Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-1063-442/2019

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-04-17
Bylos Nr.: A-1063-442/2019
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-01427-2017-8
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas pakeistas.

Teisėjai: Gintaras Kryževičius (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas: E. K.
Atsakovas: Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninė

Administracinė byla Nr. A-1063-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01427-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas E. K. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, ligoninė), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2016 m. liepos 22 d. buvo laikomas LAVL sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad jam nebuvo suteiktas minimalus gyvenamasis plotas, kurį dar labiau mažino patalpose buvę baldai ir kiti įrenginiai, dėl to buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė. Kamerų tipo patalpos buvo blogos būklės, byrėjo tinkas, lubos pageltusios nuo tabako dūmų, pažeistos pelėsio, grindys nelygios, išmuštos gilių duobių. Pelėsis ir drėgmė neigiamai veikė pareiškėjo sveikatą. Sanitarinis mazgas buvo avarinės būklės, be durų, nuo kameros ploto atitvertas neaukšta pertvara, todėl buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Teigė, kad sanitariniame mazge nebuvo atskiros vėdinimo sistemos, todėl kameroje tvyrojo nemalonus kvapas. Prausyklos netvarkingos, nepatogios ir nešvarios, dušas avarinės būklės, galimybė išsimaudyti buvo suteikiama tik kartą per savaitę, todėl turėjo nuolat jausti prakaito ir kitus nemalonius kvapus, dažnai išberdavo kūną.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose buvę baldai netinkami naudoti, sulaužyti ir netvarkingi, spintelės nudėvėtos, nešvarios, lovos sulaužytos, avarinės būklės, ant jų buvo nepatogu gulėti. Išduodamas minkštasis inventorius buvo pažeistas, suplėšytas, netvarkingas ir purvinas, pižama buvo netinkamo dydžio. Kamerose taip pat trūko baldų (stalų, kėdžių ir spintelių), nebuvo skambučio personalo iškvietimui, todėl pareigūnams išsikviesti naudodavosi šaukštu, toks pagalbos kvietimas užtrukdavo arba pagalbos nesulaukdavo iš viso. Gyvenamosiose patalpose buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Kadangi papildomo vėdinimo sistema LAVL neįrengta, pro langus vėdinti nebuvo galimybės dėl ypatingos pastato konstrukcijos. LAVL buvo netinkamai įrengtas apšvietimas, dėl to suprastėjo pareiškėjo regėjimas. Nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo drėgna, žiemos metu ties langu apšerkšniję, ant sienų buvo pelėsio. Pašalinti trūkumai (sienų ir lubų pelėsio naikinimas, tinkavimas, balinimas, elektros instaliacijos ir šviestuvų montavimas ir pan.) neturėjo ilgalaikio efekto. Dėl susidėvėjusios stogo dangos drėgmė sunkėsi į rūsio patalpas. LAVL kieme įrengta lentpjūvė, kurios keliamas triukšmas viršijo visas leistinas garso gyvenamojoje aplinkoje nustatytas normas. LAVL patalpose nebuvo papildomo evakuacinio išėjimo, o dėl pasenusios elektros instaliacijos, jos perkrovos buvo reali grėsmė gaisro kilimui.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad pareigūnai su juo bendravo nekorektiškai ir žemino jo orumą. Dalį gydymo laiko buvo laikomas LAVL, minėtai institucijai neturint leidimo-higienos paso, todėl jam gydymo paslaugos negalėjo būti teikiamos. LAVL ginčo laikotarpiu nesuteikė jam tinkamų gydymo-laikymo sąlygų, jam buvo sudaryta sveikatą žalojanti aplinka, todėl patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 30 000 Eur.

Šalies argumentai

5. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti senaties terminą, nes jis buvo praleistas dėl sveikatos būklės, kuri neleido pareiškėjui suprasti ir ginti savo teisių per teisės aktuose nustatytą terminą.

