- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-08
- Bylos Nr.
- e2A-127-881/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00193-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Vilija Mikuckienė, Danguolė Martinavičienė
- Atsakovas
- R. Š.
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. Š. (R. Š.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. balandžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Reitransa“ ieškinį atsakovui R. Š. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Reitransa“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo R. Š. 103 834,98 Eur žalos atlyginimą bei 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad iš valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Registrų centrui pateikto vienintelio ieškovės balanso ir pelno nuostolių ataskaitos už 2017 metus matyti, kad 2017 m. gruodžio 31 d. ieškovė turėjo 65 127 Eur turto, ieškovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai per vienerius metus buvo 27 893 Eur. Ieškovės finansinė būsena jau 2017 m. gruodžio 31 d. atitiko nemokios įmonės būseną, t. y. ieškovės skolos žymiai viršijo turėtą likvidų turtą, ieškovė neturėjo pakankamai turto įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams, per 2018–2019 metus skolos tik didėjo, tačiau atsakovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jau 2017 m. gruodžio 31 d. įmonei esant nemokiai, ieškovės skolos išaugo iki šiuo metu Šiaulių apygardos teismo patvirtintos 103 834,98 Eur kreditinių reikalavimų sumos, ir kreditoriai neturės galimybės bent iš dalies patenkinti finansinių reikalavimų, kadangi ieškovė neturi jokio registruoto kilnojamojo ar nekilnojamojo turto. Nors atsakovas nuo 2019 m. balandžio 1 d. perleido visas ieškovės akcijas D. R., kuris įmonėje pradėjo dirbti 2019 m. balandžio 5 d. ir tą pačią dieną buvo atleistas, atsakomybė už susidariusius finansinius reikalavimus po ieškovės nemokumo momento kyla atsakovui, o ne naujajam ieškovės akcininkui bei vadovui. Naujajam akcininkui buvo perleista nemoki įmonė, pagal 2018–2019 metų balansus, pateiktus prie 2019 m. balandžio 1 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, ieškovės skolos tiekėjams viršijo turėtą turtą: turtas buvo 915 082 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 096 654 Eur. Prie 2019 m. balandžio 1 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties nėra pridėtas turto perdavimo–priėmimo aktas, todėl nėra aišku, ar ieškovė akcijų pirkimo pardavimo metu realiai turėjo turto, ir ar apskritai koks nors turtas buvo perduotas naujajam ieškovės akcininkui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Šiaulių apygardos teismas 2021 m. balandžio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino.
3. Teismas konstatavo, kad VĮ Registrų centrui pateiktas ieškovės balansas ir pelno nuostolių ataskaita už 2017 metus įrodo, jog 2017 m. gruodžio 31 d. įmonė turėjo turto už 65 127 Eur, iš jo ilgalaikio turto už 469 Eur, trumpalaikio turto už 64 658 Eur. Turtą sudarė per vienerius metus gautinos sumos – 64 336 Eur, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 322 Eur. Didžiąją dalį turto sudarė per vienerius metus gautinos sumos, t. y. trečiųjų asmenų įsiskolinimai bendrovei. Šios debitorinės skolos turėjo būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais, byloje nėra duomenų apie realias galimybes išieškoti debitorines skolas ar įrodymų, kad šios skolos per 2018–2019 metus buvo išieškotos. 2017 metų balanso duomenimis, įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai per vienerius metus buvo 27 893 Eur, 2017 metus įmonė baigė su 19 266 Eur nuostoliu. Vertinant, kad įmonės finansinė būsena 2017 m. gruodžio 31 d. atitiko nemokios įmonės būseną, t. y. skolos žymiai viršijo turėtą ieškovės likvidų turtą, įmonės vadovas turėjo pareigą pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
4. Teismas sprendė, kad visos aplinkybės – UAB „Reitransa“ 2017 m. gruodžio 31 d. atitikimas nemokios įmonės būsenai, skolų augimas per 2018–2019 metus, finansinės atskaitomybės neteikimas VĮ Registrų centrui už 2018 metus, kreditorių neinformavimas apie susiklosčiusią sunkią finansinę padėtį, įmonės veiklos nebevykdymas nuo 2019 m. kovo mėnesio, nemokios įmonės perleidimas kitam asmeniui, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimas teismui, patvirtina, jog atsakovo elgesys neatitiko tų kriterijų, kurie keliami įmonės vadovui.
5. Teismo vertinimu, atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.87 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, kuriose įtvirtintos įmonės vadovo specialios pareigos. Atsakovas juridinio asmens atžvilgiu elgėsi nesąžiningai, dėl ko finansinių įsipareigojimų suma padidėjo iki 103 834,98 Eur. Dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) skolos išaugo, ir kreditoriai neturi galimybės bent iš dalies patenkinti finansinių reikalavimų, nes įmonė neturi jokio registruoto kilnojamojo ar nekilnojamojo turto.
