- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-04
- Bylos Nr.
- e2A-1645-661/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-07433-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Pikelienė, Alvydas Barkauskas (pran.), Jadvyga Mardosevič
- Ieškovas
- A. A., V. A.
- Atsakovas
- A. K.
- Trečiasis asmuo
- J. S.
- Kategorijos
- 1.1.4.3Ieškinio senatis
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, Jadvygos Mardosevič ir Astos Pikelienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų (apeliantų) A. A., R. P. ir H. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. A. ir antrojo ieškovo V. A. teisių perėmėjų H. A., R. P. ieškinį atsakovei A. K. dėl sandorio dalies pripažinimo niekiniu, trečiasis asmuo byloje J. S., ir teismas
Aprašomoji dalis
nustatė:
I Ginčo esmė
Ieškovai prašė pripažinti niekine 1984-08-03 dovanojimo sutartį Nr. 7-5120 dalyje, kuria buvo nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvarka.
Tarp šalių kilo ginčas dėl 1984-08-03 dovanojimo sutarties dalies teisėtumo, kuri nurodyta viešame registre kaip vienas iš pagrindų įregistruoti šią naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką. Ieškovai konkrečiai ginčija šios dovanojimo sutarties 8 punktą, kuriuo M. K. nuosavybėn priskirtos konkrečios patalpos: pagal planą 2-1 kambarys 8,66 kv. m., 2-2 kambarys 14,61 kv. m., 2-3 kambarys 5,44 kv. m., 2-5 kambarys 7,54 kv. m., 2-4 virtuvė 5,80 kv. m. ir atlikta teisinė registracija (e. b. priedo l. 38-41). Ieškovai teismui nurodė, kad šio sandorio dalis - sutarties 8 p. prieštarauja imperatyvioms teisės normoms ir vadovaujantis CK 1.80 str. 1 d. ir šis punktas turi būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu, nes sudarytas vienašališkai, nebendradarbiaujant šalims, nes ieškovai niekada nėra išreiškę savo valios nusistatyti tokią naudojimosi tvarką ginčo gyvenamuoju namu, kaip tai nurodyta ginčo sutarties 8 punkte. Ieškovai kitiems ginčo sutarties punktams neprieštarauja ir jų neginčija.
Atsiliepimas
Atsakovė prašė ieškovų ieškinį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ji nurodė, jog dovanojimo sutartis yra teisėta, nes dar 1964 m. Tarybų rajono Liaudies Teismo 1964-01-09 įsiteisėjusiu sprendimu buvo nustatyta pastovi namo naudojimosi tvarka, kuri palikta galioti Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo, ši dovanojimo sutartis buvo patvirtinta notariškai ir įregistruota kaip tuo metu numatė įstatymai RTIB Vilniaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure registrų knygoje Nr. 141-22. Be to Lietuvos TSR Vilniaus m. Tarybų rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1984-07-31 buvo suteikęs leidimą šiam dovanojimui atlikti, o ir patys šio namo bendraturčiai nuolatos gyveno pagal tokią teismo nustatytą ir nusistovėjusią naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką. Atsakovė byloje prašė taikyti byloje ieškinio senatį pagal CK 1.125 str. 1 d., nes dovanojimo sutartis nebuvo kvestionuojama 30 metų, nors ieškovams buvo žinomas jos turinys, nes šio namo bendraturčiai nuolatos gyveno pagal tokį šios sutarties 8 punkte numatytą naudojimosi tvarką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 22 d. nusprendė ieškinį atmesti. Teismas konstatavo, kad ginčo patalpų naudojimosi tvarka Vilniaus miesto Tarybų rajono Liaudies teismo 1964 m. sprendimu jau buvo nustatyta dar iki ginčo dovanojimo sutarties sudarymo, t.y. naudojimosi pastatu tvarka buvo nustatyta ne dovanojimo sutartimi, kaip tai nurodė ieškovai. Dovanojimo sutartis 1984 m. buvo tinkamai įforminta ir įregistruota kaip tai numatė tuometinis CK 1964 m. kodeksas. Be to apie tokią patalpų naudojimosi tvarką, kuri ir nurodyta dovanojimo sutartyje, velionis ieškovas V. A. žinojo, nes kaip matyti iš 1964 m. tuometinio teismo sprendimų turinio (e. b. priedo l. 44-45), šiuose 1964 metų teismo procesuose jis pats dalyvavo ieškovu, jam dalyvaujant, tokia patalpų naudojimosi tvarka teisme ir buvo nustatyta. Šiai dovanojimo sutarčiai sudaryti buvo gauti būtini leidimai. Teismas, ištyręs byloje esančius įrodomus sprendė, kad daugiau nei 30 metų nusistovėjusi, t.y. nuo 1964 m. teismo sprendimo nustatyta naudojimosi tvarka nebuvo kvestionuojama, ieškovai savo teisių neįgyvendino, nebuvo dėl to ginčo, kvestionuoti sutartį imta tik 2015 metais, konkrečiai 2015-03-03 pateiktus ieškinį teismui, kai buvo iškeliami kiti ginčai dėl nekilnojamųjų daiktų dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Esant atsakovės prašymui, teismas taikė ieškinio senatį ir ieškinį atmetė kaip praleidus ieškinio senaties terminą