Atsiliepimas

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2016 m. liepos 22 d. buvo gydomas LAVL. Statistikos, kiek konkrečiai palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, LAVL neveda, kadangi galioję teisės aktai to daryti neįpareigojo. Atkreipė dėmesį, kad LAVL teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurios yra nepertraukiamas procesas. Pažymėjo, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų asmenų skaičiui, todėl vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto norma galėjo būti pažeista.

8. Atsakovas paaiškino, kad LAVL kamerų tipo patalpose sanitariniai mazgai įrengti pagal galiojusį teisinį reglamentavimą, ne režimo zonoje įrengtos patalpos nerakinamos, todėl sanitarinio mazgo kabinos įrengtos ne palatose, o atskirose šio gydymo skyriaus patalpose. Gyvenamosiose patalpose pavojaus mygtukai buvo įrengti, tačiau jie dažnai gadinami pačių pacientų, be to, pareiškėjas nenurodė, kaip dėl šio mygtuko neįrengimo jam pasireiškė padaryta neturtinė žala. Teigė, kad LAVL pacientams sudaryta galimybė prausti kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Ligoninės gyvenamųjų patalpų remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Dėl pacientų veiksmų ligoninės turtas yra gadinamas ir niokojimas, šie apgadinimai taisomi nedelsiant. Gyvenamos patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus, jų oro temperatūra, drėgmės lygis atitiko higienos normų reikalavimus, nuteistųjų ar suimtųjų prašymu jiems buvo išduodamos papildomos antklodės bei elektriniai šildytuvai. LAVL mikroklimatas ir kiti higienos normų reikalavimai buvo įgyvendinti tinkamai. Akcentavo, kad pareiškėjas ar kiti asmenys ginčo laiku nesikreipė į Visuomenės sveikatos centrą dėl operatyvinio patikrinimo dėl higienos normų laikymosi įstaigoje atlikimo, todėl pateikti tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių ligoninės nurodytus argumentus dėl higienos reikalavimų atitikimo, negalėjo.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo nurodytas triukšmo šaltinis yra Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), LAVL nebuvo triukšmo šaltinių valdytoja, todėl negalėjo daryti įtakos triukšmo lygiui gyvenamosiose patalpose. Pažymėjo, kad VSC 2015 m. birželio 15 d. atlikus operatyviąją kontrolę LAVL Bendrojo skyriaus kameroje Nr. 28, kurios langai atsidarė į kiemo pusę, o jame buvo dirbtuvės, nustatyta, jog triukšmo ribiniai dydžiai pažeisti nebuvo.

10. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrindė žalos atsiradimo fakto, jo teiginiai nekonkretūs, bendro pobūdžio, todėl pareiškėjo skundas turėtų būtų atmestas kaip nepagrįstas. Atsakovas taip pat prašė daliai pareiškėjo reikalavimų taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, jį pradedant skaičiuoti nuo pareiškėjo pirmos hospitalizacijos dienos.

II.

11. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

12. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senaties klausimus, pažymėjo, kad pareiškėjas praleido terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2014 m. liepos 9 d. Įvertinęs pareiškėjo medicininius dokumentus ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančius duomenis apie pareiškėjo minėtu laikotarpiui inicijuotus teisminius ginčus, teismas sprendė, jog byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas visą laikotarpį iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl sveikatos būklės negalėjo kreiptis į teismą, todėl pripažino, jog nebuvo pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.

13. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.4 punkto nuostatas, nustatančias, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m, atsakovo atstovo pateiktus duomenis, padarė išvadą, kad pareiškėjui laikotarpio nuo 2014 m. liepos 10 d. iki 2016 m. liepos 22 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) gydantis LAVL teisės aktuose reglamentuota gyvenamojo plota norma buvo pažeista beveik visais buvimo įstaigoje periodais, išskyrus laikotarpį, kuomet jis kalėjo Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 9. Pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma visu vertinamuoju laikotarpiu svyravo nuo 3,26 kv. m, iki 4,78 kv. m. Pažeidžiant gyvenamojo ploto normą kamerų tipo patalpose pareiškėjas kalėjo 14 parų, iš kurių 8 paras jam teko 4,46 kv. m, 3 paras – 3,86 kv. m, ir 3 paras – 4,78 kv. m. Kitais laikotarpiais pareiškėjas buvo gydomas palatose, kuriose jam teko nuo 3,26 kv. m iki 4.26 kv. m, tačiau teismas akcentavo, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjui buvo suteikta reglamentuota judėjimo laisvė.

