Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Rima Krušnienė, sekretoriaujant Olgai Fadejevai, dalyvaujant ieškovų A. A., ir antrojo ieškovo V. A. teisių perėmėjų H. A., R. P. atstovei advokatei I. B., atsakovės A. K. atstovei advokatei A. P., nedalyvaujant ieškovams A. A., H. A., R. P., atsakovei A. K., trečiajam asmeniui J. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų A. A., ir antrojo ieškovo V. A. teisių perėmėjų H. A., R. P. ieškinį atsakovei A. K. dėl sandorio dalies pripažinimo niekiniu, tretysis asmuo byloje J. S.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovai pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašo: pripažinti niekine 1984-08-03 dovanojimo sutartį Nr. 7-5120 dalyje, kuria buvo nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvarka.

Ieškinyje nurodė, kad nekilnojamasis daiktas – pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas. ½ minėto gyvenamojo namo priklauso ieškovams, ¼ gyvenamojo namo priklauso atsakovei, likusi ¼ dalis gyvenamojo namo priklauso bendraturtei trečiajam asmeniui J. S.. Vilniaus m. apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-924-863/2015 pagal ieškovo V. A. ieškinį bendraturčiams dėl V. A. patalpų dalies atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Toje byloje ieškovai buvo informuoti, jog VĮ Registrų centre atsakovės vyro M. K. vardu buvo įregistruotas juridinis faktas – naudojimosi gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvarka, o konkrečiai Nekilnojamojo turto registre nuo 2013-08-23 atsirado duomenis, jog ¼ gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpos 2-1, 2-2, 2-3, 2-4, 2-5 yra perėjusios nuolatiniam naudojimui M. K.. Naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos įregistravimo pagrindu nurodyta 1984-08-03 dovanojimo sutartis Nr. 7-5120. 2014-06-03 M. K. mirė, po velionio M. K. mirties jo sutuoktinė atsakovė A. K. įregistravo nuosavybės teises į ¼ gyvenamojo namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Įregistravusi minėtą nuosavybės teisę, atsakovė įgijo teisę ir į įregistruotą naudojimosi tvarką pagal dovanojimo sutartį. Ieškovai nesutinka su šiais atsakovės veiksmais ir prašo teismo pripažinti 1984-08-03 dovanojimo sutartį Nr. 7-5120 dalyje, kuria buvo nustatyta naudojimosi pastatu – gyvenamuoju namu, unikalus N. (duomenys neskelbtini), tvarka patalpoms 2-1, 2-2, 2-3, 2-4, 2-5, niekiniu sandoriu, kadangi teisės aktai nenumato tokios teisės nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos dovanojimo sutartimi, ieškovų teigimu toks sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir yra niekinis bei negaliojantis. Taip pat pažymėjo, kad ieškovai neginčija pačios 1984-08-03 dovanojimo sutarties Nr. 7-5120 kaip pačio nekilnojamojo turto ¼ nuosavybės teisių perleidimo pagrindo, tačiau ginčija tik nustatytą naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką dovanojimo sutartimi. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes ieškovai prašo jų ieškinį patenkinti.

Teisme gautas atsakovės atsiliepimas į ieškinį, kuriuo atsakovė prašo teismo ieškovų ieškinį atmesti kaip visiškai nepagrįstą bei priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad 1984-08-03 dovanojimo sutartimi M. K. nuosavybės teise iš sesers J. K. įgyjo ¼ gyvenamojo pastato dalį, esančią (duomenys neskelbtini), 1395 kv. m. ploto žemės sklype. Pagal notariškai patvirtintos dovanojimo sutarties 8 p. ir planą nuolatiniam naudojimui atsakovės sutuoktiniui perėjo nuosavybės teisė į patalpas: 2-1 kambarys 8,66 kv. m., 2-2 kambarys 14,61 kv. m., 2-3 kambarys 5,44 kv. m., 2-5 priestatas 7,54 kv. m., 2-4 virtuvė 5,80 kv. m. Sutartis, laikantis galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso normų, buvo