Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Rūtos Mickevičienės ir Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu iš nuteistojo R. A. priteista 55 000 Lt (penkiasdešimt penki tūkstančiai litų) konfiskuotino turto vertės valstybei.

Iš nuteistojo R. A. AB Šiaulių banko naudai priteisti 57 852,48 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A. nuteistas už tai, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini), į. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas – (duomenys neskelbtini), direktoriumi bei vieninteliu akcininku, turėdamas teisiškai apibrėžtus įgalinimus, numatytus 2003 m. vasario 16 d. darbo sutartyje Nr. 1, bei 2010 m. liepos 12 d. darbo sutartyje Nr. 105, ir dėl užimamų pareigų materialiai atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB (duomenys neskelbtini) turtą, pagal 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 (2003-12-11 Nr. IX-1889 redakcija) 37 straipsnio 10 dalį atsakingu už bendrovės veiklos organizavimą ir tikslų įgyvendinimą, laikotarpiu nuo 2006 m. gegužės 9 d. iki 2009 metų, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nenustatyta, išvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį didelės vertės turtą – 34 400 Lt, t. y. UAB (duomenys neskelbtini) vardu registruotas transporto priemones „Mercedes Benz 1831“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei „Kassbohrer (duomenys neskelbtini) valst. Nr. AU514.

Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam paskirta bausme. Nurodo, kad nuoširdžiai prisipažino ir padėjo išsiaiškinti nusikalstamą veiką, byloje nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jis yra vienintelis bendrovės akcininkas, be to, vienas išlaiko šeimą, vidurinėje mokykloje besimokančią dukterį ir sunkia liga sergantį tėvą, turi paskolą ir vykdo įsipareigojimus bankui, charakterizuojamas teigiamai.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kyla tada, kai kaltininkas iššvaisto didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, t. y. kai turto ar turtinės teisės vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnis). Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis civiliniu teisiniu akcinių bendrovių (uždarųjų akcinių bendrovių), kaip ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, veiklos reguliavimu, akcinės bendrovės (uždarosios akcinės bendrovės) turtas jos akcijų turėtojams, taip pat ir vieninteliam akcininkui, yra svetimas. Akcinės bendrovės (uždarosios akcinės bendrovės) vienintelis akcininkas teisę į bedrovės turtą, išskrus dividendus, įgyja tik likvidavus akcinę bendrovę ir atsiskaičius su kreditoriais. Atsižvelgiant į tokį teisinį reguliavimą, apelianto nurodyta aplinkybė, kad jis yra vienintelis UAB (duomenys neskelbtini) akcininkas ir direktorius, jo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 184 straipsnį nėra reikšminga. UAB (duomenys neskelbtini) turtas yra atskirtas nuo jo vienintelio akcininko turto, todėl įmonės turtas gali būti naudojamas išimtinai įmonės reikmėms ir jos interesais.

Aukščiau išdėstyti objektyvūs bylos duomenys bei paties nuteistojo R. A. bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu duoti parodymai patvirtina, kad R. A., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) vieninteliu akcininku ir įmonės direktoriumi, pagal savo teisinio statuso apibrėžtą įgaliojimų turinį privalėjo rūpintis įmonės turtu, ypatingai tuo, kuris yra įkeistas įmonės skoliniams įsipareigojimams užtikrinti, tačiau savo pareigų nevykdė. Nuteistasis R. A. teisiamojo posėdžio metu nurodė žinojęs, kad automobilis „Mercedes Benz 1831“ yra prastos techninės būklės, tačiau tai nesutrukdė jam šiuo automobiliu su priekaba „Kaessbohrer“ 2009 m. pradžioje išvažiuoti į Vokietiją ir nepaisant to, kad šios transporto priemonės yra įkeistos Bankui, palikti jas ten be jokios priežiūros, nuošalioje vietovėje, nesaugojamoje aikštelėje, netoli Northeim miesto, Hannoversche Strabe 3-5, juolab, kad objektyvūs duomenys nuteistojo nurodytų aplinkybių dėl jo nurodytoje vietoje paliktų transporto priemonių nepatvirtina. Gėtingeno valstybinės prokuratūros 2012 m. sausio 24 d. atsakyme į Marijampolės apskrities VPK 2011 m. spalio 20 d. Teisinės pagalbos prašymą Nr. 64-1-S-10585 nurodyta, kad transporto priemonės „Mercedes Benz 1831”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir priekaba „Kassbohrer APT 001“. valst. Nr. (duomenys neskelbtini), R. A. nurodytu adresu – Hannoversche Strabe 3-5, nebuvo paliktos, transporto priemonių buvimo vieta nenustatyta (t.1, b.l. 125-132).