14. Dėl pareiškėjo argumentų, kad dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo jose trūko oro, nepakako baldų, teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiškos kategorijos bylose kiti kalinamų asmenų patirti nepatogumai (negalėjimas judėti, vietos prie stalo, baldų, sanitarinių įrenginių, gryno oro trūkumas ir pan.), vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normas vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis.

Žemesnės instancijos teismas

15. Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat siejo su avarine gyvenamųjų patalpų būkle, netinkamu, netvarkingu inventoriumi, nešvara, kėlė pretenzijas dėl laikymo su rūkančiais asmenimis. Teismas nors ir nustatęs, kad atsakovo atstovas nepateikė konkrečių duomenų apie ginčo gyvenamųjų patalpų bei prausyklos, dušinės ir jos įrenginių būklę pareiškėjo buvimo LAVL metu, gyvenamųjų patalpų apšvietą, santykinę oro drėgmę, atitiktį higienos normų reikalavimams, pareigūnų iškvietimo sistemos kamerų tipo patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, veikimą, įrodymų apie įrengtus papildomus evakuacinius išėjimus, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų, jų įrenginių netinkamos techninės būklės, sudėvėto, nešvaraus minkštojo inventoriaus, sulūžusių, techniškai netvarkingų baldų, laikymo su rūkančiais asmenimis, netinkamos gyvenamųjų patalpų apšvietos, per didelės drėgmės, pelėsio, pareigūnų iškvietimo sistemos ir evakuacinio išėjimo nebuvimo, spręsdamas, jog pareiškėjas skunde apsiribojo tik galimų pažeidimų abstrakčiu įvardinimu, nedetalizavo nurodytų aplinkybių, nesiejo nurodytų pažeidimų su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis, nurodytų aplinkybių neįrodinėjo jokiomis leistinomis priemonėmis (kartu su juo kalėjusių nuteistųjų rašytiniais paaiškinimais, neprašė jų kviesti į bylą liudytojais ir pan.). Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo keltas pretenzijas LAVL administracijai dėl minėtų pažeidimų, ar įrodymų apie kreipimąsi į Visuomenės sveikatos centrą arba kitas institucijas.

16. Vertindamas atsakovo atstovo į bylą pateiktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, teismas akcentavo, kad nagrinėjamai bylai jie nėra aktualūs, kadangi minėti patikrinimai atlikti ne tose pačiose gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, arba, nors ir tose pačiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, tačiau beveik po pusantrų metų nuo pareiškėjo gyvenimo minėtose patalpose.

Atsiliepimas

17. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad jo laikymo LAVL metu buvo didelis triukšmas dėl veikusios lentpjūvės, teismas pažymėjo, jog pagal atsakovo atstovas atsiliepimą į skundą triukšmas sklido iš Lukiškių TI-K dirbtuvių, kurios nuosavybės teise priklausė Lukiškių TI-K. Šią aplinkybę patvirtino į bylą pateikti dokumentai, todėl teismas konstatavo, jog, kadangi LAVL nebuvo triukšmo šaltinio valdytoja, nebuvo ir jos neteisėtų veiksmų.

Žemesnės instancijos teismas

18. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su netinkamai įrengtu sanitarinius mazgus, teismas nurodė, kad atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl konstatavo, kad pareiškėjo teisės šiuo atžvilgiu buvo pažeistos. Teismas atkreipė dėmesį, kad atskiros ventiliacijos sistemos sanitariniame mazge įrengimas susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl su tuo susiję pareiškėjo reikalavimai buvo atmesti.

19. Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad turėtų būtį įvertinta aplinkybė, ar jam buvo užtikrinta teisė privačiai pasinaudoti dušu, ir ar galimybė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę buvo pakankama, nurodė, jog suteikta galimybė kartą per savaitę nusiprausti po dušu nepažeidė jo teisių ir atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė teiginių, kad dėl per reto naudojimosi dušu jį išbėrė. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu, teismas akcentavo, kad pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiu šio pažeidimo įvardinimu, jo nedetalizavo, dėl ko minėti argumentai buvo atmesti.

20. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad pareigūnai su juo bendravo nekorektiškai ir žemino jo orumą, kadangi šie pareiškėjo teiginiai yra hipotetinio pobūdžio, jis nenurodė konkrečių pareigūnų, jų duomenų, nedetalizavo pareigūnų elgesio atvejų, iš kurių būtų galima spręsti apie jų netinkamą, nekorektišką elgesį.

21. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir pateiktus duomenis, į pažeidimų trukmę ir pobūdį, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, pareiškėjui priteisė 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III.

22. Pareiškėjas E. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

23. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, nepagrįstai atmetė jo argumentus dėl LAVL kamerų antisanitarinių sąlygų, sugadinto inventoriaus, netinkamai taikė ieškinio senaties nuostatas. Pažymi, kad teismas atmetė medicininius dokumentus, kurie aiškiai parodo pareiškėjo diagnozę, tai, jog sutrikimai susiję su (duomenys neskelbtini), diagnozuota nuo (duomenys neskelbtini). Net ir atlikus bausmę pareiškėjui nebuvo nustatytas didesnis darbingumas nei (duomenys neskelbtini) proc. Mano, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo sveikatos būklę ir nepagrįstai pripažino, jog senaties terminas praleistas ne dėl objektyvių priežasčių. Pareiškėjo nuomone, ieškinio senaties terminas turėtų būti pradėti skaičiuoti nuo skundo priėmimo dienos Kauno apygardos administraciniame teisme.

24. Pareiškėjas nurodo, kad jam visose LAVL kamerose buvo suteiktas netinkamas gydymas dėl (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad jo argumentus dėl antisanitarinių sąlygų LAVL kamerose-palatose patvirtina ir LAVL veiklos sustabdymas, jos uždarymas ir veiklos perkėlimas į kitas suremontuotas patalpas. Akcentuoja, kad LAVL higienos-pasą gavo tik 2013 m. liepos 29 d., o tai reiškia, jog nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2013 m. liepos 29 d. LAVL neturėjo tokio leidimo, todėl negalėjo vykdyti veiklos.

25. Pareiškėjas teigia, kad pagal tarptautinę teismų praktiką tinkamas gyvenamasis plotas yra matuojamas erdve, t. y. erdviniu plotu, kas atitinka laisvą grindų plotą. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nesuteikimo galimybės naudotus dušu kasdien pagal poreikį. Mano, kad nesuteikiant tokios teisės, žeminamas žmogaus orumas.

26. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra nepakankamas jo patirtiems nepatogumams kompensuoti. Nustatant pareiškėjo neturtinės žalos dydį, turėtų būti atsižvelgiama ne tik į teismų praktiką, tačiau ir kitas aplinkybes – gydymo laikotarpį, asmeninius išgyvenimus, asmenines erdvės pažeidimą, netinkamas gydymo sąlygas ir kitas aplinkybes. Be to, nuo tos dienos, kai LAVL buvo perkelta į naujas patalpas, esančias Pravieniškių k., Kaišiadorių r., iš Vilniaus miesto, pareiškėjas yra diskriminuojamas, kadangi jam buvo suteikiamos blogesnės gydymo sąlygos nei kitiems pacientams.

