- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-01-28
- Bylos Nr.
- 2-462-855/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-00354-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Renata Volodko
- Atsakovas
- A. S., V. B.
- Ieškovas
- BUAB „Alterenergija“
- Kategorijos
- 21.4.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėja Renata Volodko, sekretoriaujant Daivai Šuopienei, vertėjaujant Alicijai Stančinskai, dalyvaujant atsakovams A. S. ir V. B.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Alterenergija“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Verslo administravimas ir apskaita“, ieškinį atsakovams A. S. ir V. B. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Alterenergija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams A. S. ir V. B., prašydamas pripažinti negaliojančiu – tariamu sandoriu paskolos sutartį, sudarytą tarp BUAB „Alterenergija“, atstovaujamo A. S., ir atsakovo A. B., ir pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu ieškovo 2010-07-23, 2010-07-27, 2010-08-11, 2010-08-16 lėšų pervedimus atsakovui A. B., taikyti restituciją, įpareigoti atsakovus solidariai atlyginti ieškovui 15683,73 € (54152,80 Lt) žalą, priteisti solidariai iš atsakovų 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad jam Panevėžio apygardos teismo 2013-01-08 nutartimi buvo iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius, patikrinęs ieškovo banko sąskaitos išrašą, nustatė, kad laikotarpyje nuo 2010-07-10 iki 2010-08-16 iš ieškovo atsiskaitomosios sąskaitos atsakovui V. B. buvo pervesta viso - 54152,80 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodant „pagal sutartį“. Bankroto administratoriui buvęs UAB „Alterenergija“ vadovas A. S. neperdavė nei įmonės turto, nei dokumentų, dėl to pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl nėra aišku, kokiu pagrindu, pagal kokią sutartį buvo pervesti pinigai A. B., nes jokios paskolos sutarties, apie kurią kalba atsakovai ir kuri pagal CK turėjo būti rašytinės formos, bankroto administratorius neturi ir neturėjo galimybės gauti, kasos pajamų orderio kvitų ar kitų rašytinių įrodymų, patvirtinančių tokios sutarties buvimą, atsakovai teismui nepateikė, jokios lėšos į ieškovo sąskaitą iš atsakovo V. B. pervestos nebuvo, kas leidžia daryti išvadą, jog jokios lėšos ieškovui ir jo veiklai skolintos nebuvo, paskolos sutartis sudaryta dėl akių, todėl dėl negalioja ir šiuo atveju taikytina restitucija. Nurodė, kad ieškovo veikla visą laiko buvo automobilių perpardavinėjimas, tačiau nėra jokių duomenų ir įrodymų, kad už V. B. galimai paskolintas įmonei lėšas buvo įgyti ieškovo automobiliai ar kad šios lėšos panaudotos kitais įmonės veiklos interesais. Faktas, kad UAB „B. M.“ pervedė lėšas ieškovui už automobilius, dar nereiškia, kad šie automobiliai buvo įsigyti už atsakovo V. B. paskolintas lėšas.
Ieškovas prašė 2010-07-23, 2010-07-27, 2010-08-11, 2010-08-16 lėšų pervedimus pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, kadangi jų metu ieškovas jau turėjo įsiskolinimus Valstybinei mokesčių inspekcijai, VSDFV, LATGA, darbuotojai J. D., skolos šiems kreditoriams atsirado dar prieš ginčijamus lėšų pervedimus, tokiu būdu būdamas nemokus, ieškovas suteikė pirmenybę ne aukštesnės eilės kreditoriams, o V. B., sudarytas sandoris dar labiau pablogino ieškovo padėtį ir atsiskaitymą su kreditoriais, sumažino kreditorių galimybę gauti jų reikalavimo patenkinimą, juo labiau, kad V. B. net nebuvo ieškovo kreditorius, o pats būdamas verslininkas, buvo nesąžiningas, nes žinojo ir turėjo žinoti iš viešai prieinamų šaltinių apie tai, kad ieškovas turi daug kreditorių. Kadangi abu atsakovai savo veiksmais padarė žalos ieškovui ir jo kreditoriams, jie turi atsakyti solidariai, todėl ieškovas prašė priteisti 54152,80 Lt sumą, pervestą V. B., bei procesines palūkanas iš abiejų atsakovų solidariai.
Ieškovas į teismo posėdį neatvyko, prašė nagrinėti bylą jam nedalyvaujant.
Atsakovas A. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepimo į ieškinį nepateikė, tačiau teismo posėdžio metu nurodė, kad UAB „Alterenergija“ skolinosi pinigus iš atsakovo V. B. automobilių įsigijimui, t.y. savo įprastinei veiklai vykdyti, už paskolintus pinigus ieškovui įsigijus automobilius ir juos pardavus UAB „Baltic master“, paskola V. B. buvo grąžinta. Nurodė, jog neatsimena, kada būtent, kiek paskolos sutarčių, dėl kokių sumų, kokiam terminui, kokiomis sąlygomis buvo sudaryta su V. B., kadangi praėjo daug laiko, o visi įmonės buhalteriniai ir kiti dokumentai buvo pas įmonės buhalterę, kuri šiuo metu dingusi su jais, nėra žinoma, kur dokumentai yra, dėl to atliekamas ikiteisminis tyrimas. Nurodė, jog tik atsimena, jog visos paskolos sutartys, kurių galėjo būti 2-3, buvo rašytinės, buvo grynais pinigais iš viso galimai pasiskolinta apie 50000-70000 Lt, paskolos buvo grąžintos V. B., paskolos sutarčių sudarymo metu įmonės turtinė padėtis buvo gera, įmonė vykdė įvairią veiką (automobilių pirkimą – pardavimą, boulingo, restorano paslaugų teikimą), turėjo turto, jai tik trūko apyvartinių lėšų.
