Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Vyto Miliaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-3458-232/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Medicinos bankas“ ieškinį atsakovams T. V., G. V., H. V. ir V. D. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, prieš imdamasi nagrinėti atsakovo V. D. apeliacinio skundo argumentus, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad savo reikalavimą pripažinti Laidavimo sutartį negaliojančia jis grindžia tiek CK 1.90 straipsnyje, tiek ir 1.91 straipsnyje nurodytais pagrindais, tačiau, kaip žinia, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad šie du teisiniai pagrindai nėra suderinami.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne viename savo procesiniame dokumente yra išaiškinęs, jog tiek dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis), tiek dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis) sudaryti sandoriai priskiriami prie sandorių, sudarytų prieš šalies valią (contra voluntatem). Nurodyta, kad suklydimas yra ir vieno, ir kito sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti jį sudaryti. Nustačius, kad šalis suklydo dėl kito asmens tyčinių veiksmų (ar neveikimo), sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu, o CK 1.90 straipsnis nebetaikomas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis Civilinė byla Nr. 3K-3-126/2011 ir kt.). Taigi teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai bei pagrįstai netaikė nė vieno iš apelianto nurodomų sandorio negaliojimo pagrindų.

Dėl Laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl suklydimo (CK 1.90 str.)

Kaip žinoma, kreditorius gali pasirinkti keletą prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų. Vienas iš jų – Laidavimo sutartis, kuria už atlyginimą ar neatlygintinai kreditoriui laiduotojas užtikrina, kad, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys laiduotojas tokia pačia apimtimi kaip ir pagrindinis skolininkas – už palūkanų, netesybų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą (CK 6.76 str. 1 d., 6.81 str. 1, 2 d.). Kreditoriaus nesaisto įkeitimo lakšto turėjimas ir jis gali kreiptis į laiduotoją dėl skolininko neįvykdytos prievolės įvykdymo dar nerealizavus įkeisto turto. Kai laiduotojas įvykdo prievolę, jam pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę (CK 6.83 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, civilinės bylos Nr. 3K-7-364/2010).

Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, UAB Medicinos banko ir atsakovo V. D. Laidavimo sutartyje nustatyta, jog laiduojama už kredito gavėją ir įsipareigojama atsakyti Bankui solidariai, jeigu kredito gavėjas neįvykdys visos ar dalies prievolės pagal Kredito sutartį. Laiduotojas atsako Bankui visu savo turtu ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas (Laidavimo sutarties 2, 3.1 p.). Apeliantas V. D. prašė šią sutartį pripažinti negaliojančia ir teigė, kad ji buvo sudaryta dėl apgaulės ir dėl suklydimo (CK 1.90 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, jog jo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad jis neįrodė savo ieškininių reikalavimų pagrįstumo (CPK 185 str., 178 str.).

Kaip žinia, teisės taikymo ir aiškinimo praktikoje akcentuojama, kad vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis (CK 1.5 str.). Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Kadangi tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, tai sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio mėn. 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009, 2005 m. spalio mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2005, ir kt.).

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto V. D. teiginius, jog jis neturėjo nei galimybės, nei specialių žinių, nei atitinkamos patirties tinkamai įvertinti Laidavimo sutarties esmės, sąlygų, ja prisiimamų įsipareigojimų, taip pat paneigia Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esantys duomenys apie tai, kad tiek pats V. D., tiek jis kartu su sutuoktine teisme buvo traukiami atsakovais nagrinėjant ginčus dėl didelių sumų paskolų grąžinimo (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla UAB „CRG-7“ v. V. D., O. D., bylos Nr. 2A-1270/2013; Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinė byla AB Parex bankas v. V. D., civilinės bylos Nr. L2-6058-545/2010; Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinė byla UAB „General Finansing“ v. V. D., civilinės bylos Nr. 2-3958-574/2010; Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinė byla J. K. v. V. D., civilinės bylos Nr. 2 -2103-535/2010; Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinė byla J. P. v. V. D., civilinės bylos Nr. 2A-1090-565/2013; Vilniaus apygardos teismo civilinė byla UAB „Zeta Reticuli“ v. V. D., civilinės bylos Nr.L2-2293-56/07). Taigi iš šių duomenų matyti, kad, priešingai nei tvirtina šioje byloje, apeliantas turėjo pakankamos patirties tiek pačiuose paskoliniuose teisiniuose santykiuose, tiek nagrinėjamuose teisminiuose ginčuose, kaip skolininkas-atsakovas, vengiantis vykdyti savo sutartines prievoles (CPK 185 str., 42 str. 5 d.).