6. Atsakovas nepateikė teisinių argumentų, paneigiančių, kad, nebegalėdamas atsiskaityti su kreditoriais ir laiku nepateikdamas pareiškimo iškelti bankroto bylą ieškovei, nesukėlė civilinės atsakomybės vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
7. Atsakovo padaryta žala pasireiškė kreditorių teisės atgauti bent reikšmingesnę dalį skolos pažeidimu. Šiaulių apygardos teismo nutartimis patvirtintų įmonės kreditorių finansinių reikalavimų suma yra 103 834,98 Eur, kuri susidarė jau įmonei tapus nemokia nuo 2017 m. gruodžio 31 d. Įmonės bankroto byloje patvirtinta kreditorių reikalavimų suma, atsiradusi po įmonės nemokumo momento, yra vertinama kaip įmonės vadovo padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011). Jeigu atsakovas būtų laiku pateikęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, įmonės kreditiniai reikalavimai nebūtų didėję iki bankroto byloje patvirtintų kreditinių reikalavimų sumos, atsakovas būtų pasinaudojęs palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo sąlygomis ir nesukėlęs žalos kreditoriams, kurių finansiniai reikalavimai ieškovės bankroto byloje ir taip nebus padengti, kadangi ieškovė neturi jokio turto ar piniginių lėšų. Taigi, anot teismo, atsakomybė už susidariusius įmonės finansinius reikalavimus po įmonės nemokumo momento kyla atsakovui, o ne naujajam akcininkui ar vadovui.
8. Atsakovas turėjo teisines pareigas, numatytas CK 2.87 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 6.263 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje, ir, nesilaikydamas įstatymo reikalavimų, pažeidė teisinę pareigą, dėl kurios pažeidimo tiek įmonė, tiek įmonės kreditoriai patyrė 103 834,98 Eur žalą. Dėl teisinę pareigą pažeidusio atsakovo veiksmų (neveikimo) žala atsirado tiesiogiai, tarp atsakovo veikų ir padarytos žalos nėra kitų pašalinių įvykių, kurie nutrauktų priežastinio ryšio grandinę.
9. Byloje atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių civilinės atsakomybės taikymo aplinkybes. Atsakovo siekis išlaikyti įmonę ir grąžinti skolas kreditoriams, nesant tam objektyvių sąlygų, yra nepakankamas argumentas, o tai, kad nemokios įmonės akcijos buvo perleistos kitam asmeniui, teismo vertinimu, įrodo atsakovo nesugebėjimą įvykdyti aptartas vadovo pareigas (CK 2.87 straipsnis, ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies 4 punktas).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Apeliaciniu skundu atsakovas R. Š. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. balandžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Atsakovas 2019 m. balandžio 1 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi savo turėtų 100 proc. UAB ,,Reitransa“ akcijų pardavė D. R.. Kaip neatsiejama minėtos sutarties dalis yra 2019 m. vasario 28 d. sudarytas UAB ,,Reitransa“ balansas bei Pelno (nuostolių) ataskaita, pasirašyta direktoriaus R. Š.. Prie akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pridėti dokumentai liudija faktą, kad įmonės akcijos pirkėjui buvo parduotos, pastarajam žinant apie įmonės finansinę padėtį ir sutinkant tokios būklės įmonę prisiimti. Be to, buvo sudarytas Dokumentų priėmimo–perdavimo aktas, patvirtinantis, kad visi įmonės dokumentai buvo perduoti naujajam UAB ,,Reitransa“ direktoriui. Kodėl direktorius įmonėje buvo įdarbintas tik vieną dieną (kaip nurodo ieškovė), atsakovui nėra žinoma.
10.2. Esant sunkiai bendrovės finansinei padėčiai, siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti finansinių sunkumų turinčios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Atsakovas siekė išlaikyti įmonę ir grąžinti skolas kreditoriams, todėl norėjo, kad įmonė toliau vystytų veiklą. Ta aplinkybė, kad įmonės akcijas įsigijo kitas akcininkas, liudija, jog įmonė dar buvo perspektyvi.
10.3. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, 2017 m. gruodžio 31 d. UAB ,,Reitransa“ turėjo turto už 65 127 Eur, kurį iš esmės sudarė per vienerius metus iš skolininkų gautinos sumos. Jeigu įmonė ir toliau būtų vykdžiusi veiklą, ji būtų buvusi pajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir toliau vykdyti įsipareigojimus.