Atsakovas V. B. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų dėl savo ieškinyje nurodytų aplinkybių, todėl jo ieškinį apskritai teismas turėjo atsisakyti priimti. Nurodė, kad ieškovo UAB „Alterenergija“ vadovo A. S. prašymu 2010 m. birželio mėnesį paskolino įmonei grynais pinigais apie 54000 Lt automobiliams Vokietijoje įsigyti ir perparduoti, pinigai buvo paskolinti per kelis kartus, kiekvieną kartą sudarant atskirą rašytinę sutartį. Kadangi paskola buvo greitai grąžinta, sutartis pilnai įvykdyta, atsakovas neišsaugojo sutarčių egzempliorių, be to, neturi pareigos saugoti tokius dokumentus, o pripažinti sutartį negaliojančia vien dėl dokumentų nebuvimo nėra pagrindo. Atsakovo žiniomis už paskolintus pinigus buvo įsigyti du WV markės automobiliai Vokietijoje, pats atsakovas dalyvavo jų įgijimo metu, vėliau jie buvo parduoti UAB „Baltic master“. Atsakovas turėjo galimybę paskolinti ieškovui tokią pinigų sumą, nes tuo metu dirbo pagal verslo liudijimą, turėjo santaupų. Pažymėjo, kad nors skolindamas pinigus ieškovui, nesidomėjo įmonės turtine padėtimi, kadangi buvo tikras, jog paskola bus grąžinta, kas ir buvo padaryta ieškovui pardavus transporto priemones UAB „Baltic master“, tačiau iš ieškovo pridėtų dokumentų matyti, kad įsiskolinimas VMI atsirado tik 2011 m., tuo metu skolos darbuotojai taip pat nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, Panevėžio apygardos teismo 2013-01-08 nutartimi c.b. Nr. B2-380-544/2013 ieškovui UAB „Alterenergija“ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Verslo administravimas ir apskaita“ (I t., b.l. 6-8), šio teismo 2013-06-18 nutartimi buvo patvirtintas įmonės kreditorių sąrašas ir kreditoriniai reikalavimai, 2013-09-24 nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, patvirtinant kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą bendrai 95179,90 Lt sumai (I t., b.l. 17-18).
Kaip matyti iš ieškovo 2014-09-12 patikslinto ieškinio turinio, savo reikalavimus dėl paskolos sandorio ir jo pagrindu padarytų lėšų pervedimų V. B. pripažinimo negaliojančiais bei 15683,73 € (54152,80 Lt) priteisimo iš atsakovų ieškovas BUAB „Alterenergija“ grindžia keliais vienas kitam prieštaraujančiais faktiniais ir teisiniais pagrindais, tačiau kadangi tinkamas ginčo teisinio santykio kvalifikavimas ir jam taikytinų teisės normų nustatymas yra ne ieškovo, o bylą nagrinėjančio teismo pareiga, nagrinėjamu atveju teismas vertina tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius keliais aspektais: 1) būtina nustatyti, ar, kaip teigia ieškovas, tarp UAB „Alterenergija“ ir atsakovo V. B. sudaryta paskolos sutartis (o tuo pačiu ir jos pagrindu 2010 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais ieškovo atlikti mokėjimai atsakovui) laikytina negaliojančiu - tariamu, tik dėl akių sudarytų sandoriu, kurį pripažinus niekiniu atsirastų pagrindas taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo V. B. ieškovui BUAB „Alterenergija“ pagal šį sandorį gautus pinigus; 2) būtina nustatyti, ar, kaip tuo pačiu teigia ieškovas, tarp UAB „Alterenergija“ ir atsakovo V. B. sudaryta paskolos sutartis (o tuo pačiu ir jos pagrindu 2010 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais ieškovo atlikti mokėjimai atsakovui) pripažintina negaliojančia actio Pauliana pagrindu, kaip ieškovo ir jo kreditorių teises bei interesus pažeidžiantis sandoris, kurį pripažinus negaliojančiu atsirastų pagrindas taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo V. B. ieškovui BUAB „Alterenergija“ pagal šį sandorį gautus pinigus; 3) ar egzistuoja pagrindas atsakovo A. S., kaip buvusio BUAB „Alterenergija“ vadovo (valdymo organo) civilinei atsakomybei kilti ir, kaip teigia ieškovas, įmonei padarytai 15683,73 € (54152,80 Lt) žalai solidariai priteisti.
Dėl paskolos sutarties pripažinimo tariamu sandoriu (CK 1.86 str.)
Visų pirma, ieškovas prašė pripažinti tarp jo ir atsakovo V. B. 2010 m. birželio – liepos mėnesiais sudarytą paskolos sutartį, kurios pagrindu iš ieškovo banko sąskaitos atsakovui V. B. buvo pervesta 2010-07-23, 2010-07-27, 2010-08-11 ir 2010-08-16, viso - 54152,80 Lt, negaliojančia, kadangi iš tikrųjų tarp ieškovo ir atsakovo jokia paskolos sutartis sudaryta nebuvo, jokie pinigai ieškovui paskolinti nebuvo, minėtos pinigų sumos atsakovui pervestos nesant tam jokio pagrindo, bankroto administratorius neturi jokių sutarčių, kvitų, orderių ar kitų dokumentų, kurie pagrįstų tokios sutarties sudarymą.