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nusikalstamos veikos padarymo metu R. A. žinioje buvusio UAB (duomenys neskelbtini) priklausančio ir Bankui įkeitimo sutarties pagrindu įkeisto turto vertė buvo 34 400 Lt. Remiantis BK 190 straipsniu, kuris nustato, kad viršijanti 250 MGL dydžio sumą turto vertė yra didelė, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2009 metais, kuomet 1 MGL buvo prilyginamas 130 Lt sumai, atitinkamai 250 MGL sudarė 32 500 Lt sumą, R. A. iššvaistyto 34 400 Lt turto vertė buvo didelė, todėl jam inkriminuota veika teisingai kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

Teismas nuosprendį turi pagrįsti tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką (kasacinė byla Nr. 2K-P-218/2009).

Atsižvelgiant į tai, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas turi išdėstyti tik įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, darytina išvada, jog nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas), todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytina UAB (duomenys neskelbtini) priklausančio iššvaistyto turto didelė vertė yra 34 400 Lt.

Dėl paskirtos bausmės

Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse įtvirtintas bausmės teisingumo principas suponuoja teismo pareigą paskirti nuteistajam teisingą bausmę, kuri atitiktų (būtų proporcinga) padarytos nusikalstamos veikos ir jį padariusio asmens – kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, kaip vientisame baudžiamajame įstatyme (BK 1 straipsnis), yra numatytas visas kompleksas priemonių, sudarančių sistemą pagrindų ir sąlygų individualizuoti bei paskirti bausmę nusikaltimą padariusiam asmeniui.

Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad skirdamas nuteistajam R. A. bausmę, pirmosios instancijos teismas formaliai išvardino BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, tačiau šių aplinkybių reikšmės konkrečiai R. A. skiriamai bausmei neatskleidė ir tinkamai neįvertino. Apygardos teismas gana lakoniškai įvertino R. A. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltės formą, nuskalstamos veikos motyvus, jo asmenybę apibūdinančius duomenis ir konstatavęs, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nepagrįstai sprendė, kad R. A. nėra pagrindo taikyti švelnesnės negu įstatyme numatytos bausmės.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. A. bausmę, tinkamai neįvertino jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo ir asmenybės, visiškai neatsižvelgė į jo sveikatos būklę ir kitus teisingos bausmės skyrimui reikšmingus bylos duomenis, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad R. A. nėra pagrindo taikyti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę.

Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantas, byloje nėra aplinkybių visumos, kurios sudarytų pagrindą svarstyti galimybę skirti nuteistajam švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę BK 62 straipsnio pagrindu. Apelianto teiginiai dėl jam pripažintinos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nes jis nuoširdžiai gailisi ir padėjo išsiaiškinti nusikalstamą veiką, nėra pagrįsti.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t.y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Šiuo atveju R. A. neneigia Vokietijoje palikęs transporto priemones, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jis pripažino esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes, apie ką liudija ir apeliacinio skundo turinys, kuriame nuteistasis ginčija savo kaltę iššvaisčius jam patikėtą UAB (duomenys neskelbtini) didelės vertės turtą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog R. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra.

Įstatymų leidėjas, nustatęs sankciją už nusikalstamą veiką, kartu įstatyme nustatė ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes bei paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. Teismų praktikoje yra nustatyta, jog 1) taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (kasacinė nutartis Nr. 2K–395/2007 ir kt.); 2) BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinė nutartis Nr. 2K-7/2010 ir kt.). Taigi, teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Be to, teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas privalo nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė byla Nr. 2K-226/2010 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje konstatavusi, jog skirti R. A. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę BK 62 straipsnio pagrindu nėra šiame straipsnyje numatytų būtinųjų sąlygų visumos, teisėjų kolegija, remdamasi medžiagos duomenų analize, daro išvadą, kad R. A. yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, kadangi jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pavojingumą ir jo asmenybę apibūdinančias bylos aplinkybes yra pagrindas pripažinti išimtinėmis aplinkybėmis.

