- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-01
- Bylos Nr.
- e2-1079-330/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00024-2017-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Ridevis“
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ridevis“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutarties, kuria pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pareiškimą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ridevis“ iškelta bankroto byla (bylos Nr. eB2-1003-796/2017),
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius (toliau – VSDFV Klaipėdos skyrius) kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ridevis“ (toliau – UAB „Ridevis“) išketi bankroto bylą.Ieškovas paaiškino, kad atsakovė nevykdo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymu ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėmis nustatytų privalomųjų mokėjimų. UAB „Ridevis“ įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2017 d. sausio 5 d. sudarė 9 289,30 Eur, iš jų VSD įmokų 8 902,81 Eur, delspinigių 386,49 Eur. Atsakovė nėra sumokėjusi VSD įmokų, priskaičiuotų už apdraustuosius per laikotarpį nuo 2015 m. gegužės iki 2016 m. lapkričio mėn. Remiantis VĮ Registrų centro 2017 m. sausio 5 d. duomenimis, UAB „Ridevis“ vardu registruotas butas. Remiantis VĮ „Regitra“ 2017 m. sausio 5 d. duomenimis, UAB „Ridevis“ vardu registruotos dvi transporto priemonės. Pagal Traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registro 2017 m. sausio 5 d. duomenis UAB „Ridevis“ vardu registruoto turto nėra. Pagal VĮ Registrų centro 2016 m. liepos 19 d. bei 2016 m. gruodžio 14 d. duomenis atsakovė UAB „Ridevis“ finansinės atskaitomybės dokumentų už 2015 m. nėra pateikusi. Remiantis balanso išrašu už 2014 metus, bendrovės turtas sudarė 467 034,00 Lt / 135 262,40 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 475 081,00 Lt / 137 592,97 Eur, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 475 081,00 Lt / 137 592,97 Eur. Remiantis UAB „Ridevis“ pateiktu apyvartos žiniaraščiu už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d., bendrovės ilgalaikis ir trumpalaikis turtas sudarė 96 908,02 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 102 594,53 Eur. Ieškovas nurodė, jog atsakovei siuntė raginimus susimokėti mokesčius, taip pat pranešimus apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovė įsiskolinimų nepadengė, todėl ieškovas turi pagrindą teigti, kad UAB „Ridevis“ yra nemoki.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. balandžio 11 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą ir iškėlė atsakovei UAB „Ridevis“ bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Projektų plėtros biuras“. Teismas akcentavo, kad nustatant įmonės (ne)mokumą, esminės reikšmės turi įmonės pradelstų įsipareigojimų ir į jos balansą įrašyto turto vertės santykis, kad nustatydamas minėtus rodiklius teismas privalo būti aktyvus ir išnaudoti visas įmanomas galimybes jiems kuo tiksliau nustatyti. Teismas vadovavosi nuostata, kad siekiant išsiaiškinti įmonės realią turtinę padėtį, įmonės nemokumo klausimą būtina spręsti pagal naujausius finansinės atskaitomybės rodiklius ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį pagal naujausius įmonės finansinius duomenis. Teismas nustatė, jog atsakovė finansinės atskaitomybės dokumentų už 2015 m. laikotarpį VĮ Registrų centrui nėra pateikusi. Iš atsakovės 2014 m. balanso matyti, jog šios bendrovės turtas sudarė 135 262,40 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 137 592,97 Eur, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 137 592,97 Eur. 2015 m. atsakovės turtas sudarė 80 867 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 76 242 Eur. 2016 metais įmonė dirbo nuostolingai. Pagal 2016 m. gruodžio 21 d. sudaryto balanso duomenis teismas nustatė, jog 2016 metais bendrovė turėjo turto už 72 649 Eur, jos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (visos sumos mokėtinos per vienerius metus) sudarė 80 015 Eur. Balanse, sudarytame už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d., nurodyta, kad atsakovė turėjo turto už 115 152 Eur, iš kurio materialusis ilgalaikis turtas sudarė 25 090 Eur, atsargos – 47 694 Eur, per vienerius metus planuojamos gauti sumos – 35 335 Eur. 2017 m. kovo 31 d. bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 81 498 Eur, iš kurių mokėtinos per vienerius metus – 68 417 Eur. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2016 m. gruodžio 31 d. balanse visos bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, sudarantys 80 015 Eur, fiksuoti kaip trumpalaikiai. Atsakovės atstovas nurodė, jog 2017 m. kovo 31 d. bendrovė buvo skolinga kreditoriams 81 498 Eur, jog terminai toms skoloms apmokėti yra jau suėję. Teismas nustatė, kad bendrovės turto vertės išaugimą nuo 72 649 Eur (2016 metais) iki 115 152 Eur (2017 m. kovo 31 d.) iš esmės sąlygojo per vienerius metus tikėtinų gauti sumų padidėjimas. Iš byloje pateikto 2017 m. sausio 5 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo teismas nustatė, kad UAB „Ridevis“ nuosavybės teise priklauso butas, tačiau teisme yra iškelta byla, susijusi su šiuo nekilnojamuoju daiktu, kurioje ieškovas prašo nutraukti tarp jo ir atsakovės UAB „Ridevis“ sudarytą buto pirkimo–pardavimo sutartį, taikyti restituciją ir grąžinti ieškovui butą. Teismas nustatė, kad atsakovės balanse šito turto (buto) vertė yra nurodyta 25 090 Eur, o iš byloje pateiktos eksperto išvados matyti, kad jo rinkos vertė yra 29 000 Eur. Teismas pažymėjo, kad šitas buto verčių skirtumas nėra didelis, be to, atsižvelgė į aplinkybę, kad dėl šio buto pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo yra nagrinėjama byla teisme.Teismas nurodė, kad pagal pateiktą apyvartos žiniaraštį dviejų atsakovės vardu registruotų transporto priemonių vertė yra fiksuota 2 413,31 Eur. Vertindamas įmonės turtą teismas teismas taip pat įvertino debetines atsakovės skolas tiek jų dydžio, tiek galimybių jas realiai išieškoti aspektais. Teismas sutiko su ieškovo atstovo paaiškinimais, kad dalies atsakovės debetinių skolų išieškojimas yra beviltiškas, dalies – apsunkintas. Atsakovė įrodinėjo, jog bendrovė pradėjo vykdyti veiklą ir galės padengti įsiskolinimą ieškovui. Teismas kritiškai vertino atsakovės neseniai sudarytas ir į bylą pateiktas paslaugų teikimo bei rangos sutartis. Teismas akcentavo, kad atsakovė į bylą nepateikė sąskaitų faktūrų, išrašytų už suteiktas paslaugas, taip pat nenurodė, kad jai jau buvo sumokėta už dalį atliktų darbų ir ji gavo pajamas. Įvertinęs paslaugų sutartyse numatytus darbų atlikimo terminus, jų įkainius, taip pat atsakovės nurodytas aplinkybes, jog iš gautų pajamų planuoja mokėti mokesčius bei dengti dalį įsiskolinimo ieškovui, kurį turėtų grąžinti per dvejus metus, taip pat įvertinęs kitus atsakovės turimus skolinius įsipareigojimus ir jų dydį, teismas laikėsi nuostatos, kad pateiktos sutartys neįrodo, jog atsakovė turi galimybę atgaivinti įmonės veiklą, padengti turimus įsiskolinimus.Atsakovė nurodė, jog ant nuomotų patalpų yra pastačiusi antrą aukštą ir šios patalpos priklauso jai. Teismas kritiškai vertino tokius paaiškinimus, nes atsakovė nepateikė jokių duomenų ir pati pripažino, kad šios patalpos nėra registruotos jos vardu, todėl nėra galimybės jų laikyti atsakovės turimu turtu. Atsakovė nurodė, jog bendrovės veikla buvo sužlugdyta dėl UAB „CTrent“ veiksmų, neleidžiant atsiimti atsakovei priklausančios įrangos ir daiktų, dėl pradėtų teisminių procesų. Atsakovė prašė nekelti bankroto bylos, aiškindama, jog dvejus metus negalėjo realiai vykdyti veiklos dėl UAB „CTrend“ neteisėtų veiksmų. Teismas pažymėjo, jog Įmonių bankroto įstatymas nenumato, kad sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo būtų vertinamos priežastys, lėmusios įmonės nemokumą, todėl atsakovės nurodytos aplinkybės nėra pakankamos tam, kad nebūtų keliama bankroto byla. Atsižvelgęs į atsakovės turimo turto vertę, į trumpalaikių bei pradelstų įsipareigojimų mastą, galimybių išieškoti debitorines skolas realumą, teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad atsakovės pradelsti įsipareigojimai realiai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis), todėl UAB „Ridevis“ yra nemoki ir jai keltina bankroto byla (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas).