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovai A. A. R. P. ir H. A. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo arba panaikinti 2016-01-22 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovų ieškinį patenkinti visiškai, arba panaikinti 2016-01-22 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantai nurodė:
Ieškovai nurodė, jog nekilnojamasis daiktas ginčo pastatas - gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra bendrosios dalines nuosavybės teisės objektas. Šio gyvenamojo namo ½ dalis bendrosios jungtines nuosavybes teise priklauso apeliantams , ¼ gyvenamojo namo dalis – atsakovei, likusi ¼ gyvenamojo namo dalis priklauso trečiajam asmeniui. Apeliantai laikosi pozicijos, jog nuo 2013-08-23 1/4 gyvenamojo namo dalis, o tiksliau patalpos 2-1, 2-2, 2-3, 2-4, 2-5 priklauso nuolatiniam naudojimui M. K. - atsakovės sutuoktiniui. Naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos įregistravimo pagrindu nurodyta 1984-08-03 ginčo dovanojimo sutartis Nr. 7-5120.
Atsakovės sutuoktinis M. K. mirė 2014-06-03. Po velionio M. K. mirties jo sutuoktine A. K. įsiregistravo nuosavybes teises į ¼ gyvenamojo namo dalį, unikalus Nr. 1094-0064- 9018. Įregistravusi minėtą nuosavybės teisę, atsakovė įgijo teisę ir įregistruotą naudojimosi tvarką, t, y. į patalpas 2-1, 2-2, 2-3, 2-4, 2-5.
Apeliantų manymu galioję teisės aktai nenumatė teisės vienašališkai nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos dovanojimo sutartimi, ieškovai prašė teismo pripažinti 1984-08-03 dovanojimo sutartį Nr. 7-5120 dalyje, kuria buvo nustatyta naudojimosi pastatu - gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarka patalpomis 2-1, 2-2, 2-3, 2-4, 2-5, niekiniu sandoriu, kaip prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms.
Ginčo gyvenamojo namo dalies dovanojimo sutartis buvo įregistruota RTIB Vilniaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure registrų knygoje Nr. 141-22. Nors pats sandoris buvo išviešintas, tačiau nebuvo išviešinta sandorio siurprizinė sąlyga - vienašališkas, naudojimosi bendrąja daline nuosavybe, tvarkos nustatymas. Pačios dovanojimo sutarties fakto išviešinimas nereiškia, jog toks juridinis faktas savaime yra pakankamas pagrindas ieškovui įvertinti, ar nebuvo pažeistos jo teisės. Sutiktina su argumentu, jog velioniui V. A. buvo žinoma, jog tuometė ginčo pastato bendraturtė J. K. turėjo teisę padovanoti asmenine nuosavybės teise priklausiusią dalį ginčo gyvenamojo namo savo broliui M. K. - atsakovės velioniui sutuoktiniui. Tačiau ieškovui V. A., kaip vidutiniškai apdairiam nekilnojamojo turto savininkui, nebuvo keliama pareiga įvertinti ar kito asmens sudarytas vienašalis dovanojimo sandoris visais aspektais nepažeidė ieškovo teisių ir teisėtų interesų. Vienašališkai nustatyta naudojimosi tvarka, savaime nesukėlė jokių neigiamų juridinių padarinių ieškovų atžvilgiu iki tokios naudojimosi tvarkos Įregistravimo viešame registre - 2013-08-23. Tik išaiškėjus šiai, ieškovų atžvilgiu juridinę reikšmę turinčiai aplinkybei, be kita ko ribojančiai daiktines teises, ieškovai nedelsiant kreipėsi teisminės gynybos, siekiant apginti savo pažeistas teises.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodomus, sprendimą motyvavo byloje nesančiais įrodomais, dėl ko priėmė neteisėtą ir naikintiną sprendimą. Teismas rėmėsi kaip įrodymu Atsakovės pateikta Lietuvos TSR Vilniaus m. Tarybų rajono Liaudies tarybos vykdomojo komiteto 1984-07-31 pažyma Nr. K-971 su vertimu į lietuvių kalbą, tačiau atsakovė nepateikė šios pažymos originalo.