Apeliantas V. D. taip pat nurodo, kad jo nesieja jokie giminystės ryšiai nei su vienu iš atsakovų, kad jis neturėjo jokio suinteresuotumo kredito gavimu, kredito sutarčių pratęsimu ar nepratęsimu, todėl jam nebuvo tikslo laiduoti už atsakovą. Iš tiesų, ieškovas UAB Medicinos bankas teismui neteikė įrodymų ar argumentų, siekdamas paneigti šiuos jo argumentus, jų neneigia nei savo atsiliepime į nagrinėjamą skundą. Taigi turint omenyje šias, o taip pat anksčiau nurodytas aplinkybes, apibūdinančias jo asmenybę, galima išvada, kad apeliantas, prisiimdamas laiduotojo prievoles, tiesiog pasitikėjo kitais atsakovais – tiek pačiu Banko skolininku T. V., tiek jo tėvais laiduotojais G. ir H. V. Tačiau byloje yra duomenų, kurių neneigia pats apeliantas, kad jį su atsakovu G. V. siejo daugiau nei penkiolikos metų pažintis, kad dar iki ginčijamos Laidavimo sutarties sudarymo dienos jis pats atliko tam tikrus konkrečius veiksmus, tai yra surado pirkėją didelės vertės žemės sklypui, į kurį nuosavybės teisės T. V. močiutei dar net nebuvo atkurtos. Taigi šios aplinkybės, kaip teisingai tvirtina atsiliepime į skundą Bankas, paneigia apelianto teiginius, jog jis nežinojo ir negalėjo žinoti tiek apie paties T. V., tiek apie jo tėvų laiduotojų situaciją. Be to, pažymėtina ir tai, kad reikalavimą dėl 2009-07-31 Laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia apeliantas reiškė tik 2010-10-15, tai yra tik ieškovui kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutarties laisvė reiškia, kad civilinių teisinių santykių subjektai (tiek fiziniai, tiek juridiniai) patys sprendžia, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar nesudaryti, jei sudaryti – tai kokiomis sąlygomis (CK 6.156 str. 1 d.). Taigi šiuo konkrečiu atveju laiduotojo tikslai pasirašyti Laidavimo sutartį neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl Laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Kartu pažymėtina, kad laidavimo sutartys, atsižvelgiant į sandorių prigimtį, sandorių šalis bei sandorių sudarymo aplinkybes, laikytinos rizikingomis, todėl sandorio šalis, prisiimdama galimą riziką, kartu praranda ir teisę vėliau tą sandorį ginčyti remdamasi suklydimu (CK 1.90 str. 5 d. nuostata).

Taigi nei prieš tai paminėtos aplinkybės, apibūdinančios apelianto elgesį tiek prieš pasirašant Laidavimo sutartį, tiek po jos pasirašymo, nei aplinkybės, apibūdinančios jo socialinę padėtį, išsimokslinimą, amžiaus ar sveikatos būklę, gyvenimišką patirtį ir t. t. – neleidžia daryti išvados, kad jis negalėjo suprasti ar nesuprato pasirašomo Laidavimo sutarties turinio ir prasmės, todėl nepagrįsti apelianto teiginiai, jog Laidavimo sutartį jis vertino kaip tris mėnesius truksiantį formalumą ir ją pasirašė suklydęs (CK 1.90 str., CPK 185 str.).

