neatliko (7 t., 119 b. l.). Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, sprendžiama, kad priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, aptariamoje pažymoje nurodyti duomenys niekaip nepatvirtina, jog sutarties tarp UAB „T“ ir UAB „S.“ pasirašymo metu, D. M. įmonė sėkmingai ir pelningai veikė.

12. Apeliaciniame skunde ginčijamos ir skundžiame nuosprendyje padarytos išvados, jog UAB „T“ ne tik neatliko statybos ir renovacijos darbų VšĮ Respublikinėje Kauno ligoninėje, bet ir nevykdė jokių bendrų projektų su UAB „N.“. Atsakant į šį skundo argumentą, visų pirma, pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju aplinkybė ar UAB „T“ pagal subrangos sutartį vykdė statybos ir renovacijos darbus VšĮ (duomenys neskelbtini) , yra reikšminga sprendžiant, ar 2016 m. sausio 8 d. sutarties tarp D. M. ir A. Š. pasirašymo metu, nuteistasis iš tiesų panaudojo prieš UAB „S.“ direktorių apgaulę, t. y. nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kurios sudarė pagrįstą pagrindą A. Š. manyti, kad jis sudaro pelningą sandorį. Viso baudžiamojo proceso metu apklausiamas liudytojas A. Š. nuosekliai teigė, kad jį su UAB „ T“ direktoriumi supažindino P. U., kuris D. M. jam pristatė kaip jauną ir labai sėkmingą verslininką, kuris nespėja atlikti kai kurių darbų, todėl ieško subrangovų. Atkreiptinas dėmesys, kad ir nuteistasis viso teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi versijos, jog jo vadovaujama įmonė sutarties pasirašymo su UAB „S.“ metu, buvo sudariusi sutartį su UAB „N.“ dėl (duomenys neskelbtini) ligoninės (t. y. (duomenys neskelbtini) ) renovacijos darbų ir būtent dėl darbų, kurie turėjo būti atlikti pagal šią sutartį gausos, jis neturėjo galimybės įvykdyti sutarties sudarytos su Norvegijos įmone ir nusprendė pasamdyti subrangovus bei šiek tiek iš to uždirbti. Taigi, baudžiamosios bylos duomenimis yra neginčijamai įrodyta, kad D. M., siekdamas pasirašyti subrangos sutartį su UAB „S.“, A. Š. nurodė aplinkybes, sudarančias pagrįstą pagrindą jo vadovaujamos įmonės veiklą vertinti kaip sėkmingą ir pelningą. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos D. M. A. Š. nurodytos aplinkybės neatitiko objektyvios realybės.

12.1. Teisėjų kolegija, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, sprendžia, jog skundžiamo nuosprendžio argumentai, jog 2017 m. gruodžio 1 d. raštu (3 t., 93 b. l. ) paneigta, kad tarp VšĮ (duomenys neskelbtini) ir UAB „T“ nebuvo sudaryta statybos/renovacijos darbų ar kitokių sutarčių, dėl ko D. M. turėjo daug darbų, bei 2017 m. gruodžio 21 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) raštas patvirtina, kad UAB „T.“ kartu su UAB ,,N.“ atliekamų projektų nuo 2015 m. spalio 10 d. iki 2016 m. vasario 1 d. faktiškai nebuvo, nes tarp jų nebuvo sudaryta jokių statybos, renovacijos ar kitokių sutarčių (t. 3, b. l. 97). yra tik iš dalies teisingi.

12.2. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje esanti 2015 m. spalio 31 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) kopija, patvirtina, jog tarp UAB „T“ ir UAB „N.“ iš tiesų egzistavo susitarimas, jog D. M. vadovaujama įmonė subrangovo statusu VšĮ (duomenys neskelbtini) priklausančiuose pastatuose atliks fasadų šiltinimo darbus. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog nėra jokių duomenų apie tai, kad UAB „N.“ būtų sudariusi rangos sutartį su VšĮ (duomenys neskelbtini) dėl fasadų šiltinimo darbų atlikimo, be to tai patvirtina ir viešai prieinami Centrinės viešųjų pirkimų informacinės sistemos duomenys apie UAB „N.“ su VšĮ (duomenys neskelbtini) pasirašytas sutartis ((duomenys neskelbtini)), iš kurių matyti, kad buvo sudarytos tik dvi sutartys (2016 m. birželio 2 d. ir birželio 3 d., t. y. jau po sutarties su UAB ,,S.“ pasirašymo) ir dėl labai nedideles apimties darbų.