įregistruota RTIB Vilniaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure registrų knygoje Nr. 141-22. Lietuvos TSR Vilniaus m. Tarybų rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komitetas buvo davęs leidimą sudaryti tokią dovanojimo sutartį, o jų išduota 1984-07-31 pažyma Nr. K-971, adresuota Vilniaus notarų kontorai, patvirtina, kad J. K. buvo teisėtai leidžiama sudaryti šią 36,25 kv. m. gyvenamojo namo dovanojimo sutartį su M. K., konkrečiai nurodant namo dalį pagal planą nustatytą teismo. Todėl atsakovės manymu, dovanojimo sutartis buvo sudaryta teisėtai ir buvo atlikta visa reikiama tuo metu tokios sutarties registracija. VĮ (duomenys neskelbtini) ši dovanojimo sutartis buvo užregistruota vėliau, nes pradėjus galioti naujam LR CK ir veikti VĮ (duomenys neskelbtini) M. K. nuosavybės teise 1984-08-03 dovanojimo sutartimi nuolatiniams naudojimui konkreti dalis – viešo registro duomenimis nebuvo apibrėžta kaip juridinis faktas, todėl atsirado būtinybė kreiptis sutikslinant duomenis. Pažymėjo, kad ieškovams šios ginčo dovanojimo sutarties turinys gerai žinomas nuo seno, todėl tokie įpareigojimai kaip pateikti atsakovę ieškovams dovanojimo sutarties patvirtintą egzempliorių yra nesąžiningi bei ieškovai tokiu būdu tik apsimetinėja prieš teismą, jog nėra susipažinę su šios dovanojimo sutarties turiniu. Taip pat nurodė, kad ieškovai nutylėjo ieškinyje kitas svarbias bylos faktines aplinkybes, jog Vilniaus apygardos administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. I-6106-281/2014 ieškovai skundė ir prašė panaikinti VĮ Registrų centro 2013-08-23 priimtą sprendimą – juridinio fakto – nustatytos nuolatinės naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos – įregistravimą, tačiau teismas sprendimu ieškovų skundą atmetė. Taip pat ieškovų nesąžiningumą atsakovė grindžia ir tuo faktu, kad ieškovai ignoruoja juridinius faktus – 1964 m. Tarybų rajono Liaudies teismo 1964-01-09 įsiteisėjusiu sprendimu nustatytą pastovią namų valdos naudojimosi tvarką, kuri palikta galioti Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo 1964-02-03 nutartimi, o ieškovai nepagrįstai teigia, jog dovanojimo sutartimi naudojimosi tvarka buvo nustatyta vienašališkai. Priešingai, šiame procese dalyvavo tiek pats ieškovas V. A., tiek J. S. bei bendraturis A. D., kurie teisme sudarė taikos sutartį, buvo surašytas patvarkymo aktas, todėl šis teismo 1964-01-09 priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs ir įvykdytas. M. K. nedalyvavo priimant šiuos teismo sprendimus 1964 metais, nes tuo metu dar nebuvo pastato bendraturtis, tačiau visi šie teismų sprendimai, vykdomojo komiteto 1984-07-02 raštas Nr. A-833 ir Lietuvos TSR Vilniaus m. Tarybų rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1984-07-31 pažyma Nr. K-971, adresuota Vilniaus notarų kontorai, patvirtina, kad J. K. buvo teisėtai leidžiama sudaryti 36,25 kv. m. gyvenamojo namo dovanojimo sutartį su M. K.. Pažymėjo ir tai, kad faktinis valdymas pagal tokį planą yra nusistovėjęs bei nepakitęs ir kad ginčo iki šiol tarp šalių dėl šios nustatytos naudojimosi tvarkos nebuvo. Atsakovė pažymėjo ir tai, kad šiuo atveju ieškovai praleido 10 metų ieškinio senaties terminą pagal LR CK 1.125 str. 1 d. nuostatas, kuris šiai dienai yra pasibaigęs daugiau nei 30 metų, todėl ieškovė prašo teismo taikyti byloje ir ieškinio senatį. Atsižvelgus į visas šias aplinkybes, atsakovė įsitikinusi, kad ieškovams yra gerai žinoma, jog teismo sprendimu yra nustatyta naudojimosi tvarka nekilnojamuoju daiktu, todėl ir nebuvo niekada anksčiau ginčijama dovanojimo sutartis, o šiuo atveju ieškovai yra nesąžiningi, nutyli teisme esminius faktus, piktnaudžiauja procesu, todėl atsakovė prašo ieškinį atmesti.