Dėl Laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl apgaulės (CK 1.91 str.)

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Reiškiant reikalavimą pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar bankas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių asmuo buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2007; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008 ir kt.).

Apeliantas skunde teigia, kad prieš sudarant Laidavimo sutartį, Banko darbuotojai jam paaiškino, kad kredito gavėjas turi visas galimybes atsiskaityti su Banku, jog laidavimas yra tik formalumas. Siekiant tai įrodyti, anot apelianto, Banke jam buvo pateikti dokumentai apie tai, jog atsakovo T. V. tėvo vadovaujama įmonė UAB „Izotopus“ greitu laiku gaus 600 000 JAV dolerių už įvykdytą projektą, parodytas 3 500 000 eurų vertės HSBC banko čekis, išduotas UAB ,,Izotopus”, atsakovo T. V. pasirašytas paprastasis vekselis, kaip papildoma priemonė kredito gavėjo prievolių įvykdymui užtikrinti. Taip pat Banke nurodyta, kad T. V. močiutei bus atkurta nuosavybė į didelės vertės žemės sklypą, kurio trečdalio vertė sudarytų ne mažiau kaip 1 000 000 Lt. Apelianto manymu, šie dokumentai buvo rodomi siekiant, kad jis taptų laiduotoju, tačiau dalis esminių aplinkybių buvo nuslėpta.

Kaip teisingai nurodė teismas skundžiamame sprendime, teismo posėdžio metu Banko darbuotojos paneigė tokius apelianto teiginius. Pažymėtina, kad apeliantas, turėdamas teisininko kvalifikaciją, turėjo suvokti, kad UAB „Izotopus“ nėra T. V. laiduotojas ir nedalyvauja šiuose teisiniuose santykiuose, o vekselis yra tik papildoma pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, suteikianti Bankui teisę rinktis, kokiu būdu jis išieškos skolą. Be to, pagal teismo protokolo duomenis patys atsakovai G. V. ir V. D. aiškino, jog buvo pažįstami penkiolika metų, tvirtino, kad dar iki ginčijamos Laidavimo sutarties sudarymo dienos, atsakovas V. D. žinojo apie T. V. močiutės nuosavybės teisės į didelės vertės žemės sklypą atkūrimo procesą, ir būtent pats apeliantas buvo suradęs pirkėją minėtam turtui.

Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas, skunde vertindamas Banko elgesį ir teigdamas, jog šis elgėsi neapdairiai, nesąžiningai ir neatsakingai, nurodo, jog nebuvo aiški nei turto vertė, nei tai, ar minima nuosavybės teisė į žemę bus apskritai atkurta, ar pardavus šią žemę gautos lėšos bus skiriamos šio kredito grąžinimui. Taigi apeliantas iš esmės pats pripažįsta, jog Laidavimo sutarties pasirašymo metu suvokė ar turėjo suvokti tokią riziką.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas neįrodė tyčinių Banko veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, jog priešieškinio reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį yra nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 178 str., 185 str.).

Dėl apelianto argumentų, susijusių su banko atsakomybe

Apeliantas teigia, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad Bankas pats prisidėjo prie nuostolių atsiradimo, nes, visų pirma, neturėjo teisės suteikti kreditą asmeniui, neturinčiam pakankamai lėšų jį grąžinti. Antra, laiku nenutraukė Kredito sutarties.