Atsiliepimas

27. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

28. Atsakovo atstovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, kad teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir LAVL argumentus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas sieja su netinkamomis laikymo sąlygomis LAVL laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2016 m. liepos 22 d., atlyginimo

30. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu daliai pareiškėjo skundo reikalavimų atsakovo prašymu taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo atstovo 700 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

31. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

32. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo taikytu ieškinio senaties terminu, atmestais kaip nepagrįstais skundo argumentais, susijusiais su antisanitarinėmis LAVL kamerų sąlygomis, sugadintu inventoriumi, nesuteikimu galimybės dušu naudotis kasdien.

33. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

34. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).

35. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

36. Šiuo nagrinėjamu atveju pripažintina, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo iš esmės sužinoti jau nuo gydymo LAVL pradžios, todėl kreipdamasis į teismą 2017 m. liepos 10 d. (pagal žymą ant voko), praleido ieškinio senaties terminą reikalauti neturtinės žalos, galbūt patirtos laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2014 m. liepos 9 d., atlyginimo.

37. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

39. Pareiškėjas nurodo, kad terminas skundui paduoti praleistas dėl objektyvių priežasčių: 2011 m. liepos 5 d. jis buvo atvežtas į LAVL po (duomenys neskelbtini), po kurios jam iki 2013 m. liepos 28 d. nustatytas (duomenys neskelbtini) proc. darbingumas; vėliau nustatytas (duomenys neskelbtini) proc. darbingumas iki jo išėjimo į laisvę; išėjęs į laisvę kelis kartus buvo patalpintas į psichiatrijos klinikas dėl nesiorientavimo aplinkoje; jam nuo 2017 m. kovo 3 d. iki 2018 m. kovo 5 d. nustatytas (duomenys neskelbtini) proc. darbingumas. Pareiškėjas teigia, kad dėl sveikatos problemų ir psichinės būklės negalėjo protingai vertinti savo interesų ir jų ginti.

40. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo nurodytus argumentus dėl senaties termino praleidimo priežasčių, atsižvelgė į LAVL epikrizes, kuriose nurodyta: 2012 m. vasario 8 d. atvykęs į LAVL pareiškėjas nusiskundimų neturėjo, jo būklė buvo patenkinama, atvyko dėl kartotinio spec. akto dėl atleidimo nuo bausmės dėl ligos užpildymo (b. l. 41); 2012 m. balandžio 18 d. atvykęs į LAVL pareiškėjas buvo sąmoningas, teisingai orientuotas laike, vietoje ir savyje, mąstymas nuoseklus, nurodė atvykimo priežastis, nors ir skundėsi, kad jam „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, bet jo nusiskundimai neatsispindėjo jo elgesyje (b. l. 42); 2012 m. rugpjūčio 7 d. atvykęs į LAVL pareiškėjas buvo teisingai orientuotas laike, vietoje ir savyje, sąmoningas, atsipalaidavęs, manipuliuojantis, nurodė, kad nori pasilikti LAVL dirbti sanitaru (b. l. 45); 2013 m. liepos 26 d. atvykęs į LAVL pareiškėjas buvo teisingai, visapusiškai orientuotas, pokalbio metu bendravo noriai, be įtampos ir distancijos, mąstymas nuoseklus, konkretus, taip pat pažymėta, kad pareiškėjas kategoriškai atsisako gydytis (b. l. 48); vėlesnėse LAVL epikrizėse pareiškėjo būklė išrašant iš LAVL apibūdinama kaip gera arba patenkinama (b. l. 49–56). Pirmosios instancijos teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. ir 2014 m. kreipėsi į teismus ir dalyvavo teismo posėdžiuose (Kauno apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-709-554/2012, Nr. I-2510-422/2014 dėl neturtinės žalos atlyginimo, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo byla Nr. TS-291-753/2013 dėl lygtinio paleidimo iš įkalinimo įstaigos).

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo sveikatos būklė leido jam kreiptis į teismą ir šia teise jis naudojosi. Byloje nėra pateiktą įrodymų apie tai, kad pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys kreiptis teisinės pagalbos ar gauti pageidaujamą informaciją, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas visą laikotarpį iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl sveikatos būklės negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Dėl nurodytų priežasčių teisinio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra.