12.3. Nagrinėjamu atveju neaktuali UAB ,,N.“ veikla dirbant pagal sutartis ar be jų, tačiau byloje yra duomenų jog tarp UAB „T“ ir UAB ,,N.“ buvo sudarytos sutartys, ką patvirtina baudžiamosios bylos medžiagoje esantis banko sąskaitos išrašas (UAB „N.“ ,,T.“ pervedė 3 000 eurų avansą pagal subrangos sutartį) ir atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktai. Tačiau, kaip nurodė UAB „N.“ bankroto administratorius UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2018 m. gruodžio 10 d. pranešimu (7 t., 108 b. l), minėtos įmonės banko išrašuose nebuvo rasta mokėjimų pagal 2015 m. gruodžio 30 d. atliktų darbų aktą Nr. 02 bei 2015 m. lapkričio 30 d. atliktų darbų aktą Nr. 01. Aplinkybes, jog pinigai nebuvo pervesti patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme apklausiamas D. M.. Jis nurodė, jog, nors UAB „T“ pagal su UAB „N.“ pasirašytą subrangos sutartį keitė vieno „((duomenys neskelbtini)“ pastato stogo dangą ir kelių sienų apšiltinimą (iš viso 400 kv. m.), tačiau už minėtus darbus (kurie nebuvo pabaigti) UAB „N.“ pagal 2015 m. lapkričio 30 d. ir 2015 m. gruodžio 30 d. atliktų darbų aktus pinigų nesumokėjo, todėl toliau darbų, numatytų subrangos sutartyje, UAB „T“ nevykdė (7 t., 120 b. l.). Būtent šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog sutarties su A. Š. pasirašymo metu, t .y 2016 m. sausio 8 d. D. M. nevykdė VšĮ ((duomenys neskelbtini) statybos ir renovacijų darbų, duomenų apie kitų darbų vykdymą taip pat nepateikė, todėl konstatuojama, kad minėtos sutarties sudarymo metu, D. M. UAB „S.“ direktoriui pateikė melagingą informaciją, sudarančią pagrįstą pagrindą manymui, jog UAB „T“ yra klestinti įmonė, kuri nespėja vykdyti visų įsipareigojimų, todėl perleidžia pelningą kontraktą.

12.4. Siekiant nustatyti ar kaltinime nurodytu laikotarpiu UAB „T“ veikla buvo pelninga, apeliacinės instancijos teisme buvo apklausta specialistė L. J., kuri atliko UAB „T“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą. Specialistė paaiškino, jog minėta įmonė nepateikė apskaitos registrų, kuriuose yra registruojamos ūkinės operacijos ir pagal apskaitos registrų buhalterines sąskaitas yra sudaroma finansinė atskaitomybė bei yra fiksuojami duomenys apie įmonės turtą, įsipareigojimus, pajamas, išlaidas ir kt. Taip pat nurodė, kad aptariama įmonė už visą tiriamąjį laikotarpį nepateikė buhalterinės apskaitos registrų, suregistruotų apskaitos dokumentų ir užfiksuotų ūkinių operacijų apskaitos, todėl šiuo atveju neįmanoma nustatyti UAB „T“ veiklos, turto ir įsipareigojimų 2015 metais (7 t., 116-119 b. l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, specialistės parodymai tik dar labiau sustiprina išvadą, jog neegzistuoja pagrįstas pagrindas teigti, jog kaltinime nurodytu laikotarpiu UAB „T“ veikla iš tiesų buvo pelninga ir sėkminga.