Pagal CK 1.86 str. 1 d. tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių sudarytas sandoris negalioja. Tariamųjų sandorių atveju šalių valios apskritai nėra arba, tikroji valia yra nesukurti jokių realių padarinių. Tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. D., J. D. v. E. A., bylos Nr. 3K-3-667/2003; 2005 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. R. J. P., Klaipėdos rajono savivaldybės valdyba, bylos Nr. 3K-3-341/2005;2005 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. L. v. S. I., A. A., bylos Nr. 3K-3-619/2005). Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi defektų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių ir tą gerai žino (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje L. L. v. V. L., D. B. L., I. B., bylos Nr. 3K-3-974/2000). Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Pagal susiformavusią teismų praktiką bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: 1) teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; 2) teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. D. G., bylos Nr. 3K-3-337/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Stateta“ v. R. A., bylos Nr. 3K-3-418/2008; 2011 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G.P. v. J. P., bylos Nr. 3K-3-28/2011 ir kt.). Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Amplitudė“ v. UAB „Radijo elektroninės sistemos“, bylos Nr. 3K-3-47/2006).
Nagrinėjamu atveju teismas, vadovaudamasis laisvo įrodymų vertinimo, tikėtinumo ir įrodymų pakankamumo principais, neturi pakankamo pagrindo konstatuoti, jog tarp ieškovo UAB „Alterenergija“ ir V. B. nebuvo sudaryta paskolos sutartis ir šalių apskritai nesiejo jokie teisiniai santykiai, dėl ko ieškovas apskritai neturėjo pagrindo pervesti atsakovui atitinkamas pinigų sumas. Šiuo atveju ieškovas, turėdamas įrodinėjimo pareigą, neįrodė aukščiau nurodytų teismų praktikoje suformuotų sandorio fiktyvumui konstatuoti reikšmingų aplinkybių, o jo pateikti ir byloje esantys įrodymai nesudaro pakankamo pagrindo ieškiniui šioje dalyje tenkinti.
Kaip paaiškino atsakovas A. S., kuris nuo 2010-01-06 buvo UAB „Alterenergija“ vadovas (I t., b.l. 16), įmonė visą laikė vykdė transporto priemonių pirkimo – pardavimo veiklą, t.y. atgabendavo užsienyje įgytas transporto priemones į Lietuvą ir jas parduodavo (šios aplinkybės ieškinyje neneigė ir pats ieškovas), todėl eilinį kartą prireikus įgyti transporto priemones užsienyje, iš savo pažįstamo – atsakovo V. B., atsakovas A. S., veikdamas įmonės vardu ir interesais, paskolino automobiliams reikalingą įgyti pinigų sumą, vėliau už šiuos pinigus du Vokietijoje įgytus automobilius pardavė UAB „Baltic master“, o gautas lėšas grąžino V. B. ir panaudojo tolimesnėje įmonės veikloje. Nors atsakovas A. S. nenurodė, kada būtent buvo sudarytos paskolos sutartys, kiek jų buvo sudaryta, dėl kokių konkrečiai pinigų sumų, kokios buvo sudarytų sutarčių sąlygos, teigdamas, jog praėjo daug laiko, o visi įmonės buhalteriniai ir kiti dokumentai dingo kartu su įmonės buhaltere, jokių dokumentų pats atsakovas neturi, tačiau paaiškino, kad visais atvejais su atsakovu V. B. buvo sudaromos rašytinės paskolos sutartys, pinigai buvo skolinami gryni ir perduodami įmonės buhalterijai apskaityti, iš viso galėjo būti pasiskolinta nuo 50000 Lt iki 70000 Lt.
Atsakovas V. B. taip pat paaiškino, kad 2010 m. birželį pažįstamo A. S. prašymu per 2-3 kartus paskolino jo įmonei – UAB „Alterenergija“, kuri, atsakovo žiniomis, užsiiminėjo automobilių pirkimu - pardavimu, pinigus, viso – apie 50000 Lt-54000 Lt, automobilių užsienyje pirkimui, nes jo žiniomis, tuo metu UAB „Alterenergija“ gavo užsakymą iš UAB „Baltic master“ dėl automobilių įgijimo, kurį reikėjo greitai įvykdyti, todėl atsakovai kartu vyko į Vokietiją, kur atsakovas A. S. įmonės interesais nusipirko ir atgabeno į Lietuvą du Volkswagen markės automobilius, kiek atsimena – 2005 m. ir 2008 m. gamybos, kurie vėliau ir buvo parduoti UAB „Baltic master“, o paskolos suma buvo grąžinta atsakovui V. B.. Atsakovas nurodė, kad sutartys buvo rašytinės, tačiau kadangi buvo greitai ir sėkmingai įvykdytos, visa paskolinta suma atsakovui grąžinta, atsakovas šių sutarčių neišsaugojo, todėl tiksliai neatsimena, kiek tokių sutarčių buvo sudaryta, dėl kokių konkrečiai sumų, kokiomis sąlygomis.
Liudytoja R. C., su kuria atsakovas V. B. kartu gyveno 2010 metais, parodė, kad 2010 m. vasarą jos sugyventinis kartu su A. S. važiavo pirkti automobilius į Vokietiją, V. B. skolino pinigus A. S. įmonei, kiek būtent kartų ir kiek pinigų buvo paskolinta ji nežino, tačiau jai dalyvaujant, jos ir V. B. namuose liudytoja du kartus matė atsakovus pasirašant dokumentus, per vieną kartą galėjo būti skolinama apie 10000 – 15000 Lt, tačiau pačių sutarčių V. B. neišsaugojo, tam nebuvo reikalo, nes paskolos liudytojos žiniomis buvo grąžintos, A. S. įmonei pardavus atgabentus automobilius.