Teisme gautas trečiojo asmens atsiliepimas į ieškinį, kuriame ši nurodė, jog yra be pagrindo įtraukta byloje trečiuoju asmeniu, nes bet koks teismo sprendimas neturės įtakos jos teisėms ir pareigoms, nes ji niekada nepretendavo ir nepretenduos naudotis šiomis patalpomis, įvardytomis dovanojimo sutartyje, nes name turi kitas patalpas, kuriomis naudojasi. Todėl prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra, trečiajam asmeniui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš bylos medžiagos ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad nekilnojamasis daiktas - pastatas - gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra bendrosios dalinės nuosavybės objektas, kurio 1/2 dalis priklauso ieškovams, ¼ dalis - atsakovei A. K. (M. K. teisių permėmėjai) ir ¼ dalis - trečiajam suinteresuotam asmeniui J. S. (e. b. priedo l. 6-10). Šiam gyvenamajam namui yra nustatyti juridiniai faktai, o būtent atsakovei A. K. nuolatiniam naudojimui priskirtos gyvenamojo namo patalpos pažymėtos plane 2-1 (8,66 kv. m), 2-2 (14,61 kv. m), 2-3 (5,44 kv. m), 2-4 (5,80 kv. m), 2-5 (7,54 kv. m.). Įregistravimo pagrindas nurodytas – 1984-08-03 dovanojimo sutartis Nr. 7-5120 ir 2015-01-28 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. AIR-158 (e. b. priedo l. 8, juridiniai faktai 7.1). Tarp šalių kilo ginčas dėl dovanojimo sutarties dalies teisėtumo, kuri nurodyta viešame registre kaip vienas iš pagrindų įregistruoti šią naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką. Ieškovai konkrečiai ginčija šios dovanojimo sutarties 8 punktą, kuriuo M. K. nuosavybėn priskirtos konkrečios patalpos: pagal planą 2-1 kambarys 8,66 kv. m., 2-2 kambarys 14,61 kv. m., 2-3 kambarys 5,44 kv. m., 2-5 kambarys 7,54 kv. m., 2-4 virtuvė 5,80 kv. m. ir atlikta teisinė registracija (e. b. priedo l. 38-41). Ieškovai teismui nurodė, kad toks sandoris (šio sandorio dalis, nes kitiems šios dovanojimo sutarties punktams ieškovai neprieštarauja ir jų neginčija) prieštarauja imperatyvioms teisės normoms ir vadovaujantis CK 1.80 str. 1 d. toks sandoris turi būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu, nes sudarytas vienašališkai, nebendradarbiaujant šalims, nes ieškovai niekada nėra išreiškę savo valios nusistatyti tokią naudojimosį tvarką gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), to nenumatė ir teisės aktai. Atsakovė su ieškovų ieškiniu ir jų nurodytais argumentais nesutinka bei nurodė, jog dovanojimo sutartis yra teisėta, nes dar 1964 m. Tarybų rajono L. T. 1964-01-09 įsiteisėjusiu sprendimu buvo nustatyta pastovi namo naudojimosi tvarka, kuri palikta galioti Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo, ši dovanojimo sutartis buvo patvirtinta notariškai ir įregistruota kaip tuo metu numatė įstatymai RTIB Vilniaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure registrų knygoje Nr. 141-22. Be to Lietuvos TSR Vilniaus m. Tarybų rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1984-07-31 buvo suteikęs leidimą šiam dovanojimui atlikti, o ir patys šio namo bendraturčiai nuolatos gyveno pagal tokią teismo nustatytą ir nusistovėjusią naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką. Atsakovė byloje prašo taikyti byloje ieškinio senatį pagal LR CK 1.125 str. 1 d., nes dovanojimo sutartis nebuvo kvestionuojama 30 metų, nors ieškovams buvo žinomas jos turinys, nes šio namo bendraturčiai nuolatos gyveno pagal tokį šios sutarties 8 punkte numatytą naudojimosi tvarką. Tiek iš šalių paaiškinimų, tiek iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad tarp šalių anksčiau vyko ir iki šiol vyksta ne vienas teisminis ginčas susijęs su šiuo gyvenamuoju namu. Vilniaus m. apylinkės teisme buvo nagrinėjamas šalių ginčas dėl nekilnojamųjų daiktų dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, 2015-03-27 teismas byloje priėmė sprendimą Nr. 2-924-863/2015, tačiau šis buvo apskųstas apeliaciniu skundu ir šiai dienai apeliacinis skundas apeliacinėje instancijoje dar nėra išnagrinėtas. Taip pat buvo nagrinėjamas ginčas tarp ieškovo ir valstybės įmonės Registrų centras Vilniaus filialo dėl sprendimų ir teisinės registracijos panaikinimo, o konkrečiai V. A. skundu prašė teismo panaikinti valstybės įmonės Registrų centras Vilniaus filialo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą, kurio pagrindu 2013 m. rugpjūčio 23 d. Nekilnojamojo turto registre įregistruotas juridinis faktas: naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka; registro Nr. 10/111494; daiktas: pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); adresas: (duomenys neskelbtini)). Šioje byloje dalyvavo ir šios bylos šalys. 2015-07-08 Lietuvos V. A. Teismas priėmė neskundžiamą nutartį Nr. A-1632-662/2015, kuria ieškovo skundas buvo galutinai atmestas. Remiantis LR CPK 182 str. 2 p. toje byloje nustatytos aplinkybės laikomos prejudiciniais faktais šiai bylai, t.y. šalims nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Taip pat iš šalių paaiškinimų teismo posėdžio metu nustatyta, kad tarp šalių dėl šio gyvenamojo namo buvo ginčų ir anksčiau :1964 m., 1996 m.