42. Sprendžiant klausimą dėl asmens neturtinės žalos, patirtos Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, atlyginimo, svarbu įvertinti šios įstaigos specifiką, jos režimą bei joje laikomų asmenų sveikatos būklę. Šiuo aspektu aktuali Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog sergančio asmens laikymas nepriimtinomis sąlygomis iš esmės gali prilygti elgesiui, kurį draudžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnis, kadangi nuo įvairių sveikatos sutrikimų kenčiantys nuteistieji stipriau išgyvena sunkumus, kuriuos sukelia nepriimtinos kalinimo sąlygos ir į šią aplinkybę svarbu atsižvelgti sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą (žr., pvz., 2004 m. vasario 10 d. sprendimą byloje Naumenko prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 42023/98), 2001 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Price prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 33394/96), 2000 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Ilhan prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 22277/93). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad nuteistieji, kurie kenčia nuo psichikos sutrikimų, linkę stipriau išgyventi menkinimo ir bejėgiškumo jausmus, tokiu būdu nagrinėjant šiuos Konvencijos pažeidimo atvejus, reikalingas didesnis atidumas. Kartais tokiu atveju pati pareiškėjo psichologinė būklė gali lemti, kad jis jaučiasi pažeidžiamesnis nei kiti nuteistieji ir jo kančia, skausmas ir baimė gali būti stipresni dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų (žr., pvz., 2009 m. sausio 20 d. sprendimą byloje Slawomir Musial prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 28300/06).

43. Šiuo atveju taip pat vadovaujamasi bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis tokio pobūdžio bylose, todėl, jei atsakovo atstovas (LAVL) nepaneigia pareiškėjo pateiktų duomenų apie ligoninės kameros plotą ir joje buvusių asmenų skaičių, tai vertinama pareiškėjo naudai ir vadovaujamasi pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis, pripažįstant, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu LAVL teko mažiau ploto nei numatyta teisės aktuose, t. y. atsakovo atstovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigotas veikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-959-858/2018).

44. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL patalpose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

45. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 10 d. iki 2016 m. liepos 22 d. gydantis LAVL teisės aktuose reglamentuota gyvenamojo ploto norma buvo pažeista beveik visais periodais, išskyrus tada, kai jis buvo laikomas Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 9. (jam teko 5,17 kv. m). Pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma visu vertinamuoju laikotarpiu svyravo nuo 3,26 kv. m iki 4,78 kv. m, iš viso minimali vienam asmeniui tekusi gyvenamojo ploto norma buvo pažeista 79 paras.

46. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą pareiškėjas buvo laikomas 14 parų kamerų tipo patalpose, o kitais laikotarpiai, kai pareiškėjas buvo gydomas ne kamerų tipo palatose, nors jam teko nuo 3,26 kv. m iki 4,26 kv. m gyvenamojo ploto, teisės aktuose reglamentuota vienam asmeniui tenkanti minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad į nuteistiesiems, gydomiems LAVL, suteikiamą reglamentuotą judėjimo laisvę atsižvelgiama vertinant priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, tačiau minėta aplinkybė neeliminuoja paties pažeidimo fakto.

47. Akcentuotina, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

48. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kt.). Įrodinėjimo pareiga dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo pareiga, kad nagrinėjamu laikotarpiu buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tenka LAVL.

49. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL neužtikrinimo pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas taip pat vertino, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog LAVL tualetai buvo „tupimi“, todėl šiuo aspektu pripažinto pareiškėjo teisių pažeidimą.

50. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nors ir nustatęs, kad atsakovo atstovas nepateikė konkrečių duomenų apie ginčo gyvenamųjų patalpų bei prausyklos, dušinės ir jos įrenginių būklę pareiškėjo buvimo LAVL metu, gyvenamųjų patalpų apšvietą, santykinę oro drėgmę, atitiktį higienos normų reikalavimams, pareigūnų iškvietimo sistemos kamerų tipo patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, veikimą, įrodymų apie įrengtus papildomus evakuacinius išėjimus, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų, jų įrenginių netinkamos techninės būklės, sudėvėto, nešvaraus minkštojo inventoriaus, sulūžusių, techniškai netvarkingų baldų, laikymo su rūkančiais asmenimis, netinkamos gyvenamųjų patalpų apšvietos, per didelės drėgmės, pelėsio, pareigūnų iškvietimo sistemos ir evakuacinio išėjimo nebuvimo, spręsdamas, jog pareiškėjas skunde apsiribojo tik galimų pažeidimų abstrakčiu įvardinimu, nedetalizavo nurodytų aplinkybių, nesiejo nurodytų pažeidimų su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis, nurodytų aplinkybių neįrodinėjo jokiomis leistinomis priemonėmis (kartu su juo kalėjusių nuteistųjų rašytiniais paaiškinimais, neprašė jų kviesti į bylą liudytojais ir pan.).

51. Šiame kontekste pažymėtina, kad vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-520/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017 ir kt.). Be to, byloje nesant duomenų, jog kameros (palatos), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiktų ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių higienos normos reikalavimų, ir byloje esant nevienareikšmiškiems aktualiems ginčo laikotarpiui visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktams apie kameras (palatas), kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas, t. y. kad dalyje kamerų higienos normos pažeidimai nustatyti, o dalyje kamerų – nenustatyti, tačiau atsižvelgus į tai, kad įstaiga (šiuo atveju – LAVL) nepateikė duomenų, jog kameros (palatos), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, atitiko higienos normų reikalavimus, higienos normų pažeidimai pripažįstami pagrįstais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-348-552/2018).

52. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas skunde pakankamai detaliai ir konkrečiai nurodė nusiskundimus dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL, nurodė, kad pažeidimai padaryti visose LAVL palatose, su skundu kartu pateikė LAVL raštą apie palatas, kuriose jis buvo gydomas / laikomas, nurodytus pažeidimus susiejo su pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje taip pat pateikta medicininių dokumentų kopijų, patvirtinančių pareiškėjo sveikatos sutrikimus, psichologinę būklę. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl LAVL palatų neatitikimo higienos normų ir teisės aktų reikalavimams, kurių nepaneigė atsakovo atstovas, dėl ko jie vertintini pareiškėjo naudai.

53. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su privatumo neužtikrinimu duše ir nesuteikimu galimybės dušu naudotis kasdien, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Vis dėlto, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018).

54. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija, kad jam buvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę, kaip yra reglamentuota Higienos normų HN 76:2010 68 punkte ir HN 134:2015 44 punkte. Pareiškėjas būtinumą naudotis dušu kasdien ir privatumo naudojantis dušu pažeidimą iš esmės sieja su teiginiais apie išbertą kūną, diskomforto jausmą prausiantis šaltu vandeniu. Šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas šių aplinkybių nekonkretizavo, įrodymų, patvirtinančių kūno išbėrimą ir jo priežastį, nepateikė. Be to, iš byloje pateiktų medicininių dokumentų taip pat nematyti, kad dėl nurodyto kūno išbėrimo pareiškėjas būtų skundęsis medikams.

55. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų (teikimo) kokybe, teisėjų kolegija pažymi, kad tai nėra administracinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo nagrinėjimo dalykas. Teisinius santykius dėl iš sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kilusios žalos atlyginimo reguliuoja civilinės teisės normos, todėl ginčai dėl žalos, patirtos dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų net ir įkalinimo įstaigoje, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1162-525/2018).

56. Vertindama pirmosios instancijos teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį, teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio ir būdo nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-894-520/2018).

57. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (79 paras nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, pažeistas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, LAVL palatos, kuriose buvo gydomas / laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tai, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, esant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, psichologinę būklę, sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 900 Eur suma.

58. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

59. Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui E. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti 900 Eur (devynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas KlišauskasGintaras KryževičiusDainius Raižys