Apeliantai mano, jog Lietuvos TSR Vilniaus m. Tarybų rajono Liaudies tarybos vykdomasis komitetas neturėjo įgalinimų pats nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos, o 1984-07-31 pažymoje Nr. K-971 nėra minimas joks kitas oficialus dokumentas, kurio pagrindu būtų galima spręsti apie nustatytą naudojimosi tvarką.
Šalies argumentai
Apeliantai taip pat nurodo, kad atsakovės pateiktas ir byloje esantis tariamas Vilniaus miesto Tarybų rajono Liaudies teismo 1964 m. sausio 9 d. sprendimas yra kopijos kopija.
Apeliantų manymu, net ir darant prielaidą, jog atsakovės nurodyti teismų sprendimai egzistuoja, jų turinys yra palankus ieškovams. Vilniaus miesto Tarybų rajono Liaudies teismo 1964 m. sausio 9 d. sprendimo dėl namų valdos ir žemės sklypo padalijimo rezoliucinėje dalyje nusprendžiama nustatyti A. I. kambarius 2-1 ir 2-2. Naudojimosi tvarkos nustatymas patalpoms, pažymėtoms indeksais 2-3, 2-4 ir 2-5. nėra minimas. Tačiau 1984-08-03 dovanojimo sutartyje Nr. 7-5120 nurodyta, apdovanotojo nuosavybėn pereina patalpos pagal planą: 2-1 (8,66 kv.m.), 2-2 (14,61 kv. rn.), 2-3 (5,44 kv. m.), 2-4 (5,80 kv. 01.), 2-5 (7,54 kv.m.).
Atsiliepimas
Atsakovė A. K. pateikė atsiliepimą į pareikštą apeliacinį skundą, su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė palaikė išdėstytą poziciją atsiliepime į ieškinį bei sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais. Atsakovės manymu ieškiniu ginčijama notariškai patvirtintos 1984-08-03d. dovanojimo sutarties dalis, pagal kurią nuolatiniam naudojimui atsakovei perėjo nuosavybės teisė į patalpas: 2-1 kambarys 8,66 kv. m. , 2-2 kambarys 14,61 kv. m., 2-3 kambarys 5,44 kv.m., 2-5 priestatas 7,54 kv. m., 2-4 virtuvė 5,80 kv. m. Sutartis, laikantis galiojusio 1964 m. Civilinio Kodekso normų, buvo įregistruota RTIB Vilniaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure rejestrų knygoje Nr. 141-22, t.y. įrašas, sukeliantis pasekmes tretiesiems asmenims (CK 6.469 str. 3 d.), galioja nuo 1984-08-24 dienos.
Kaip apeliaciniame skunde nurodo patys apeliantai pagal sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 84 str. 1 d. – sandorio nuginčijimui buvo nustatytas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas, kurio eigos pradžia turėjo būti skaičiuojama nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi darytina išvada, kad iš esmės apeliantai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta pagrįsta išvada, kad ginčo sandoris buvo sudarytas 1984-08-03d., todėl šiam sandoriui sudaryti ir įforminti turi būti taikomas 1964 m. civilinis kodeksas, kurio 281 str. nustatyta, kad gyvenamojo namo (arba jo dalies) dovanojimo sutartis laikoma sudaryta nuo jos įregistravimo (255 straipsnis) momento.