CK 1.124 str. ieškinio senatis apibrėžta kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Šio instituto tikslas yra sudaryti realią galimybę asmenims apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, užkirsti kelią neapibrėžtą laiką bylinėtis ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę. Bendrasis ieškinio senaties terminas pagal dabartinį LR CK yra dešimt metų (CK 1.125 str. 1 d.). 1964 m. CK 84 str. nustatė bendrą trejų metų ieškininės senaties terminą. Pagal bendrąją materialinių įstatymų galiojimo laike taisyklę, teisinių santykių kvalifikavimui turi būti taikomos jų atsiradimo metu galiojusios teisės normos, jeigu atskiruose įstatymuose nenustatyta kitaip. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas ieškinio senaties terminą, nustatė, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja (1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalis, CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovė prašo byloje taikyti ieškovų pateiktam ieškiniui praleisto ieškinio senaties termino pasekmes, kadangi ginčijama notariškai patvirtintos 1984-08-03 dovanojimo sutarties dalis, kuri ieškovams buvo žinoma ilgą laiką ir buvo oficialiai įregistruota RTIB Vilniaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure registrų knygoje Nr. 141-22 kaip tai numatė 1964 m. civilinio kodekso normos. Be to ir faktinis gyvenamojo namo valdymas, patalpų pasidalinimas tarp šalių vyko nuolatos pagal tokią nustatytą tvarką. Teismas pažymi, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ginčo sandoris buvo sudarytas 1984-08-03, šiam sandoriui sudaryti ir įforminti turi būti taikomas 1964 m. civilinis kodeksas, kurio 281 str. nustatyta, kad gyvenamojo namo (arba jo dalies) dovanojimo sutartis laikoma sudaryta nuo jos įregistravimo (255 straipsnis) momento. Įregistravimas 1964 m. civiliniame kodekse nustatytas 255 str., kuris numato kad ši sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Iš prejudicinių faktų (LVAT įsiteisėjusioje nutartyje Nr. A-1632-662/2015 konstatuotų aplinkybių) nustatyta, kad Lietuvos TSR Aukščiausiasis teismas 1964 m. vasario 3 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus miesto Tarybų rajono Liaudies teismo 1964 m. sausio 9 d. sprendimą, kuriame nustatyta namų valdos naudojimo tvarka, 1964 m. gruodžio 18 d. teismo vykdytojos aktu padalinta pagal Vilniaus Tarybų rajono Liaudies teismo 1964 m. sausio 9 d. sprendimą, numatyta taip: V. A. (pareiškėjui) paskirti kambariai 3-3, 3-2, 3-5, 3-4, 3-1; S. J. F. – kambariai 1-1, 1-2, 1-3, 1-4; J. K. – kambariai 2-1 ir 2-2 (administracinės bylos I t., b. l. 80, 108-109, 110-111, 124-125), o pati 1984 m. rugpjūčio 3 d. dovanojimo sutartis buvo oficialiai patvirtinta notaro ir įregistruota RTIB Vilniaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure registrų knygoje Nr. 141-22. Šios aplinkybės atsispindi ir namų valdų apskaitos byloje, pridėtoje prie atsiliepimo į ieškinį, kurioje išdėstytos (identifikuotos) patalpos su kodais. (e.b. priedo l. 64). Todėl daroma išvada, kad ginčo patalpų naudojimosi tvarka teismo sprendimu (1964 m. teisminio proceso, kuriame dalyvavo ir pirminis šios bylos pirminis ieškovas V. A. metu) jau buvo nustatyta dar iki šios dovanojimo sutarties sudarymo, t.y. naudojimosi pastatu tvarka buvo nustatyta ne dovanojimo sutartimi, kaip tai nurodė ieškovai, iš