Atsakovų A. S. ir V. B. paaiškinimus bei liudytojos R. C. parodymus apie paskolos teisinių santykių tarp ieškovo ir V. B. buvimą, kurie yra nuoseklūs ir vieni kitiems neprieštarauja, tiesiogiai ir netiesiogiai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Visų pirma, aplinkybę, kad ieškovas UAB „Alterenergija“ iš tikrųjų užsiiminėjo automobilių pirkimu – pardavimu, patvirtina VĮ „Registra“ duomenys (I t., b.l. 129-138), iš kurių matyti, jog tiek iki ieškovo ginčijamo sandorio sudarymo bei vykdymo, tiek ir po sandorio sudarymo – 2010-2011 metais ieškovas savo vardu VĮ „Regitra“ registravo užsienyje įgytas transporto priemones, o praėjus mėnesiui ar keliems mėnesiams išregistravo (dažniausiai dėl jų pardavimo) viso – 21 transporto priemonę. Tai leidžia teigti, jog 2010-2011 m. ieškovas intensyviai prekiavo užsienyje įgytomis transporto priemonėmis ir vykdė savo įprastinę ūkinę komercinę veiklą. Šis faktas savo ruožtu netiesiogiai patvirtina, jog ir iš atsakovo V. B. paskolinti pinigai, kuriuos ieškovas jam vėliau grąžino, taip pat galėjo būti panaudoti būtent įmonės tiesioginei veiklai ir interesais – automobilių perpardavimui, atitinkamai sudarytas tikslinės paskolos sandoris atitiko šalių valią.
Antra, kaip matyti iš VĮ „Regitra“ duomenų (I t., b.l. 129-138, II t., b.l. 21-45), UAB „Alterenergija“ banko sąskaitos išrašo (I t., b.l. 108-122) ir UAB „Baltic master“ pateiktų rašytinių įrodymų (II t., b.l. 4-17), ieškovas UAB „Alterenegija“ iš tikrųjų ginčo santykiams aktualiu laikotarpiu, o būtent 2010-07-16 pirkimo - pardavimo sutartimi ir 2010-07-20 pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 2010/7/20-2 pardavė UAB „Baltic master“ užsienyje (Vokietijoje) įgytus, paties atsakovo A. S. atgabentus ir 2010 m. birželį Lietuvoje ieškovo vardu įregistruotus du Volkswagen markės automobilius: 2007 m. gamybos automobilį VW Touran, identifikavimo Nr. WVGZZZ1TZ8W025325, už 30916,37 Lt su PVM, pirkėjui pilnai apmokėjus 2010-07-16 PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), bei 2005 m. gamybos automobilį VW Transporter, identifikavimo Nr. WV2ZZZ7HZ6H50584 už 35512,05 Lt su PVM, pirkėjui pilnai apmokėjus 2010-08-06 PVM sąskaitą faktūrą AUK Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, UAB „Baltic master“ už nupirktus iš ieškovo du VW markės automobilius laikotarpiu nuo 2010-07-16 iki 2010-08-09 sumokėjo ieškovui grynais pinigais bei pavedimais viso - 66428,42 Lt. Atitinkamai ieškovas 2010-07-23 – 2010-08-16 laikotarpiu, t.y. iš esmės tuo pačiu metu, kai iš pirkėjo UAB „Baltic master“ gavo mokėjimus už automobilius pervedė į atsakovo V. B. sąskaitą viso - 54152,80 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „pagal sutartį“ (I t., b.l. 108-122). Tai leidžia teismui daryti tikėtiną išvadą, jog tokiu būdu ieškovas, įvykdęs su UAB „Baltic master“ sudarytus sandorius, kuriems ir buvo reikalinga paskolinti pinigus iš atsakovo V. B., įvykdė savo prievoles pagal su atsakovu V. B. sudarytą paskolos sutartį (sutartis).
Pažymėtina, kad atsakovų A. S. ir V. B. nurodytos aplinkybės buvo išdėstytos atsakovo V. B. atsiliepime į ieškinį ir nurodytos atsakovų parengiamajame posėdyje, teismui dar neturint UAB „Baltic master“ pateiktų rašytinių įrodymų, o atsakovų paaiškinimai nagrinėjant bylą iš esmės duoti jiems nesusipažinus su UAB „Baltic master“ pateiktais į bylą dokumentais (su bylos medžiaga šalys nebuvo atskirai atėjusios susipažinti), kas leidžia spręsti dėl tokių paaiškinimų patikimumo ir daryti labiau tikėtiną išvadą, jog tokios aplinkybės egzistavo, negu jog neegzistavo.
Ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai rodo, kad Panevėžio apygardos teismo 2013-04-17 nutartimi BUAB ‚Alterenergija“ vadovui – atsakovui A. S. buvo paskirta 1000 Lt bauda už ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p. ir Panevėžio apygardos teismo 2013-01-08 nutartyje iškelti bankroto bylą nurodytų įpareigojimų perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą ir visus dokumentus (I t., b.l. 14-15), o Zarasų rajono apylinkės teismo 2013-06-20 nutartimi c.b. Nr. 2-511-731/2013 jam paskirta 20 Lt bauda už kiekvieną uždelstą įvykdyti antstolio reikalavimo perduoti bankroto administratoriui turtą pagal finansinę atskaitomybę ir visus dokumentus neįvykdymą (I t., b.l. 12-13). Kaip matyti iš Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros 2014-06-27 rašto Nr. 6-S-20080, pagal ieškovo pareiškimą 2014-06-27 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 50-9-00235-14 pagal nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 245 str. (teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas), požymius (I t., b.l. 82), tačiau byloje nėra duomenų apie tai, ar šiame tyrime kam nors, įskaitant atsakovą A. S., būtų pareikšti įtarimai, kokia tyrimo eiga ir rezultatai. Iš aukščiau nurodytų teismo nutarčių ieškovo bankroto byloje turinio matyti, kad bankroto administratoriui nebuvo perduota apskritai jokių BUAB „Alterenergija“ finansinės atsakomybės bei kitų įmonės dokumentų, įskaitant ir dėl kitų ieškovo galimai sudarytų sandorių, kuriuos vykdant buvo atliekami mokėjimai tiek grynais pinigais, tiek iš įmonės banko sąskaitos. Taip pat ir Juridinių asmenų registre nėra jokių, net pačių svarbiausių įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų (balanso, pelno nuostolių ataskaitos ir kt., I t., b.l. 16). Tačiau vien ta aplinkybė, jog bankroto administratoriui nebuvo perduoti įmonės turtas ir dokumentai, ir jis neturi nei paskolos, nei jokių kitų sutarčių su atsakovu V. B., nei kasos pajamų orderių, čekių ar kitų dokumentų, kurie patvirtintų santykių su atsakovu bei pagrindo jam pervesti pinigus, buvimą, pati savaime neleidžia daryti išvados, jog jokie sandoriai, įskaitant paskolos sutartį (sutartis) tarp ieškovo UAB ‚Alterenergija“ ir atsakovo V. B. nebuvo sudaryti ir pinigai atsakovui pervesti be jokio teisinio pagrindo. Kaip jau buvo minėta, bankroto administratoriui nebuvo perduoti apskritai jokie įmonės dokumentai, taigi nei bankroto administratorius, nei juo labiau teismas, neturi galimybės tiksliai nustatyti, kokie buvo sudaryti įmonės sandoriai, kokia buvo situacija įmonėje ir pan., o šiuo atveju, esant byloje įrodymams dėl tikėtino sandorio tarp ieškovo ir atsakovo V. B. buvimo, jo įvykdymo, spręsti apie tokio sandorio tariamumą ir fiktyvumą, rašytinės formos nesilaikymą (apie ką kalba ieškovas ieškinyje), teismas negali. Dispozityvumo ir rungimosi principai, įrodinėjimo pareigos taisyklė civiliniame procese lemia, kad ieškovas turi įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, o ne grįsti reikalavimą duomenų stygiumi. Nedisponuodamas ieškovui neperduotais įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, ieškinyje nurodytas aplinkybes dėl sandorio tariamumo ieškovas turėjo įrodinėti kitomis įrodinėjimo priemonėmis.
Taip pat ir ta ieškovo nurodyta aplinkybė, kad į UAB „Alterenergija“ banko sąskaitą atsakovas A. B. nepervedė paskolintų pinigų, pati savaime neleidžia teigti, jog jokie pinigai ieškovui nebuvo paskolinti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš byloje esančio ieškovo banko sąskaitos išrašo matyti, kad už nupirktus iš ieškovo automobilius bankiniais mokėjimais jam sumokėjo tik UAB „Baltic master“, įsigijęs dvi transporto priemones, tuo tarpu jokių kitų asmenų, tapusių UAB „Alterenergija“ priklausiusių transporto priemonių savininkais, mokėjimų į įmonės sąskaitą nėra, kas leidžia daryti išvadą, jog atsiskaitymai pagal ieškovo su kitais asmenimis sudarytas transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutartis, o taip pat pagal galimai kitas sudarytas, įmonei vykdant savo ūkinę – komercinę veiklą, sutartis buvo pagrinde atliekami grynais pinigais.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus atsakovų paaiškinimus, byloje apklaustos liudytojos parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus, esant sandorių galiojimo bei bendrai šalių sąžiningumo prezumpcijoms, ieškovui nepateikus pakankamai aukšto tikėtinumo laipsnio įrodymų, leidžiančių suabejoti sandorio tikrumu bei šalių valia, išreikšta minėtu sandoriu ir per jo įvykdymą, o būtent nepateikus teismui įrodymų, jog ginčijamo sandorio šalys iš tikrųjų nesiekė sukurti paskolos sutarčiai būdingų teisinių padarinių ir tą gerai žinojo, bet siekė kitų, galimai neteisėtų tikslų, taip pat ieškovui neįrodžius pinigų negavimo pagal paskolos sutartį fakto (CK 6.875 str. 1 d.), ir byloje esant duomenims bei įrodymams apie ginčijamo sandorio dalyvių realių civilinių teisių ir pareigų įgijimą ir valią, o taip pat apie realų sandorio įvykdymą (kaip minėta, vadovaujantis teismų praktika, įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju), teismas negali daryti išvados dėl 2010 m. birželį tarp ieškovo ir atsakovo V. B. sudarytos paskolos sutarties (sutarčių) ir jos pagrindu atliktų mokėjimų iš banko sąskaitos fiktyvumo (tariamumo) bei pripažinti juos negaliojančiais CK 1.86 str. pagrindu, todėl šioje dalyje ieškovo ieškinys atmestinas.
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu
Ieškovas BUAB „Alterenergija“ prašė pripažinti tarp ieškovo ir atsakovo V. B. sudarytą paskolos sutartį ir jos pagrindu iš ieškovo banko sąskaitos atliktus mokėjimus negaliojančiais ir actio Pauliana pagrindu, teigdamas, jog šiuo sandoriu buvo pažeisti pačios įmonės bei jos kreditorių interesai. Pažymėtina, kad nors teismas 2014-08-26 parengiamajame posėdyje siūlė ieškovui apsispręsti dėl ieškinio faktinio pagrindo (sandorio negaliojimo pagrindo) bei patikslinti ieškinio pagrindą ir/ar dalyką, o paskolos sandoris tuo pačiu metu negali būti pripažinta negaliojančia ir CK 1.86 str., ir CK 6.66 str. pagrindu, kadangi tariamo (fiktyvaus) sandorio atveju sandoris dėl šalių valios trūkumo apskritai nėra laikomas įvykusiu, tuo tarpu CK 6.66 str. pagrindu gali būti pripažintas negaliojančiu tik suderintą jo šalių valią atitinkantis sandoris, tačiau ieškovas ieškinio šia prasme netikslino, nei į 2014-11-04, nei į 2015-01-09 posėdžius neatvyko, nurodė ieškinyje abu sandorio negaliojimo pagrindus, vienoje vietoje teigdamas, jog toks sandoris buvo fiktyvus, sudarytas tik dėl akių, nesant jokių realių paskolos santykių, o kitoje vietoje teigdamas, jog grąžindamas ir tokiu būdu įvykdydamas šalių sudarytą sandorį, tačiau neįvykdydamas kitų prievolių, ieškovas pažeidė kitų įmonės kreditorių interesus.