Atsakovė nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas sprendime suabsoliutino ieškovų sužinojimo apie teisių pažeidimą momentą, susiedamas jį tik su 1984-08-03d. dovanojimo sutarties įregistravimu RTIB Vilniaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure, todėl netinkamai nustatė senaties termino pradžią, nes akivaizdu, kad teismas, taikydamas ieškinio senatį, įvertino visų byloje esančių pateiktų įrodymų visumą (CPK 185 str.) ir sprendime padarė visiškai priešingą išvadą, t.y. kad ginčijamos notariškai patvirtintos 1984-08-03d. dovanojimo sutarties 8 dalies turinys – ieškovams buvo žinomas ilgą laiką ne tik dėl to, kad buvo oficialiai įregistruota RTIB Vilniaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure registrų knygoje Nr. 141-22 (kaip tai numatė 1964 m. civilinio kodekso normos), bet ir dėl to, kad ši namų valdos naudojimo tvarka buvo nustatyta Vilniaus miesto Tarybų rajono Liaudies teismo 1964 m. sausio 9 d. sprendimu, kuris buvo paliktas galioti Lietuvos TSR Aukščiausiasis teismas 1964 m. vasario 3 d. nutartimi. 1964 m. gruodžio 18 d. teismo vykdytojos aktu namų valda padalinta pagal Vilniaus Tarybų rajono Liaudies teismo 1964 m. sausio 9 d. sprendimą, numatyta taip: V. A. (pareiškėjui) paskirti kambariai 3-3, 3-2, 3-5, 3-4, 3-1; Stankevičiui J. F. – kambariai 1-1, 1-2, 1-3, 1-4; J. K. – kambariai 2-1 ir 2-2 (administracinės bylos I t., b. l. 80, 108-109, 110-111, 124-125). Šios aplinkybės atsispindi ir namų valdų apskaitos byloje ir faktiniame 50 metų trunkančiame gyvenamojo namo valdyme pagal teismo nustatytą namų valdos naudojimo tvarką. Taigi, pirmosios instancijos teismas iš prejudicinių faktų ir teismui pateiktų rašytinių įrodymų visumos padarė pagrįstą išvadą, kad Dovanojimo sutartyje (8 punkte) nustatytus faktus ieškovai ieškinyje ginčydami kaip pažeidžiančius jų teises turėjo žinoti tiek pagal subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek pagal objektyvųjį kriterijų – turėjimą žinoti apie savo teisės pažeidimą (LAT 2014-06-04d. nutartis civ.b. Nr. 3K-3-180/2010) nuo 1964 m. teismo sprendimo, nes pirminis šios bylos ieškovas V. A. žinojo teismo sprendimų turinį t.y. turėjo žinoti teisines ir faktines patalpų naudojimosi tvarkos aplinkybes iš karto nuo dovanojimo sutarties sudarymo, t.y. nuo 1984-08-03d. metų, nes dovanojimo sutartimi nebuvo pakeista teismo nustatyta patalpų naudojimosi tvarka.
Šalies argumentai
Apeliantų skunde nurodytas teiginys, kad neigiamus juridinius padarinius 1984-08-03d. sudarytos dovanojimo sutarties 8 p. sukėlė tik tada, kai ši sąlyga 2013-08-23d. buvo išviešinta registre, yra visiškai nepagrįstas skunde jokiais argumentais, t.y. ieškovai ne tik, kad neįrodė, net nenurodė kaip tiesiogiai išviešinimo momentas įtakojo jų daiktinės teisės pažeidimą ir/ar kokių sukėlė kitokių neigiamų pasekmių nei nuo 1964 m. teismų sprendimais nustatyta daikto naudojimosi tvarka.
Ginčijamo dokumento originalas buvo pateiktas bylos nagrinėjimo iš esmės metu pačioje teismo posėdžio pradžioje, kad jį apžiūrėjo tiek teismas, tiek nedalyvavusius teismo posėdyje apeliantus atstovaujanti advokatė I. B., kuri patvirtino teismui, kad prijunginėti rašytinio įrodymo prie bylos medžiagos nėra būtinybės, nes keliamos abejonės dėl dokumento originalumo pašalintos. Vilniaus miesto Tarybų rajono Liaudies teismo 1964 m. sausio 9 d. sprendimo kopiją su atsiliepimu į skundą pateikė J. S. Vilniaus apygardos administraciniame teisme, nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-6106-281/2014. Sprendimo kopija patvirtinta advokato I. M.. Lietuvos TSR Aukščiausiasis teismo 1964 m. vasario 3 d. nutartis pateikta A. K., šį įrodymą gavus iš Vilniaus apskrities archyvo. Atsakovė niekada šių sprendimų originalų neturėjo, nes 1964 m. vykusiame procese nedalyvavo, todėl nėra pagrindo iš jos reikalauti pateikti dokumentų originalus. Jei apeliantai tokiu skundo argumentu pareiškia (CPK 184 str.), kad advokatas I. M. ar Vilniaus apskrities archyvas suklastojo minėtų dokumentų kopijas – tai CPK 178 str. yra įtvirtinta pareiga – įrodyti ieškinyje nurodytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra nustatyta. Todėl analizuotini apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai. Byloje yra kilęs ginčas dėl1984-08-03 dovanojimo sutarties dalies teisėtumo, kuri nurodyta viešame registre kaip vienas iš pagrindų įregistruoti šią naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką. Ieškovai konkrečiai ginčija šios dovanojimo sutarties 8 punktą, kuriuo M. K. nuosavybėn priskirtos konkrečios patalpos: pagal planą 2-1 kambarys 8,66 kv. m., 2-2 kambarys 14,61 kv. m., 2-3 kambarys 5,44 kv. m., 2-5 kambarys 7,54 kv. m., 2-4 virtuvė 5,80 kv. m. ir atlikta teisinė registracija (e. b. priedo l. 38-41).