esmės klaidindami teismą, o tuometinio, 1964 m. teismo, konkrečiai Vilniaus miesto Tarybų rajono Liaudies teismo sprendimu. Teismas pažymi, kad Liaudies teismai veikė 1918-1991 metais, tai buvo tuometinis pirmosios instancijos teismas, kuris nagrinėjo visas baudžiamąsias ir civilines bylas, išskyrus tas, kurios priklausė Aukščiausiojo teismo kompetencijai. Dovanojimo sutartis 1984 m. buvo tinkamai įforminta ir įregistruota kaip tai numatė tuometinis CK 1964 m. kodeksas. Be to apie tokią patalpų naudojimosi tvarką (kuri ir nurodyta dovanojimo sutartyje) pirminis šios bylos ieškovas V. A. žinojo, nes kaip matyti iš 1964 m. tuometinio teismo sprendimų turinio (e. b. priedo l. 44-45), šiuose 1964 metų teismo procesuose jis pats dalyvavo ieškovu, būtent jam dalyvaujant, tokia patalpų naudojimosi tvarka teisme ir buvo nustatyta. Be to pažymėtina, kad šiai dovanojimo sutarčiai sudaryti buvo gautas ir Lietuvos TSR Vilniaus miesto Tarybų rajono Liaudies deputatų tarybos leidimas, šiame leidime nurodant tą pačią naudojimosi tvarką ir planą kaip ir ginčo sutartyje (tai patvirtina teismui pateikta 1984-07-31 pažyma Nr. K-971 ir prejudiciniai faktai, nes LVAT savo nutartyje yra taip pat pasisakęs, jog dovanojimo sutartis buvo sudaryta turint Vykdomojo komiteto 1984 m. liepos 31 d. leidimą sudaryti dovanojimo sutartį Nr. K-971, kuriame nurodyta, kad dovanojama namo dalis sudaryta iš šių patalpų: 2-l (8,66 kv. m), 2-2 (14,61 kv. m), 2-3 (5,44 kv. m), 2-4 (5,80 kv. m) ir 2-5 (7,54 kv. m) (administracinės bylos I t., b. l. 104, 105). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 str. Lietuvos Respublikos CK 86 str., Lietuvos Respublikos CK 1.127 str. 1 d.). Kaip aukščiau nurodyta, iš prejudicinių faktų ir teismui pateiktų įrodymų nustatyta, kad dovanojimo sutartyje (8 punkte) nustatytus faktus, kuriuos ieškovai nurodė ieškinyje kaip pažeidžiančius jų teisės, jie turėjo žinoti nuo 1964 m. teismo sprendimo, t,y. turėjo žinoti šias aplinkybes iš karto nuo dovanojimo sutarties sudarymo, nuo 1984-08-03 metų, nes dovanojimo sutartimi nebuvo pakeista teismo nustatyta patalpų pasidalinimo tvarka, o J. K., kuriai priklausė gyvenamo namo dalis pagal pirkimo-pardavimo sutartį ir kuri padovanojo ją savo broliui M. K., atsakovės A. K. sutuoktiniui, kartu perleisdama dovanojimo sutartyje ir tuometinio teismo nustatytą naudojimosi šiomis patalpomis tvarką, tai nurodydama ginčo sutarties 8 punkte, įvardijant konkrečias patalpas, kurios atiteko naudojimui apdovanotajam jos broliui. Visa tai J. K. atliko gavusi leidimą iš Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto. Teismas pažymi, kad Liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas s veikė kaip valstybinės valdžios vykdymo organas rajone, sprendė rajoninės reikšmės klausimus.Pažymėtina ir aplinkybė, kad nors Vilniaus m. apylinkės teismo 2015-03-27 sprendimas Nr. 2-924-863/2015 dar nėra įsiteisėjęs, tačiau iš šio teismo sprendimo aprašomosios dalies taip pat nustatyta, kad toje byloje paaiškinimus davė bylos tretysis asmuo J. S., kuri teismui yra pabrėžusi tas pačias aplinkybes, jog jai turėtų būti paliktos patalpos, kuriomis ji naudojasi nuo 1964 metų, kad kompensacijos priteisimas būtų nesąžiningas jos atžvilgiu, nes naudojimosi patalpomis tvarka nusistovėjo ir galioja daugiau kaip 50 metų ir niekas niekam jokių pretenzijų dėl viršpločio