Žemesnės instancijos teismas
10.4. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius duomenis ir padarė klaidingas išvadas, vertindamas atsakovo veiksmus. Atsakovas neprivalėjo teikti finansinės atskaitomybės už 2018 metus, nes teikiant finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registro tvarkytojui reikia vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407 „Dėl Juridinių asmenų registro įsteigimo ir Juridinių asmenų registro nuostatų patvirtinimo“. Atsakovas, pasirašęs balansą, neturėjo pareigos jį iš karto perduoti VĮ Registrų centrui, nes prieš tai balansą dar turėjo patvirtinti akcininkų susirinkimas. Kadangi įmonės akcijas buvo nuspręsta parduoti ir sandoris įvyko 2019 m. balandžio 1 d., akcininkų susirinkimą dėl balanso patvirtinimo privalėjo šaukti naujasis direktorius D. R., ir jam kilo pareiga VĮ Registrų centrui pateikti balansą (įprastai bendrovės VĮ Registrų centrui pateikia iki birželio 1 d.).
10.5. Atsakovu šioje civilinėje byloje turėjo būti patrauktas ir UAB ,,Reitransa“ akcijų kontrolinį paketą įsigijęs D. R., nes būtent dėl jo kaltės įmonė nebevykdė veiklos ir neatsiskaitė su kreditoriais.
Atsiliepimas
11. Ieškovė BUAB „Reitransa“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
11.1. Ieškovė iki 2019 m. kovo mėn. vykdė veiklą, tai patvirtina EDS sistemoje pateiktos deklaracijos, tačiau, kaip matyti iš balanso duomenų už 2018–2019 metus, ieškovė nebuvo pajėgi atsiskaityti su kreditoriais, kadangi skolos kreditoriams tik didėjo. Be to, didėjo ir pirkėjų skolos, o tai tik įrodo, kad ieškovė nebuvo pajėgi skolų išieškoti ir jas grąžinti įmonei. Taigi apelianto teiginys, kad jeigu įmonė ir toliau būtų vykdžiusi veiklą, ji buvo pajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir toliau vykdyti įsipareigojimus, yra nepagrįstas, kadangi akivaizdu, jog ieškovė nuo įmonės nemokumo momento (2017 m. gruodžio 31 d.) ir toliau vykdžiusi veiklą įsipareigojimų kreditoriams nepadengė, o tik toliau juos didino.
11.2. Ieškovės finansiniai rodikliai (balansai) už 2017, 2018, 2019 metus tik patvirtina, kad ieškovė nuolat turėjo finansinių sunkumų ir buvo nepajėgi padengti kreditorių reikalavimų. Apeliantas byloje nepateikė jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių jo teiginį, kad ieškovė buvo perspektyvi įmonė.
11.3. Apeliantas D. R. perleido jau nemokią įmonę.
11.4. Apeliantas pasisakė tik dėl to, kad jis neturėjo pareigos teikti VĮ Registrų centrui metinės finansinės atskaitomybės dokumentų už 2018 metus, tačiau kitų skundžiamajame teismo sprendime nustatytų neteisėtų veiksmų neginčija.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
13. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl buvusio įmonės vadovo veiksmais – neveikimu nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo – padarytos žalos atlyginimo.
Bylos faktinės aplinkybės
14. Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartimi UAB „Reitransa“ iškelta bankroto byla, nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2019 m. gruodžio 7 d.
15. Bankroto byloje patvirtinta ieškovės kreditorių finansinių reikalavimų suma – 103 834,98 Eur.
16. Ieškovė Juridinių asmenų registre įregistruota 2017 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. balandžio 2 d. ieškovės vadovu ir akcininku registruotas atsakovas R. Š..
Dėl atsakovo civilinės atsakomybės
17. Byloje pareikštu ieškiniu ieškovė prašė nustatyti atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas dėl pareigos kreiptis laiku dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo pažeidimo ir priteisti 103 834,98 Eur žalos atlyginimo.
18. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje (bylai aktuali redakcija, galiojusi 2017 m. gruodžio 31 d.) nustatyta, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti.
19. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tiek juridinio asmens dalyviai, tiek valdymo organai savo veikloje privalo elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims. Ši pareiga atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-421/2016, 16 punktas).
20. Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Tokiu atveju žala laikoma po vadovui atsiradusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis (pvz., delspinigių forma), jei ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta. Taigi delsimu inicijuoti bankroto bylą padaryta žala turi kilti per laikotarpį, kurį vadovas vėlavo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą (laikotarpis tarp pareigos atsiradimo momento ir bankroto bylos iškėlimo), ir tuo laikotarpiu įmonei atsiradusi žala dėl padidėjusių įmonės įsipareigojimų turi būti teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su vadovo delsimu inicijuoti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020, 33 punktas).
21. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliantas pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą ir ieškovei tapus nemokiai (2017 m. gruodžio 31 d.) nesikreipė į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, bet tęsė įmonės veiklą ir 2019 m. balandžio 1 d. perleido įmonės akcijas naujam savininkui D. R.. Pagal kreditorių pareiškimus bankroto byla ieškovei iškelta tik 2019 m. lapkričio 26 d. Teismas, nustatęs, kad bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma (103 834,98 Eur) susidarė jau įmonei tapus nemokia nuo 2017 m. gruodžio 31 d., pripažino, jog atsakomybė už susidariusius įmonės finansinius reikalavimus po įmonės nemokumo momento kyla apeliantui, o ne naujajam įmonės akcininkui ar vadovui. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuos pirmosios instancijos teismo motyvus bei apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad apeliantas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigė.
22. Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad siekė išlaikyti įmonę ir grąžinti skolas kreditoriams, todėl norėjo, jog įmonė toliau vystytų veiklą, o ta aplinkybė, kad įmonės akcijas įsigijo kitas asmuo, anot apelianto, liudija, jog įmonė dar buvo perspektyvi. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto argumentus vertina kaip teisiškai nepagrįstus.
23. Kaip pažymima teismų praktikoje, įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įmonės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, o pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
25. Taigi, įmonei tapus nemokia 2017 m. gruodžio 31 d., apeliantas privalėjo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, o apelianto argumentai, kad jis siekė išlaikyti įmonę ir grąžinti skolas kreditoriams, norėjo, kad įmonė toliau vystytų veiklą, be to, kad yra deklaratyvūs, minėtos pareigos nevykdymo nepateisina. Taip pat apelianto nurodomos aplinkybės, kad įmonės akcijas įsigijęs naujasis jų savininkas žinojo apie įmonės finansinę padėtį, sutiko tokios būklės įmonę prisiimti, priešingai nei teigia apeliantas, savaime neliudija, jog įmonė dar buvo perspektyvi.
26. Apeliaciniame skunde apeliantas pabrėžia, kad 2017 m. gruodžio 31 d. UAB ,,Reitransa“ turėjo turto už 65 127 Eur, kurį iš esmės sudarė per vienerius metus iš skolininkų gautinos sumos. Anot apelianto, jeigu įmonė ir toliau būtų vykdžiusi veiklą, ji būtų pajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir toliau vykdyti įsipareigojimus. Pasisakydamas dėl šio apelianto argumento, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje, kalbant apie debitorių skolas, preziumuojama, jog įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1825-370/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-432-798/2018). Be to, pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1938/2014; 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015). Nesant byloje įrodymų, kad yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į realią bendrovės turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1448/2012; 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1534-943/2015). Kadangi nagrinėjamu atveju apeliantas apsiribojo tik abstrakčiu pasakymu, kad, jeigu įmonė ir toliau būtų vykdžiusi veiklą, ji būtų pajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir toliau vykdyti įsipareigojimus, tačiau neįrodinėjo, jog debitorių skolų atgavimas buvo realus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto pateiktu įmonės veiklos perspektyvų vertinimu. Pažymėtina, kad jokių kitų argumentų ir (ar) įrodymų, kuriais ginčytų byloje nustatytą įmonės nemokumo momentą, apeliantas nenurodė.
27. Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, apeliantas neprivalėjo VĮ Registrų centrui teikti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų už 2018 metus. Vis dėlto, kaip teisingai nurodo ieškovė, aplinkybė dėl finansinės atskaitomybės (ne)teikimo buvo tik viena iš pirmosios instancijos teismo paminėtų, o civilinė atsakomybė apeliantui pritaikyta už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pažeidimą. Taigi, nurodyti apelianto argumentai neturi esminės reikšmės nagrinėjamos bylos rezultatui.
28. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto nuomone, kad atsakovu šioje civilinėje byloje turėjo būti patrauktas ir UAB ,,Reitransa“ akcijų kontrolinį paketą įsigijęs D. R., apeliantui teigiant, kad būtent dėl jo kaltės įmonė nebevykdė veiklos ir neatsiskaitė su kreditoriais. Teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiama dėl apelianto civilinės atsakomybės sąlygų ir nustatyta, jog būtent apeliantas pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo bei šiuo neveikimu sukėlė įmonės kreditoriams žalos. Taigi, apelianto argumentai, kad atsakovu šioje civilinėje byloje turėjo būti patrauktas naujasis UAB ,,Reitransa“ akcininkų savininkas, yra teisiškai nepagrįsti.
29. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai teisingai išspręsti, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties ir žyminio mokesčio priteisimo
30. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
31. CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami juridinis asmuo, kuriam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurio bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šioje byloje paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Taigi, už šioje byloje paduotą apeliacinį skundą atsakovas pagal įstatymą yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Atsižvelgiant į tai, nors Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gegužės 3 d. nutartimi atsakovui buvo atidėtas 1 754 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, dėl šios sumos priteisimo valstybei apeliacinės instancijos teismas nesprendžia (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2021 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.