Bylos medžiagos duomenys patvirtina, kad nuteistasis R. A. kaip UAB (duomenys neskelbtini) vienintelis akcininkas ir įmonės direktorius dar iki ekonominės krizės, kurią išgyveno ir Lietuva, prisiimdamas ilgalaikius įsipareigojimus Bankui, objektyviai įvertinti tuo metu pelningo verslo rizikos ir numatyti, kad po kelių metų dėl recesijos jo vadovaujamos įmonės veikla taps nuostolinga, neturėjo galimybės. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad ekonominė krizė turėjo tiesioginės ir netiesioginės įtakos UAB (duomenys neskelbtini) veiklai, todėl susiklosčiusioje ekonominėje situacijoje nuteistojo R. A. neatsakingas elgesys su jo vadovaujamos įmonės (duomenys neskelbtini) turtu, pasireiškiantis baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais – didelės vertės įmonei priklausančio turto iššvaistymu (BK 184 straipsnio 2 dalis) – yra aiškus R. A. nesugebėjimas šalį apėmusios ekonominės krizės metu prisiimti neigiamas jo vadovaujamos įmonės veiklos pasekmes ir teisėtais būdais spręsti susidariusias problemas. Išdėstytos aplinkybės, tisėjų kolegijos nuomone, parodo mažesnį šios nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, juolab, kad R. A. iššvaistyto turto vertė – 34 400 Lt, vadovaujantis BK 190 straipsnio 1 dalimi, labai neženkliai viršija 250 MGL dydžio sumą, nuo kurios turto vertė pripažįstama didele.

Bylos medžiagos duomenys bei į apeliacinės instancijos teismo posėdį pateiktų dokumentų analizė patvirtina, kad nuo R. A. inkriminuotos sunkios nusikalstamos veikos nuosavybei padarymo praėjo jau bemaž ketveri metai, ir per visą šį laiką jis naujų nusikalstamų veikų nepadarė, UAB (duomenys neskelbtini) dirba mechaniku, charakterizuojamas teigiamai (t. 1, b.l. 88), moka paskolas bankams, taip pat ir pagal Kreditavimo sutartį Nr. IL-2006-011-18, kuriai užtikrinti ir buvo įkeistas nuteistajam R. A. inkriminuoto išvaistymo dalyku esantis UAB (duomenys neskelbtini) priklausantis kilnojamasis turtas – transporto priemonės, apie ką liudija apeliacinės instancijos teismui pateiktos bankų pažymos bei Kasos pajamų orderiai (t. 2, b.l. 17, 18, 19, 63, 129, 130). Be to, R. A. vienas išlaiko šeimą, turi Suvalkijos socialinės globos namuose slaugomą sunkiai sergantį tėvą (t. 2, b.l. 132). Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad nuteistojo R. A. pozityvus elgesys, jo siekis atsiskaityti su kreditoriais parodo mažesnį jo asmenybės pavojingumą, o realios laisvės atėmimo bausmės jam paskyrimas turėtų neigiamų pasekmių ne tik jo šeimai, bet ir civiliniam ieškovui – Bankui, nes nutrūkus nuteistojo darbo teisiniams santykiams atsikaitymo su civiliniu ieškovu terminas būtų nukeltas neapibrėžtam terminui.

Į apeliacinės instancijos teismo posėdį pateikto 2013 m. sausio 14 d. medicininio pažymėjimo Nr. 5 kopija patvirtina, kad R. A. serga bronchine astma, hipertenzine liga, juosmens radiokulopatija, vartoja daug medikamentų, jam rekomenduojama vengti streso. Medicininiame pažymėjime aptarti duomenys patvirtina, kad nuteistojo R. A. sveikatos būklei pirmosios instancijos teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimas turėtų itin neigiamos įtakos.

Visos šiame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina išimtines nuteistojo R. A. padarytą nusikalstamą veiką bei asmenybę apibūdinančias aplinkybes, ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymo metu susiklosčiusi sunki ekonominė situacija bei nuteistojo R. A. elgesys po nusikalstamos veikos padarymo parodo jo padarytos nusikalstamos veikos ir asmenybės mažesnį pavojingumą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. A. bausmę, turėjo pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, o to nepadaręs netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ir tai lėmė neteisingos bausmės paskyrimą (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad BK 184 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės R. A. paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (kasacinė nutartis Nr. 2K-625/2010 ir kt.) bei bausmės paskirčiai (BK 41 straipsnis). Tuo pagrindu teisėjų kolegija nuosprendį keičia ir pritaikiusi BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuteistajam R. A. skiria kitos rūšies nei numato BK 184 straipsnio 2 dalies sankcija bausmę – laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams ir įpareigoja jį atlyginti nusikalstama veika Bankui padarytą turinę žalą (BK 48 straipsnio 2 dalis, 6 dalies 2 punktas).

Dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusikalstamos veikos rezultatu pripažino 55 000 Lt sumą ir ją konfiskavo.

BK 72 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija, galiojusi iki 2010 m. gruodžio 11 d.) nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką, jo bendrininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal šio straipsnio 2 dalį konfiskuotinas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas; be kito nurodyto konfiskuotino turto teismas privalo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus.

Pagal BK 72 straipsnio nuostatas ir teismų praktiką iš nusikalstamos veikos gauto turto konfiskavimas yra imperatyvus, išskyrus atvejus, kai šis turtas grąžinamas nukentėjusiesiems arba tenkinamas jų civilinis ieškinys dėl jo vertę atitinkančios turtinės žalos atlyginimo. Bylos duomenys patvirtina, kad Bankas pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš R. A. dėl UAB (duomenys neskelbtini) priklausančio turto, kuris įkeistas Bankui, iššvaistymo patirtą 55 000 Lt turtinę žalą, todėl byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, vadovaudamasis BK 72 straipsniu, iš apelianto konfiskavo 55 000 Lt kaip nusikalstamos veikos rezultatą (kasacinė byla Nr. 2K-544/2012).

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje priimtas sprendimas BK 72 straipsnio pagrindu priteisti iš R. A. 55 000 Lt konfiskuotino turto vertės valstybei naikintinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl civilinio ieškinio

Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas privalo išspręsti byloje pareikštą civilinį ieškinį (BPK 115 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 5 dalis, 307 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Šioje baudžiamojoje byloje, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas patenkino Banko pareikštą patikslintą civilinį ieškinį ir priteisė iš nuteistojo R. A. Banko naudai 57 852,48 Lt (t. 2, b.l. 24-26, 42-44).

Baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio pagrindas yra nusikalstamos veikos padarymas, o ieškinio dalykas – reikalaujamos atlyginti turtinės ar (ir) neturtinės žalos dydis. Iš patikslinto civilinio ieškinio turinio matyti, kad Bankas patirtos žalos dydį šioje baudžiamojoje byloje sieja su Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartimi Nr.B2-3190-153/2011 UAB (duomenys neskelbtini) iškeltoje bankroto byloje patvirtintu Banko kreditorinio reikalavimo dalimi pagal 2006 m. gegužės 9 d. Kreditavimo sutartį Nr. IL-2006-011-18, kurią sudaro 59 687,41 Lt negrąžinto kredito. R. A. atliktų įmokų pagrindu patikslintame ieškinyje priteistinos žalos dydis sumažintas iki 57 852,48 Lt. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje R. A. nuteistas ne už kredito pagal minėtą Kreditavimo sutartį Nr. IL-2006-011-18 negrąžinimą, bet už šio kredito grąžinimui užtikrinti 2006 m. gegužės 10 d. Įkeitimo lakštu, Bankui įkeisto UAB (duomenys neskelbtini) priklausančio kilnojamojo turto – transporto priemonių, kurių nuskalstamos veikos padarymo metu vertė buvo 34 400 Lt, iššvaistymą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, R. A. nusikalstamais veiksmais padarytą žalą siedamas su jo vadovaujamos įmonės UAB (duomenys neskelbtini) negrąžinta kredito dalimi, netinkamai išsprendė civilio ieškinio klausimą, ir tai yra pagrindas šioje dalyje skundžiamą nuosprendį pakeisti (BPK 328 straipsnio 4 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad civilinio ieškovo – Banko reikalavimas atlyginti R. A. nusikalstamais veiksmais padarytą turtinę žalą yra pagrįstas, teisėjų kolegija civiliniam ieškovui iš nuteistojo R. A. priteistinos turtinės žalos dydį sumažina iki nuteistojo R. A. išvaistyto Bakui įkeisto kilnojamojo turto vertės nusikalstamos veikos padarymo metu – 34 400 Lt dydžio.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 ir 4 punktais,

nusprendė:

Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 30 d. nuosprendį pakeisti.

R. A., nuteistam pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį civiliniam ieškovui AB „Šiaulių bankas“ atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Panaikinti R. A. BK 72 straipsnio pagrindu taikytą konfiskuotino turto vertę atitinkančios 55 000 Lt (penkiasdešimt penkių tūkstančių litų) sumos konfiskavimą.

Iš R. A. civilinio ieškovo AB „Šiaulių bankas“ naudai priteisti 34 400 Lt (trisdešimt keturis tūkstančius keturis šimtus litų) nusikaltimų padarytai turtinei žalai atlyginti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.