ar dėl kompensacijų niekada nereiškė, t.y. taip pat patvirtino nusistovėjusią jau prieš 50 metų naudojimo tvarką, o ne nustatytą naujai 1984 m. dovanojimo sutartimi. Šioje byloje tretysis asmuo atsiliepime į ieškinį irgi patvirtino, kad nepretenduoja į atsakovės patalpas. Be to teismui prie atsiliepimo į ieškinį yra pateikta 1996-12-11 Vilniaus apygardos teismo nutartis Nr. 2A32-2202 1996 m. (e.b. priedo l. 75-76) iš kurios turinio matyti, kad apie ginčo dovanojimo sutartį ir jos turinį, ieškovai žinojo nagrinėjant tuometinį ginčą, nes šiame ginče buvo paminėta šios bylos ginčo dovanojimo sutartis. Kaip pažymėjo Apeliacinis teismas, būtent šia dovanojimo sutartimi bei 1964-08-04 sutartimi atsakovai prašė atmesti ieškovo reikalavimus, t.y. byloje rėmėsi dovanojimo sutartimi kaip įrodymu ir teismui labiau tikėtina, kad dovanojimo sutarties kopija toje byloje buvo, nei kad nebuvo, ir ieškovas V. A. būdamas rūpestingu, ir dalyvavęs tame procese šalimi, galėjo laisvai su ja susipažinti. Taip pat toje nutartyje paminėta, kad 1964-12-18 teismo antstolis, remdamasis teismo sprendimu, dalyvaujant V. A. ir tuometinei savininkei J. K. padalino namų valdą, J. K. teko ūkinio pastato dalis, kuria naudojasi J. D. ne tik pagal pirkimo-pardavimo sutartį, bet ir pagal teismo sprendimą. Tai yra dar vienas įrodymas, jog ginčo gyvenamojo namo bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviams naudojimosi tvarka buvo nustatyta teismo sprendimu anksčiau, o ne vienašališkai kaip nurodė ieškovai dovanojimo sutartimi. Tokiu būdu, vertinant visas šias aplinkybes pagal įrodymų vertinimo taisykles bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, daroma išvada, jog ieškovų teiginiai, kad apie dovanojimo sutarties turinį (konkrečiai 8 sutarties punkto turinį) šie nieko nežinojo, laikomi nepagrįstais. Laikytina, kad dovanojimo sutartimi, konkrečiai 8 sutarties punktu, šio sandorio šalys jokių naujų teisių neperleido apie kurias negalėjo žinoti pirminis ieškovas V. A. anksčiau, nes šios konkrečios patalpos buvo priskirtos K. teismo iki ginčo dovanojimo sutarties sudarymo ir faktiškai tokia tvarka šalys naudojosi. Byloje nėra duomenų, kad ši 1964 m. teismo sprendimu nustatyta naudojimosi tvarka būtų pakeista. Priešingai, bylos įrodymai ir trečiojo asmens atsiliepimas rodo, kad tokia patalpų naudojimosi tvarka yra iki šiol, jokių ginčų dėl to nebuvo, kad tretysis asmuo tokios nusistovėjusios tvarkos nenori keisti. Todėl jau nuo 1984-08-03 metų, kai ši ginčo dovanojimo sutartis buvo sudaryta, ieškovai galėjo ginčyti šią dovanojimo sutartį. Ginčijant sandorį tokiais motyvais, kuriais nurodė ieškovai nagrinėjamame ieškinyje, jog šio sandorio 8 punkte nurodyti faktai yra nežinomi ieškovams ir su jais nesuderinti, ir pripažinus tokią poziciją teisinga iš esmės susidarytų situacija paneigianti 1964 m. teismo sprendimo faktą. Pažymėtina, kad laikant, jog ieškovai turėjo žinoti ginčijamos sutarties dalies 8 punkto turinį 1984-08-03, nustatoma, kad tai remiantis Lietuvos Respublikos 1964 m. CK 84 str. 1 d. nustatytas 3 metų ieškinio pateikimo senaties terminas buvo suėjęs 1987-08-03. Net laikant, kad ieškovai sužinojo vėliau apie šios dovanojimo sutarties 8 punkto turinį, nors bylos įrodymai patvirtinta, jog apie dovanojimo sutarties 8 punkte nurodytą tvarką ieškovai turėjo žinoti nuo 1964 m. teismo sprendimų, tai