12.5. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog net tuo atveju, jeigu D. M. kontraktą su UAB ,,S.“ būtų pasirašęs ir nurodydamas A. Š. tikrąją savo vadovaujamos įmonės būklę, jo veikos baudžiamumo nešalintų, kadangi nagrinėjamoje situacijoje esminė apgaulė pasireiškė tuo, jog, kaip jau buvo minėta, D. M. pasirašė su A. Š. įmone ,,S.“ statybos darbų sutarties perleidimą pagal neegzistuojančias tarp UAB ,,T.“ ir Norvegijoje registruotų įmonių sutartis. Tačiau tai, jog D. M. įtikino A. Š., jog jo įmonės finansinė būklė yra puiki, akivaizdžiai sukėlė didesnį pastarojo pasitikėjimą D. M. ir lėmė apsisprendimą pasirašyti darbų perėmimo sutartį.

13. Apeliaciniame skunde, be kita ko, ginčijama ir nuosprendyje padaryta išvada, jog D. M. kaltinime nurodytas sutartis pasirašė turėdamas tik vieną tikslą – pasisavinti svetimus pinigus, teigiant, kad gauti 15 000 eurų buvo panaudoti įmonės reikmėms, t. y. transporto priemonės įsigijimui bei darbo užmokesčio išmokėjimui įmonės darbuotojams. Siekiant nustatyti ar UAB „T“ pervesti A. Š. pinigai iš tiesų buvo panaudoti automobilio įsigijimui, apeliacinės instancijos teisme buvo gauta VĮ „Regitra“ duomenys – Kelių transporto priemonių registro išrašas – apie 2015 – 2016 metų laikotarpiu UAB „T“ vardu registruotas transporto priemones. Iš šio išrašo matyti, jog 2015 – 2016 metais UAB „T“ vardu buvo užregistruotos dvi transporto priemonės (automobiliai „Audi A6 Avant“), tačiau tuo pačiu laikotarpiu jos buvo ir išregistruotos. Be to, minėtas išrašas patvirtina, kad po sutarties su UAB „S.“ pasirašymo (t. y. po 2016 m. sausio 8 d.) UAB „T.“ vardu nebuvo įregistruota nei viena transporto priemonė (7 t., 105 b. l. ). Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, bei į tai, jog šiuo atveju dėl neišsaugotų įmonės buhalterinių dokumentų, nėra jokių tikslių duomenų apie D. M. vadovaujamos įmonėms darbuotojams išmokėtus darbo užmokesčius po 2016 m. sausio 8 d., teisėjų kolegija atmeta aptariamą apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą.

13.1. Atkreiptinas dėmesys, jog tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką padaro fizinis asmuo, kuris eina vadovaujančias pareigas ir turi teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus jo vardu, arba gali kontroliuoti jo veiklą, ir fizinis asmuo nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens naudai arba interesais, veikdamas individualiai ar juridinio asmens vardu – turi būti sprendžiamas juridinio asmens atsakomybės klausimas. Kadangi šis klausimas ikiteisminio tyrimo metu nespręstas, skundo dėl to negauta bei įvertinus tai, jog UAB ,,T“ iškelta bankroto byla – apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisako.

14. Kaip nepagrįstas atmetamas ir apeliacinio skundo argumentas, jog aplinkybę, kad D. M. veiksmuose nebuvo apgaulės ir jis siekė įgyvendinti su UAB „S.“ sudarytą sutartį, patvirtinta liudytojo M. J. parodymai, jog apeliantas jo prašė savo mikroautobusu nugabenti į Norvegiją darbininkus, tačiau sutartu laiku į Norvegiją neišvyko dėl transporto priemonės gedimo. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad D. M. iš tiesų organizavo UAB „S.“ darbuotojų nugabenimą į Norvegijos karalystę, yra nepagrįsta jokiais kitais baudžiamosios bylos duomenimis. Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog D. M. daugybę kartų keitė savo nuomonę dėl UAB „S.“ įmonės darbuotojų kelionės į Norvegijos karalystę būdo – teigė, jog į darbo vietą darbuotojai bus nugabenti keltu, vėliau teigė, kad dalis jų keliaus mikroautobusu, o dalis skris lėktuvu, tačiau tam, kad šie jo planai būtų realiai įgyvendinti nesiėmė jokių veiksmų. Todėl, atsižvelgiant į tai, jog galiausiai minėti darbuotojai į Norvegijos karalystę taip ir neišvyko, akivaizdu, jog aptariamais veiksmais D. M. tiesiog bandė toliau klaidinti UAB „S.“ direktorių.

15. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, jog tarp UAB „T“ ir UAB „S.“ buvo susiklostę sutartiniai santykiai, kurie buvo pagrįsti sutartimis, o neįvykdžius sutarties sąlygų UAB “S.“ bankroto administratoriui pavyko realizuoti savo teises civilinio proceso tvarka ir prisiteisti 15 624,66 eurų iš D. M.. Atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pripažįsta, jog tarp minėtų įmonių buvo susiklostę civiliniai santykiai, tačiau pažymėtina, kad minėti santykiai susiformavo tik dėl D. M. panaudotos apgaulės prieš UAB „S.“ direktorių, kas ir skiria tokius santykius nuo civilinio delikto.

16. Apeliaciniame skunde ginčijamas ir skundžiamo nuosprendžio argumentas, jog įvykęs civilinis procesas tik patvirtina D. M. kaltę padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą, teigiant, jog nuteistasis, pasirašydamas laidavimą ir įsipareigodamas su UAB „S.“ sudarytos sutarties nevykdymo atveju atsakyti savo turtu, parodė ketinimų rimtumą. Tačiau aukštesnės instancijos teismas su šiuo apeliacinio skundo argumentu sutikti negali. Pažymėtina, kad vienas iš BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių yra didelės turtinės naudos gavimas. Nagrinėjamu atveju, Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 1 d. priimtas teismo įsakymas, kuriuo nuspręsta išieškoti iš skolininko D. M., kreditorei UAB „V.“ (UAB „S.“ bankroto administratoriui) 15000 Eur skolą su delspinigiais ir palūkanomis (15624,66 Eur), įrodo, jog neteisėtais veiksmais D. M. gavo didelės turtinės naudos, UAB „S.“ iš tiesų buvo padaryta didelė turtinė žala. Atkreiptinas dėmesys, jog nors D. M. pasirašė 2016 m. kovo 22 d. „Įsipareigojimą Nr. 01“, kuriuo įsipareigojo savo turtu atlyginti UAB ,,S.“ nuostolius už kontrakto nevykdymą, tačiau, įvertinus D. M. parodymus, jog minėtas raštas buvo pasirašytas tik dėl to, jog to reikalavo A. Š., o dokumento pasirašymo metu D. M. pinigų neturėjo (7 t., 7 b. l.), kolegija daro išvadą, jog šios aplinkybės leidžia pagrįstai spręsti, kad apeliantas siekė, kad kuo ilgiau neišaiškėtų jo prieš A. Š. panaudota apgaulė ir pastarasis dėl to nesikreiptų į teisėsaugos institucijas. Taigi, esant šioms aplinkybėms, kolegija sprendžia, jog nei įvykęs civilinis procesas, nei D. M. pasirašytas įsipareigojimas laiduoti savo turtu, nepaneigia apelianto kaltės dėl veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje.

17. Taip pat apeliaciniame skunde nurodyta, kad D. M. veiksmai niekaip neapsunkino UAB „S.“ pažeistų teisių atstatymo civilinėmis teisinėmis priemonėmis, kadangi civilinė byla Nr. eL2-9696-214/2017 yra išnagrinėta, ieškovui UAB „V.“ priteista 15 624,66 eurų, o apeliantas šio teismo įsakymo neskundė. Atsakant į šį skundo argumentą pažymėtina, atkreiptinas dėmesys, jog būtent tai, kad kaltinamasis nevykdė su UAB ,,S.“ sudarytos sutarties sąlygų, t. y. iš karto negrąžino už perleistą kontraktą gautų pinigų tik žadėdamas tai padaryti, A. Š. iniciatyva pasirašė 2016 m. kovo 22 d. „Įsipareigojimą Nr. 01“, kuriuo įsipareigojo savo turtu atlyginti UAB ,,S.“ nuostolius už kontrakto nevykdymą (nors tokių lėšų pasirašymo metu neturėjo), kai tuo tarpu UAB ,,T“ savo veiklą stabdė atleisdama darbuotojus, kas akivaizdžiai rodė įmonės nemokumo būsenos artėjimą (LITEKO duomenys apie bankroto bylos iškėlimą bei viešai skelbiami duomenys portale ,,Rekvizitai.lt“ apie įmonės būklę). Būtent tokiais veiksmais D. M. siekė apsunkinti ir apsunkino UAB ,,S.“ pažeistų teisių atstatymą civilinėmis teisinėmis priemonės, bandydamas nutolinti įmonės kreipimąsi į teismą.

18. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, sprendžiama, kad D. M. veiksmuose egzistavo nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai, todėl dėl šių veiksmų jam negali kilti tik civilinė atsakomybė. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyti visi sukčiavimo požymiai, t. y. nustatyta, kad D. M., siekdamas suklaidinti UAB „S.“ direktorių nurodė jam tikrovės neatitinkančius duomenis, kuriais A. Š. buvo įtikintas, kad jo vadovaujama įmonė su UAB “T“ pasirašo pelningą sutartį bei A. Š. savanoriškai vykdydamas minėtos sutarties sąlygas perdavė didelės vertės turtą D. M., kuris savo įsipareigojimų pagal aptariamą susitarimą nevykdė ir vykdyti neketino, kadangi pagal pasirašytą kontraktą realiai nebuvo jokių darbų, kuriuos UAB ,,S.“ būtų galėjusi atlikti Norvegijoje.

19. Atkreiptinas dėmesys, jog nuosprendžio nustatomojoje dalyje nepakankamai aiškiai išdėstyta, kokią pinigų sumą įgijo D. M., nurodant, jog savo naudai jis įgijo UAB „S.“ 14171,80 eurų, o UAB „T“ naudai – 668,36 eurų. Kaip jau buvo minėta, juridinis asmuo – UAB ,,T“ dėl veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje (jos naudai gautų 668,36 eurų) baudžiamojon atsakomybėn nepatraukta, taip pat neaišku, kur buvo panaudoti iš A. Š. gauti 159,84 eurai (iš 15 000 eurų atėmus 14 171,80 (įgytus D. M. naudai) ir 668,36, 36 (įgytus UAB ,,T“ naudai)). Tačiau, įvertinus tai, jog byla nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, pastarajam inkriminuoti didesnės vertės, nei nurodyta nuosprendyje, turto įgijimą apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo, kadangi taip būtų pasunkinta nuteistojo padėtis, todėl sprendžia, jog D. M. įgijo 14 171, 80 eurų vertės UAB ,,S. turtą“.

20. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, į tai, jog kaltinime ir pripažintose įrodytomis bylos aplinkybėse nurodyta, jog D. M. iš A. Š. negrąžintų 15 000 Eurų gavo 14 171,80 Eur (pervedus bankiniais pavedimais ir išdavus grynais), iš nuosprendžio nustatomosios dalies šalinama aplinkybė, jog D. M. UAB ,,T“ naudai įgijo 668,36 eurų.

21. Taip pat iš nuosprendžio nustatomosios dalies aprašant veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, šalinama aplinkybė, jog D. M., siekdamas užmaskuoti nusikalstamą veiką 2016 m. gegužės mėn. tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, Kauno mieste surašė 2015 m. gruodžio 1 d. autorinę sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią darbai nebuvo atlikti, bei tikrovės neatitinkančius UAB „T“ 2016 m. gegužės 17 d. kasos išlaidų orderį Nr. 09 ir 2016 m. gegužės 27 d. kasos išlaidų orderį Nr. 15, pagal kuriuos E. R. neva išmokėta 18000 eurų, pagal sutartį, pateikė juos pasirašyti E. R., nors pinigų jai neišmokėjo, kadangi šios aplinkybės reikšmės sprendžiant D. M. apgaulės panaudojimą A. Š. atžvilgiu jokios reikšmės neturi, o D. M. veiksmų, pasirašant tikrovės neatitinkančius dokumentus – sutartį ir kasos išlaidų orderius bus pasisakyta šio nuosprendžio dalyje, dėl D. M. veikos pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

22. Vienas iš esminių apeliacinio skundo argumentų yra susijęs su apgaulingo ir aplaidaus apskaitos tvarkymo atribojimu, t. y. apeliantas prašo jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, perkvalifikuoti į BK 223 straipsnio 1 dalį, teigdamas, jog nors jis iš tiesų ir netinkamai tvarkė UAB „T“ buhalterinę apskaitą, tačiau tai padarė dėl aplaidumo, o ne tyčiniais savo veiksmais. Teisėjų kolegija šiam apeliacinio skundo argumentui pritaria.

23. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad netinkamas UAB „T“ buhalterinės apskaitos tvarkymas pasireiškė: 1) minėtos įmonės apskaitos dokumentų neišsaugojimu; 2) UAB „T“ buhalterinės apskaitos dokumentų neperėmimu iš buvusio šio juridinio asmens direktoriaus D. M. už laikotarpį iki 2015 rugpjūčio 14 d.; 3) Buhalterinės apskaitos dokumentų už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2015 m. rugsėjo 21 d. neišsaugojimu ir jų neperdavimu įmonės direktorei N. M.; 4) pagal Paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), savo paties 2016 m. sausio 8 d. UAB „S.“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros TRV Nr. 09 (pagal kurią UAB „S.“ sumokėjo UAB „T“ 15000 eurų) nepateikimo buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, kad minėtas dokumentas būtų įtrauktas į buhalterinę apskaitą; 5) UAB „T“ buhalterinės apskaitos dokumentų, perimtų iš buvusios UAB „T“ direktorės N. M. už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. iki 2016 m. sausio 27 d. neišsaugojimu; 6) UAB „T“ 2016 m. gegužės 17 d. kasos išlaidų orderio Nr. 09 ir 2016-05-27 kasos išlaidų orderio Nr. 15, pagal kuriuos E. R. neva išmokėta 18000 eurų suma (nors iš tiesų pinigai išmokėti nebuvo) išrašymu.

24. Sutiktina su skundžiamo nuosprendžio išvada, jog įmonės apskaitos dokumentų neperėmimas iš ankstesnio juridinio asmens vadovo, minėtų dokumentų neišsaugojimas ir pagal Paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), savo paties 2016 m. sausio 8 d. UAB „S.“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros TRV Nr. 09 nepateikimas buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, kad minėtas dokumentas būtų įtrauktas į buhalterinę apskaitą atitinka objektyvų buhalterinės apskaitos netvarkymo požymį.

25. Tačiau, įvertinus teisminio nagrinėjimo metu gautus duomenis, sprendžiama, jog šio požymio neatitinka aplinkybė, jog D. M. sudarė 2015-12-01 tikrovės neatitinkančią sutartį autorinę sutartį ir išrašė UAB „T“ 2016 m. gegužės 17 d. kasos išlaidų orderį Nr. 09 ir 2016 m. gegužės 27 d. kasos išlaidų orderį Nr. 15, pagal kuriuos E. R. neva išmokėta 18000 eurų suma (nors iš tiesų pinigai išmokėti nebuvo). Pažymėtina, kad apklausiami tiek liudytojai E. R. ir A. R., tiek pats nuteistasis nurodė, kad minėta sutartis realiai nebuvo vykdoma ir pagal ją išrašytuose kasos išlaidų orderiuose nurodyta pinigų suma nebuvo pervesta E. R., o aptariami kasos išlaidų orderiai ir sutartis buvo reikalingi E. R. kreipiantis į banką dėl paskolos suteikimo, siekiant sudaryti įspūdį, jog jos gaunamos pajamos yra pakankamai didelės. Išnagrinėjus bylą, negauta jokių duomenų paneigiančių tiek D. M., tiek E. R. ir A. R. parodymus, kad pagal minėtus kasos išlaidų orderius E. R. iš tiesų nebuvo išmokėti 18 000 eurų. Šios nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, jog D. M. (ir E. R.) aukščiau aptartuose autorinėje sutartyje ir kasos išlaidų orderiuose galimai sąmoningai nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis ir tokiu būdu galimai suklastojo tikrus dokumentus, kas sudaro BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, bet dėl šios veikos D. M. kaltintas nebuvo. Tačiau galimai suklastotų dokumentų neįtraukimas į buhalterinę apskaitą nesudaro pagrindo išvadai, jog buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai. Priešingai, tokią išvadą būtų galima daryti tuo atveju, jeigu žinomai netikri dokumentai į buhalterinę apskaitą būtų įtraukti. Vien tai, jog D. M. surašė galimai tikrovės neatitinkančius sutartį ir kasos išlaidų orderius, kurie niekaip neatsispindėjo įmonės buhalterinėje apskaitoje nesudaro BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių, todėl aplinkybė, kad D. M., būdamas atsakingas už įmonės kasą, pagal Autorinę sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), išrašė UAB „T“ 2016 m. gegužės 17 d. kasos išlaidų orderį Nr. 09 ir 2016-05-27 kasos išlaidų orderį Nr. 15, pagal kuriuos, E. R. neva išmokėta 18 000 eurų suma, nors pinigai išmokėti nebuvo – iš nuosprendžio nustatomosios dalies šalinama.