Kaip jau buvo paminėta, civilinių teisinių santykių subjektai (tiek fiziniai, tiek juridiniai) patys sprendžia, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar nesudaryti, jei sudaryti – tai kokiomis sąlygomis. Bankas yra kredito įstaiga, todėl vienas jo tikslų – pelno siekimas teikiant finansines paslaugas. Bendriausia prasme kreditavimo sutartimi Bankas įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas (CK 6.881 str.). Taigi kredito gavėjo ekonominis interesas yra gauti, naudotis lėšomis ir už naudojimąsi jomis iki jų grąžinimo mokėti kuo mažesnes palūkanas, o Banko interesas – paskolinti savo lėšas kredito gavėjui už kuo didesnes palūkanas. Akivaizdu, kad kredito gavėjų ir Banko interesai suderinami nustačius abiem šalims priimtinas (naudingas) sąlygas, tarp kurių svarbiausios yra kredito grąžinimo terminai ir už naudojimąsi kreditu Bankui mokėtinų palūkanų dydis. Šios šalių suderėtos sąlygos įtvirtinamos abiejų šalių pasirašomoje sutartyje, kuri nuo sutarties sudarymo momento jos šalims įgyja įstatymo galią ir sutarties šalys prisiimtus įsipareigojimus turi vykdyti tinkamai, o vienos sutarties šalies pareigą vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos sutarties reikalavimo teisė reikalauti vykdyti sutartį (CK 6.189 str. 1 d.).

Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad finansų įstaiga privalo įsitikinti, jog kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad patys paskoliniai santykiai savo esme visada yra siejami su tam tikra ne tik Banko, kuris vertina kliento kreditingumą, bet ir kredito gavėjo, ir asmenų, kurie imasi užtikrinti kredito grąžinimą (laidavimas, garantija, hipoteka ir t.t.) rizika. Akivaizdu, jog kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl kredito gavimo/suteikimo, aktyviai veikia ne tik Bankas, bet ir pats kreditą siekiantis gauti asmuo. Tuo tarpu T. V. prievolės Bankui buvo papildomai užtikrintos tiek paties skolininko hipoteka, tiek jo tėvų laidavimu. Taigi atmestinas kaip nepagrįstas V. D. teiginys, kad pats Bankas, suteikdamas paskolą T. V., o vėliau nenutraukdamas sutarties, elgėsi neatsakingai, neprofesionaliai ir tokiu būdu jį suklaidino, todėl neturi teisės reikalauti jo kaip laiduotojo civilinės atsakomybės (CPK 185 str.).

Taip pat atmestini apelianto teiginiai, kad teismo sprendimas naikintinas tuo pagrindu, jog atsakovas T. V. iš viso nėra gavęs 216 000 Lt kredito, todėl teismas neteisingai sprendė dėl jo, kaip laiduotojo, sutartinės atsakomybės. Šiuo klausimu pabrėžtina tai, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, Banko bei T. V. 2009-01-26 Susitarimas dėl papildomo 216 000 Lt kredito su 17 procentų metinių palūkanų norma, nustatant galutinį 1 265 512,07 Lt dydžio kredito grąžinimo terminą – 2009-06-30 (t. 1, b. l. 16), buvo sudarytas iki apeliantui V. D. prisiimant laiduotojo prievolę. Antra, kaip jau buvo minėta, apeliantas V. D. šias ir pirmiau nutartyje nurodytas ir išnagrinėtas pretenzijas Bankui ėmė kelti, pareikšdamas priešieškinį, tai yra po to, kai Bankas ieškiniu pareikalavo, jog šis vykdytų laiduotojo prievolę. Pažymėtina, kad, kaip ieškininiame pareiškime nurodė Bankas, atsakovas V. D. iš viso neatsiliepė į jo ikiteisminį reikalavimą įvykdyti solidariąją prievolę. Kiti apelianto motyvai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nesuteikia pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti, o teismo sprendimas, kuriuo atmestas jo priešieškinys dėl Laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, naikintinas.