laikytini 1996 metai, kai Vilniaus m. apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą Nr. 2A32-2202 1996 m., kurioje ieškovas V. A. taip pat dalyvavo, o atsakovai rėmėsi dovanojimo sutartimi kaip įrodymu. Nuo šios datos 3 m. ieškinio senaties terminas yra suėjęs. Net jei ir būtų taikomas ne 1964 m. CK numatytas ieškinio senaties terminas, tai ir naująjame CK numatytas 10 m. ieškinio senaties terminas, šis taip pat šiuo atveju yra suėjęs. Iš esmės ieškovai daugiau nei 30 metų žinojo apie patalpų naudojimosi tvarką kuri ir numatyta dovanojimo sutarties 8 punkte, pagal ją buvo faktiškai naudojamasi namu, dėl to ginčų nebuvo. Teisės taikymo požiūriu tai reiškia, kad dovanojimo sutartimi nebuvo pažeistos ieškovų teisės ar įstatymo saugomi interesai, kad teisės tokį laiką nebuvo ginamos daugiau nei 30 metų. Aplinkybių, dėl kurių senaties eiga būtų sustojusi ar nutraukta, nagrinėjant bylą nenustatyta. Taip pat nėra nustatyta svarbių aplinkybių, dėl kurių praleistą terminą būtų galima atnaujinti, byloje nebuvo prašoma praleistą terminą atnaujinti. Ieškovų nurodomos aplinkybės laikytinos kaip prieštaraujančios vidutiniškai rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio standarto reikalavimui, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams, nes vien jau nagrinėjant visus ankstesnius ginčus pirminis ieškovas V. A., iš esmės dalyvavęs visuose ginčuose, turėjo žinoti apie dar 1964 m. teismo nustatytą naudojimosi tvarką. Tai ir pažymėjęs LVAT savo nutartyje. Vilniaus Tarybų rajono Liaudies teismo 1964 m. sausio 9 d. sprendime, numatyta taip: V. A. paskirti kambariai 3-3, 3-2, 3-5, 3-4, 3-1; S. J. F. – kambariai 1-1, 1-2, 1-3, 1-4; J. K. – kambariai 2-1 ir 2-2. Taigi LVAT nagrinėtos bylos duomenys, kurie nagrinėjamai bylai yra prejudiciniai faktai, patvirtina, kad tokia naudojimosi pastatu tvarka teismo sprendimu jau nustatyta iki dovanojimo sutarties sudarymo. Atsižvelgus į visas aplinkybes teismas sprendžia, kad daugiau nei 30 metų nusistovėjusi, t.y. nuo 1964 m. teismo sprendimo nustatyta naudojimosi tvarka nebuvo kvestionuojama, ieškovai savo teisių neįgyvendino, nebuvo dėl to ginčo, kvestionuoti sutartį imta tik 2015 metais, konkrečiai 2015-03-03 pateiktus ieškinį teismui, kai buvo iškeliami kiti ginčai dėl nekilnojamųjų daiktų dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Esant atsakovės prašymui, taikytina ieškinio senatis ir ieškinys atmestinas kaip praleidus ieškinio senaties terminą.

Nors byloje taikytina ieškinio senatis, tačiau pasisakytina ir dėl ieškovų reikalavimo – pripažinti sandorio (dovanojimo sutarties dalį) niekiniu kaip prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms. Kaip jau minėta, šioje byloje ginčijama dovanojimo sutarties dalis, konkrečiai sutarties 8 punktas, kuri sudaryta 1984-08-03, t.y. galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui. Todėl turi būti taikomos ir tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso nuostatos. Ieškovai prašė šios dovanojimo sutarties 8 punkto sudarymą pripažinti niekiniu, kadangi, jų nuomone, yra pažeista imperatyvi įstatymo nuostata, nes teisės nenumato teisės nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos dovanojimo sutartimi vienašališkai, nebendradarbiaujant šalims, nes ieškovai niekada nėra išreiškę savo valios nusistatyti naudojimosi tvarką gyvenamuoju namu.