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Kadangi ginčijamas sandoris buvo sudarytas 1984 m., tokiu atveju turi būti taikomos 1964 m. CK nuostatos. Bendrasis ieškinio senaties terminas pagal dabartinį CK yra dešimt metų (CK 1.125 str. 1 d.). 1964 m. CK 84 str. nustatė bendrą trejų metų ieškininės senaties terminą. Pagal bendrąją materialinių įstatymų galiojimo laike taisyklę, teisinių santykių kvalifikavimui turi būti taikomos jų atsiradimo metu galiojusios teisės normos, jeigu atskiruose įstatymuose nenustatyta kitaip. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas ieškinio senaties terminą, nustatė, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja (1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalis, CK 1.126 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčijama notariškai patvirtintos 1984-08-03 dovanojimo sutarties dalis apeliantams buvo žinoma ilgą laiką ir buvo oficialiai įregistruota RTIB Vilniaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure registrų knygoje Nr. 141-22 kaip tai numatė 1964 m. civilinio kodekso normos. Ginčo sandoris buvo sudarytas 1984-08-03, šiam sandoriui sudaryti ir įforminti turi būti taikomas 1964 m. civilinis kodeksas, kurio 281 str. nustatyta, kad gyvenamojo namo (arba jo dalies) dovanojimo sutartis laikoma sudaryta nuo jos įregistravimo (255 straipsnis) momento. Įregistravimas 1964 m. civiliniame kodekse nustatytas 255 str., kuris numato kad ši sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Lietuvos TSR Aukščiausiasis teismas 1964 m. vasario 3 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus miesto Tarybų rajono Liaudies teismo 1964 m. sausio 9 d. sprendimą, kuriame nustatyta namų valdos naudojimo tvarka, 1964 m. gruodžio 18 d. teismo vykdytojos aktu padalinta pagal Vilniaus Tarybų rajono Liaudies teismo 1964 m. sausio 9 d. sprendimą, numatyta taip: V. A. (pareiškėjui) paskirti kambariai 3-3, 3-2, 3-5, 3-4, 3-1; Stankevičiui J. F. – kambariai 1-1, 1-2, 1-3, 1-4; J. K. – kambariai 2-1 ir 2-2 (administracinės bylos I t., b. l. 80, 108-109, 110-111, 124-125), o ginčo 1984 m. rugpjūčio 3 d. dovanojimo sutartis buvo oficialiai patvirtinta notaro ir įregistruota RTIB Vilniaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure registrų knygoje Nr. 141-22. Šios aplinkybės atsispindi ir namų valdų apskaitos byloje, pridėtoje prie atsiliepimo į ieškinį, kurioje išdėstytos (identifikuotos) patalpos su kodais. (e.b. priedo l. 64). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo patalpų naudojimosi tvarka teismo sprendimu jau buvo nustatyta dar iki šios dovanojimo sutarties sudarymo, t.y. naudojimosi pastatu tvarka buvo nustatyta ne dovanojimo sutartimi, kaip tai nurodė ieškovai, o tuometinio, 1964 m. teismo – Vilniaus miesto Tarybų rajono Liaudies teismo sprendimu. Dovanojimo sutartis, kaip jau minėta, 1984 m. buvo tinkamai įforminta ir įregistruota kaip tai numatė tuometinis 1964 m. civilinis kodeksas. Be to apie tokią patalpų naudojimosi tvarką, kuri ir nurodyta dovanojimo sutartyje, pirminis šios bylos ieškovas V. A. žinojo, nes kaip matyti iš 1964 m. tuometinio teismo sprendimų turinio (e. b. priedo l. 44-45), šiuose 1964 metų teismo procesuose jis pats dalyvavo ieškovu, būtent jam dalyvaujant, tokia patalpų naudojimosi tvarka teisme ir buvo nustatyta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Netenkinus apeliacinio skundo, atsakovei iš ieškovų lygiomis dalimis priteistinos 650 Eur bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovų A. A., a.k. (duomenys neskelbtini) R. P., a.k. (duomenys neskelbtini) ir H. A., a.k. (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis atsakovei A. K. 650 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.