Pažymėtina, kad bylos medžiaga patvirtina ieškovo Banko ieškininiame pareiškime, atsiliepime į atsakovo V. D. apeliacinį skundą, o taip pat pirmosios instancijos teismo argumentus, jog Bankas ir atsakovas T. V. laisva valia sudarė Kredito sutartį, kuria abi šalys siekė abipusės naudos, t. y. kredito gavėjas siekė gauti kreditą būsto įsigijimui ir remontui, o ieškovas siekė pelno iš kredito grąžinimo gaunant mokamas palūkanas, kad Banko veiklos rizikos prisiėmimas, nenutraukiant paskolos sutarties prieš nustatytą galutinį jos grąžinimo terminą, negali būti vertinama kaip aplinkybė atleisti laiduotoją nuo atsakomybės. Kaip jau minėta, teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliantas V. D. neįrodė aplinkybių, jog Bankas elgėsi nesąžiningai, neįvertino kredito gavėjo realaus ekonominio potencialo bei finansinių pajėgumų vykdyti prievoles pagal Kredito sutartį (CPK 185 str., 178 str., 263 str. 1 d.).

Dėl palūkanų mažinimo

Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas privalėjo sumažinti reikalaujamas sutartines 17 procentų dydžio palūkanas iki 5 procentų dydžio, nes jos savaime yra laikytinos netesybomis. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto teiginius dėl žemiau nurodytų motyvų.

Nagrinėjamu atveju Kredito sutarties 2.2 punktu šalys susitarė, kad metinė palūkanų norma yra 9 procentai, o 4.3 punktu numatė, kad palūkanos skaičiuojamos kiekvieną dieną už faktiškai paimtą kredito lėšų dalį iki visiško skolos sumokėjimo Bankui dienos. (t. 1, b. l. 9-10). Vėlesniais susitarimais, kuriais buvo pakeista Kredito sutartis pratęsiant paskolos grąžinimo terminą, metinė palūkanų norma padidinta iki 12, 14 ir 17 procentų (t. 1, b. l. 14-16).

Kaip žinoma, CK 6.37, 6. 210, 6.872, 6.874 straipsniai nustato dvejopo pobūdžio palūkanas – atliekančias mokėjimo ir kompensavimo funkciją. Palūkanų dydis gali būti nustatomas įstatymu arba šalių susitarimu, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Pagrindinė palūkanų paskirtis yra mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Palūkanų dydis yra įtvirtintas CK 6.210 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Pagal CK 6.874 straipsnio 1 dalį, jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų šio kodekso 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos. Taigi kaip ir netesybos, sutartyje sulygtos palūkanos nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimo užtikrinimą, skolininkui pažeidus prievolę laiku atsiskaityti. Įstatymų leidėjas įtvirtino prezumpciją, kad, praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius nuostolius negautų pajamų pavidalu patiria visada, todėl skolininkas, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus patirtais nuostoliais (CK 6.261 str.).

Nagrinėjamo ginčo atveju, kaip jau minėta, šalys susitarė dėl didesnių palūkanų nei nustato įstatymas. Bankas, remdamasis kredito sutarties 2.2 punktu, prašė taikyti 17 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo prašomo priteisti kredito likučio nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos bei 5 procentų dydžio metines palūkanas, nuo visos priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo nutarties įvykdymo. Palūkanos už laikotarpį iki bylos iškėlimo teisme paskaičiuotos konkrečia pinigų suma – 113 298,40 Lt, o nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško kredito grąžinimo išreikštos sutartyje nurodytu palūkanų dydžiu procentine išraiška (17 procentų). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį klausimą, patenkino atsakovų prašymą mažinti delspinigius penkis kartus iki 0,02 procentų per dieną, o atsižvelgdamas į 17 procentų palūkanų dydį, sprendė, jog dar ir 5 procentų dydžio procesinių palūkanų priteisimas būtų neproporcinga priemonė skatinti sprendimo greitesnį įvykdymą, todėl netenkino šio ieškininio reikalavimo.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad palūkanos gali būti mažinamos teismo, jeigu jos prieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams (CK 6.37 str. 3 d., 1.5 str.). Akivaizdu, jog teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003), į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2006).