Pagal 1964 m. galiojusį CK 47 str. sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Šios normos prasmė yra ta, kad joje nustatytus kriterijus atitinkantis sandoris yra niekinis. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, sandorių negaliojimo institutas taikomas siekiant užtikrinti sandorių ir jų pagrindu atsiradusių civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu ar niekiniu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų stabilumo tikslo siekimui. Atsiradusius civilinius teisinius santykius galima griauti tik tada, kai yra neabejotinai įrodyta, kad tie santykiai susiklostė pažeidžiant imperatyvias teisės normas, o tai lėmė viešo ar privataus intereso, ginamo tų imperatyvių teisės normų, pažeidimą. Tokios pozicijos laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-905/2000). Vertinant sandorį kaip niekinį pagal 1964 m. CK 47 straipsnį turi būti įrodytas toks įstatymo reikalavimo pažeidimas, dėl kurio būtų neginčijamai aišku, jog yra pažeista imperatyvi įstatymo nuostata, o jos pažeidimas lemtų viešo ar privataus intereso pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teismų praktiką, apie kriterijus, kuriais turi būti vadovaujamasi sprendžiant teisės normos imperatyvų pobūdį. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir trečia, kad šio pažeidimo padarinys yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008; 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009). Nagrinėjamu atveju ieškovai teigė, kad tiek šiuo metu galiojančio CK, tiek 1964 m. galiojusios CK teisės normos numatė, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, naudojamas ir disponuojamas bendratučių sutarimu, o kai yra nesutarimas – teismo tvarka. Ieškovai nurodė naujojo CK 4.75 str. 1 d., CK 4.81 str. 1 d., senojo CK 122 str. 1 d., 127 str. 2 d., t.y. reglamentavimą pagal kurį vienašališkai draudžiama tokius sandorius sudaryti. Ieškinyje nurodė, jog dovanojimo sutartyje 8 punkte tvarka buvo nustatyta vienašališkai. Tačiau kaip byloje yra jau nustatyta, ieškovai nurodydami teismui teisingas teisės normas su iš esmės imperatyviais reikalavimais, neatskleidė esamų juridinių faktų – 1964 m. Tarybų rajono Liaudies teismo 1964-01-09 įsiteisėjusiu sprendimu nustatytą pastovią namų valdos naudojimosi tvarką, kuri palikta galioti Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo 1964-02-03 nutartimi, nutylėjo nusistovėjusią tvarką. Todėl kaip jau šioje byloje konstatuota, ieškovai iš esmės daugiau nei 30 metų žinojo apie patalpų naudojimosi tvarką kuri ir buvo vėliau įvardyta dovanojimo sutarties 8 punkte, jos pagrindu vyko ir faktinis naudojimasis gyvenamuoju namu, jo valdymas. Dėl to ginčų anksčiau nebuvo. Taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą žinoti apie savo teisės pažeidimą, akivaizdu, kad teisės taikymo požiūriu visos šios aplinkybės kartu reiškia, kad dovanojimo sutarties 8 punktu nebuvo pažeistos ieškovų teisės ar įstatymo saugomi interesai. Todėl iš esmės konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nėra dviejų niekiniam sandoriui pripažinti būtinų sąlygų – jog ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir antra, kad šio pažeidimo padarinys yra sandorio negaliojimas. Be to kaip jau ne karta pažymėtina ir prejudiciniais faktais LVAT nustatyta dovanojimo sutartis buvo sudaryta teisėtai ir laikantis tuo metų nustatytos tvarkos, dabartinė VĮ (duomenys neskelbtini) registracija taip pat teismų pripažinta teisėta, todėl nėra pagrindo šio sandorio laikyti niekiniu ir kitais pagrindais. Tokio sandorio pripažinimas niekiniu pagal ieškovų nurodytus motyvus iš esmės be pakankamo teisinio pagrindo ir nesant visų būtinų sąlygų niekiniam sandoriui pripažinti, prieštarautų ir civilinių santykių stabilumo tikslo siekimui. Todėl šiuo atveju ieškinys turėtų būti atmestinas kaip nepagrįstas.

Remiantis LR CPK 93 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovė patyrė 1000 EUR bylinėjimosi išlaidų už advokatės pagalbą (e.b. priedo l. 118-120). Teismas, taikydamas CPK 98 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Pagal 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr.1R-85 patvirtintos rekomendacijų „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) nuostatos priteisiant užmokestį už advokato suteiktas teisines paslaugas turi būti atsižvelgiama į bylos sudėtingumą, reikalavimo sumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes (rekomendacijų 2 p.). Todėl konkrečiu atveju, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą bei apimtį, taip pat į tai, kad byla buvo išnagrinėta per 4 teismo posėdžius, iš kurių vienas buvo parengiamasis posėdis, taip pat į Rekomendacijų nustatytus maksimalius dydžius laikytinos pagrįstomis, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, priteisiama 1000 EUR suma ir atitinkamai lygiomis dalimis iš ieškovų atsakovės naudai ji priteisiama, t.y. 1000 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Iš ieškovų lygiomis dalimis į valstybės biudžetą priteistina ir 9,54 EUR procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti lygiomis dalimis iš ieškovų A. A., a.k. (duomenys neskelbtini) R. P., a.k. (duomenys neskelbtini) ir H. A. (A.), gim. (duomenys neskelbtini), atsakovės A. K., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 1000 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti lygiomis dalimis iš ieškovų A. A., a.k. (duomenys neskelbtini) R. P., a.k. (duomenys neskelbtini) ir H. A. (A.), gim. 1960-08-12 valstybės naudai 9,54 EUR bylinėjimosi išlaidų (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), AB bankas „Swedbank“ arba sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), banko Nordea B. F. Plc Lietuvos skyriuje, įmokos kodas 5660). Mokėjimo kvitą būtina pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per šį apylinkės teismą.