Lietuvos A. T. nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t.y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 str. ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos A. T. 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-611/2013).
Taigi, visų pirma actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises ir teisėtus interesus. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu gali būti pažeistos kreditoriaus teisės: jeigu dėl sandorio skolininkas tampa nemokus ar skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui (šiais dviem faktais ieškovas grindė savo reikalavimus nagrinėjamoje byloje) ar kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kaip teisingai nurodė ieškovas, kreditorių teisių pažeidimas gali būti konstatuojamas ir tais atvejais, kai ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdoma kreditoriui patenkinti savo reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamąjį sandorį, likusio turto nepakanka atsiskaityti su kitais kreditoriais. Ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai ir teisės, turi būti vertinama pagal konkrečias bylos faktines aplinkybes.
Nors kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų - Panevėžio apygardos teismo 2013-01-08 nutarties dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo, VSDFV Utenos skyriaus 2014-08-20 rašto Nr. (8.3)R3-25969 (I t., b.l. 81), Valstybinės mokesčių inspekcijos 2014-08-18 rašto Nr. (23.1-08)-RNA-29683, Visagino miesto apylinkės teismo 2010-12-14 nutarties c.b. Nr. 2-383-531/2010 (I t. b.l. 143-144), ginčijamos paskolos sutarties sudarymo ir vykdymo metu, t.y. 2010 m. birželio – liepos mėnesiais, ieškovas turėjo įsiskolinimą VSDFV biudžetui, mokestinę nepriemoką Valstybinei mokesčių inspekcijai, buvusi įmonės darbuotoja J. D. buvo pareiškusi ieškovui turtinius reikalavimus, kylančius iš darbo teisinių santykių, t.y. ieškovas turėjo vykdytinų įsipareigojimų kreditoriams, kurių (ar jų teisių perėmėjų) reikalavimo teisės yra teismo patvirtintos ieškovo bankroto byloje, tačiau ieškovas nepateikė ir byloje nėra duomenų ir įrodymų apie įsiskolinimo šiems bei galimai kitiems kreditoriams dydį, jų susidarymo pradžią, ar įsiskolinimai buvo pradelsti, t.y. ar buvo suėjęs jų įvykdymo terminas, kada ir pan. VSDFV Utenos skyriaus 2014-08-20 rašte Nr. (8.3)R3-25969 tik nurodoma, jog įsiskolinimas VSDFV pradėjo formuotis nuo 2010 m. kovo mėnesio, ir yra žinoma įsiskolinimo suma 2012-11-14 dienai, t.y. prieš pat bankroto bylos ieškovui iškėlimą - 10543,62 Lt, o taip pat yra žinoma teismo patvirtinto šio kreditoriaus reikalavimo bankroto byloje suma - 10552,01 Lt, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kokio dydžio įsiskolinimas VSDFV biudžetui egzistavo 2010 metais, ar jis vėliau ieškovo buvo dengiamas/ padengtas pilnai ar iš dalies, ar ieškovas turėjo tokią galimybę, atsižvelgiant į tuometinę turimo turto vertę ir kreditorių įsiskolinimų dydį. Taip pat ir Valstybinės mokesčių inspekcijos 2014-08-18 rašte Nr. (23.1-08)-RNA-29683 tik nurodoma, jog 31125,50 Lt mokestinė nepriemoka susidarė už 2010 m. birželio – gruodžio mėnesius, 2011 m. sausio – balandžio, birželio mėnesius, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kokio dydžio mokestinė nepriemoka egzistavo 2010 m. birželį – rugpjūtį, ar ji buvo bent iš dalies dengiama, ar atsakovas turėjo tokią galimybę, atsižvelgiant į tuometinę turimo turto vertę ir kreditorių įsiskolinimų dydį. Taikos sutartis su J. D., kuria ieškovas įsipareigojo iki 2011-01-15 sumokėti 5100 Lt buvo patvirtinta Visagino miesto apylinkės teismo 2010-12-14 nutartimi c.b. Nr. 2-383-531/2010, t.y. praėjus beveik pusei metų nuo ginčijamo sandorio sudarymo, ir byloje nėra duomenų, ar įsiskolinimas darbuotojai realiai egzistavo ginčijamo sandorio sudarymo metu, kokio dydžio jis buvo ir pan.
Be to, byloje nėra duomenų ir įrodymų apie galimai kitus ieškovo kreditorius ginčijamo sandorio sudarymo metu, pradelstų įsipareigojimų jiems sumą, pradelsimo laiką ir kt. Nors byloje patvirtinti 48402,39 Lt dydžio trečios eilės kreditorių (AB „Lesto“, UAB „Kalnapilio – Turto grupė“, VĮ Visagino energija“, asociacija LATGA, UAB „Omintel“, antstolio S.O. G.) reikalavimai, tačiau bankroto administratorius nepateikė teismui jokių duomenų ir įrodymų apie tai, kada šie reikalavimai atsirado / pradėjo formuotis, kaip keitėsi, ar jau egzistavo ginčijamo sandorio sudarymo metu, o jeigu taip – koks buvo jų dydis, bei santykis su įmonės turtu. Kaip jau buvo minėta, nors bankroto administratoriui nebuvo perduotas įmonės turtas ir dokumentai, tačiau jis, turėdamas įrodinėjimo pareigą, turėjo galimybę įrodinėti šias aplinkybes kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pvz. pateikti teismui aukščiau nurodytas aplinkybes galinčius pagrįsti įrodymus, gautus tiesiogiai iš minėtų kreditorių.
Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų ir įrodymų apie įmonės ginčijamo sandorio metu turėto ilgalaikio ir trumpalaikio turto vertę, sudėtį, pobūdį ir kitus finansinius rodiklius, kurie leistų teismui įvertinti realią įmonės turtinę padėtį ginčijamo sandorio sudarymo metu, turimų įsiskolinimų aukščiau nurodytiems kreditoriams santykį su įmonės turtu bei įmonės galimybę tokius įsiskolinimus padengti bei konstatuoti, jog būtent dėl ginčijamo sandorio sudarymo ieškovo įmonė tapo nemoki, arba ginčijamo sandorio sudarymo metu jau buvo nemoki, kas yra būtina sprendžiant dėl kreditorių teisių pažeidimo actio Pauliana pagrindu ginčijamu sandoriu buvimo.
Atkreiptinas dėmesys, kad UAB „Alternergija“ buvo įregistruota Juridinių asmenų registre 2009-08-21 (I t., b.l. 16), o ginčijamas sandoris buvo sudarytas nepraėjus ir metams nuo įmonės įsteigimo, jai aktyviai vykdant savo ūkinę komercinę veiklą tiek iki jo sudarymo, tiek po sandorio sudarymo. Bankroto byla ieškovui buvo iškelta tik 2013-01-08, t.y. praėjus 2,5 metams po ginčijamo sandorio sudarymo. Kaip matyti iš ieškovo pateikto UAB „Alterenergija“ banko sąskaitos AB „Šiaulių bankas“ išrašo už 2010 metus, tiek iki ginčijamų pinigų pervedimų atsakovui V. B., tiek po jų ieškovas mokėjo VSDFV įmokas, atliko mokėjimus UAB „Omnitel“, VĮ „Visagino energija“, kitiems kontrahentams (pvz., UAB „Kalnapilio turto grupė“, BUAB „Auksinis krantas“, UAB „Vilkta“, UAB „Sanitex“ ir kt.), gavo išmokas iš Utenos teritorinės darbo biržos. Ieškovas nepateikė AB „Šiaulių bankas“ banko sąskaitos išrašų už vėlesnį laikotarpį, pateikė tik kitame banke – AB Swedbank buvusios įmonės sąskaitos išrašą už 2008-2013 m. laikotarpį, kurioje iš esmės jokie pinigų judėjimai nevyko (I t., b.l. 124-128), todėl byloje nėra duomenų apie tai, jog 2011-2013 m. ieškovas apskritai nevykdė jokių mokėjimų nei VSDFV, nei kitiems kontrahentams. Kaip jau buvo minėta, ginčijamos paskolos sutarties pagrindu ieškovas nupirko užsienyje ir perpardavė Lietuvoje UAB „Baltic master“ dvi transporto priemones už sumą, viršijančią atsakovui V. B. grąžintos paskolos dydį 12275,62 Lt, kas leidžia spręsti, jog gavo iš šių sandorių naudą/pelną, kurį galėjo panaudoti tolimesnėje įmonės veikloje. Taigi, negalima teigti, jog ginčijamo sandorio sudarymas nebuvo ieškovui reikalingas, sutrikdė įmonės veiklą ir pan. Be to, VĮ „Regitra“ duomenimis po ginčijamo sandorio ir mokėjimų ieškovas ir toliau prekiavo automobiliais bei 2010-2011 m. sudarė sandorius dar dėl 16 transporto priemonių pirkimo – pardavimo (I t., b.l. 129-138). Atsakovas A. S. paaiškino, kad įmonė iš esmės vykdė savo veiklą, kuri apėmė ne tik automobilių pirkimo – pardavimą, bet ir restorano, baro, boulingo paslaugų teikimą, iki pat bankroto bylos iškėlimo, jos padėtis 2010 m. buvo gera, įmonė nuosavybės teise turėjo pastatus, o sunkumai prasidėjo vėliau, neišgalint išmokėti paimtos banko paskolos, tuo tarpu paskola, kaip nurodė atsakovai ir liudytoja R. C. buvo paimti gavus skubų UAB „B. M.“ užsakymą ir įmonei pritrūkus apyvartinių lėšų.
Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos A. T. 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-485/2010).
Sandoriui pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jeigu sandoris atlygintinis (CK 6.66 str. 2 d.). Skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. Nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų suabejoti atsakovų sąžiningumu.
Kaip jau buvo minėta, civiliniame procese vyrauja rungimosi principas. Juo grindžiama įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Ši įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė iš esmės visa apimtimi taikoma ir sprendžiant bylas, kuriose vienai iš šalių (šiuo atveju ieškovui) yra iškelta bankroto byla. Tai, kad bankroto bylos turi viešąjį interesą, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, yra atleista nuo įrodinėjimo pareigos. Todėl ieškovas, siekdamas įrodyti ieškinio reikalavimų pagrįstumą, privalėjo pateikti visus jam turimus įrodymus, pagrindžiančius reikalavimus. Bankrutuojanti įmonė yra savarankiška proceso šalis, ją atstovauja pakankamą atstovavimo teisme patirtį turintis asmuo – bankroto administratorius (šiuo atveju į pagalbą pasitelktas ir profesionalus teisininkas – advokatas), todėl ieškovui nurodant ir teigiant tam tikras aplinkybes, būtent jam ir tenka pareiga jas įrodyti (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2013-09-06 nutartis c.b. BUAB „Drubengis“ v UAB „Tomstena“, Nr. 2A-734/2013; 2013-12-17 nutartis c.b. BUAB „Inglus“ v UAB „Swedbank lizingas“, BUAB „Ekranas“, Nr. 2A-1486/2013). Pažymėtina, kad teismas 2014-08-26 parengiamojo posėdžio metu siūlė ieškovui patikslinti ieškinio dalyką / pagrindą, pateikti papildomus savo nurodomas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, tačiau ieškovas šiuo atveju užėmė pakankamai pasyvią procesinę poziciją, be kita ko, nei 2014-11-04 parengiamajame posėdyje, nei 2015-01-09 posėdyje nagrinėjant bylą iš esmės nedalyvavo.