Tačiau nagrinėjamoje byloje, kaip nurodyta šioje nutartyje pirmiau, yra nustatyta, jog sutarties šalių teisiniai santykiai kilo iš kredito sutarties, kurią šalys sudarė laisva valia ir sutartyje apibrėžė savo teisių ir pareigų apimtį. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas buvo priverstas kreiptis į Banką dėl sutarties sudarymo, kad buvo verčiamas sudaryti tokią sutartį. Ieškovas nėra vienintelis Bankas Lietuvos Respublikos teritorijoje, kredito ar paskolų teikimo sritis nėra monopolizuota, taigi atsakovas turėjo galimybę pasirinkti kredito įstaigą ir derėtis dėl sutarties sąlygų, taip pat ir dėl palūkanų dydžio. Be to, lyginant priteistinų palūkanų dydį su įsiskolinimo suma, negalima teigti, kad 17 procentų palūkanos yra neproporcingos įsiskolinimui (1 265 512,07 Lt), taip pat nėra pagrindo išvadai, kad įsipareigojimų nevykdymo palūkanos leidžia ieškovui be pagrindo praturtėti. Atsakovo T. V. įsiskolinimas siekia daugiau kaip vieną milijoną litų, atsakovas ilgą laiką negrąžina kredito, naudojasi ieškovo pinigais. Kaip minėta, šiuo atveju ieškovas yra Bankas, todėl kredito, paskolų teikimas yra viena iš Banko veiklos sričių, todėl atsakovas negali naudotis Banko pinigais be užmokesčio ar mokėdamas simbolinę kainą.

Taigi teisėjų kolegijos nuomone, tokio palūkanų dydžio, priešingai nei teigia apeliantas, tai yra, jo nurodomais argumentais negalima pripažinti neprotingu ar nesąžiningu. Tuo tarpu tenkinant šį prašymą ir mažinant palūkanas iki apelianto nurodyto dydžio, būtų paneigtas šalių sutarties laisvės principas, ieškovo interesų užtikrinimas bei suteiktų atsakovui galimybę, pažeidus sutartinius įsipareigojimus, naudotis ieškovo pinigais už palyginti nedidelį užmokestį. Tokios išvados nepaneigia ir apelianto argumentas, kad ieškovas yra gavęs ženklią naudą, nes kredito gavėjas yra sumokėjęs daugiau kaip 200 000 Lt palūkanų (CPK 185 str.).

Apelianto nuomone, sprendžiant dėl palūkanų mažinimo, taip pat svarbi ir ta aplinkybė, jog kredito gavėjas yra sumokėjęs Bankui dalį paskolos, t. y. 5 000 Lt. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kredito sutarties 5.3 punktu šalys susitarė, kad gautą sumą, nepriklausomai nuo kredito gavėjo nurodytos mokėjimo paskirties, paskirstytų šia eile: Banko išlaidoms, susijusioms su reikalavimu įvykdyti prievolę pareiškimu, netesyboms, kitiems mokesčiams pagal Sutartį, palūkanoms, kreditui. Analogiška nuostata įtvirtinta ir CK 6.54 straipsnyje, kuriame reglamentuojama, jog įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą, trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti, o ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. Kaip teisingai atsiliepime nurodo ieškovas, teismo posėdžio metu buvo patvirtinta, kad atsakovui atlikus 5 000 Lt mokėjimą, buvo vykdomas šalių susitarimas gautomis lėšomis dengti išlaidas, susijusias su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neduoda pagrindo daryti priešingą išvadą (CPK 185 str.).

Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir t. t.).

Todėl teisėjų kolegija, konstatavusi, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas ieškovo UAB Medicinos Bankas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atskleidė bylos esmę – ištyrė visas svarbias bylai nagrinėti aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei proceso teisės normas, apeliacinį skundą atmeta, nenagrinėdama kitų jame nurodytų argumentų kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui, o skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.