26. Pažymėtina, kad pašalinus minėtą aplinkybę iš kaltinimo, sprendžiama, kad skundžiamame nuosprendyje buvo pagrįstai konstatuota, jog kitais kaltinime ir nuosprendžiu pripažintais įrodytais veiksmais, netinkamai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima visiškai nustatyti UAB „T“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., ir negalima iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d.

27. Tačiau teisėjų kolegija, nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog D. M. UAB „T“ buhalterinę apskaitą netinkamai tvarkė tyčia. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė, neanalizavęs baudžiamosios bylos duomenų, leidžiančių nustatyti D. M. kaltės formą ir nenurodė motyvų, kodėl konstatavo, kad nuteistasis veikė tyčia. Pagal apeliantui inkriminuotus veiksmus (įmonės apskaitos dokumentų neperėmimą ir jų neišsaugojimą bei šių dokumentų nepateikimą įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui) tokia veika gali būti padaroma ir tyčia, ir dėl neatsargumo (aplaidžiai tvarkant buhalterinę apskaitą). Objektyviai tiek apgaulingas, tiek aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas iš esmės sutampa, todėl bylą nagrinėjantis teismas turi aiškiai ir pakankamai argumentuotai motyvuoti savo išvadas dėl kaltės formos nustatymo, kas šioje byloje nebuvo padaryta.

28. Sprendžiant kokia kaltės forma D. M. atliko aukščiau aptartus veiksmus, svarbu įvertinti tai, kaip jis pats suvokė savo neteisėtus veiksmus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apklausiamas teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuteistasis pripažino netinkamai tvarkęs UAB „T“ buhalterinę apskaitą, tačiau pažymėjo, jog tai darė „nepiktybiškai“ ir pripažino, kad elgėsi aplaidžiai. Vis dėlto, pagal susiformavusią teismų praktiką, subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko parodymais, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius, t. y. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286/2010, 2K-526/2011, 2K-170/2012, 2K-590/2014, 2K-437-303/2015, 2K-138-139/2016).

29. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog siekdamas apgaulingai tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą D. M. vykdė aktyvius tyčinius veiksmus, pvz. sunaikino, sugadino ar paslėpė buhalterinius įmonės dokumentus ir pan. Nors kaltinime ir nuosprendyje buvo nurodyta, kad apgaulingas įmonės apskaitos tvarkymas pasireiškė ir tuo, kad D. M. išrašė kasos išlaidų orderius Nr. 09 ir Nr. 15, pagal kuriuos E. R. neva išmokėta 18 000 eurų, nors pinigai nebuvo išmokėti, kas leidžia teigti, kad kaltinamojo akto ir nuosprendžio autoriai sprendė, jog D. M. neįvykusią operaciją įtraukė į buhalterinę apskaitą, tačiau šiai aplinkybei nepasitvirtinus ir ją pašalinus iš kaltinimo, tokią išvadą daryti pagrindo neliko. Pažymėtina, kad šiuo atveju aktuali yra ir kasacinės instancijos teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad, esant dabartinei BK 223 straipsnio redakcijai, aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas padaromas tik neatsargia kaltės forma, o kitos šiame straipsnyje numatytos veikos, t. y. buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas, gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-305/2009). Vadinasi, net ir tais atvejais, kai buhalterinė apskaita netvarkoma ir dokumentai nesaugojami tyčia, toks neveikimas kvalifikuotinas pagal BK 223 straipsnį.

30. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad nurodytus neteisėtus veiksmus D. M. padarė veikdamas neatsargia kaltės forma ir todėl jo veiksmai turi būti perkvalifikuojami iš BK 222 straipsnio 1 dalies į BK 223 straipsnio 1 dalį.