Vertindamas įrodymus, teismas remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę bei visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013; kt.).
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teismas sprendžia, kad ieškovas nagrinėjamoje byloje neįrodė egzistuojant visas actio Pauliana taikymo sąlygas (neįrodė kreditorių teisių pažeidimo ginčijamu sandoriu, įmonės tapimo nemokia dėl sandorio ar buvimo nemoka sandorio sudarymo metu, prarastos ieškovo galimybės atsiskaityti su kitais kreditoriais dėl ginčijamo sandorio, jo ekonominio nenaudingumo ir akivaizdaus nuostolingumo įmonei, ir tuo pačiu šalių nesąžiningumo, bei to, kad skolininkas (ieškovas) ginčijamo sandorio sudaryti neprivalėjo), todėl ieškinys šioje dalyje taip pat atmestinas. Pagaliau, seniai įvykdyto sandorio pripažinimas negaliojančiu beveik penkeriems metams po jo sudarymo ir įvykdymo, pagal sandorį atsakovui sumokėtų pinigų priteisimas ieškovui, nesant duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, šiuo konkrečiu atveju reikštų civilinių teisių santykių stabilumo, teisėtų lūkesčių, šalių lygiateisiškumo, teisingumo ir sąžiningumo principų pažeidimą.
Ieškovas BUAB „Alternergija“ prašė priteisti atsakovui V. B. išmokėtą 15683,73 € (54152,80 Lt) sumą solidariai ir iš buvusio įmonės vadovo A. S., teigdamas, kad ši suma yra ieškovui padaryta bendrais abiejų atsakovų veiksmais žala. Taigi, ieškovo nuomone, pripažinus tariamąjį ar pagal actio Pauliana sandorį negaliojančiu galima solidarioji ir buvusio juridinio asmens vadovo atsakomybė.
Visų pirma, teismas pažymi, kad CK 1.80 str. 2 d. terminas „restitucija“ vartojamas numatant, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. Sandorio pripažinimas negaliojančiu bei negaliojančio sandorio padarinių taikymas yra vienas iš pažeistų civilinių teisių gynimo būdų. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad restitucija laikoma savarankišku prievoliniu teisiniu pažeistų teisių gynimo būdu (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. 3K-7-165/2012). Taigi, įprastas ir pagrindinis sandorio negaliojimo padarinys – restitucija, kuri yra taikoma tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių, jos tikslas – šalių grąžinimas į status quo. Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkurta dėl neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra. Būtent todėl ir nagrinėjamu atveju, jeigu ieškovo ginčijama paskolos sutartis ir jos pagrindu įvykę mokėjimai būtų pripažinti negaliojančiais, būtent atsakovas V. B., kaip sandorio šalis, privalėtų grąžinti ieškovui, kaip kitai sandorio šaliai, visą, ką jis yra gavęs pagal sandorį, taikant restituciją. .
CK 2.87 str. 7 d. nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 str. ar steigimo dokumentuose, privalo juridiniam asmeniui padarytą žalą atlyginti visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Taikant civilinę atsakomybę, kurios šiuo atveju prašo ieškovas, reikšdamas turtinį reikalavimą A. S., kaltajam asmeniui uždedama papildoma turtinio pobūdžio pareiga. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas, o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (CK 6.245 str. 1 d.). Kad būtų galima taikyti civilinę atsakomybę, būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai, žala (nuostoliai), priežastinis ryšys ir kaltė (išskyrus įstatymo ar sutarties numatytus atvejus, kai atsakomybė atsiranda be kaltės).
Kaip matyti iš ieškovo ieškinio turinio, neteisėti atsakovo A. S., kaip buvusio UAB „Alterenergija“ vadovo, veiksmai buvo grindžiami tuo, kad jis ieškovo vardu sudarė tariamą bei įmonės ir jos kreditorių interesus pažeidžiantį paskolos sandorį su atsakovui V. B., o kadangi nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo pripažinti negaliojančia paskolos sutarties ir jos pagrindu įvykusių mokėjimų atsakovui V. B., tuo tarpu jokių kitų galimai neteisėtų atsakovo A. S. veiksmų, lėmusių, kaip teigia ieškovas, 54152,80 Lt žalos ieškovui padarymą, jis nenurodė ir neįrodinėjo, nesant neteisėtų atsakovo A. S. veiksmų, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, nėra pagrindo tokiai jo civilinei atsakomybei taikyti, todėl šioje dalyje ieškinys taip pat atmestinas.
Vadovaujanti LR CPK 93 str., 96 str. 1-2 d., bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą neatlygintinos, kadangi ieškinys atmestas, o ieškovas, kaip bankrutuojanti įmonė, nuo bylinėjimosi išlaidų yra atleistas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263 – 270 straipsniais, 279 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,
nusprendė:
Ieškovo BUAB „Alterenergija“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Verslo administravimas ir apskaita“, ieškinį atsakovams A. S. ir V. B. atmesti.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus rajono apylinkės teismą.