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė UAB „Ridevis“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartį ir priimti naują nutartį atsisakyti iškelti UAB ,,Ridevis" bankroto bylą arba bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, taip pat prašo priimti pateikiamus dokumentus, pagrindžiančius UAB ,,Ridevis“ vykdomą veiklą.Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas, pripažindamas, kad atsakovė yra nemoki, iš esmės vadovavosi tik pateiktais naujausiais įmonės balanso duomenimis už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d., nors šiame balanse neatsispindi reali įmonės finansinė padėtis. Teismui buvo pateiktas tik preliminarus balansas, nes atsakovei nebuvo duota laiko parengti išsamų balansą, įtraukti ir nustatyti visas realiai egzistuojančias skolas ir turimą turtą, atskirai nurodant skolas, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs. Atsakovės buhalterinę apskaitą tvarkančios įmonės atsakingas asmuo sirgo, buvo gimdymo atostogose, todėl negalėjo patikrinti ir suvesti visų įmonės buhalterinės apskaitos duomenų į balansą, balansas buvo daromas paskubomis, todėl jo duomenys nėra išsamūs. Atsakovės atstovas prašė teismo skirti papildomai laiko tam, jog būtų parengtas išsamus balansas, tačiau teismas į tokius prašymus neatsižvelgė.Siekiant nustatyti įmonės realią finansinę padėti, teismas nepareikalavo pateikti išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų ar kitų dokumentų, pagrindžiančių realią įmonės veiklą, nors bankroto bylose teismas privalo būti aktyvus.Iš atsakovės 2017 m. kovo 31 d. balanso negalima spręsti, kurios iš mokėtinų sumų ieškinio teismui pateikimo dieną laikytinos pradelstais įsipareigojimais. Laikantis nuostatos, kad pradelsti įsipareigojimai gali būti tik per vienerius metus mokėtinos sumos, pripažintina, kad šiuo atveju atsakovės pradelsti įsipareigojimai gali būti ne daugiau nei 68 417 Eur, o tai tik nežymiai viršija pusę turimo turto. Dėl šios priežasties įmonės nemokumo būsena turėjo būti tikrinama itin atidžiai, siekiant nustatyti ar įmonė gali toliau dalyvauti ūkinėje komercinėje veikloje ir vykdant veiklą gauti pajamų iš kurių atsiskaitytų su kreditoriais.Teismui buvo pateikta UAB ,,Ridevis“ tiekėjų skolų suvestinė, iš kurios matyti, kad įmonės įsipareigojimai susideda iš smulkių kreditorinių reikalavimų, kurie dažniausiai neviršija 1 000 Eur. Didžiausi įsipareigojimai yra valstybei (ieškovui ir VMI)Didžiausias atsakovės įsiskolinimas – 20 852,64 Eur yra kreditoriui V. R. už įgytą butą, sudarantį įmonės ilgalaikį materialųjį turtą. Dėl šio turto yra kilęs civilinis ginčas teisme, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo manyti, jog dėl to gali nukentėti įmonės finansinė būklė. Teismui tenkinus ieškinį dėl buto, atsakovės finansinė būklė nepasikeis, nes tokiu atveju sumažės įmonės įsiskolinimai (V. R. nebebus įmonės kreditorius, todėl įmonės pradelsti įsipareigojimai sumažės 20 852,64 Eur, taip pat tokios sumos verte sumažės ir įmonės turimas ilgalaikis materialusis turtas). Panaikinus buto pirkimo - pardavimo sutartį ir taikant restituciją, V. R. turės grąžinti įmonei už butą sumokėtus pinigus – 28 000 Lt (8 109,36 Eur). V. R. nesant kreditoriumi, viso kreditorinių reikalavimų (neskaitant pareiškėjo ir VMI) liktų 16 633,08 Eur. Tuo tarpu įmonės turimo turto vertė sumažėtų 25 090 Eur ir įmonės turtas sudarytų 90 062 Eur vertę. Net ir įvertinus tai, kad įmonės turtą sudaro debitorinės skolos, kurių išieškojimas yra negalimas arba apsunkintas, įmonės turimas turtas sudarytų 80 456,36 Eur, o kreditoriniai įsiskolinimai siektų 37 328,20 Eur, o tai neviršytų pusės į turto balansą įrašyto turto vertės. Teismas nevertino to, kad atsakovės veikla iki 2016 m. gruodžio mėnesio buvo visiškai suvaržyta dėl vykstančio teisminio proceso su UAB ,,CTrent“, teismui taikius atsakovės atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones pagal UAB ,,Ctrent“ nepagristus reikalavimus, kurie Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-184-826/2016, buvo atmesti ir laikinosios apsaugos priemonės panaikintos. Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpiu buvo areštuota įmonės kasa, banko sąskaitos 44 0008,16 Eur mastu, todėl atsakovė visiškai negalėjo vykdyti veiklos. Šiuo metu rengiamasi kreiptis į teismą dėl žalos nepagrįstai prašius taikyti laikinąsias apsaugos priemones atlyginimo.Teismas nevertino, kad įmonė nuo 2016 m. gruodžio mėnesio atnaujino veiklą, šiuo metu ją realiai vykdo (sudarinėja sutartis ir iš jų vykdymo gauna bei ateityje planuoja gauti stabilias pajamas, dengia bei turės galimybę padengti skolas). Iš byloje pateiktų sutarčių matyti, kad atsakovė kas mėnesį gali gauti apie 2 380 Eur pajamų. Teismui buvo pateikta pajamų - išlaidų suvestinė, iš kurios matyti, kad atskaičius visas išlaidas, atsakovė kas mėnesį planuoja mokėti ieškovei tiek einamąsias įmokas po 554 Eur, tiek dengti įsiskolinimą po 345,81 Eur kas mėnesį.Atsakovė yra išrašiusi 7 218,71 Eur dydžio PVM sąskaitas-faktūras užsakovei AB ,,Klaipėdos mediena“ už atliktus statybos rangos darbus. Užsakovė yra atsiskaičiusi už suteiktas paslaugas, todėl atsakovė galėtų visiškai atsiskaityti su ieškovu.Atsakovė 2017 m. balandžio 18 d. sudarė rangos sutartį su UAB ,,Radoma“, pagal kurią atsakovė turės atlikti gyvenamojo namo su administracinėmis patalpomis rekonstrukciją su rūsio perdarymu ir pritaikymu butams bei prekybos patalpomis. Sutarties kaina yra 50 000 Eur neįskaitant PVM, jos terminas yra numatytas nuo 2017 m. gegužės 2 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. Apeliacinės instancijos teismui pateikiama ši sutartis.Atsiliepime ieškovas prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės UAB „Ridevis“ atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Ieškovo atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:Pagal 2014 m. kovo 31 d. buto pirkimo – pardavimo sutarties, sudarytos tarp V. R. (pardavėjas) ir UAB „Ridevis“ (pirkėjas) 4.5 punktą, pirkėjui neįvykdžius įsipareigojimo sumokėti visą parduodamo daikto kainą, ši sutartis šalių nutraukiama ir šalys grąžina viena kitai viską, ką gavo pagal šią sutartį, o pirkėjas sumoka pardavėjui 28 000 Lt netesybas (baudą). Šalys susitarė, kad tokiu atveju pirkėjo sumokėta 28 000 Lt daikto kainos dalis įskaitoma į pirkėjo mokamų netesybų sumą ir lieka pardavėjo nuostoliams, atsiradusiems dėl esminio sutarties pažeidimo, atlyginti. Vadinasi, atsakovės teiginys, kad patenkinus ieškinį dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo, atsakovės finansinė padėtis nepasikeistų, laikytinas nepagrįstu.Pagal 2017 m. kovo 31 d. balansą atsakovės trumpalaikį turtą sudaro atsargos (47 694 Eur) ir per vienerius metus gautinos sumos (35 335 Eur). Vertinant trumpalaikio turto sudėtį, preziumuotina, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti aspektais.Teismas pagrįstai pažymėjo, kad dalis skolų, kurias atsakovė planuoja išsiieškoti, yra beviltiškos. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad teismo nutartyje nurodytų debitorių skolų, kurios sudaro iš viso 25 933,61 Eur atgavimas yra apsunkintas arba negalimas.2017 m. kovo 31 d. balanso duomenimis atsakovė turi atsargų už 47 694 Eur. Teismo posėdžio metu atsakovė nurodė, kad atsargas sudaro medžiagų likučiai, kurie yra pas trečiuosius asmenis. Atsakovė detalizuotų duomenų apie faktinį atsargų egzistavimą nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė, nėra aišku, kaip apskaičiuota šių atsargų bendra vertė. Šių atsargų egzistavimą atsakovė teismo posėdžio metu grindė tik žodiniais paaiškinimais. Manytina, jog šis atsakovės turtas (atsargos), kuris, kaip nurodė UAB „Ridevis“ vadovas, yra pas trečiuosius asmenis, į balansą įtrauktas nepagrįstai.Atkreiptinas dėmesys į tai, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovės UAB „Ridevis“ vadovas nurodė, jog įmonė turi 81 498 Eur skolų kreditoriams, kurioms jau yra suėję įvykdymo terminai. Teismas pagrįstai akcentavo, kad pagal atsakovės balansą ir apyvartos žiniaraštį per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsiskolinimai sudarė 83 401 Eur. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog UAB „Ridevis“ 2017 m. kovo 16 d. tiekėjų skolų sąraše nėra įtraukta skola VSDF biudžetui bei VMI.Remiantis Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro 2017 m. gegužės 4 d. duomenimis, UAB „Ridevis“ skolinga VSDF biudžetui 2 999,11 Eur įmokų ir delspinigių už 2016 m. rugsėjo mėn. – 2017 m. vasario mėn. laikotarpį.UAB „Ridevis“ kartu su skundu pateikė apeliacinės instancijos teismui sutartis, sudarytas su UAB „Radoma“ ir UAB „Minsita“ , tačiau nėra aišku, kokios šių sutarčių vykdymo išlaidos ir pajamos, kada ir kokio dydžio atsiskaitymus ketinama gauti. Manytina, jog šios sutartys neįrodo, kad atsakovė turi galimybę atgaivinti įmonės veiklą, padengti turimus įsiskolinimus, neįgyti naujų įsiskolinimų ir gauti pelną.Apeliantas skunde nurodė, jog teismas nepareikalavo pateikti dokumentų, pagrindžiančių realią įmonės veiklą, jog nebuvo duota laiko parengti išsamų įmonės balansą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nagrinėjant bankroto bylos iškėlimo klausimą, įmonės mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis).Apelianto UAB „Ridevis“ skunde pateikti argumentai nepaneigia apskųstoje teismo nutartyje nurodytų aplinkybių, sudariusių pagrindą konstatuoti faktinį atsakovės nemokumą pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nurodytus kriterijus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymo priėmimo
Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismui atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus. Šie duomenys, apeliantės vertinimu, pagrindžia skundo argumentus ir paneigia bankroto bylos iškėlimo pagrindų buvimą. Ieškovė turėjo galimybę pasisakyti dėl šių įrodymų priėmimo ir vertinimo. Įvertinus aplinkybę, kad dalis dokumentų buvo sudaryti jau po skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo, spręstina, kad apeliantė neturėjo galimybės šių įrodymų pateikti anksčiau, todėl teismas juos priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Papildomą įrodymą – UAB „Ridevis“ valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinę ataskaitą, sudarytą 2017 m. gegužės 3 d., su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė ir ieškovė. Įvertinus aplinkybę, kad minėta ataskaita sudaryta po apskųstos nutarties priėmimo, teismas priima ir vertina šią ataskaitą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl atsakovės nemokumo
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas, todėl byla nagrinėjama pagal šiame skunde ir atsiliepime į jį pateiktus argumentus.Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas. Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Tai aktualu ir aptariamu atveju, kadangi apeliantei UAB „Ridevis“ bankroto byla apskųstąja nutartimi iškelta konstatavus šios įmonės nemokumą. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įstatymo leidėjo valia įmonės nemokumas, sudarantis teisinį pagrindą iškelti bankroto bylą, vertinamas pagal išorinį (įsipareigojimų nevykdymą) ir vidinį (neigiamą įmonės aktyvų ir pasyvų santykį) nemokumo požymius. Tik abiejų požymių konstatavimas įgalina teismą iškelti įmonei bankroto bylą, o vien tik įmonės nepajėgumo apmokėti savo prievolių, kurių mokėjimo terminai pasibaigę, kaip nemokumą kvalifikuojančio požymio, nepakanka bankroto bylai iškelti. Dėl to sprendžiant, ar egzistuoja įstatyme įtvirtinti bankroto bylos iškėlimo materialieji teisiniai pagrindai, būtina nustatyti ne tik įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktą ir to priežastis (įvertinti įmonės finansinių sunkumų pobūdį), bet ir atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį. Teismų praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne balanse įrašyta, bet reali turto vertė, ir ne visos įmonės skolos, o pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1273/2010, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2599/2013). Pagal bendrąją taisyklę faktinė įmonės mokumo būsena turi būti vertinama pagal aktualių (naujausių) finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinių duomenis, kurie atspindi įmonės turimą turtą. Tačiau teismų praktikoje, be kita ko, pažymima ir tai, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1406/2011, 2013 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2300/2013). Nesutiktina su apeliantės deklaratyviais teiginiais, jog kitokią bylos baigtį galėjo lemti aktyvesnis teismo vaidmuo (esą teismas galėjo atsakovės ir jos valdymo organų pareikalauti daugiau dokumentų, paaiškinimų ir pan.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Teismo aktyvumo bankroto procese pareiga negali būti suprantama kaip atleidimas byloje dalyvaujančių asmenų nuo pareigos pagrįsti jų nurodytus argumentus ir (ar) rungimosi principo paneigimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1292-516/2015). Šiame kontekste pažymėtina, kad bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis). Papildomai pažymėtina, kad vien šiuo pagrindu yra atmestini skundo argumentai dėl to, kad apeliantė nesugebėjo pateikti balanso, kuris, pasak apeliantės, išsamiai atspindėtų realią įmonės finansinę padėtį, ir kitų dokumentų, kurie galėtų turėti įtakos priimant pirmosios instancijos teismui procesinį sprendimą. Apeliacinis teismas, pakartotinai įvertinęs atsakovės UAB „Ridevis“ turtinę finansinę padėtį atspindinčius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, pagal kurią konstatuotas atsakovės nemokumas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės mokumo situaciją, analizavo šios įmonės 2014, 2015, 2016 metų ir 2017 metų pirmojo ketvirčio finansinės atskaitomybės duomenis, vykdomosios bylos dokumentus, vertino byloje dalyvaujančių asmenų argumentus ir pateikė išsamius motyvus dėl įmonės finansinės padėties. Iš pateikto 2014 m. balanso matyti, jog įmonės apskaityto turto vertė sudarė 135 262,40 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 137 592,97 Eur sumą; visa ši suma – per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė. 2015 m. įmonės turto vertė sudarė 80 867 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 76 242 Eur. 2016 metais įmonė dirbo nuostolingai. Iš 2016 m. gruodžio 21 d. sudaryto balanso nustatyta, jog 2016 metais bendrovė turėjo turto už 72 649 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (visi – trumpalaikiai) sudarė 80 015 Eur. Balanse, sudarytame už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d., nurodyta, kad 2017 m. kovo 31 d. įmonė turėjo 115 152 Eur vertės turto, iš kurio materialusis ilgalaikis turtas sudarė 25 090 Eur (bylos nagrinėjimo metu buvo paaiškinta, tai yra suma, kurią atsakovė yra sumokėjusi už butą), atsargos sudarė 47 694 Eur, per vienerius metus planuojamos gauti sumos sudarė 35 335 Eur. Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 81 498 Eur sumą, iš kurios per vienerius metus mokėtinas sumas ir trumpalaikius įsipareigojimus sudarė 68 417 Eur suma. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog 2016 m. gruodžio 31 d. balanse nurodyta, jog 2016 metais įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, sudarę 80 015 Eur, buvo visi trumpalaikiai (vykdytini per vienerius metus), o teismo posėdžio metu atsakovės atstovas nurodęs, jog 2017 m. kovo 31 d. įmonė kreditoriams buvo skolinga 81 498 Eur (skolos SODRAI, mokesčiai, tiekėjams) ir terminai šioms skoloms sumokėti yra jau seniai suėję. Tokie atsakovės finansinės apskaitos duomenys, jų lyginamoji analizė įmonės balanse apskaityto turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykio aspektu, sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui konstatuoti atsakovės faktinio nemokumo požymius. Naujai apeliantės pateikti duomenys nepatvirtina atsakovės sisteminio finansinės būklės pagerėjimo ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl atsakovės nemokumo būsenos.Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Tai itin aktualu tuomet, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik labai nežymiai viršija pusę jos turimo turto. Tokiais atvejais turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas, ar įmonė turi leidimų bei licencijų, kurie didina įmonės vertę ir pan. Kitaip tariant, bankroto proceso pirmajame etape, sprendžiant klausimą dėl įmonės (ne) mokumo, prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui. Bankroto byla įmonei turi būti keliama, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-182/2009; 2009 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-754/2009; 2009 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-759/2009). Analizuojamu atveju atsakovės finansinė padėtis neatitinka nurodyto pradelstų įsipareigojimų ir turto masės balanso (pagal analizuotus duomenis pradelsti įsipareigojimai žymiai viršija įstatyme apibrėžtą tokių įsipareigojimų ir turto vertės santykio ribą), todėl nėra prielaidų svarstyti reabilitacinio tikslo taikymo galimybės.Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis konstatuotas įmonės nemokumas, akcentavo aplinkybę, jog įmonė tebevykdo veiklą. Apeliantės pateikti pinigų priėmimo kvitai, PVM sąskaitos-faktūros ir sudarytos sutartys neįtikina, jog susidariusi nemokumo būsena yra laikino pobūdžio, kad įmonė realiai vykdo tokią veiklą, kurį garantuoja veiklos perspektyvumą bei sėkmingą pasitraukimą iš dabartinės kritinės situacijos. Pažymėtina, kad nurodyti dokumentai patvirtina tik nereikšmingo dydžio atsakovės pajamų gavimą bylos nagrinėjimo metu. Apeliantė su atskiruoju skundu turėjo pateikti duomenis, iliustruojančius esmingai pagerėjusią įmonės finansinę padėtį, tačiau ji to nepadarė ir nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl nemokumo. Atsižvelgiant į civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą, šalims numatyta pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliantė, prašydama panaikinti skundžiamą nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių apskųstoje nutartyje nustatytas aplinkybes. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog UAB „Ridevis“ yra nemoki įmonė, nes jos pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Iš aukščiau nurodytų duomenų darytina išvada, kad apeliantė neįrodė, jog realiai turi turto ar lėšų, kurių pakaktų finansiniams įsipareigojimams įvykdyti.Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog ĮBĮ nenumatyta, kad sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo turėtų būti vertinamos priežastys, lėmusios ar sąlygojusios įmonės nemokumą, todėl apeliantės skunde dėstomos aplinkybės apie tokias priežastis nėra pakankamos tam, kad reikėtų naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir atsisakyti kelti apeliantei bankroto bylą.Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo iškelti UAB „Ridevis“ bankroto bylą teisingumu, nes nei bylos aplinkybių visuma, nei atskirojo skundo argumentai neleidžia manyti, kad apeliantė bus pajėgi įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyvia rinkos dalyve.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų
Kiti atskirojo skundo motyvai neturi esminės reikšmės tinkamam klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo išsprendimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.